Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-10-18 · Administracinė byla Nr. A-438-1128-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-18
Bylos Nr.
A-438-1128-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Virgilijus Valančius
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos hidrotechnika“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
  • 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.2.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-438-1128/2010Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.2.1.1; 9.2.1.3; 9.3.6; 9.3.5; 9.5; 9.8.1. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant atsakovo atstovei Ingridai Kemežienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos hidrotechnika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos hidrotechnika“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

I.

pareiškėjas UAB „Klaipėdos hidrotechnika“ (toliau – ir Bendrovė, Įmonė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2009 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. S-73 (7-17/2009) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 69-253, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (11.1-50)-SA-37 ir Inspekcijos 2008 m. birželio 20 d. patikrinimo aktą Nr. PAR-40 bei pavesti mokesčių administratoriui atlikti Bendrovės mokestinį patikrinimą iš naujo.

Bendrovė paaiškino, kad mokesčių administratoriai, priimdami ginčo sprendimus, visiškai neanalizavo pastabose dėl Patikrinimo akto nurodytų pareiškėjo motyvų, todėl jų sprendimus laiko nepagrįstais ir neteisėtais, kad mokestinis patikrinimas atliktas šališkai, tendencingai, siekiant bet kokias būdais Įmonės veikloje nustatyti padarytus pažeidimus. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius nenurodė jokių norminių teisės aktų, pagal kuriuos UAB „Akvida“ arba gen. rangovas UAB „Klaipėdos hidrotechnika“ privalėjo kreiptis į VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ dėl leidimo išdavimo, kad leidimai turėtų būti saugomi kaip buhalterinės apskaitos dokumentai po darbų pabaigimo, kad subrangovas turėtų turėti kiekvienam objektui detalią sąmatą, kad būtų draudžiama sutartį dėl subrangos sudaryti anksčiau nei sudaroma rangos sutartis. Teigė, kad joks mokesčius reglamentuojantis teisės aktas ar kitas norminis aktas nenumato, kad per sieną vykstantis asmuo turėtų ar privalėtų (pageidautų), kad jam būtų įdėtas išvažiavimo/atvažiavimo spaudas kelionės dokumentuose. Bendrovės darbuotojai vyko per pasienio kontrolės punktus, kur buvo muitinės postai. Taigi, UAB „Akvida“ teisingai mokėjo komandiruotėse darbuotojams dienpinigius, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, todėl patikrinimo aktu papildomai į biudžetą nurodytos mokėtinos sumos (fizinių asmenų pajamų mokestis, gyventojų pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos ir įmokos į Garantinį fondą), apskaičiuotos nepagrįstai. Bendrovė atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčio mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį laikotarpį, t.y. Inspekcija tikrino pareiškėjo VSD įmokų sumokėjimo teisingumą nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2002 m. kovo 31 d. ir tokiais veiksmais viršijo savo įgaliojimus. Bendrovė pabrėžė, kad Komisija iš esmės atkartojo centrinio mokesčių administratoriaus argumentus, nors privalėjo išnagrinėti visus skundo motyvus, todėl jos sprendimas taip pat yra neteisėtas ir nepagrįstas. Mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų. Mokestiniai patikrinimai turi užtikrinti mokesčių mokėtojui teisę į objektyvų mokestinį patikrinimą. Tuo tarpu, ginčo atveju atliktas mokestinis patikrinimas buvo neobjektyvus, atliktas tendencingai, nepagrindžiant padarytų išvadų teisės normomis, todėl skundžiami sprendimai naikintini ir mokestinis patikrinimas atliktinas iš naujo.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo UAB „Klaipėdos hidrotechnika“ atstovė patvirtino skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovas VMI su pareikštais reikalavimais nesutiko ir prašė pareiškėjo UAB „Klaipėdos hidrotechnika“ skundą atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindama, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes, kad Komisija tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl jos sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Mokesčiai ir su jais susijusios sumos pareiškėjui apskaičiuoti pagrįstai, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, pažeidimams vertinti ir mokesčiams bei įmokoms apskaičiuoti surinkta pakankamai įrodymų, todėl tenkinti Bendrovės skundą ir panaikinti patikrinimo aktą, skundžiamus sprendimus bei įpareigoti Inspekciją atlikti Įmonės pakartotinį patikrinimą skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Klaipėdos hidrotechnika“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais UAB „Klaipėdos hidrotechnika“ priskaičiuotos papildomos mokesčių sumos, nustačius, kad Bendrovė savo darbuotojams išmokėtus dienpinigius nepagrįstai priskyrė komandiruočių sąnaudoms, taip pat dėl Bendrovės teisės į PVM atskaitą, nustačius, kad neįvyko ūkinės operacijos tarp UAB „Akvida“ ir AB „Klaipėdos hidrotechnika“ bei dėl pajamų ir pardavimo PVM neapskaitymo pagal P.J. išrašytą 2004 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AK-2004. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Inspekcija, atlikusi UAB „Akvida“ mokestinį patikrinimą, taikiusi turinio viršenybės prieš formą principą, numatytą Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalyje, patikrinimo aktu pareiškėjui papildomai apskaičiavo sumokėti į biudžetą 403 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM), 128 Lt FAPM delspinigių, 8 629 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 1 335 Lt GPM delspinigių, 14 234 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 84 Lt įmokų į Garantinį fondą (toliau – ir GF), 33 Lt įmokų į GF delspinigių, 26 695 Lt PVM, 7 046 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių, 488 Lt atsiskaitymų Kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti (toliau – ir KPPPF), 238 Lt KPPPF delspinigių, 21 827 Lt pelno mokesčio (toliau – ir PM), 5 941 Lt PM delspinigių ir 1 613 Lt sumažino PM, nes pareiškėjas neįrodė, kad jos darbuotojai nuo 2002 m. iki 2005 m. buvo komandiruotėse, už kurias Bendrovė jiems apskaičiavo 41 865 Lt ir išmokėjo 27 368,45 Lt dienpinigių, kuriuos Įmonė priskyrė komandiruočių sąnaudoms. Be to, mokesčių administratorius nustatė, kad Bendrovė pagal 8 PVM sąskaitas faktūras įformino statybos, remonto ir rekonstrukcijos darų atlikimą bei pardavimą AB „Klaipėdos hidrotechnika“, tačiau PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos realiai neįvyko. Taip pat nustatė, kad pareiškėjas P.J. išrašė 2004 m. gegužės 5 d. sąskaitą faktūrą už statybos darbus (120 000 Lt vertės) Stončių k., Kretingalės sen., Klaipėdos r., šios sąskaitos faktūros ir pardavimo pajamų buhalterinėje apskaitoje neapskaitė. Inspekcija 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimu patvirtino patikrinimo aktą ir Bendrovei skyrė 161 Lt FAPM baudos, 3 452 Lt GPM baudos, 34 Lt įmokų į GF baudos, 7 117 Lt VSD įmokų baudos, 10 678 Lt PVM baudos, 8 731 Lt PM baudos, 195 Lt KPPPF baudos ir patvirtino 1 613 Lt sumažintą PM. VMI 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimu patvirtino Inspekcijos sprendimą. Komisija 2009 m. kovo 16 d. sprendimu patvirtino VMI sprendimą. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ), pelno mokesčio įstatymas (toliau – ir PMĮ) ir su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal MAĮ 2 straipsnio 23 dalį, mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. MAĮ 2 straipsnio 18 dalyje įtvirtinta, kad mokestinė prievolė yra mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t.y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Dėl fiziniams asmenims apskaičiuotų 41 865 Lt ir išmokėtų 27 368,45 Lt dienpinigių pripažinimo su darbo santykiais susijusiomis pajamomis teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, kad Bendrovė savo darbuotojams A.K., M.M., S.B., A.B. ir F.B. nuo 2002 m. iki 2005 m. apskaičiavo 41 865 Lt ir išmokėjo 27 368,45 Lt dienpinigių už komandiruotes į Rygą, Liepoją ir Kaliningradą bei šiuos dienpinigius priskyrė komandiruočių sąnaudoms. Pareiškėjas skunduose vietos mokesčių administratoriui, centriniam mokesčių administratoriui, Komisijai ir teismui darbuotojų buvimo komandiruotėje faktą grindė ir grindžia direktoriaus įsakymais, kuriuose nurodyta, kad darbuotojai į komandiruotę siunčiami sutarties sąlygoms suderinti, komerciniams ryšiams plėtoti, susitikti su potencialiais verslo partneriais. Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, centrinis mokesčių administratorius ir Komisija patvirtino, kad ginčo laikotarpiu minėti asmenys buvo Lietuvoje (jie komandiruotės dienomis pasirašinėjo už pirktas ir gautas prekes, degalus ir panašiai. Be to, išmokėdama pinigus minėtiems asmenims, Bendrovė kasos išlaidų orderiuose ne visada nurodė, kad išmokami dienpinigiai ar komandiruotės išlaidos. PMĮ 21 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi ginčo santykių metu) reglamentuojama, kad komandiruotė yra teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Pagal minimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 „Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ 8 punkte buvo nustatyta, kad dienpinigiai už faktiškai būtą užsienyje laiką mokami pagal pase esančias žymas, kelionės bilietus arba kitus dokumentus, tačiau neviršijant komandiruotės į užsienį įsakyme nurodyto laiko. Jeigu pagal šiuos dokumentus nėra galimybės nustatyti, kada komandiruotasis atvyko į komandiruotės vietovę (vietoves) ar (ir) išvyko iš jos, dienpinigiai mokami už įsakyme nurodytą komandiruotės laiką. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintos Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos 3 punktu, iš pajamų negali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, viršijančios sumą, kuri būtų apskaičiuota už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienas), taikant finansų ministro nustatytas dienpinigių vykstantiesiems į užsienio komandiruotes normas. Teismo nuomone, sisteminė šių teisės normų turinio analizė leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad komandiruotės dienpinigiai gali būti apskaičiuojami tik už faktiškai užsienyje išbūtą laiką. Buvimo komandiruotėje faktas turi būti neginčijamai nustatytas. Minėtose teisės normose įstatymų leidėjas aiškiai yra nurodęs, kas patvirtina komandiruotėje buvimo faktą, t.y. pase esančios žymos, kelionės bilietai arba kiti dokumentai.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad „proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Lietuvos Respublikos ABTĮ 52 straipsnio 2 dalis. ir 57 straipsnio 4 dalis)“. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad duomenų, jog įsakymuose nurodytomis dienomis minimi asmenys buvo komandiruotėje, nėra. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė jokių prejudicinę galią turinčių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, todėl daro pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę neįrodė minėtų darbuotojų buvimo komandiruotėse fakto, t.y. nepateikė jokių dokumentų, įrodančių faktinį darbuotojų išvykimą: sienos kirtimo, kelionės ar nakvynės išlaidas patvirtinančių dokumentų. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad pareiškėjas išmokėjo dienpinigius, nors komandiruočių įsakymuose nurodyti asmenys realiai nevyko į komandiruotes, siekdama mokestinės naudos buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo ūkines operacijas, kurios realiai neįvyko, t.y. teismas konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai minėtiems asmenims apskaičiuotų 41 865 Lt (išmokėtų 27 368,45 Lt) dienpinigių nepripažino komandiruočių sąnaudomis ir, pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, apskaičiuotą dienpinigių sumą pripažino su darbo santykiais susijusiomis pajamomis, nuo kurių mokesčių administratorius visiškai teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui papildomai apskaičiavo FAPM, GPM, VSD įmokas, įmokas į GF bei su jais susijusius delspinigius bei baudas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo motyvai dėl neteisėto pakartotinio patikrinimo VSD įmokų atžvilgiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2002 m. kovo 31 d. yra nepagrįsti, kad Patikrinimo akto tiriamojoje dalyje nurodyta, jog VSD įmokų patikrinimas yra atliktas nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 30 d.

Dėl ūkinių operacijų tarp UAB „Akvida“ ir AB „Klaipėdos hidrotechnika“ pripažinimo neįvykusiomis teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Bendrovė pagal 8 PVM sąskaitas faktūras įformino įvairių statybos, remonto ir rekonstrukcijos darbų atlikimą bei pardavimą AB „Klaipėdos hidrotechnika“ ir buhalterinėje apskaitoje apskaitė 2004 m. gruodžio 31 d. UAB „Testama“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą bei pagal ją padidino 2004 m. gruodžio mėnesio PVM atskaitą 8 390 Lt. Pareiškėjas pagal 2004 m. gruodžio 31 d. UAB „Testama“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą leidžiamiems atsikaitymams priskyrė 46 610,42 Lt. Pareiškėjas PVM ir pajamų sumas pagal AB „Klaipėdos hidrotechnika“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras buhalterinėje apskaitoje apskaitė ir deklaravo. Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius konstatavo, kad PVM sąskaitos faktūros yra išrašytos tarp susijusių asmenų PMĮ 2 straipsnio kontekste, t. y. pareiškėjo akcininkas, buvęs AB „Klaipėdos hidrotechnika“ vadovas ir esamas valdybos pirmininkas yra P.J.. Pareiškėjo ir AB „Klaipėdos hidrotechnika“ susijusius ryšius patvirtina pinigų pervedimai iš AB „Klaipėdos hidrotechnika“ į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą būtent tuo laikotarpiu, kuomet reikėjo sumokėti už perkamas AB „Klaipėdos hidrotechnika“ akcijas arba grąžinti paskolą. PVM sąskaitų faktūrų išrašymu buvo siekiama pateisinti piniginių lėšų pervedimus ir tuo pačiu metu buvo gauta mokestinė nauda tarp susijusių bendrovių, t.y. AB „Klaipėdos hidrotechnika“, įtraukusi į leidžiamus atsiskaitymus sumas pagal pareiškėjui išrašytas PVM sąskaitas faktūras, galėjo sumažinti mokėtiną PM. Pareiškėjas PVM ir pajamų sumas pagal AB „Klaipėdos hidrotechnika“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras buhalterinėje apskaitoje apskaitė ir deklaravo. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėjas, pažeisdamas PVMĮ 64 straipsnio 9 dalį, buhalterinėje apskaitoje apskaitė 2004 m. gruodžio 31 d. UAB „Testama“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ir pagal ją padidino 2004 m. gruodžio mėnesio PVM atskaitą 8 390 Lt., nors UAB „Testama“ darbų krantinėje Nr. 119 neatliko, tik buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, neturinti juridinės galios.

Teismas akcentavo, jog pagal PVMĮ 71 straipsnio 6 dalį, (pagal šioje byloje aktualiu laikotarpiu galiojusią ir taikytiną), bet kas, išskyręs PVM dokumente, kuriuo įformintas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, už kurį (kuriuos) PVM neturėjo būti skaičiuojamas, privalo taip išskirtą PVM sumą sumokėti į biudžetą. PMĮ 4 straipsnio 1 dalyje (ginčo santykių metu galiojusi įstatymo redakcija) nustatyta, kad Lietuvos vieneto mokesčio baze yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje. Pagal PMĮ 11 straipsnio 4 dalį (ginčo santykių metu galiojusi įstatymo redakcija), išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. PVM sąskaita faktūra juridinės galios neturi ir pagal ją išlaidos negali būti pripažintos sąnaudomis, o pirkimo PVM – atskaitomu PVM, jeigu joje nėra visų teisės aktuose nustatytų rekvizitų (Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780, 2.1 punktas). Teismas padarė išvadą, kad įmonių finansinėje apskaitoje finansinis rezultatas (pelnas) bendrąja prasme nustatomas kaip gautų pajamų ir sąnaudų skirtumas. Pagal minėtą PMĮ normą, į įmonės sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną, gali būti įskaitomos tik faktiškai patirtos išlaidos, pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais. Ar sąnaudos yra patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais, nustatoma įvertinus, ar apskaitos dokumentai patvirtina tikrąjį įvykusios ūkinės operacijos turinį. Vien formalūs buhalterinės apskaitos dokumento trūkumai negali paneigti mokesčių mokėtojo teisės iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, jeigu jos faktiškai buvo patirtos, ir tai patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Ir atvirkščiai, vien buhalterinės apskaitos dokumento turėjimas nesuteikia teisės sumažinti apmokestinamąjį pelną, jeigu sąnaudos faktiškai nėra patirtos. Be kita ko, atkreipia dėmesį, kad suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad „buhalterinio apskaitos dokumento rekvizitų visuma turi patvirtinti, ar ūkininkė operacija įvyko ir ar ji įvyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos buhalterinės apskaitos dokumentuose. Aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą dar pati savaime nesuteikia teisės sumažinti apmokestinamąjį pelną, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko ar jos turinys ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A1-355/2004, A2-431/2005, A17-711/2007).

Įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad yra pagrįsta mokesčių administratoriaus padaryta išvada, jog 8 PVM sąskaitose faktūrose įformintos ūkinės operacijos realiai neįvyko, t.y., kad darbų krantinėse Nr. 5, Nr. 69-70, Nr. 119 ir Nr. 142 pareiškėjas neatliko, nes Bendrovė PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems darbams atlikti neįsigijo ir nenurašė jokių medžiagų, nepateikė dokumentų, patvirtinančių transporto priemonių ar kitų techninių priemonių panaudojimą atliktų darbų aktuose nurodytiems darbams atlikti, nepateikė darbų vykdymo projekto, kurį turėjo suderinti su VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“, nepateikė statybos darbų žurnalo, pateiktose PVM sąskaitose faktūrose ir atliktų darbų aktuose nurodyti darbai neatitinka faktiškai atliktų darbų, kurie užfiksuoti statybos darbų žurnale, statybos darbų žurnale nurodyta, kad visus darbus atliko rangovas AB „Klaipėdos hidrotechnika“, UAB „Testama“ nepateikė jokių buhalterines apskaitos dokumentų, patvirtinančių jos dalyvavimą atliekant PVM sąskaitoje faktūroje nurodytus darbus, nepateikė automobilio kelionės lapų, medžiagų įsigijimo ir sunaudotų medžiagų nurašymo aktų, komandiruočių įsakymų, dienpinigių apskaičiavimo ir mokėjimo dokumentų, medžiagų ar priemonių (dažų, šveitimo priemonių, vibroplokščių ar kitokių techninių priemonių) įsigijimą ar jų panaudojimą PVM sąskaitoje faktūroje nurodytiems darbams atlikti pavirtinančių dokumentų. Pagal pareiškėjo pateiktą Darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnalą, pareiškėjo darbuotojai nebuvo instruktuoti apie darbų saugą krantinių Nr. 118-119 teritorijoje. Iš krantinių Nr. 118-119 rekonstrukcijos statybos žurnalų įrašų matyti, kad dažymo darbus atliko pats rangovas AB „Klaipėdos hidrotechnika“, o apie pareiškėjo ar UAB „Testama“ atliktus darbus jokių įrašų nėra. Taigi, nei pareiškėjas, nei UAB „Testama“ PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų paruošiamųjų darbų krantinėje Nr. 119 neatliko. Pagal Bendrovės pateiktus apskaitos dokumentus, pareiškėjas jokių tiesioginių sąnaudų šiam statybos objektui nepriskyrė. Nors pareiškėjo vardu parengtoje lokalinėje sąmatoje nurodoma medžiagų vertė 104 280 Lt (be PVM), tačiau pagal pareiškėjo apskaitos dokumentus medžiagų įsigijimas ar jų nurašymas neužfiksuotas. Pagal Uosto direkcijos 2008 m. kovo 15 d. raštu pateiktas krantinės Nr. 119 statybos žurnalų įrašų kopijas, nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2005 m. gruodžio 22 d. buvo vykdomi grunto iškasimo ir išvežimo, g/b laužo išvežimo darbai, taip pat buvo betonuotas g/b antstatas, montuotos plokštės. Statybos žurnale nurodyta, kad visus darbus atliko AB „Klaipėdos hidrotechnika“, apie pareiškėjo atliktus darbus jokių įrašų nėra. Taigi, pareiškėjas PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų rekonstrukcijos II etapo darbų krantinėje Nr. 119 neatliko. Bendrovė taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių grunto įsigijimą ir gabenimą iš karjero į krantinės Nr. 142 teritoriją, buhalterinėje apskaitoje atliktų darbų akte nurodytų kaip sunaudotų medžiagų nurašymas neužfiksuotas, nors kitų statybos objektų atžvilgiu tvarkė medžiagų sunaudojimo apskaitą pagal objektus ir pateikė medžiagų nurašymo aktus. Pagal Uosto direkcijos 2008 m. kovo 15 d. raštu pateiktas krantinės Nr. 142 statybos žurnalų įrašų kopijas nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2005 m. gruodžio 22 d., šiame objekte buvo atliekamas grunto užvežimas ir skaldos pagrindo įrengimas. Statybos žurnale nurodyta, kad visus darbus atliko AB „Klaipėdos hidrotechnika“, apie pareiškėjo atliktus darbus jokių įrašų nėra. 2005 m. gruodžio mėnesį nei pareiškėjas, nei AB „Klaipėdos hidrotechnika“ (kaip rangovas, besirūpinantis subrangovo darbuotojų patekimu į objektą) dėl tarpininkavimo nesikreipė. Bendrovė nepateikė pareiškėjo darbuotojams ar jos vardu naudojamoms transporto priemonėms išduotų leidimų. Taigi, išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų darbų pareiškėjas neatliko. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas pripažino, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog UAB „Testama“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros pagrindu vykdyti PVM atskaitą nėra teisinio pagrindo ir teisėtai neleido atskaityti UAB „Testama“ vardu išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje išskirto 8 389,86 Lt PVM bei teisėtai ir pagrįstai papildomai apskaičiavo 26 695 PVM ir 7 046 Lt PVM delspinigių, nes minėta PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma turinti juridinę galią. Taip pat, mokesčių administratorius nustatęs, kad darbų, kurių įsigijimas įformintas UAB „Testama“ vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra, vertę pripažinti leidžiamais atsikaitymais iš pajamų nėra teisinio pagrindo, pagrįstai sumažino leidžiamus atsikaitymus 46 610 Lt suma.

Dėl neapskaitytų pajamų pagal P.J. išrašytą 2004 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AK-2004 teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas P.J. 2004 m. gegužės 5 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą už statybos darbus Stončių k., Kretingalės sen., Klaipėdos r., kurių vertė 120 000 Lt (18 305,08 Lt PVM), tačiau šios PVM sąskaitos faktūros ir pardavimo pajamų buhalterinėje apskaitoje neapskaitė. Pagal PVMĮ 14 straipsnio 1 dalį (ginčo santykių metu galiojusi įstatymo redakcija), prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra ar kitas šiame įstatyme numatytas vietoj PVM sąskaitos faktūros prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas apskaitos dokumentas. Įvertinus Komisijos byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas pagal P.J. išrašytą 2004 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AK-2004 pajamų ir pardavimo PVM neapskaičiavo ir nedeklaravo, todėl jai pagrįstai mokesčių administratorius papildomai apskaičiavo mokėtiną 18 305 Lt pardavimo PVM, 488 Lt atsikaitymus į KPPPF ir su jais susijusius delspinigius ir baudas. ABTĮ 57 straipsnyje numatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Teismas, išsamiai ir objektyviai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, remdamasis aptartų teisės normų sistemine analize, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, padarė išvadą, kad vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino VMI ir Komisija, pareiškėjo pateiktais argumentais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Teismas akcentavo, jog MAĮ 67 straipsnio 1 dalis įtvirtina principą, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad mokesčių administratoriaus nagrinėjamu atveju apskaičiuotos mokesčio ir su juo susijusios sumos yra tinkamai pagrįstos. Minėto straipsnio 2 dalis atitinkamai numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Kadangi nagrinėjamoje byloje toks pagrindimas nėra pateiktas, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotos papildomai mokėtinų mokesčių ir su jais susijusios sumos. Pareiškėjui nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, nei nagrinėjant bylą teisme nepateikta įrodymų, patvirtinančių faktą, kad ūkinės operacijos, užfiksuotos buhalterinės apskaitos dokumentuose, yra įvykusios. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje yra nustatyti principai, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai, tarp jų ir mokesčio administratorius. Vienas iš šių principų yra objektyvumo principas, įtvirtintas minėto įstatymo 3 straipsnio 2 punkte. Objektyvumo principas reiškia, kad sprendimo priėmimas ir kiti viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti objektyvūs, t.y. viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės ginčui teisingai išspręsti ir kritiškai, nešališkai vertinant visus reikšmingus bylai įrodymus. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad mokesčių administratorius – viešojo administravimo sistemos sudėtinė dalis, turintis paisyti tiek bendrųjų teisės aktų, skirtų visiems viešojo administravimo subjektams, tiek specialiųjų teisės aktų, apibrėžiančių tik konkrečios institucijos veiklą. Sprendimas dėl mokestinio patikrinimo akivaizdžiai patenka į viešojo administravimo sritį, todėl jam taikytini Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nurodyti sprendimo teisėtumo kriterijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Nr. A556 – 1323/2008 ir kt.).

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą objektyvumo principą, 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, pripažino, kad skundžiami sprendimai atitinka minėtas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, mokestinis patikrinimas atliktas laikantis objektyvumo principo, Patikrinimo akte padarytos išvados yra pagrįstos teisės aktų nuostatomis, skundžiami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad Komisija, VMI ir Inspekcija teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, Komisijos, VMI ir Inspekcijos sprendimai ir Patikrinimo aktas yra teisėti ir pagrįsti, kad Bendrovės argumentai yra pagrįsti samprotavimais, todėl naikinti ginčo sprendimų ir Patikrinimo akto bei įpareigoti mokesčių administratorių atlikti mokestinį patikrinimą iš naujo nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde nurodo, jog palaiko visus pirmosios instancijos teismui išsakytus savo motyvus bei argumentus.

Papildomai paaiškina, jog nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, pareiškėjas prašė ištirti faktines aplinkybes (kurios įrodinėjamos liudytojų parodymais), todėl prašė kviesti ir apklausti teisme liudytojus - pareiškėjo įmonės darbuotojus ir mokestinį patikrinimą atlikusias inspektores, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos bylai aplinkybės (susijusios su darbuotojų komandiruotiems, patekimu į krantinę, statybininkų vagonėlio egzistavimą, gelžbetonių konstrukcijų buvimą įmonės teritorijoje ir kt.). Tačiau teismas atmetė pareiškėjo atstovo prašymą kviesti ir apklausti liudytojus ir tokių būdu suvaržė galimybę įrodinėti savo skundo argumentus (prašymai pareikšti tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu). Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tirti papildomus įrodymus, nes kitaip, nei apklausiant liudytojus (kurie išvardinti visuose sprendimuose), pareiškėjas neturėjo galimybės įrodinėti svarbias faktines aplinkybes. Todėl, anot pareiškėjo, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra pagrindas panaikinti priimtą pirmos instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Papildomai paaiškina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei pateiktus tai pagrindžiančius įrodymus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nepateikė jokių materialinių įrodymų, neabejotinai pagrindžiančių prašymo į teismo posėdį iškviesti ir apklausti liudytojais VMI darbuotojas bei pareiškėjo darbuotojas pagrįstumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstat uoja:

IV.

Mokestinis ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų mokesčių, mokesčių administratoriui konstatavus, kad fiziniams asmenims apskaičiuota (išmokėta 27368,45 Lt) dienpinigių suma yra pripažintina su darbo santykiais susijusiomis pajamomis, o ne komandiruočių sąnaudomis, taip pat padarius išvadą, jog ūkinės operacijos tarp UAB „Akvida“ (pareiškėjo), AB „Klaipėdos hidrotechnika“ bei UAB „Testama“ neįvyko, t. y. jog UAB „Akvida“ (pareiškėjas) išrašė 8 PVM sąskaitas faktūras AB „Klaipėdos hidrotechnika“ už darbus, kurių neatliko, o UAB „Testama“ vardu 2004 m. gruodžio 31 d. išrašyta sąskaita faktūra įforminta neįvykusi ūkinė operacija. Vienas iš mokestinio ginčo epizodų taip pat susijęs su tuo, jog pareiškėjas neapskaitė pajamų bei pardavimo PVM pagal P.J. išrašytą 2004 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitą faktūrą AK-2004.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis ginčija būtent pirmosios instancijos teismo išvadas dėl dienpinigių apmokestinimo ir dėl ūkinių operacijų su AB „Klaipėdos hidrotechnika“, taip su UAB „Testama“ vertinimo (PVM bei PM ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo aspektu) ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tirti papildomus įrodymus (apklausti liudytojus), todėl pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra pagrindas panaikinti priimtą pirmos instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl įrodymų rinkimo, jų vertinimo bei įrodinėjimo naštos (onus probandi) paskirstymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalis ir 57 straipsnio 4 dalis). ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai bei pateikta tinkama teisinė jų kvalifikacija.

Dėl dienpinigių apmokestinimo papildomai pažymėtina, jog byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas savo darbuotojams (A.K., M.M., S.B., A.B. ir F.B.) 2002 - 2005 m. laikotarpiu apskaičiavo 41865 Lt (išmokėjo 27368,45 Lt) dienpinigius dėl komandiruočių į Rygą, Liepoją bei Kaliningradą bei priskyrė juos komandiruočių sąnaudoms. Pagal Pelno mokesčio įstatymo (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-675 redakcija) 21 straipsnio 1 dalį komandiruote buvo laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas savo darbuotojų buvimo komandiruotėje faktą grindžia tik direktoriaus įsakymais, kuriuose yra nurodyta, kad įmonės darbuotojai į vieną iš aukščiau nurodytų užsienio valstybių miestų buvo siunčiami sutarties sąlygoms suderinti, komerciniams ryšiams plėtoti arba susitikti su potencialiais verslo partneriais. Tačiau nors visos komandiruotės truko daugiau nei vieną dieną (nuo dviejų iki penkių dienų) ir visų komandiruočių tikslas buvo suderinti sutarčių sąlygas, plėtoti komercinius ryšius arba susitikti su potencialiais verslo partneriais, pareiškėjas nei ikiteisminėms mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms, nei teismui nepateikė jokių buvimo užsienio valstybėse nurodytais tikslais įrodymų (nenurodė nei vienos sutarties, kurios sąlygos buvo derinamos su užsienio kontrahentais, užsienio kontrahentų ar jų atstovų, su kuriais komandiruočių metu buvo bendraujama ir siekiama plėtoti komercinius ryšius, kontaktų, rekvizitų ir pan., taip pat nepateikė gyvenamojo ploto naudojimo faktą užsienio miestuose patvirtinančių dokumentų (nors, kaip jau buvo minėta, visų komandiruočių trukmė viršijo vieną dieną). Priešingai, mokesčių administratorius patikrinimo metu surinko pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog nurodytomis dienomis į komandiruotes vykę asmenys realiai buvo Lietuvoje, pasirašinėjo įvairiuose finansiniuose dokumentuose, jų darbo laikas užfiksuotas pareiškėjo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (patikrinimo akto 6 – 18 priedai). Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog mokesčių administratorius pagrįstai (t. y. esant tinkamam faktiniam pagrindui) minėtiems asmenims apskaičiuotų 41865 Lt (išmokėtų 27368,45 Lt) dienpinigių nepripažino komandiruočių sąnaudomis ir, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis (mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą), fiziniams asmenims apskaičiuotą dienpinigių sumą pripažino su darbo santykiais susijusiomis pajamomis, kurios yra FAPM, GPM, VSD įmokų, įmokos į GF objektu, ir jas apmokestino šiais mokesčiais, taip pat papildomai apskaičiavo su jais susijusius delspinigius bei baudas.

Dėl ūkinių operacijų su AB „Klaipėdos hidrotechnika“, taip su UAB „Testama“ vertinimo akcentuotina, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pagal 2003 – 2005 m. išrašytas 8 PVM sąskaitas faktūras įformino įvairių statybos, remonto ir rekonstrukcijos darbų atlikimą bei pardavimą AB „Klaipėdos hidrotechnika“ ir buhalterinėje apskaitoje apskaitė 2004 m. gruodžio 31 d. UAB „Testama“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą bei pagal ją padidino 2004 m. gruodžio mėnesio PVM atskaitą 8 390 Lt, o leidžiamiems atsikaitymams priskyrė 46 610,42 Lt. Tačiau iš mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų byloje nustatyta, jog pareiškėjas PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems darbams atlikti neįsigijo ir nenurašė jokių medžiagų, nepateikė dokumentų, patvirtinančių transporto priemonių ar kitų techninių priemonių panaudojimą atliktų darbų aktuose nurodytiems darbams atlikti, nepateikė darbų vykdymo projekto, kurį turėjo suderinti su VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“, nepateikė statybos darbų žurnalo, pateiktose PVM sąskaitose faktūrose ir atliktų darbų aktuose nurodyti darbai neatitinka faktiškai atliktų darbų, kurie užfiksuoti statybos darbų žurnale, statybos darbų žurnale nurodyta, kad visus darbus atliko rangovas AB „Klaipėdos hidrotechnika“. Tuo tarpu UAB „Testama“ nepateikė jokių buhalterines apskaitos dokumentų, patvirtinančių jos dalyvavimą atliekant PVM sąskaitoje faktūroje nurodytus darbus, nepateikė automobilio kelionės lapų, medžiagų įsigijimo ir sunaudotų medžiagų nurašymo aktų, komandiruočių įsakymų, dienpinigių apskaičiavimo ir mokėjimo dokumentų, medžiagų ar priemonių (dažų, šveitimo priemonių, vibroplokščių ar kitokių techninių priemonių) įsigijimą ar jų panaudojimą PVM sąskaitoje faktūroje nurodytiems darbams atlikti pavirtinančių dokumentų. Teisiškai vertinant šias aplinkybes pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 – 355/2004 yra konstatavusi, kad „jeigu buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais remdamasis mokesčių mokėtojas siekia įgyti teisę į PVM atskaitą yra įforminti netinkamai, ir tai neleidžia nustatyti tikrojo ūkinės operacijos turinio, įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas“ (Administracinių teismų praktika Nr. 6, p. 128 – 142). Nagrinėjamu atveju mokesčių mokėtojas, t. y. pareiškėjas nepateikė jokių papildomų objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas dėl buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos su UAB „Testama“ fiktyvaus pobūdžio. Todėl konstatuotina, jog UAB „Testama“ vardu 2004 m. gruodžio 31 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros pagrindu pasinaudoti teise į PVM atskaitą pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo, o mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai papildomai apskaičiavo 26695 Lt PVM bei su juo susijusias sumas (delspinigius ir baudą). Kadangi UAB „Testama“ išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje buvo užfiksuota realiai neįvykusi ūkinė operacija, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 10 straipsniu, sąnaudos, kurios faktiškai nebuvo patirtos ir nebuvo susijusios su realiai vykdyta pareiškėjo ekonomine veikla, skaičiuojant apmokestinamąjį pelną pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas negalėjo būti atimtos iš bendrųjų pajamų (priskiriamos leidžiamiems atskaitymams). Atitinkamai pagrįsta laikytina ir mokesčių administratoriaus išvada, jog darbų, kurių įsigijimas įformintas UAB „Testama“ vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra, vertę pripažinti leidžiamais atsikaitymais iš pajamų nėra teisinio pagrindo, o pareiškėjui dėl šios priežasties apskaičiuotina 21827 Lt pelno mokesčio ir su juo susijusios sumos (delspinigiai bei bauda).

Aptartos teisinės ir faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų akivaizdžiai patvirtinančių mokesčių administratoriaus išvadas dėl pareiškėjo išmokėtų dienpinigių apmokestinimo bei ūkinių operacijų su AB „Klaipėdos hidrotechnika“ ir UAB „Testama“ vertinimo PVM bei PM aspektu, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra objektyvios būtinybės išreikalauti ar tirti papildomus įrodymus bei apklausti liudytojus (sprendžiant šį klausimą taip pat atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjo pateikiami duomenys apie papildomų įrodymų rinkimo (liudytojų apklausos) būtinybę nėra sietini su naujų esminių bylos aplinkybių nustatymu).

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjant šį mokestinį ginčą, buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti apskaičiuotas mokesčių sumas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos hidrotechnika“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRomanas KlišauskasVirgilijus Valančius