Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui Lietuvos aklųjų bibliotekai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u statė:

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2007-07-05 sprendimu (b.l.111-118) ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismo teigimu, 10 d. terminas apskųsti darbo ginčų komisijos sprendimus (DK 293 str. 1 d.) yra ne naikinamasis terminas, o ieškinio senatis, kuri kaip praleista esant svarbioms priežastims atnaujintina. Konstatavo, jog bylos šalis nuo 1999-01-04 iki 2007-03-19 siejo darbo santykiai (b.l.60-61). 2007-01-11 atsakovas grąžino bendrasavininkiui Ukmergės raj. savivaldybei negyvenamąsias patalpas (2 kambarius bute), esančias (duomenys neskelbtini). Vietoj jų atsakovui buvo sukeiktos kitos patalpos adresu (duomenys neskelbtini). Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių (b.l.82-85) matyti, jog ieškovė 2007-01-16 – 2007-03-19 nebuvo darbe. Anot teismo, ieškovės darbo vieta – LAB Ukmergės filialas, todėl atsakovas neprivalėjo gauti išankstinio ieškovės sutikimo dėl darbovietės adreso pakeitimo, o ieškovė turėjo ir toliau vykdyti darbo funkcijas. Atleisdamas ieškovę iš darbo atsakovas laikėsi drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).

CPK 176 str. 1 d. ir 185 str. įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes bei, įvertinus byloje esančius įrodymus, nustatyti objektyvią tiesą, priimti teisėtą ir visapusiškai pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi byloje dalyvaujančių asmenų ir atstovų paaiškinimus dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertinos nevisiškai tinkamai (CPK 185 str.), neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl pareikštų reikalavimų, jų netenkindamas.

Nustatyta, kad apeliantė pas atsakovą dirbo nuo 1999-01-04 (b.l. 60-61) bibliotekininkės pareigose; 2006-10-12 apeliantės prašymo bei atsakovo direktorius 2006-10-13 įsakymo Nr. 87-K pagrindu dėl sveikatos būklės jai leista dirbti sutrumpintą darbo dieną (b.l. 18-19). 2007-01-31 apeliantei direktoriaus įsakymu Nr.7-K už neatvykimą į darbą be svarbios priežasties 2007 m. sausio 16-31 dienomis pareikštas papeikimas bei už pravaikštas atsisakyta sumokėti darbo užmokestį (b.l.3), o 2007-03-19 įsakymu Nr. 19-K už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą paskirta dar viena drausminė nuobauda - pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. apeliantė buvo atleista iš darbo nuo 2007-03-19 (b.l.4).

Įstatymas numato, kad darbo sutartis be įspėjimo gali būti nutraukta su darbuotoju šiam vieną kartą šiurkščiai pažeidus darbo pareigas ( DK 136 str. 3 d. 2 p.). DK 235 str. 2 d. 9 p. prie šiurkščių darbo pareigų pažeidimų priskiria ir neatvykimą į darbą visą darbo dieną (pamainą). Tokiose bylose darbdaviui (atsakovui) tenka pareiga įrodyti darbuotojo (ieškovo) ginčijamo atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumą ir pagrįstumą, o darbuotojui – neatvykimo į darbą priežasčių svarbumą (CPK 178 str.). Darbo sutarties nutraukimo pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas ar jų sudėtis, kuriai esant leidžiama nutraukti darbo sutartį. Minėtu teisiniu pagrindu – pagal DK 235 str. 2 d. 9 p. darbdavys gali nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva, esant darbuotojo kaltei, o darbuotojo kaltė pasireiškia neatvykimu į darbą be svarbių priežasčių per visą savo darbo dieną ar pamainą. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama drausminti darbuotoją, užtikrinti, kad ši darbo sutarties šalis tinkamai ir laiku vykdytų sutartyje numatytas darbines funkcijas, kartu, esant svarbioms priežastims, garantuotų darbuotojui teisę tęsti darbo sutartį, jeigu jis kurį laiką negalėjo atlikti sulygto darbo. Todėl sprendžiant klausimą, ar neatvykimas į darbą kvalifikuotinas kaip pravaikšta, darbdavys privalo išsiaiškinti priežastis, dėl kurių darbuotojas nebuvo darbe, nes drausminė atsakomybė, tiek atleidžiant darbuotoją iš darbo, tiek ir skiriant kitos rūšies nuobaudą, numatytą DK 237 str., galima tik esant darbuotojo kaltei (tyčiai ar neatsargumui) (DK 234 str.).

Spręsdama dėl apeliantės neatvykimo į darbą naujose bibliotekos patalpose nuo 2007-01-16 priežasčių svarbumo, nes ginčo dėl paties neatvykimo nėra, teisėjų kolegija atsižvelgia į šias aplinkybes: darbovietės adreso (konkrečios darbo vietos) pasikeitimą, ir nors tokia sąlyga nebuvo įvardinta darbo sutartyje, šią bylą nagrinėjęs kasacinės instancijos teismas įvertino šį faktą kaip būtinosios darbo sutarties sąlygos dėl darbo vietos (DK 95 str. 1 d.) pakeitimą, tokią savo išvadą pagrįsdamas apeliantės (darbuotojos) turima negalia. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, jog keičiant DK 95 str. 1 ir 2 dalyse nustatytas darbo sąlygas, yra būtinas išankstinis darbuotojo rašytinis sutikimas, kaip tai ir numato DK 120 str. 2 d. Nesant išankstinio, raštu išreikto darbuotojos sutikimo (į bylą tokio dokumento šalys nepateikė), apeliantės individualiu atveju - šiai turint regėjimo negalią, o ankstesnei darbo vietai sutapus su jos gyvenamosios vietos adresu, - neatvykimas į darbą įvertintas kaip apeliantės nesutikimas dirbti pasikeitusiomis darbo sutarties sąlygomis (b.l. 162 -166). Toks teisinis faktinių bylos aplinkybių įvertinimas yra privalomas teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 str. 2 d.), todėl plačiau šių aplinkybių teisėjų kolegija neaptarinėja.

Teisėjų kolegijos manymu, apeliantė yra aiškiai išreiškusi savo poziciją darbdaviui kodėl ji neatvyksta į darbą nauju adresu, tvirtindama, kad dirba ir vykdo ankstesnes pareigas (organizuoja renginius) senuoju bibliotekos adresu, sutampančiu su jos gyvenamąją vieta. Tą procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose teismui yra pripažinęs ir atsakovas. Be to, neatvykimo priežastis darbdavys galėjo nesunkiai patikrinti, jei prieš skirdamas pirmąją drausminę nuobaudą būtų raštu pareikalavęs pasiaiškinti. Nustatyti darbuotojo kaltumą dėl neatvykimo į darbą galima tik išanalizavus neatvykimo priežastis ir įvertinus jų svarbą. Todėl nors formaliai atleidimo pagrindas (neatvykimas į darbą visą dieną ar pamainą ) egzistuoja, darbdaviui, atsižvelgiant į darbo sutarties šalių lygiateisiškumą, abiejų jos šalių interesų pusiausvyrą, įstatymu įtvirtintos tam tikros pareigos, o darbuotojui - tam tikros garantijos. Įstatymų leidėjas kaip vieną iš darbdaviui privalomų pareigų, nustatinėjant darbuotojo kaltės buvimą ar nebuvimą, įtvirtina rašytinį reikalavimą darbuotojui raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 str.). Atsakovas tokio rašytinio reikalavimo nėra pateikęs ir tą pats byloje pripažino, motyvuodamas negalėjimu iki 2007-01-31 surasti apeliantės, teigė, kad raštu pareikalavęs pasiaiškinti tik 2007-02-19 ir 2007-03-15, šiai ir po drausminės nuobaudos paskyrimo toliau neatvykstant į darbą (b.l.11-14, 20, 23, 25-28). Tai sudaro prielaidas teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad atsakovas (darbdavys) neabejotinai pažeidė DK 240 str. 1 d. nuostatas pirmosios drausminės nuobaudos skyrimo atveju. DK 240 str. 1 d. pažeidimo įtaka atleidimo iš darbo teisėtumui kiekvienu konkrečiu atveju yra vertinamoji aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimas Nr. 45 p., Teismų praktika Nr. 21, 193-195 psl.). Tai reiškia, kad teismas, nustatęs, jog drausminė nuobauda paskirta pažeidžiant DK 240 str. 1 d. reikalavimus, turi patikrinti ir įvertinti kitas aplinkybes, reikšmingas paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui bei pagrįstumui. Darbo ginčus nagrinėjantiems organams, taigi ir teismui (DK 286 str.), darbuotojo nurodytos aplinkybės, kurių jis, darbdaviui pažeidus DK 240 str. 1 d. nuostatas, negalėjo nurodyti darbdaviui, gali sudaryti pagrindą panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą. Tokios aplinkybės jau buvo šiame sprendime įvardintos – apeliantė atsisakė dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kas pripažintina svarbia neatvykti į darbą priežastimi. Todėl šiuo konkrečiu atveju reikalavimo atitinkamu terminu pasiaiškinti nebuvimą, jame neįvardinus ir konkretaus ieškovės padaryto darbo drausmės pažeidimo, teisėjų kolegija pripažįsta esminiu drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimu, kuris pats savaime sudaro pagrindą konstatuoti drausminės nuobaudos – pastabos paskyrimo ieškovės neteisėtumą bei ją panaikinti. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjęs teismas, kaip matyti iš sprendimo aprašomosios dalies, motyvavo būtinumą atnaujinti ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą Darbo ginčų komisijos sprendimui (b.l.29-31) apskųsti, ir nors paties reikalavimo dėk drausminės nuobaudos panaikinimo netenkino, iš esmės terminą ankstesnei nuobaudai ginčyti teisme atnaujino (b.l.117). Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis teismo išvadomis bei jų argumentacija, todėl teismo motyvų nekartoja, juo labiau, kad atsakovas apeliaciniu skundu net nėra apskundęs teismo sprendimo ar jo motyvų (CPK 313 str., 320 str. 1 d.).

Tos pačios neatvykimo į darbą priežastys sąlygojo ir antrosios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – paskyrimą apeliantei. Todėl dėl jau aptartų šiame sprendime argumentų ir konstatuoto neatvykimo į darbą priežasčių svarbumo kolegija sprendžia, kad antroji drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo už pravaikštą - apeliantei taip pat buvo paskirta nesant tam teisėto pagrindo ir prielaidų darbuotojo atsakomybei kilti (jo kaltės, veiksmų neteisėtumo). Įstatymų leidėjas yra reglamentavęs atleidimo iš darbo tvarką, kuomet darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Jis gali būti atleistas iš darbo pagal DK 129 str. darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, laikantis įstatymų nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Šiuo atveju apeliantė, atsižvelgiant į jos negalią, privalėjo būti prieš 4 mėnesius raštu įspėta apie būsimą darbo sutarties nutraukimą (DK 129 str. 1 ir 4 dalys, 130 str. 1 d.). Šios įstatymo nuostatos yra imperatyvios, o ne dispozityvios, ir jų nesilaikymas, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiais Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-12-29 nutarimas Nr. 44 p., 8.4 p., Teismų praktika Nr. 20, 177, 200 psl.) vertintinas kaip atleidimas iš darbo pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei sukelia DK 297 str. 3 ir 4 dalyse numatytus teisinius padarinius

Nustačius, jog darbuotojas atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką (apeliantės atleidimo atveju konstatuotos abi šios sąlygos), darbuotojas grąžinimas į pirmesnį darbą ( DK 297 str. 3 d.), tačiau jeigu darbuotojas negali būti grąžinamas į darbą dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių, arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas sprendimu pripažindamas atleidimą neteisėtu, priteisia DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki sprendimo įsigaliojimo dienos ( DK 297 str. 4 d.). Šį įstatymo numatytą alternatyvų darbuotojo teisių ir teisėtų interesų gynimo būdą teismas gali taikyti savo iniciatyva, ir nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko (CPK 414 str.3 d., 418 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimas Nr. 45, Teismų praktika Nr. 21, 211 psl., LAT 2005-03-21 nutartis civ. byloje N. 3K-3-178/2005, procesinio sprendimo kategorija 4.1.; 11.9.10.7.; 15.3.1.).

Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Šiuo atveju dėl organizacinių priežasčių darbuotojos teisių gynimas, grąžinant ją į pirmesnį darbą, nėra įmanomas, nes būtent bibliotekos perkėlimas į kitas patalpas ir apsprendė ieškovės atsisakymą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Kita vertus, atsakovo atstovai kaip savo atsikirtimais rėmėsi ženkliai pablogėjusia apeliantės sveikata, lyginant su buvusia priėmimo į darbą metu (pagal Darbingumo lygio pažymą netektas darbingumas sudaro 85 proc.), apeliantės neraštingumu (beveik visiškai nematydama, nemoka ir Brailio rašto, nemoka naudotis kompiuteriu) ir nesugebėjimu dirbti sutartimi sulygto bei darbuotojų pareigybės apraše nurodyto darbo (b.l.35), apeliantės konfliktiškumu, nenoru siekti kompromisų ir sudėtingai susiklosčiusiu bendravimu su kita bibliotekos darbuotoja, dėl ko būtų jaučiama įtampa. Todėl darytina išvada, kad taip pat ir dėl užsitęsusio šalių konflikto apeliantei nebūtų sudarytos palankios sąlygos toliau dirbti. Į pirmesnį darbą dėl nurodytų abiejų priežasčių ji negali būti sugrąžinta, apeliantės atžvilgiu taikytinos būtent DK 297 str. 4 d. nuostatos.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nauji reikalavimai ar motyvai, kurių apeliaciniame skunde apeliantas nenurodė ir, juo labiau, jų pagrįstumo nevertino bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, bylos apeliaciniame procese negali būti keliami (CPK 312 str.,323 str.). Todėl apeliantės atstovo kalboje apeliacinės instancijos teismo posėdyje išdėstytas reikalavimas, kad ši, iš esmės mažindama savo reikalavimus, sutinka, jog būtų grąžinta į darbą LAB Ukmergės filiale naujuoju adresu (duomenys neskelbtini), nes senuoju adresu - (duomenys neskelbtini) - bibliotekos nėra, yra teisiškai nepagrįstas. Priešingai, visa ieškovės ieškinio motyvacija (ieškinio faktinis pagrindas) buvo susijusi tik su jos objektyviu negalėjimu atvykti dirbti naujose bibliotekos patalpose, nebuvimo darbe nuo 2007-01-16 priežasčių svarbumas taip pat visų instancijų teismų buvo vertinama tuo aspektu, ar ieškovė, atsižvelgiant į jos sveikatos būklę, realiai galėjo (ar negalėjo) atvykti į naujas darbovietės patalpas bei, kaip konstatavo kasacinės instancijos teismas, individualizavęs įstatymo nuostatos – DK 95 str. 1 d. taikymą apeliantės atžvilgiu (b.l. 166), dirbti pakeistomis būtinosiomis darbo sąlygomis.

Priimant domėn apeliantės prašymą apeliacinės instancijos teismui, esą dabar ji jau sutiktų dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, nors nuo jos atsisakymo atvykti į darbą nauju adresu - nuo 2007-01-16 iki bylos nagrinėjimo šiame teismo posėdyje iš esmės nei jos sveikatos būklė, nei jokios kitos esminės aplinkybės nepasikeitė, susiklostytų tokia teisinė situacija, kuomet jos nebuvimas darbe minėtu laikotarpiu iki atleidimo 2007-03-19 niekaip kitaip, nei neatvykimas į darbą be svarbios priežasties (pravaikšta) negalėtų būti įvertintas. Taigi tuomet nebūtų ir visiškai jokio teisinio pagrindo spręsti apie ieškovės atleidimo neteisėtumą ar nepagrįstumą, nes vien apeliantės rašytinio sutikimo nebuvimas negalėtų to įtakoti. Priešingas nei nurodyta situacijos traktavimas taip pat neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, draudimo piktnaudžiauti savo teise principo (DK 35 str. 1 d.).

Esant išvardintoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas – nevisiškai tinkamai šioje konkrečioje situacijoje įvertino bylos įrodymus, o netinkamas įrodymų vertinimas bei netinkamas materialinių teisės normų aiškinimas bei taikymas turėjo įtakos neteisingam bylos išnagrinėjimu. Tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, apeliantės ieškinį iš dalies tenkinant (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Apeliantei iš atsakovo priteistina 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (b.l.73) išeitinė išmoka ( DK 140 str. 1 d. 4 p., 297 str. 4 d.), vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2007-03-19 iki 2008-10-23, t.y. iki šio sprendimo įsigaliojimo dienos (už 19 mėn. ir 4 d.d.), o taip pat negautas darbo užmokestis (b.l.45) nuo 2007-01-16 iki atleidimo iš darbo dienos (už 3 mėnesius).

Sutinkamai su CPK 93 str. 4 d. ir 96 str. 1 d. nuostatomis, iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis valstybei, nuo kurio mokėjimo darbuotojai darbo ginčų bylose yra atleisti. Mokėtina suma apskaičiuotina pagal CPK 80 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose nustatytas taisykles, t.y. 100 Lt už ieškinio padavimo metu buvusį neindeksuojamą neturtinio pobūdžio reikalavimą (drausminės nuobaudos panaikinimas) ir 3 proc. nuo visos turtinių reikalavimų sumos ( 14 327,72 Lt x 3 proc.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti.

Ieškinį iš dalies patenkinti. Panaikinti ieškovei L. B. 2007-01-31 įsakymu Nr. 7-K paskirtą drausminę nuobaudą - papeikimą.

Pripažinti ieškovės L. B. atleidimą iš Lietuvos aklųjų bibliotekos pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu. Laikyti ieškovę atleista pagal DK 297 str. 4 d. teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo, t.y. 2008-10-23 dienos.

Priteisti iš Lietuvos aklųjų bibliotekos 1641 (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt vieną) litą neišmokėto darbo užmokesčio L. B. naudai.

Priteisti iš Lietuvos aklųjų bibliotekos 2188 (dviejų tūkstančių šimto aštuoniasdešimt aštuonių) litų išeitinę išmoką L. B. naudai.

Priteisti iš Lietuvos aklųjų bibliotekos 10 498 (dešimt tūkstančių keturis šimtus devyniasdešimt aštuonis) litus 72 centus L. B. naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jos atleidimo 2007-03-19 dienos iki šio sprendimo įsigaliojimo, t.y. 2008-10-23 dienos imtinai

Priteisti iš Lietuvos aklųjų bibliotekos 529 (penkis šimtus dvidešimt devynis) litus 83 centus žyminio mokesčio valstybės naudai.