- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-29
- Bylos Nr.
- 1A-387-458-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-94-1-00900-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arvydas Daugėla (pirm.), Zigmas Pocius, Remigijus Preikšaitis
- Nukentėjusysis
- D. J.
- Nuteistasis
- V. N.
- Advokatai
- Mindaugas Martinaitis
Teisėjas V. Jurjonas Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00900-2011-8
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. spalio 29 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. gynėjo M. Martinaičio apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš V. N. D. J. priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 300 Lt advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti, Valstybinei ligonių kasai priteista 140,67 Lt žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. N. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. 2011 m. gruodžio 24 d., apie 01.30 val., Šilutės r., Usėnų sen., Usėnų k., baro (duomenys neskelbtini) koridoriuje, viešoje vietoje tyčia, be jokios priežasties, matant kitiems asmenims, sudavė po vieną smūgį kumščiu į veidą G. Ž., taip sukeldamas fizinį skausmą, po to nukentėjusiajai A. J. siūlė čiulpti jo lytinį organą ir, segdamasis kelnes, ruošėsi lytinį organą demonstruoti, po to, apie 2 val., toje pačioje patalpoje – baro „Disko“ koridoriuje – sudavė nukentėjusiajam D. J. vieną smūgį į veidą, dėl to pastarajam lūžo viršutinis kairysis žandikaulis, kas nukentėjusiajam D. J. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Be to, jis nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, t. y., 2011 m. gruodžio 24 d., apie 2 val., Šilutės r., Usėnų sen., Usėnų k., baro (duomenys neskelbtini) koridoriuje, dešinės rankos kumščiu nukentėjusiajam D. J. sudavė vieną smūgį į veido sritį, dėl to nukentėjusiajam D. J. buvo padarytas veido sumušimas su masyvia kraujosruva, apimančia nosies nugarėlę, kairės akies vokus, kairį skruostą bei kairio žando sritį, kraujo išsiliejimas po akies jungine, viršutinio kairiojo žandikaulio lūžimas, ir tai nukentėjusiajam D. J. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistojo V. N. gynėjas advokatas M. Martinaitis apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą V. N. atžvilgiu nutraukti, nes buvo netinkamai įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir netinkamai pritaikytas įstatymas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio l dalies 1 punkto pagrindu), kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad teismas neteisingai ir nepagrįstai nusprendė, kad V. N. padarė nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnio l dalyje bei BK 138 straipsnio l dalyje, taip pat nepagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę bei nepagrįstai tenkino nukentėjusiojo pareikštą ieškinį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendžiu teismas turėjo konstatuoti, ar pakankamai byloje yra surinkta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes, tačiau šiuo atveju teismas iš esmės grįsdamas V. N. kaltę dėl jam inkriminuotų veikų, vadovavosi D. J., brolių Žukaičių, dėl objektyvių priežasčių neatvykusio į teismo posėdį liudytojo T. S. parodymais, kurie neišsamūs bei objektyviai nepagrįsti. Taip pat nurodoma, kad nebuvo galima grįsti V. N. kaltės dėl veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo tik nukentėjusiosios A. J. parodymais, kurių iš esmės nepatvirtino liudytoja D. U.. Nurodoma, kad V. N. su A. J. aiškinosi tarpusavio santykius dėl nutrūkusio bendravimo, o žodinio konflikto įkarštyje V. N. galėjo necenzūriškai išsireikšti jos atžvilgiu. Liudytojas G. Ž. iš viso savęs nelaiko nukentėjusiuoju šioje byloje ir tik policijos tyrėjos įkalbėtas sutiko įgyti tokį statusą, nors pats dėl išgerto alkoholio kiekio negalėjo tiksliai nurodyti visų to vakaro įvykių sekos, G. Ž. brolis L. Ž. iš dalies paneigė pastarojo duotus parodymus dėl jam suduotų smūgių bei patvirtino, kad L. Ž., G. Ž. ir kiti asmenys kartu dalyvavo muštynėse, kurių metu mušėsi su 30 nepažįstamų asmenų, kurie buvo atvykę iš Pagėgių bei Šiaulių.
Žemesnės instancijos teismas
Gynėjas M. Martinaitis nurodo, kad teismas netinkamai įvertino nukentėjusių ir anksčiau skunde nurodytų liudytojų parodymus, kadangi pastarųjų parodymai buvo neišsamūs, neatitiko realios tikrovės, buvo pagrįsti vien prielaidomis apie D. J. padarytą sužalojimą bei viešosios tvarkos pažeidimą. Teismas nepagrįstai kritikavo V. N. ir E. P. parodymus apie tai, kad muštynėse dalyvavo apie 30–40 asmenų, kurie buvo atvykę iš Šiaulių, Pagėgių bei Pašyšių, kurie galėjo ne tik sugadinti baro įrangą, bet ir sužaloti D. J., kuris buvo įėjęs į būrį agresyviai nusiteikusių jaunuolių, netinkamai įvertino specialisto išvadą dėl nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdžio bei mechanizmo. Visuma nuosprendyje nurodytų faktinių aplinkybių negalėjo būti vertinamos kaip pakankamas pagrindas pagrįsti ginamojo kaltę dėl inkriminuotų veikų padarymo, šių abejonių teismas nesistengė pašalinti įrodymų tyrimo metu, nepagrįstai ir formaliais pagrindais atmetė daugelį advokatų išsakytų prašymų, kurie susiję su liudytojų apklausomis, siekiant tiksliai nustatyti visas su įvykiu susijusias aplinkybes, bei asmenis, kurie sužalojo D. J., garso įrašo prijungimu, kuris būtų paneigęs D. J. duotus parodymus bylos nagrinėjimo metu, todėl susidarius tokiai situacijai, visos nepaneigtos prielaidos ar abejonės turėjo būti traktuojamos kaltinamojo naudai.
Gynėjas skunde argumentuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė kelia pagrįstų abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo. Nagrinėjimo teisme metu dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Abejotini duomenys negali būti patikimas įrodymas, pagrindžiantis kaltinamojo kaltę. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad suinteresuoti bylos baigtimi asmenys (A. J. bei D. J.) pozityviai pateikė įvykio situaciją dėl visiems suprantamų aplinkybių, t. y. A. J. siekė pamokyti V. N. dėl pastarojo elgesio lauke, kai tarpusavyje aiškinosi santykius, o D. J. iš esmės patyręs nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl sulaužyto žandikaulio ir nežinodamas konkrečiai, kas jį sužalojo, išsirinko V. N., pravarde Juodas, kuris tuo metu buvo netoli įvykio vietos. Be to, pats nukentėjusysis į policijos pareigūnus kreipėsi praėjus 8 val. po įvykio (b. l. 1), D. J. apžiūrėję medikai dar 2011 m. gruodžio 24 d. vakare siūlė vykti apžiūrai į Priėmimo skyrių, tačiau jis atsisakė, nes gerai jautėsi bei norėjo uždaryti barą (b. l. 24–25). 2011 m. gruodžio 24 d. atliktos apklausos metu jis nurodė, kad eidamas nuo vaikinų, kurių tarpe buvo ir V. N., t. y. nusisukęs nuo jų, patyrė stiprų smūgį į veidą, ko pasėkoje jis nugriuvo ant žemės ir prarado sąmonę (b. l. 24–25). 2012 m. balandžio 4 d. papildomos apklausos metu D. J. nurodo, kad krisdamas ant žemės po patirto smūgio, jis šone pastebėjo stovintį V. N., o kitus jaunuolius už 2–3 metrų (b. 1. 31). 2012 m. sausio 25 d. atliktos akistatos metu D. J. nurodė, kad nueidamas nuo jaunuolių pajuto smūgį į galvą ir nugriuvo ant grindų jau be sąmonės (b. l. 32–33). Visa tai rodo, kad D. J. objektyviai neįvertinęs realios situacijos, nepagrįstai nusprendė bei apkaltino V. N. nebūtais dalykais, t. y. jog V. N. iš nugaros sudavė smūgį jam į veidą ir dėl to galėjo sulaužyti žandikaulį, kadangi pastarojo parodymai iš esmės skiriasi, o vėlesnėje proceso stadijoje tapo pakankamai konkretūs. Be to, D. J. nurodė, kad jam smūgis buvo suduotas tokiu būdu: „jis gavosi man už nugaros ir priėjo jis dešinės pusės ir sudavė į kairę pusę“. Iš tokio nukentėjusiojo paaiškinimo visiškai tampa neaiškus pats sužalojimo mechanizmas, ar žandikaulis lūžo nuo suduoto smūgio, ar nuo to, kad nukentėjusysis praradęs sąmonę griuvo ir galva trenkėsi į grindinį, kuris turi buką paviršių, ir pan. Anot gynėjo, neaišku, kaip galima iš dešinės pusės suduoti smūgį į kairę veido pusę ir kuo konkrečiai šis smūgis buvo suduotas (kumščiu, koja ar kitu daiktu). Nukentėjęs teismo posėdžio metu patvirtino, kad jį gulintį galėjo apspardyti ir kiti asmenys, tačiau pirminį smūgį patyrė iš V. N., nes visi drabužiai buvo purvini, o veidas apdraskytas. Šį faktą patvirtino ir liudytojas L. Ž.. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio atsisakė medikų pagalbos ir toliau darbavosi bare. Visa tai rodo, kad jo savijauta buvo gera ir jis galėjo tęsti darbinę veiklą, tačiau dėl neaiškių priežasčių po 8 valandų kreipėsi į policiją. Visuma skunde nurodytų aplinkybių sudaro pagrindą teigti, kad D. J. per 8 valandų laikotarpį galėjo sužaloti ir kiti asmenys, arba D. J. pats susižalojo pargriuvęs ant grindinio.
Teismas nuspręsdamas, kad V. N. kaltas dėl D. J. padarytų sužalojimų, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis Nr. 2 K-838/2006), kadangi išvada apie V. N. kaltę nėra pagrįsta išsamiu visų aplinkybių ištyrimu, nenustatyta jo kaltė, nukentėjusiajam padaryto kūno sužalojimo mechanizmas bei konkretus įrankis (priemonė). Ikiteisminio tyrimo metu specialistas nepateikė atsakymo, ar išvadoje nurodyti sužalojimai galėjo gautis nukentėjusiajam veido kairę pusę sutrenkus į grindinį, jei smūgis buvo suduotas į dešinę veido pusę. Šiuo atveju nepaneigta versija, kad nukentėjusysis traumą patyrė nugriuvęs ant grindinio, nes visi sužalojimai yra kairėje veido pusėje. Liko neaišku, kodėl teismas nusprendė, kad smūgis į veidą buvo suduotas kumščiu ir būtent dešinės rankos kumščiu.
V. N. savo kaltės nepripažino nei tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu, pastarasis nurodė, kad D. J. nemušė ir nežino, kas iš aplinkinių galėjo jį sužaloti, nes tuo metu bare vyko masinės muštynės. Muštynėse dalyvavo asmenys, buvę bare bei atvykę iš Šiaulių, Pašyčių ir kitų miestų. Su D. J. jokio kontakto neturėjo ir pastarasis nebuvo priėjęs jo raminti, todėl mano, kad D. J. galėjo sužaloti asmenys, kurie buvo atvykę iš Šiaulių. Kadangi buvo konfliktas, tai su G. Ž. tarpusavyje mušėsi, nes viskas aplinkui vyko spontaniškai. V. N. nesiekė išprovokuoti muštynių ar kitokiu būdu pažeisti viešąją tvarką, todėl neaišku, kodėl nukentėjusieji nurodo tik jį, kaip pagrindinį įvykio herojų, nors bare mušėsi apie 30–40 žmonių, kurie ir pažeidė viešąją tvarką bei sugadino turtą. V. N. yra seniai pažįstamas su A. J. ir tą vakarą lauke tarpusavyje bendravo, o vėliau apsipyko, jis neneigia, kad galėjo susikeikti, tačiau tai nereiškia, kad šie žodžiai buvo adresuoti jai. A. J. supyko, kai jis pasakė, kad yra geresnis už jos dabartinį draugą, todėl mano, kad A. J. savotiškai kerštauja už jo išsakytas mintis. Tą vakarą V. N. kelnių nebuvo nusimovęs ir lytinių organų nerodė, o kepštelėjimą A. J. draugei per sėdmenis vertina kaip lengvą flirto formą. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad V. N. neigdamas savo kaltę siekia išvengti atsakomybės, o E. P. parodymai paviršutiniški, todėl jų parodymai vertinami kritiškai. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad šių asmenų parodymai gana nuoseklūs ir objektyviai pagrįsti, šiuos jų parodymus iš dalies patvirtina ir brolių Žukaičių parodymai, kad visi bare buvę asmenys dalyvavo muštynėse, siekdami vienas kitą nugalėti panaudojant fizinę jėgą.
BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2008 m. vasario 26 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-122/2008) (Klaipėdos apygardos teismo nutartis Nr. 1A-113-382/2009) yra išaiškinęs, kad teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Remiantis šiomis nuostatomis, mano, kad teismas, konstatuodamas V. N. kaltę, privalėjo konkrečiai nurodyti, kurie aplinkiniai asmenys matė šiuos teismo nurodytus ir inkriminuotus veiksmus, dėl kurių jie pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, tačiau tai nuosprendyje nėra nurodyta. Nei patys nukentėjusieji, nei kiti liudytojai nenurodė, kad dėl kaltinamojo veiksmų buvo nutrūkęs renginys ar aplinkiniai būtų šokiruoti ir išgąsdinti, be to, nei vienas iš apklaustų liudytojų ar nukentėjusiųjų negalėjo pagrįsti kaltinime nurodytų aplinkybių. Tuo metu bare vyko masinės muštynės tarp dviejų priešiškai nusiteikusių jaunuolių grupių ir apkaltinti vien V. N. dėl visų jam inkriminuotų veikų negalima, kadangi viešosios tvarkos pažeidime dalyvavo dar apie 30–40 asmenų, kurių prokuratūra nesistengė nustatyti. Visiškai nesistengta išsiaiškinti tikrųjų šio konflikto priežasčių bei kaltų asmenų, atkreipiant dėmesį į tai, kad visi nukentėjusieji ir liudytojai žinojo, kad šiame bare dažnai vyksta muštynės, tokia įvykių seka jiems nebuvo naujiena ir pan., todėl išskirtinio išgąsčio ir diskomforto niekas nepatyrė, nei vienas į policiją žodžiu ar raštu nesikreipė dėl šio įvykio, išskyrus D. J., kuris praėjus 8 valandoms kreipėsi su pareiškimu dėl sužaloto žandikaulio.
Šalies argumentai
Gynėjas skunde nurodo, kad teismas padarė esminį BPK pažeidimą, kadangi savo baigiamąjį aktą grindė duomenimis, kurie nebuvo išnagrinėti teismo posėdyje (BPK 301 straipsnio l dalis). BPK 276 straipsnio l dalyje numatyti atvejai, kai galima pagarsinti liudytojo parodymus teismo posėdžio metu. Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai pagarsino liudytojo T. S. parodymus ir jais vadovavosi, nesudaręs galimybės proceso dalyviams užduoti jam klausimus. Teismas buvo informuotas, kad šis liudytojas dėl egzamino negalės atvykti į teismo posėdį, gynėjai prašė iškviesti šį ir kitus asmenis į posėdį bei apklausti, kad galėtų tinkamai užtikrinti kaltinamojo teises, numatytas BPK 22 straipsnyje, todėl mano, kad teismas buvo šališkas. Be to, teismo šališkumą bei išankstinį nusistatymą V. N. atžvilgiu pagrindžia ir tai, kad gynėjas prieš teismo posėdžio pradžią paprašė prijungti, o vėliau ir išklausyti V. N. bei D. J. pokalbio ištrauką (BPK 98 straipsnis), kurio metu nukentėjusysis buvo iškėlęs tam tikras sąlygas dėl parodymų pakeitimo. Mano, kad teismas privalėjo patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme nustatyta tvarka, tačiau teismas formaliai ir nepagrįstai, net nesiėmęs reikiamų priemonių patikrinti šio prašymo pagrįstumą, deklaratyviais pagrindais atmetė prašymus prijungti garso įrašą. Tik tuo atveju, jei teismas būtų nustatęs, kad duomenys, gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, galėjo duomenų nepripažinti įrodymais.
Remdamasis visų išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu mano, kad iš teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų nėra nė vieno, kurio patikimumu, objektyvumu ir besąlygiškumu galima būtų vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį V. N. atžvilgiu. Visus be išimties įrodymus teismas nurodo su tam tikromis išlygomis ir aiškiomis prielaidomis bei spėlionėmis. Tokiu būdu teismo priimtas nuosprendis V. N. atžvilgiu nėra pagrįstas išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, todėl nėra įtikinamas ir kelia abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Bylos nagrinėjimo metu neįrodyta, kad V. N. veikė tiesiogine tyčia ir kryptingai, nes tam nebuvo jokių faktinių ar teisinių pagrindų, teismo nurodyti motyvai apie V. N. nusikalstamą tikslą, ketinimą ir motyvus paremti formaliais ir deklaratyviais teiginiais. Mano, kad nėra pagrindo pripažinti V. N. kaltu ir jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio l d., BK 138 straipsnio l d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras ir nukentėjusysis D. J. prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas. Nusikaltimai, už kuriuos nuteistas V. N., yra įrodyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota.
Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Nuteistojo gynėjas ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo V. N. kaltumui nustatyti. Apeliantas ginčija teismo padarytą išvadą apie V. N. kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, nes teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi ne teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais, o teismo posėdyje perskaitytais liudytojo T. S. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė liudytoją T. S., nukentėjusįjį D. J., nuteistąjį V. N., ištyrė V. N. pateiktą garso įrašą ir nustatė, kad papildomai ištirti įrodymai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų apie V. N. kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pats atlikęs įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad V. N. kaltės nesunkiai sužalojus D. J. bei sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Tačiau tokį apelianto teiginį paneigia byloje surinkti duomenys.
Nuteistojo gynėjo prašymas panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, ir bylą nutraukti, nes, jo teigimu, V. N. nukentėjusiojo D. J. nemušė ir jo nesužalojo, viešosios tvarkos nepažeidė, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo D. J. parodymais apie V. N. padarytas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo D. J. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, jis vienodus parodymus, kad jį sužalojo būtent V. N., davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjęs D. J. nurodo, kad pirmąjį smūgį į veidą jis patyrė nuo V. N., o tai neprieštarauja specialisto išvadai Nr. G1987/11(03), kurioje nustatyta, kad D. J. nustatytus sužalojimus galėjo įgauti ir vieno traumuojančio poveikio į kairiąją veido pusę pasėkoje. Nukentėjusysis nors ir nematė, kaip V. N. jam sudavė smūgį, tačiau krisdamas matė V. N. esant šalia jo, kitų asmenų šalia nebuvo, kiti asmenys buvo už 2–3 metrų, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent V. N. sužalojo D. J.. Aplinkybė, kad daugiau niekas iš bare buvusių asmenų nematė, kad būtent V. N. sudavė smūgį D. J., nepaneigia D. J. parodymų teisingumo, todėl apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad būtent V. N. nesunkiai sutrikdė sveikatą D. J.. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiojo D. J., liudytojų G. Ž., L. Ž., T. S. parodymais, nes jie yra neišsamūs, neatitiko realios tikrovės, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tiek nukentėjusiojo, tiek minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs bei tarpusavyje sutampa. Nors nė vienas iš nurodytų liudytojų nematė, kas sužalojo D. J., tačiau visi jie patvirtino, kad nuteistasis tą vakarą bare elgėsi agresyviai, kėlė konfliktus, stengėsi išprovokuoti muštynes, nukentėjusysis D. J. ėjo raminti nuteistojo. Be to, nukentėjusioji A. J. patvirtino, kad būtent V. N. buvo muštynių organizatorius, nes lauke girdėjo, kaip jis ragino savo draugus eiti į baro vidų ir sakė: „einam ant usėnų“ (b. l. 51, t. I), ką ji suprato kaip ketinimą bare sukelti muštynes, liudytojai L. Ž., G. Ž., T. S. patvirtina, kad V. N. buvo agresyviai nusiteikęs, norėjo išprovokuoti konfliktus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojo E. P. parodymus, tačiau tai yra subjektyvi ir nepagrįsta apelianto nuomonė. Teismas pagrįstai nesivadovavo šiais parodymais, kadangi E. P. teismo posėdžio metu nurodė: „mačiau, kaip D. J. įbėgo į būrį „Šiauliniai“. Aš juos mačiau pirmą kartą. Ir man atrodo jam ten sudavė. Ten mušėsi gal 30-40 žmonių. Tame būryje lygtai V. N. nebuvo“ (b. l. 24, t. II). Šie E. P. parodymai nepaneigia nukentėjusiojo D. J. parodymų, liudytojas E. P. negali patvirtinti, kada buvo suduotas smūgis D. J. ir pats nežino, kur tuo metu buvo nuteistasis V. N., remiasi tik prielaidomis, kad lygtai V. N. tame būryje nebuvo. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino šiuos liudytojo E. P. parodymus, kadangi jis pats aiškiai nematė, tik jam pasirodė, kad D. J. gavo smūgį iš „šiaulinių“ vaikinų, pats nematė, kur tuo metu, kai D. J. buvo suduotas smūgis, buvo V. N.. Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, nustatyta, kad niekas iš vietinių nukentėjusiųjų ir liudytojų nenurodė, kad būtų buvę kokie nors vaikinai, atvažiavę iš Šiaulių. Pagal juos dauguma jų buvo pažįstami iš matymo kaip Pagėgių ir Stoniškių gyventojai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius E. P. parodymus įvertino kritiškai ir priimdamas nuosprendį jais nesivadovavo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. N. kaltės nepripažinimas ir jo aiškinimas kitokių aplinkybių vertintinas kaip siekis išvengti atsakomybės. Taigi anksčiau aptartų duomenų visuma įrodo, jog V. N., suduodamas smūgį D. J., nesunkiai jį sužalojo, ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. N. kaltė padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra įrodyta.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra įrodyta V. N. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Šis apelianto argumentas nepagrįstas, kadangi susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir pagrįstai V. N. pripažino kaltu. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi A. J. parodymais, kurių teisiamajame posėdyje nepatvirtino liudytoja D. U., teigia, kad jo veiksmai ir pasakyti žodžiai A. J. atžvilgiu negali būti vertinami kaip nusikalstama veika.
BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Apeliaciniame skunde neneigiamas faktas, kad nuteistasis kalbėjosi su A. J., be to, skunde nurodoma, kad šio pokalbio metu V. N. netgi galėjo pasakyti necenzūrinius žodžius. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme posėdžio metu patvirtino, kad jis būdamas bare susistumdė su Ž., tai patvirtina ir liudytojai G. Ž., L. Ž., T. S.. Priešingai nei teigiama skunde, liudytoja D. U. patvirtino nukentėjusiosios A. J. parodymus, kad V. N. siūlė nukentėjusiajai čiulpti savo lytinį organą. Šilutės rajono apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad netikėti nukentėjusios A. J., liudytojos D. U. parodymais nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokie V. N. veiksmai nukentėjusiosios A. J. atžvilgiu laikytini įžūliu elgesiu, kuriuo jis aiškiai demonstruoja nepagarbą visuomenei ir aplinkiniams. Agresyvų kaltinamojo elgesį, išoriškai matomą jo nusiteikimą išprovokuoti konfliktą ir muštynes, patvirtino ir nukentėjusieji D. J., G. Ž., liudytojai T. S., L. Ž., kurie patvirtina, kad V. N. sudavė smūgius L. Ž., G. Ž., vien šių smūgių sudavimas viešoje vietoje laikytinas įžūliais veiksmais, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai, ir taip sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka, nes vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad V. N. panaudojo smurtą prieš kitą asmenį viešoje vietoje, elgėsi įžūliai su nukentėjusiosios A. J. atžvilgiu. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismo nuosprendyje nenurodyta, kokie konkretūs veiksmai pripažinti įžūliais, kokie – grasinimais, kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais. V. N. nebuvo kaltinamas, kad jis vandališkais veiksmais pažeidė viešąją tvarką, todėl teismas ir neturėjo detalizuoti, kokie V. N. veiksmai yra laikomi vandališkais veiksmais. V. N. buvo kaltinamas tuo, kad jis „įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką“ (b. l. 156, t. I). Teismas nuosprendyje konkrečiai aprašė V. N. veiksmus, nurodydamas, kokie jo veiksmai yra įžūlūs. Teismas detalizavo, kad V. N. „viešai, girdint pašaliniams asmenims, siūlė merginai čiulpti savo lytinį organą, pradėjo nusimauti kelnes. Toks elgesys laikytinas įžūliu, rodantis nepagarbą aplinkiniams, trikdantis visuomenės rimtį ir tvarką. Agresyvų kaltinamojo elgesį, išoriškai matomą jo nusiteikimą išprovokuoti konfliktą ir muštynes, tvirtina ir nukentėjusieji D. J. ir G. Ž., liudytojai T. S., L. Ž.“ (b. l. 62, t. II). Byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje. Nuteistojo V. N. veiksmai – prieš nukentėjusiąją A. J., prieš liudytojus L. Ž., G. Ž. viešoje vietoje pavartotas fizinis smurtas – vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Byloje nustatyta, jog smurtinius V. N. veiksmus matė nemažai asmenų, todėl neabejotina, kad nuteistojo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad šiame bare nuolat vyksta muštynės, daugelis netgi yra dalyvavę tokiose muštynėse anksčiau, todėl tai niekam jokio išgąsčio nesukėlė, niekas, išskyrus nukentėjusįjį D. J., į policiją nesikreipė, nereiškia, kad 2011 m. gruodžio 24 d. bare (duomenys neskelbtini) V. N. įžūlus elgesys gali būti laikomas nenusikalstamu. Nustatytos aplinkybės nekelia abejonių, kad V. N. viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.
Atmestinas apelianto argumentas, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys, nes jis į policiją kreipėsi tik po 8 valandų po įvykio, kadangi ši apelianto versija paneigta surinkta bylos medžiaga. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad D. J. į policiją paskambino 2011 m. gruodžio 24 d., 2 val. 09 min., pranešė apie muštynes bare, taip pat pranešė, kad muštynes sukėlę asmenys išvažiavo, o jis pats atvažiuos rašyti pareiškimą į policijos komisariatą (b. l. 18, t. I), tą pačią dieną atvyko ir parašė pareiškimą, kuriame iš karto nurodė, kad jį sumušė V. N., šių savo parodymų laikėsi ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, todėl jais abejoti nėra pagrindo. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. G1987/11(03), kurioje nurodyta, kad įrašai medicininiuose dokumentuose neprieštarauja tam, kad nurodytą veido sužalojimą D. J. patyrė 2011 m. gruodžio 24 d. pirmoje paros pusėje. Apelianto versija, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys, nes jis į policiją kreipėsi tik po 8 valandų po įvykio, nepagrįsta baudžiamosios bylos medžiagos, todėl atmetama.
Apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą apeliantas ginčija tvirtindamas, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Argumentai apie teismo šališkumą grindžiami tuo, kad apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė neišsamiai ir netinkamai juos įvertino, atmetė daugumą advokatų prašymų apklausti liudytojus, neprijungė prie bylos V. N. pateikto garso įrašo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantas skunde nenurodė, jų buvimo nekonstatuoja ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Teismo posėdžio protokolų, apkaltinamojo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymus įvertino tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įrodymų vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti.
Apeliacinės instancijos teismas ištyrė V. N. pateiktą garso įrašą ir konstatuoja, kad pateiktas garso įrašas nepaneigia V. N. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis D. J. parodė, kad susitikimas su V. N. vyko nuteistojo iniciatyva, pats nuteistasis siūlė D. J. sumokėti pinigus, kad šis pakeistų parodymus teisme, D. J. nereikalavo pinigų iš nuteistojo, šis pats pasiūlė sumokėti 1000 eurų, tačiau nukentėjusysis nesutiko su šia suma, savo patirtą žalą įvertino 5000 litų, tokios sumos pareiškė ieškinį teisme. D. J. suprato, kad V. N. šiuos pinigus jam siūlo dėl to, kad jis pakeistų parodymus dėl savo sužalojimo, tačiau nukentėjusysis D. J. šiuos pinigus būtų paėmęs tik kaip padarytos žalos atlyginimą, todėl buvo sutikęs šiuos pinigus paimti, tačiau savo parodymų keisti neketino. Įvertinus visas aplinkybes, nėra jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališkas.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Toks apelianto teiginys nepagrįstas, kadangi teismas savo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio išsamiai ir įtikinamai motyvavo. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio išsamiai ir įtikinamai motyvavo, priteisdamas žalos atlyginimą atsižvelgė į aplinkybes, kad V. N. nukentėjusiajam sukėlė neigiamus išgyvenimus – skausmą, stresą, baimę, nesaugumo jausmą, sveikatos sutrikimus, dėl kurių reikėjo gydytis, todėl pagrįstai tenkino D. J. civilinį ieškinį. Kadangi nukentėjusysis patyrė išlaidas advokatui (b. l. 17, t. II), teismas pagrįstai šias išlaidas priteisė iš V. N.. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šie motyvai atitinka bylos medžiagą, todėl nėra pagrindo keisti nuosprendžio dalį dėl žalos ir išlaidų atlyginimo.
Bausmė V. N. paskirta teisingai. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 str.). Teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į kaltinamojo asmenybę. V. N. padarė nesunkius tyčinius nusikaltimus, už kuriuos įstatyme numatyta laisvės atėmimo bausmė. Jis anksčiau teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas (b. l. 83–85, t. I), teistumas neišnykęs, sistemingai baustas už administracinės tvarkos pažeidimus, kas charakterizuoja jį neigiamai. Nors nuteistojo kaltę byloje neginčijamai patvirtina surinkti ir ištirti įrodymai, jis savo kaltę neigia, neatlygino ir nesiruošia atlyginti nusikaltimu padarytos žalos. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad padaryti nusikaltimai nepriskiriami prie sunkių, kad jis anksčiau teistas, nepadarė išvadų iš ankstesnių teistumų ir toliau daro nusikalstamas veikas, teismas padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo bausmes. Paskirtoji bausmė nėra per griežta.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, byloje pateiktą specialisto išvadą, padarė pagrįstą išvadą dėl V. N. kaltės ir pagrįstai jam paskyrė bausmę. Nuteistojo V. N. kaltė dėl D. J. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir viešosios tvarkos pažeidimo yra įrodyta ir abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. N. gynėjo Mindaugo Martinaičio apeliacinį skundą atmesti.