Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2S-175-544/2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 24 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditoriaus P. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-10708837/2015, kuria atsisakyta priimti jo pareiškimą dėl skolos priteisimo iš skolininko V. A.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. gruodžio 4 d. Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautas kreditoriaus P. M. pareiškimas dėl skolos iš V. A. priteisimo. Iš skolininko pagal šalių rašytinį susitarimą buvo prašoma priteisti 580 Eur skolą, 389,76 Eur delspinigius, 69,58 Eur palūkanas, 130 Eur kitų išlaidų, 25 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą bei nutarė grąžinti jam sumokėtą žyminį mokestį. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. nuostatas bei CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, sprendė, kad kreditoriaus P. M. reikalavimas dalyje dėl netesybų (delspinigių ir palūkanų) išieškojimo, kurių suma yra artima susidariusiai skolai, yra nepagrįstas ir neatitinka CK 1.5 str. įtvirtintų principų, o skolininkas buvo silpnesnioji sutarties šalis, dėl ko turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Kartu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog teismo įsakymo skundimo teisė yra ribojama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 436 str. 7 d.), bei į tai, kad teismas netesybas (delspinigius, palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, o taip pat vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu klausimu, sprendė, kad kreditoriaus pareiškimas dėl skolos priteisimo nėra priimamas nagrinėti iš esmės.

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis naikinama ir klausimas dėl pareiškimo priėmimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 str. 1 d. 1 p., 337 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320, 338 str.). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta.

Nors apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamoje nutartyje išdėstytais argumentais, kad teismo įsakymo apskundimas yra ribotas, kad teismas netesybas gali mažinti tik ginčo teisenoje, o, esant akivaizdžiai per dideliems prašomiems netesybų dydžiams, pareiškimas dėl teismo įsakymo neturėtų būti priimamas, tačiau nagrinėjamu atveju tokios išvados neleidžia daryti ir nepagrindžia nė vienas iš pirmosios instancijos teismo nurodytų nutarties motyvų.

Kaip pagrįstai nurodė apeliantas atskirajame skunde, skundžiamoje nutartyje nurodyta aplinkybė, kad skolininkas buvo silpnesnioji sutarties šalis, nėra pagrįsta bylos duomenimis. Iš kreditoriaus pateiktų dokumentų, įskaitant ir 2015 m. liepos 20 d. paskolos sutartį (toliau – ir Paskolos sutartis) bei 2015 m. liepos 25 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, matyti, kad kreditorius P. M. nėra juridinis asmuo ir/ar verslininkas. Visi šalių sudaryti dokumentai rodo, kad susitarimai įvyko tarp dviejų fizinių asmenų, kurių nei vienas, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, negali būti laikomas silpnesniąja sutarties šalimi. Taigi nagrinėjamu atveju papildomai ginti skolininko interesus preziumuojant, kad jis buvo labiau pažeidžiamas, nėra jokio pagrindo. Negana to, pagal byloje esančius duomenis, paskolos sutartis nebuvo sudaryta paskubomis – susitarimas dėl automobilio pirkimo bei paskolos sutarties sudarymo buvo aptariamas net keletą dienų, pats skolininkas nurodė, kad per mėnesį galės mokėti po 100-150 Eur, kadangi dirba ir gauna atlyginimą. Kartu pabrėžtina ir tai, jog byloje esantis kreditoriaus ir skolininko susirašinėjimas tariantis dėl sandorių sudarymo aplinkybių leidžia pagrįstai vertinti, kad nė viena iš šalių nereiškė kategoriškų reikalavimų bei sąlygų, o be to ir pačių sandorių pobūdis leidžia spręsti, kad kreditorius, nebūdamas verslo subjektu bei parduodamas automobilį asmeniui, kuris neturi piniginių lėšų iš karto susimokėti už transporto priemonę ir dėl to sudaro paskolos sutartį, siekė kuo geriau išsiaiškinti skolininko finansinę padėtį, o ne jam kategoriškai siūlė įsigyti transporto priemonę. Kartu išdėstytos aplinkybės neleidžia kategoriškai tvirtinti (ypač pareiškimo priėmimo stadijoje), kad paskolos sutartimi nustatytų delspinigių bei palūkanų dydžiai yra pernelyg dideli, o prašomos priteisti netesybos – akivaizdžiai neteisingos. Pagal byloje esančius duomenis tarp šalių sudaryta paskolos sutartis yra galiojanti, skolininkas nesikreipė ir neginčijo paskolos sutartimi nustatytų delspinigių bei palūkanų dydžių. Palūkanos skolininkui pagal Paskolos sutarties 2.2 punktą skaičiuojamos tik tokiu atveju, jei skolininkas nustatytu laiku ir terminais neatsiskaito su kreditoriumi, o prašomų priteisti palūkanų bei delspinigių suma neviršija prašomos priteisti skolos. Taigi pirmosios instancijos teismas, tinkamai ir objektyviai neįvertinęs virš minėtų duomenų, nusprendė, kad prašomos priteisti netesybos yra aiškiai per didelės, nors tokios išvados bylos duomenys nepatvirtina.

Aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė pakankamai neįvertinęs faktinių šios bylos duomenų, patvirtina ir tai, kad skundžiamoje nutartyje nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2006 suformuota praktika, kuria buvo remtasi priimant procesinį sprendimą, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams automatiškai negali būti taikoma, kadangi toje byloje buvo visiškai skirtinos faktinės aplinkybės (bylos šalys buvo juridiniai asmenys, finansiniai įsipareigojimai buvo pakankamai žymūs, palūkanos buvo skaičiuojamos net už keliasdešimt mėnesių, delspinigių bei palūkanų suma viršijo pagrindinę skolą, o byloje egzistavo ir viešasis interesas, kadangi ji buvo susijusi su juridinio asmens bankrotu). Pabrėžtina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne iš anksto, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-186/2009; 3K-3-635/2015; kt.).

Nors CPK 436 str. 7 d. numatyta, kad teismo įsakymas apeliacine ar kasacine tvarka neskundžiamas bei įsiteisėja, jei per CPK 437 str. 2 d. 1 p. nustatytą terminą skolininkas nepareiškia prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo, tačiau gavęs teismo įsakymą skolininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka pareikšti prieštaravimus ir tokių būdu gintis nuo kreditoriaus pareikštų reikalavimų priteisti ne tik skolą, bet ir palūkanas (CPK 439 str.). Todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, kreditoriaus teisės kreiptis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo ribojimas palūkanų bei delspinigių dydžiu, šios aplinkybės nepagrindus objektyviais byloje esančiais duomenimis, šiuo atveju gali be pagrindo varžyti kreditoriaus procesines teises ir neatitikti CPK XXIII skyriaus nuostatų esmės ir paskirties, pagal kurią teisė gintis nuo pareikšto reikalavimo suteikiama pačiam skolininkui.

Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepakankamai įsigilino į byloje esančius duomenis bei nepagrindė jais daromų išvadų, dėl ko skundžiamas procesinis sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikinama ir kreditoriaus pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimas perduodamas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p.)

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336 – 339 straipsniais,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus P. M. pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.