Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį ir nuteistas laisvės apribojimu 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktu, 5 punktu, 7 dalimi, nuteistasis įpareigotas per 3 mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba būti registruotam darbo biržoje visą laisvės apribojimo laiką, ir per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012-06-05 iki 2012-06-07.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. D. nuteistas už tai, kad ji, būdamas tėvu, žinodamas apie pareigą pagal 2009 m. liepos 28 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) mokėti lėšas – po 400 Lt kas mėnesį nepilnametei dukrai L. D., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikyti iki vaiko pilnametystės bei sumokėti 14 400 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2006-03-18 iki 2009-03-18, nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2011 m. vasario 18 d. vengė pareigos išlaikyti vaiką, vaikui neteikė kitos būtinos materialinės paramos ir nemokėjo išieškotos sumos, dėl to susidarė 21 899,21 Lt įsiskolinimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 3 punktas).

BK 164 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. Baudžiamojon atsakomybėn asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių – nedirba dėl ligos, bedarbystės, esant sunkiai finansinei padėčiai šeimoje ir pan. Be to, vengimas teikti vaikui išlaikymą konstatuojamas tik nustačius, jos asmuo sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam V. D. pareiga mokėti išlaikymą savo dukrai L. D. buvo nustatyta įsiteisėjusiu Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 28 d. sprendimu (20–25 b. l.). Šiuo teismo sprendimu iš V. D. buvo priteista dukters L. D., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį nuo 2009 m. kovo 19 d. iki jos pilnametystės – (duomenys neskelbtini) bei išlaikymo įsiskolinimas 14 400 Lt už laikotarpį nuo 2006-03-18 iki 2009-03-18. Taigi nuteistasis V. D. turėjo pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, mokėdamas teismo nustatyto dydžio mėnesio išmokas, o taip pat sumokėti ir išlaikymo įsiskolinimą 14 400 Lt už laikotarpį nuo 2006-03-18 iki 2009-03-18.

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme V. D. neneigė žinojęs, kad pagal teismo sprendimą jis privalo mokėti L. D. išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį bei sumokėti išlaikymo įsiskolinimą, tačiau apeliantas, neprisipažindamas kaltu dėl inkriminuoto nusikaltimo, nurodė sutikęs mokėti tik po 200 Lt kas mėnesį, kadangi jis abejoja esąs L. D. biologinis tėvas, o priteisto išlaikymo įsiskolinimo nesutiko mokėti dėl to, kad, jo teigimu, tuo laikotarpiu jis gyveno su M. D. ir padėjo išlaikyti vaiką, teigė, kad stengsis išlaikyti vaiką, įsidarbins bei kitaip dukrą išlaikys, sumokės susidariusį išlaikymo įsiskolinimą, tik kai, atlikus DNR tyrimus, bus nustatyta, jog jis yra biologinis tėvas.

Teismo posėdyje nuteistasis nurodė, kad šiuo metu Pakruojo rajono apylinkės teisme pagal jo ieškinį nagrinėjama civilinė byla dėl tėvystės nuginčijimo, tačiau pagal teismų praktiką, nepriklausomai nuo to, ar yra kreiptasi į teismą dėl tėvystės nuginčijimo, asmuo, kuris vaiko gimimo liudijime įrašytas vaiko tėvu, juo laikomas, kol jo tėvystė nėra nuginčyta, ir jam išlieka konstitucinė pareiga išlaikyti vaiką, o šios pareigos sąmoningas nevykdymas, asmeniui žinant, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galint tą pareigą vykdyti, užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 164 straipsnį. Taigi, kol V. D. tėvystė nenuginčyta, jis yra L. D. tėvas ir privalo vaiką išlaikyti, t. y. mokėti ne tik nustatyto dydžio išlaikymą, bet ir teikti kitą būtiną paramą.

Iš bylos matyti, kad nuo 2009 m. birželio mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio nuteistojo darbovietė UAB „(duomenys neskelbtini)“ išskaitė ir M. D. pervedė 1678,53 Lt (28, 30 b. l.), o pats nuteistasis nuo 2010-03-01 kas mėnesį pervesdavo M. D. po 10 Lt dukters išlaikymui (30, 36–38 b. l.). Nuteistasis pripažino, kad kol jis dirbo, darbdavys iš atlyginimo išskaičiuodavo išlaikymą, o nuo 2010 m. vasario mėnesio jis dirbo pavienius darbus pas žmones, darbo biržoje nebuvo registruotas. Šias aplinkybes patvirtina pažymos iš Lietuvos darbo biržos bei Sodros (75, 76, 77 b. l.). Teismo posėdyje nuteistasis V. D. nurodė, kad jis yra ligonis, jam buvo atliktos trys operacijos, tačiau nepateikė tai patvirtinančių duomenų. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl pablogėjusios sveikatos V. D. yra nedarbingas. Tai, kad nuo 2010 m. kovo mėnesio apeliantas kas mėnesį pervesdavo M. D. po 10 Lt vaiko išlaikymui, neduoda pagrindo pripažinti, kad jis vykdė pareigą išlaikyti vaiką, nes ši suma yra labai maža lyginant ją su teismo priteistu kas mėnesį mokamu išlaikymu, ir už 10 Lt neįmanoma patenkinti minimalių būtiniausių vaiko poreikių bei augančio vaiko išlaikyti. Be to, M. D. teisme nurodė, kad V. D. kito būtino materialaus išlaikymo dukrai neteikė. Nuteistasis nepatvirtino, kad jis teikė kitokį išlaikymą ar kitaip rūpinosi L. D.. Pastebėtina, kad nors Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009-04-29 nutartimi, pakeista Šiaulių apygardos teismo 2009-07-20 nutartimi, iš V. D. buvo priteistas laikinas išlaikymas nepilnametei dukrai L. D. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 200 Lt, tačiau pagal šį teismo sprendimą toks išlaikymas buvo priteistas tik laikinai nuo 2009-04-29 iki civilinėje byloje bus priimtas teismo sprendimas ar nutartis. Taigi, V. D. turėjo pareigą po 200 Lt kas mėnesį mokėti išlaikymą dukrai tik nuo 2009-04-29 iki 2009-07-28, tačiau bylos duomenys liudija, kad šiuo laikotarpiu V. D. ir tokio dydžio išlaikymo savo dukrai neteikė (32–33 b. l.).

Įvertinus visas šias aplinkybes – tai, kad nuteistasis, būdamas darbingas, nuo 2010 m. vasario mėnesio sąmoningai niekur nedirbo, neužsiregistravo darbo biržoje, kad vaiko išlaikymui mokėjo tik labai mažą dalį priteisto išlaikymo, kad kitokio išlaikymo neteikė, daroma išvada, kad V. D. be pateisinamų priežasčių vengė išlaikyti vaiką, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, yra pagrįsta. Taigi, nuteistojo V. D. veikoje neginčytinai nustatyti visi vengimo išlaikyti vaiką sudėties požymiai, todėl apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 164 straipsnį.

Tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad nepagrįstai V. D. pripažintas kaltu, jog vengė mokėti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 28 d. sprendimu išieškotą išlaikymo įsiskolinimą 14 400 Lt už laikotarpį nuo 2006-03-18 iki 2009-03-18. Šis įsiskolinimas susidarė iki minėto teismo sprendimo priėmimo ir šio išlaikymo įsiskolinimo nemokėjimas neužtraukia asmeniui baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį. Dėl to iš kaltinimo V. D. šalinama aplinkybė, jog jis nemokėjo išieškotos sumos – 14 400 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimo.

Taip pat teisėjų kolegija nustatė, kad nuo 2009 m. birželio mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio teismo sprendimas, kuriuo iš V. D. priteistas išlaikymas vaikui ir išlaikymo įsiskolinimas, buvo vykdomas, nes V. D. darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ kas mėnesį M. D. pervesdavo vidutiniškai po 200 Lt vaiko išlaikymui. Kadangi minimu laikotarpiu V. D. dirbo ir išlaikymas vaikui, nors ir ne po 400 Lt, kaip teismo sprendimu buvo priteista, buvo mokamas, daroma išvada, kad šiuo laikotarpiu nuteistasis nevengė išlaikyti savo vaiką, todėl apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, kad V. D. visą laikotarpį nuo 2009-03-19 iki 2011-02-18 vengė išlaikyti vaiką. Taip pat pastebėtina, kad nepagrįstai byloje nustatyta, jog V. D. nuo 2009-04-29 iki 2009 m. liepos 28 d. privalėjo mokėti po 400 Lt vaiko išlaikymui, nes, kaip jau minėta, tuo laikotarpiu nuteistasis turėjo mokėti tik po 200 Lt vaiko išlaikymui. Nustačius, jog apeliantas nevengė vaiką išlaikyti nuo 2009 m. birželio mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio ir, kad nuo 2009-04-29 iki 2009-07-28 apeliantas turėjo mokėti mažesnį, t. y. 200 Lt išlaikymą vaikui, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir V. D. suformuluotame kaltinime nurodytas pareigos išlaikyti vaiką nevykdymo laikas tikslinamas, nurodant, kad jis, nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. birželio mėnesio privalėdamas mokėti po 200 litų vaiko išlaikymui ir nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2011 m. vasario 18 d. privalėdamas mokėti po 400 litų vaiko išlaikymui, vengė išlaikyti vaiką (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Taip pat iš kaltinimo V. D. pašalinama aplinkybė, jog, vengiant išlaikyti vaiką, susidarė 21 899,21 Lt įsiskolinimas, be to, ši aplinkybė nėra BK 164 straipsnyje nusikalstamą veiką kvalifikuojanti ir jos pašalinimas iš kaltinimo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturės.

Iš bylos matyti, kad V. D. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. V. D. nedirba, tik nuo 2012-07-10 yra registruotas Tauragės teritorinėje darbo biržoje (147 b. l.), baustas administracine tvarka, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, taip pat Pakruojo rajono apylinkės teismo 2008-05-19 nuosprendžiu apeliantas pagal BK 140 straipsnio 1, 2 dalis buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas savo buvusios sutuoktinės M. D. ir mažametės dukters L. D. atžvilgiu (67–68 b. l.), teistumas neišnykęs. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistajam paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – laisvės apribojimas, kuri savo dydžiu yra artima už nusikaltimą skiriamo laisvės apribojimo bausmės dydžio vidurkiui (BK 48 straipsnio 1 dalis), savo rūšimi bei dydžiu nėra aiškiai per griežta ir V. D. paskirtos bausmės nėra pagrindo švelninti. Be to, apeliantas skunde neginčija paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, kolegija

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti iš kaltinimo V. D. aplinkybę, jog jis nemokėjo 14 400 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimo teismo sprendimu išieškotos sumos ir kad dėl to susidarė 21 899,21 Lt įsiskolinimas.

Patikslinti laikotarpį, per kurį V. D. vengė pareigos išlaikyti vaiką, nurodant, kad jis vaikui nemokėjo išlaikymo nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. birželio mėnesio po 200 litų ir nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2011 m. vasario 18 d. po 400 litų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.