- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-09
- Bylos Nr.
- 1A-567-926/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Aušra Vingilė, Judita Sungailaitė
- Nuteistasis
- E. M.
- Advokatai
- Edita Marija Šlapikienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. (toliau – E. M.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papukčiu, buvo subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. teismo baudžiamuoju įsakymu E. M. paskirta bausme, skiriant jam galutinę subendrintą 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 40 MGL (2 000 eurų) dydžio baudą.
Į paskirtą bausmę įskaityta E. M. visiškai ar iš dalies atlikta bausmė pagal Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. teismo baudžiamąjį įsakymą.
E. M. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta nuosprendį pradėjus vykdyti panaikinti.
- Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys buvo patenkintas visiškai, iš E. M. Kauno teritorinei ligonių kasai priteisiant 89,74 eurų turtinę žalą;
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys buvo patenkintas visiškai, iš E. M. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai priteisiant 515,63 eurų turtinę žalą;
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš E. M. Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priteisiant 1310,40 eurų turtinę žalą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. E. M. Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį, už tai, kad jis 2021 m. liepos 23 d., apie 19.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,65 promilių neblaivumas), panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino atvykusiam jo sulaikyti policijos pareigūnui – vengdamas sulaikymo, užlipo ant namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto terasos stogo ir nusiėmęs šlepetę metė ją į paskui jį užlipusį policijos pareigūną K. V., po ko, K. V. paėmus jį už rankos ir bandant privesti prie namo lango, jis tyčia vieną kartą rankomis stūmė K. V. į krūtinę, dėl ko K. V. griuvo ant terasos stogo, stogas įlūžo ir K. V. nukrito ant pirmo aukšto medinės terasos ir patyrė odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje, juosmens srities sumušimą, poodines kraujosruvas dešinėje blauzdoje, sėdmens srityje, tokiu būdu K. V. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. M. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, paskirti jam švelnesnę bausmę, atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 2 (dvejiems) metams, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemones.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad savo kaltę dėl pasipriešinimo pareigūnams E. M. pripažino visiškai, tačiau nesutinka su veikos padariniais, t. y. kad jis prieš nukentėjusįjį K. V. panaudojo fizinį smurtą – pastūmė jį ir tokiais savo veiksmais sukėlė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. E. M. vertinimu, baudžiamosios bylos medžiagoje nesurinkta pakankamai pagrįstų ir abejonių nekeliančių įrodymų apie tai, kad apeliantas rankomis pastūmė nukentėjusįjį ir dėl to jie kartu įlūžo ir nukrito nuo stogelio. Būtent dėl šios priežasties nuteistasis nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš jo priteistais civiliniais ieškiniais.
2.2. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, kad E. M. tyčia rankomis stūmė jį į krūtinę, dėl ko, jis neišlaikė pusiausvyros ir terasos stogo dangai neišlaikius jų, jie abu nukrito ant terasos medinio grindinio. Pasak E. M., K. V. buvo suinteresuotas, jog pirmosios instancijos teismas patenkintų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinį ieškinį, todėl teismui nurodė tiesos neatitinkančias faktines aplinkybes. Šios išvados kontekste pažymima, kad pats nukentėjusysis nurodė, jog matė, kaip E. M., vaikščiodamas ant terasos stogelio, įlaužė plastmasinį stogą, todėl suvokė ir suprato, kad užlipus dviem asmenims, stogelis gali įlūžti ir jie abu gali nukristi ant žemės, kas suponuoja išvadą, kad pats nukentėjusysis elgėsi itin neatsargiai ir neįvertinęs akivaizdžios rizikos lipo ant stogelio. E. M. tvirtina nukentėjusiojo nestūmęs, bet dviem žmonėms atsistojus ant stogo, jo danga tiesiog natūraliai neatlaikė svorio.
2.3. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino vienodų nesuinteresuotų asmenų – H. S., V. M., A. Č. ir O. D., parodymų kurie tiesiogiai matė įvykį, tačiau nepatvirtino matę, kaip E. M. pastūmė nukentėjusįjį. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šie liudytojai galėjo nepastebėti visų E. M. veiksmų, tačiau akivaizdu, jog vykstant susistumdymui, aplinkinių dėmesys į tokius veiksmus yra ypatingai atkreipiamas. Tokie veiksmai prieštarauja viešajai tvarkai ir aplinkiniams sukelia nepatogumą ir išgąstį. Vietoje to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik kitų liudytojų – policijos pareigūnų, parodymais, kurie, apelianto įsitikinimu, kaip ir nukentėjusysis, yra suinteresuoti, jog būtų patenkintas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys, todėl pateikė analogiškas, tačiau tiesos neatitinkančias, faktines aplinkybes. Byloje esantis vaizdo įrašas taip pat nepatvirtina fakto, kad apeliantas pastūmė nukentėjusįjį, kadangi iš jo matyti, kaip K. V. lėtai pradeda judėti link nuteistojo, tuomet pasigirsta dundėjimas ant stogo ir jis nukrenta nuo stogo ant nugaros, paskui jį krenta E. M.. Nukentėjusiojo pastūmimas vaizdo įraše neužfiksuotas. Esant šiems duomenims, nebuvo pakankamo pagrindo tenkinti baudžiamojoje byloje pareikštų civilinių ieškinių. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje nenustatė, kad policijos pareigūnas K. V. nuo stogelio nukrito dėl E. M. stumtelėjimo į krūtinę neišlaikęs pusiausvyros. Šiuos veiksmus sąlygojo faktas, kad pareigūnas nulipo nuo sijos, dėl ko, įlūžo stogo danga.
2.4. Apeliaciniame skunde E. M. nesutinka ir su jam paskirta bausme, prašydamas ją sušvelninti. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad jis pripažino pasipriešinęs policijos pareigūnams, nesutikdamas tik su veikos padariniais. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pasak E. M., realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas reikštų jo socialinių ryšių nutrūkimą, negalėjimą dirbti bei atlyginti žalos, o tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties. Apelianto teigimu, teismas nevertino jį charakterizuojančių aplinkybių, kad yra užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje ir ieško geriau apmokamos darbo vietos, dalyvauja darbo pokalbiuose, vykdo naujos darbo vietos paiešką. Jis yra jauno amžiaus, todėl jo izoliavimas nuo visuomenės žlugdytų jį kaip jauną ir dar nesusiformavusią asmenybę. Pasak nuteistojo, jo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Jam pakaktų paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ar kelis įpareigojimus, ribojančius elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį poveikį. E. M. yra įsitikinęs, kad jam paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, kad ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų, laikysis įstatymų ir nebenusikals. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliantas prašo jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dviem) metams ir paskirti baudžiamojo poveikio priemones – pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą, neišeiti iš namų tam tikru laiku, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
2.5. Nuteistasis pabrėžia ir tai, kad ankstesniais nuosprendžiais jam paskirtos ir subendrintos 88 parų arešto bausmės jis neatliko, nes atlikęs 28 paras, jis buvo paleistas iš Kauno tardymo izoliatoriaus dėl nuo jo nepriklausomų veiksmų. Atlikti visos bausmės jam nebuvo leista. Esant šiems duomenims, pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę – 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo bausmės subendrino su Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirta bausme.
3. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėja, pritardami apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė nuteistojo E. M. apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis E. M., neginčydamas pasipriešinimo policijos pareigūnams fakto – vengė sulaikymo, dėl ko, užlipo ant terasos stogo, apeliaciniame skunde nesutinka su jam inkriminuota aplinkybe dėl policijos pareigūno K. V. pastūmimo ir dėl to jam kilusiomis pasekmėmis, mano, kad dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas dėl iš jo priteistų civilinių ieškinių yra nepagrįstas.
5. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).
6. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo bei nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai, nešališkai ir tinkamai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai aiškino bei taikė teisės normas. E. M. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį už tai, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino atvykusiam jo sulaikyti policijos pareigūnui, jį pastūmė, dėl ko, K. V. griuvo ant terasos stogo, stogas įlūžo ir K. V. nukrito ant pirmo aukšto medinės terasos, patirdamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Šios nuteistajam E. M. inkriminuotos faktinės aplinkybės skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra įrodytos, o vien tai, kad nuteistajam nėra priimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių analizės, priešingai nei savo apeliaciniame skunde tai suvokia nuteistasis, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
7. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šiame straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-118-976/2015, 2K-195-693/2017, 2K-190-648/2021).
8. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad vertinamo įvykio dieną policijos pareigūnas K. V. kartu su kolegomis vyko į jiems nurodytą vietą pagal pranešimą, kurio duomenimis, įvykio vietoje yra ieškomas asmuo, kuris turi būti pasiųstas atlikti arešto bausmę. Atvykęs į įvykio vietą, K. V. kartu su V. F. užlipo į antrą aukštą, o D. N. liko saugoti teritoriją. Po kelių akimirkų D. N. pranešė, kad E. M. bando pabėgti per langą ir užlipo ant pirmo aukšto terasos stogo. Vėliau pareigūnai bandė E. M. įkalbėti, kad jis pasiduotų policijos pareigūnams, buvo panaudota elektrošoko priemonė, kuri nesuveikė. Besipriešindamas policijos pareigūnams, E. M. metė į juos šlepetes. Šias komentuojamo įvykio aplinkybes visi proceso dalyviai aiškino vienodai, dėl jų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jokio ginčo nėra. Šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir nuteistasis E. M., nesutikdamas tik su tolesne policijos pareigūnų nurodyta įvykių seka, o būtent, aplinkybe, kad jis pastūmė policijos pareigūną K. V., dėl ko, šis nukrito nuo stogo ir patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą.
9. Tačiau, vertinant šiuos nuteistojo teiginius vis tik pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.
10. Neteisėtus E. M. veiksmus nukentėjusiojo K. V. atžvilgiu, o būtent, tai, kad jis pastūmė nukentėjusįjį, kas sąlygojo jo kojos nuslydimą nuo terasos stogo sijos ir nukritimą žemyn, teisiamojo posėdžio metu nuosekliai patvirtino tiek pats K. V., tiek ir su juo įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai V. F. ir D. N.. Jų teigimu, K. V. ant terasos stogo užlipo po to, kai ten, siekdamas pabėgti nuo policijos pareigūnų, atsidūrė E. M.. Tiek V. F., tiek D. N. patvirtino, kad visą laiką, kol K. V. su E. M. buvo ant terasos stogo, K. V. stovėjo saugiai vienoje vietoje, t. y. ant terasos stogo sijos. E. M. priėjus kiek arčiau K. V., šis pačiupo nuteistąjį, norėdamas jį prisitraukti arčiau savęs, tačiau E. M. pastūmė K. V., dėl ko, jis, neišlaikęs pusiausvyros, nulipo nuo stogo sijos, ir įlūžo, nukrisdamas nuo terasos stogo, kartu su savimi žemyn nusitempdamas ir E. M..
11. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis šių asmenų parodymus vertina kritiškai, teigdamas, kad jie visi buvo suinteresuoti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinio ieškinio patenkinimu, dėl to nurodė neteisingas faktines bylos aplinkybes, tačiau su šiuo nuteistojo motyvu nesutiktina. Tiek K. V., tiek ir jo kolegų V. F. ir D. N. parodymai buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu, jie vienodai aiškino komentuojamo įvykio aplinkybes, pabrėždami ir E. M. ginčijamą aplinkybę dėl K. V. pastūmimo. Šioje vietoje būtina pažymėti ir tai, kad priešingai nei nuteistasis, apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jie visi buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, komentuojamo įvykio metu jie vykdė tiesiogines darbines savo funkcijas, kurių eiga, be kita ko, buvo betarpiškai fiksuojama vieno iš pareigūnų dėvėta kūno kamera, kas buvo žinoma visiems įvykio vietoje buvusiems pareigūnams, todėl pagrindo melagingai apkalbėti nuteistąjį, kai visi jų veiksmai buvo fiksuojami vaizdo kamera, policijos pareigūnai neturėjo. Darant šią išvadą akcentuotina ir tai, kad jokių duomenų, patvirtinančių policijos pareigūnų priešiškumą nuteistojo atžvilgiu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Priešingai, bylos duomenys betarpiškai patvirtina, kad policijos pareigūnai dėjo visas įmanomas pastangas įkalbėti E. M. pasiduoti geranoriškai ir tik tuomet, kai jo neadekvatus elgesys ėmė kelti pavojų ne tik jam pačiam, bet ir kitiems asmenims (jis lakstė terasos stogu, dėl ko, šis įlūžo, svaidėsi į pareigūnus savo šlepetėmis, plūdosi necenzūriniais žodžiais), K. V. jo atžvilgiu panaudojo elektroimpulsinį prietaisą, kuris savo tikslo vis tik nepasiekė.
12. Nesutinkant su nuteistojo apeliacinio skundo motyvais paminėtina ir tai, kad iš dalies tiek K. V., tiek V. F. bei D. N. nuoseklius parodymus patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas. Peržiūrėjus jį matyti, kad visą vaizdo fiksavimo laiką K. V. stovi prie stogelio krašto, šalia lango prie pat namo sienos, kur yra sijos, laikančios stogą, kas iš esmės atitinka tiek nukentėjusiojo, tiek ir jo kolegų parodymus bei patvirtina, jog vertinamu atveju K. V. elgėsi itin atsargiai, aiškiai suvokdamas, kad bet koks jo neapgalvotas judesys gali sąlygoti terasos stogo lūžį ir jo bei nuteistojo kritimą žemyn. Be to, vaizdo įrašas patvirtina, kad K. V. ne itin daug juda, stovėdamas vienoje vietoje kalbasi su nuteistuoju, stengdamas jį įkalbėti pasiduoti. Tačiau, į jokius K. V. bei kitų asmenų raginimus nuteistasis nereaguoja, elgiasi neadekvačiai, plūstasi necenzūriniais žodžiais, į pareigūnus paleidžia savo dėvėtas šlepetes. Atsižvelgiant į tai, kad K. V., užlipęs ant terasos stogo, iš esmės nejudėjo, tokiu būdu, imdamasis visų galimų atsargumo priemonių, kad terasos stogas neįlūžtų ir dėl to nebūtų sužalotas nei jis pats, nei nuteistasis, sutikti su E. M. apeliacinio skundo motyvais, kad nukentėjusysis elgėsi itin neatsargiai ir neįvertinęs akivaizdžios rizikos lipo ant stogelio, nėra pagrindo. Juo labiau, kad, bylos duomenimis, policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko turėdami tikslą sulaikyti jau nuteistą asmenį – E. M., kuris turėjo būti pristatytas į laisvės atėmimo vietą arešto atlikimui, ir būtent jis pirmasis užlipo ant terasos stogo, nesutikdamas pasiduoti.
13. Nors vaizdo įraše, kaip teisingai pažymėta ir nuteistojo apeliaciniame skunde, K. V. postūmio veiksmas, atliktas E. M., neužfiksuotas, tačiau, įvertinus nuteistojo elgesį komentuojamo įvykio metu, atsižvelgiant į tai, kad vaizdo įraše matoma, kaip E. M. pradėjus artėti prie K. V., jie abu, įlūžus terasos stogui, nukrenta žemyn, pagrindo abejoti, kad pusiausvyrą K. V. prarado būtent dėl E. M. neteisėto elgesio – postūmio, teisėjų kolegija neturi. Juo labiau, kad vaizdo įraše akivaizdžiai matyti, jog pirmasis žemyn krenta pareigūnas, krisdamas toliau nuo sienos, nugarą atsukęs ne į namo sieną, kaip stovėjo anksčiau, tarsi būtų pakeitęs savo buvimo vietą, ką visiškai pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Neabejotina, kad pakeisti savo stovėjimo vietą pareigūnas galėjo būtent dėl E. M. neteisėtų veiksmų K. V. atžvilgiu.
14. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad H. S., V. M., A. Č. ir O. D., neva betarpiškai stebėję komentuojamą įvykį, nepatvirtino matę, kaip E. M. pastumia K. V.. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šie asmenys komentuojamo veiksmo galėjo ir nepastebėti. Pritariant tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai visų pirma pažymėtina, kad remiantis vaizdo įraše užfiksuota informacija, veiksmas, po kurio E. M. ir K. V. nukrito ant žemės, truko vos keletą akimirkų, vertinamą įvykį kieme stebėjo nemažai pašalinių asmenų, tarp kurių buvo ir E. M. minimi liudytojai. Jie bendravo tiek tarpusavyje, tiek ir bandė E. M. įkalbėti pasiduoti, be kita ko, kalbėdami ir su policijos pareigūnais. Atsižvelgiant į tokių intensyvių veiksmų atlikimą, neabejotina, kad betarpiškai viso įvykio šie asmenys nestebėjo, todėl tam tikro veiksmo, trukusio vos keletą sekundžių – K. V. postūmio, jie galėjo ir nepastebėti.
15. Šioje vietoje svarbu paminėti ir tai, kad apklausiama teisiamojo posėdžio metu H. S. nors ir patvirtino jokio E. M. ir K. V. susistumdymo nepastebėjusi, tačiau pažymėjo ir tai, kad įvykio metu ji kalbėjo su kitais kaimynais ir visą laiką įvykio nestebėjo. A. Č. nurodė ne tik nematęs K. V. ir E. M. susistumdymo, bet ir fakto, kad E. M. kažką mėtė. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir O. D.. Tačiau, kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, E. M., būdamas ant terasos stogo, į policijos pareigūnus numetė abi savo šlepetes, ko neneigia ir pats nuteistasis. Esant šiems duomenims, faktas, kad nei O. D., nei A. Č. nematė, kaip E. M. į policijos pareigūnus metė savo šlepetes, neabejotinai patvirtina ir tai, kad viso įvykio jie nematė, todėl tikrai galėjo nepastebėti ir K. V. pastūmimo momento. Tuo tarpu V. M. yra E. M. motina, kas leidžia pagrįstai manyti, jog, siekdama padėti savo sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės, ji gali nurodyti ne visas tinkamam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Juo labiau, kad jos parodymai iš esmės atitiko nuteistojo nurodytas komentuojamo įvykio aplinkybes ir tam tikra dalimi prieštaravo ne tik policijos pareigūnų, bet ir kitų liudytojų parodymams (nenurodė, kad E. M. į policijos pareigūnus sviedė savo šlepetes, kad dar pareigūnui neužlipus ant terasos stogo, jį sulaužė ir pan.), todėl nagrinėjamu atveju tiek V. M., tiek ir kitų E. M. apeliaciniame skunde paminėtų liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys. Būtent taip šių asmenų parodymus vertina ir teisėjų kolegija.
16. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad E. M. veiksmuose yra visi būtini BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistojo skundo motyvai, kad jis nepastūmė K. V., jis pats elgėsi neatsargiai ir būdamas ant terasos stogo nulipo nuo stogo sijos ir įlūžo, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas E. M. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl E. M. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 286 straipsnį.
17. Atsižvelgiant į tokį apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, pagrindo iš naujo spręsti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš nuteistojo priteistų civilinių ieškinių klausimą, nėra. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad būtent E. M. neteisėti veiksmai – pastūmė K. V., sąlygojo nukentėjusiojo nukritimą nuo terasos stogo ir dėl to jo patirtą nežymų sveikatos sutrikdymą. Paminėti E. M. veiksmai yra tiesiogiai priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiajam nustatytais sužalojimais, todėl tiek Kauno teritorinės ligonių kasos, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato civiliniai ieškiniai skundžiamu nuosprendžiu buvo patenkinti pagrįstai. Juose prašoma atlyginti žala buvo pagrįsta tinkamais įrodymais, pagrindo abejoti jų patirtų žalų dydžiais, teisėjų kolegija neįžvelgia. Tokių duomenų savo apeliaciniame skunde nepateikė ir nuteistasis, civilinius ieškinius neigdamas tik nesutikdamas su jam inkriminuota faktine aplinkybe dėl K. V. pastūmimo.
18. Nuteistajam nesutinkant ir su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme, prašant ją sušvelninti bei taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas, toliau pasisakytina ir jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimu. Sprendžiant šį klausimą, visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
19. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).
20. Bylos duomenimis, E. M. padarė vieną tyčinę ir baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Svarbu tai, kad dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų policijos pareigūnas, komentuojamo įvykio dieną atlikinėjęs jam priskirtas darbines funkcijas, patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, neabejotinai sukėlusį jam nepatogumus tiek asmeniniame gyvenime, tiek ir darbinėje veikloje. Be to, būtina pažymėti ir tai, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą vertinamu atveju vyko ketindami sulaikyti E. M., kuris turėjo būti pristatytas į laisvės atėmimo vietą jam kiek ankščiau paskirtos arešto bausmės atlikimui. Visa tai neabejotinai didina nuteistojo padarytos veikos bei jo paties pavojingumą visuomenei ir aplinkybes, reikšmingas sprendžiant jam skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, reikalauja vertinti itin atidžiai.
21. Nesutinkant su nuteistojo teiginiais dėl per griežtos jam paskirtos bausmės atkreiptinas dėmesys, kad visų jam inkriminuotų veiksmų E. M. nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš esmės nepripažino. Ir nors apeliaciniame skunde tvirtinama priešingai, teigiant, jog E. M. prisipažino pasipriešinęs policijos pareigūnams (vengdamas sulaikymo) ir nuoširdžiai dėl to gailisi, kas, pasak apelianto, skundžiamu nuosprendžiu turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau su tokiais nuteistojo teiginiais nesutiktina. Remiantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar ją darant dalyvavusius asmenis pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato: 1) kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką arba nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Nagrinėjamu atveju E. M. neigiant esminę BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos faktinę aplinkybę, t. y. fizinio smurto panaudojimą K. V. atžvilgiu, spręsti, jog savo kaltę jis pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto, nėra pagrindo. Neabejotina, kad jis iki šiol kritiškai nevertina savo neteisėto poelgio, menkina savo vaidmenį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, todėl šiuo atveju visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytos.
22. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste netenkinant nuteistojo apeliacinio skundo atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusikalstamą veiką asmuo padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 0,65 promilių neblaivumo laipsnis. Atsižvelgiant į nuteistojo parodymų visumą, akivaizdu, kad šis faktas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui – E. M. teigimu, jis negali paaiškinti savo veiksmų, buvo apsvaigęs, galimai tai įtakojo jo veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo apsvaigimą pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Šioje vietoje būtina įvertinti ir tai, kad šis teistumas E. M. nėra pirmasis, praeityje jis jau buvo teistas ne kartą, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ir dar vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas. Siekiant koreguoti jo elgesį teigiama linkme, jo atžvilgiu buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės – areštas, bei kitos jo teisinę padėtį švelninančios priemonės – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau, nuteistajam parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, pakankamų pastangų tinkamai savo elgesio korekcijai nedėjo, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį nesugebėjo ir vėl nusikalto. Tai atskleidžia antivisuomenines E. M. nuostatas, jo neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad vertinamu atveju apeliantas nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, o tai iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia pagrįstai spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymas buvo logiška jo nusikalstamo elgesio išdava bei yra jam būdingo elgesio modelio dalis, kurios korekcijai jokių realių pastangų E. M. nededa.
23. Įvertintina ir tai, kad praeityje E. M. buvo ne tik teistas, bet ir ne kartą baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio administracinių nusižengimų/administracinių teisės pažeidimų, be kita ko, ir itin šiurkščių – ne kartą vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, įžeidinėjo policijos pareigūnus (vėlgi būdamas neblaivus), ne kartą vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti, padarymą. Šių duomenų visuma bei E. M. daromų administracinių nusižengimų pobūdis jį charakterizuoja iš esmės neigiamai ir atskleidžia itin cinišką jo požiūrį į visuomenėje nusistovėjusias elgesio taisykles bei įstatymais reglamentuotas elgesio normas. Šios išvados kontekste pažymėtina ir tai, kad iki jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo jis niekur nedirbo, jokių legalių pajamų iš esmės neturėjo. Tuo tarpu įvertinus tai, kad per visą savo gyvenimą asmuo yra dirbęs vos keliose darbovietėse, kur ilgesnį laikotarpį neužsibūdavo (Lietuvos informacinės teismų sistemos (LITEKO) duomenys), neabejotina, kad E. M. nėra suinteresuotas tinkamu savo laisvalaikio praleidimu, savo tikslų laisvėje nesiekia tik teisėtais būdais ir priemonėmis, o tai jį vėlgi charakterizuoja labiau neigiamai.
24. Įvertinus paminėtas faktines ir teisines aplinkybes, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo. Paskirtoji bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant E. M. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, visapusiškai atsižvelgiant tiek į nuteistojo asmenybę, tiek į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti E. M. teisinę padėtį, skiriant jam švelnesnio pobūdžio bausmę ar mažinant jos dydį, šioje byloje nenustatyta. Įvertinus tiek aukščiau aptartą E. M. asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo buvusius teistumus, jo elgesį taikant jam švelnesnio pobūdžio teisines priemones – bausmės vykdymo atidėjimą, menkas nuteistojo pastangas koreguoti savo elgesį išimtinai teigiama linkme, įvertinus tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką E. M. padarė būdamas recidyvistas, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Juo labiau, jog praeityje E. M. atžvilgiu jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino ir vėl nusikalto, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis negeba pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesį laikotarpį. Tuo tarpu taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus.
25. Sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo motyvais dėl netinkamai pirmosios instancijos teismo atlikto bausmių bendrinimo, teisinio pagrindo taip pat nėra. Kaip nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, pirmosios instancijos teismas E. M. pagal BK 286 straipsnį paskirtą 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrino su Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirta bausme. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad šios dvi bausmės neturėjo būti bendrinamos, kadangi jam nebuvo leista iki galo atlikti Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirtos bausmės, tačiau šis nuteistojo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip nustatyta BK 63 straipsnio 1 dalyje, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. To paties straipsnio 9 dalis numato, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą; šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.
26. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, įvertinus tai, kad priimant skundžiamą nuosprendį Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. baudžiamasis įsakymas jau buvo įsiteisėjęs ir vykdomas, skundžiamu nuosprendžiu A. M. paskirtos bausmės bendrinimas su Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistajam paskirtomis bausmėmis buvo būtinas. Tuo tarpu tai, kad asmuo jau buvo pradėjęs atlikinėti jam skirtą areštą, atsispindi ir skundžiamame nuosprendyje, pagal kurį, į A. M. paskirtą galutinę subendrintą bausmę buvo įskaityta E. M. visiškai ar iš dalies atlikta bausmė pagal Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. baudžiamąjį įsakymą. Esant šiems duomenims, pagrįstai spręstina, kad bausmių bendrinimo klaidų pirmosios instancijos teismas taip pat nepadarė.
27. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.