Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-03-01 · Administracinė byla Nr. A-146-115-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-01
Bylos Nr.
A-146-115-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Antanas Ablingis, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Trečiasis asmuo
H. I. P., Valstybės įmonei Vilniaus miškų urėdijai
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Kategorijos
  • 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-115/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant pareiškėjo atstovui R. K.,trečiajam suinteresuotam asmeniui H. I. P.,trečiojo suinteresuoto asmens atstovui T. N.,vertėjai G. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens H. I. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims H. I. P., Valstybės įmonei Vilniaus miškų urėdijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau – ir Prokuroras, ir pareiškėjas), gindamas viešąjį interesą, pareiškimu (b. l. 2-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2360 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei H. I. P.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2.4-01-2360).

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAV administracija, atsakovas ) Sprendimu Nr. 2.4-01-2360 H. I. P. buvo atkurta nuosavybės teisė į jai tenkančią buvusio savininko A. H. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 1,5867 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), kuris 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 buvo priskirtas Vilniaus miestui. Nuosavybės teisė H. I. P. atkurta natūra grąžinant 1,5867 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Remiantis Sprendimu Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), H. I. P. buvo suformuotas 1,5867 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra 0,86 ha miško žemės. Tai patvirtina Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė miškotvarkos tarnyba) 2008 m. rugpjūčio 28 d. pažyma Nr. 16527 ir schema.

Miestų teritorijoje esantys miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams ir tai yra išimtinė valstybės nuosavybė. Tai nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 6 ir 13 straipsniai. Kadangi Sprendimas Nr. 2.4-01-2360 priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, todėl naikintinas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad kreipdamasis į teismą dėl viešojo intereso gynimo vadovaujasi Prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, kuris įpareigoja prokurorą nustačius asmens, visuomenės valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokuroras, turintis pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas. Lietuvos Respublikos įstatymuose viešojo intereso sąvoka neapibrėžta, ji yra vertinamojo pobūdžio, tačiau pagal teismų praktiką darytina išvada, kad imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl vertintinas kaip viešasis interesas. Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsniu, Prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, paaiškino, kad pareiškimas teismui pateiktas nepraleidus įstatymu nustatyto termino. Pareiškėjas buvo parengtas 2008 m. rugpjūčio 20 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje gavus Valstybinės įmonės Vilniaus miškų urėdijos (toliau – ir Vilniaus miškų urėdija) raštą su informacija apie galimus pažeidimus atkuriant nuosavybės teises ir suteikiant neatlygintinai nuosavybėn septynis žemės sklypus Vilniaus mieste, kuriuose yra valstybinės reikšmės miškai. Rinkdama medžiagą dėl pateiktos informacijos patikrinimo Prokuratūra kreipėsi į Valstybės įmonę Registrų centrą (toliau – ir VĮ Registrų centras), VAV administraciją. Nekilnojamojo turto registro išrašai bei dokumentai, kurių pagrindu atkurtos bei įregistruotos nuosavybės teisės į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) nurodytus žemės sklypus, iš VĮ Registrų centro bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos buvo gauti atitinkamai 2008 m. rugsėjo 05 d. ir 2008 m. rugsėjo 01 d., todėl vieno mėnesio terminas pareiškimui paduoti skaičiuotinas ne anksčiau kaip nuo 2008 m. rugsėjo 01 d. ir terminas kreiptis į administracinė teismą (ABTĮ 33 straipsnis) laikytinas nepraleistu.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija pareiškimą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 50-53) paaiškino, kad 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu (duomenys neskelbtini) teritorija buvo priskirta Vilniaus miestui, todėl nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) teritorijoje turėtą žemę atkūrimas buvo vykdomas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. vykdomas kaip kaimo vietovėje.

Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra testinis, apimantis eilę veiksmų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 2000 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 108 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika (toliau – ir Metodika) valstybės įmonė Valstybinis žemėtvarkos institutas pradėjo vykdyti projektavimo darbus, kurių metu buvo suformuotas grąžintinas žemės sklypas. Kadangi pareiškėjas nenurodo jokių teisės aktų pažeidimų, todėl darytina išvada, kad jis laikosi pozicijos, jog projektavimo darbai buvo atlikti nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų. Pareiškėjas, išdėstydamas teisinius argumentus dėl Sprendimo Nr. 2.4-01-2360, nepateikia įrodymų, jog šis Sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, todėl laikytina, kad nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr.385 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos nuostatomis, žemės sklypo planas derinamas su atsakingomis institucijomis. 2003 m. gruodžio 22 d. žemės sklypo planas (M 1:10000) buvo be pastabų suderintas su Vilniaus miesto miškų urėdija. Remiantis tuo, kad teisės aktai atgal nėra taikomi ir atsižvelgiant į faktą, kad atsakinga institucija laiku ir tinkamai yra pateikusi išvadą dėl ginčijamoje teritorijoje esančių miškų, nėra teisinio pagrindo ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo remiantis 2008 m. rugpjūčio 28 d. valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentu. Be to, pareiškėjas pateikia įrodymus, kad grąžintame žemės sklype yra tik nedidelė dalis miško, tačiau nepaaiškina, kokiu pagrindu reikalauja panaikinti ginčijamus sprendimus visa apimtimi. Nenurodoma, kokia imperatyvi įstatymo norma buvo pažeista grąžinant natūra tą žemės ploto dalį, kurioje nėra miško.

Atkreipė dėmesį, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą buvo priimami individualūs administraciniai aktai, todėl Sprendimo Nr. 2.4-01-2360 panaikinimas dėl priežasčių, visiškai nepriklausančių nuo piliečių, kuriems buvo atkuriamos nuosavybės teisės, neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. Be to, atsakovo nuomone, reikėjo pasinaudoti administracine ginčo sprendimo procedūra numatyta Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo H. I. P. prašė Prokuroro pareiškimą atmesti. Atsiliepime (b. l. 46-48) pažymėjo, kad Prokuroras kreipėsi į teismą praėjus 4 metams nuo Sprendimo Nr. 2.4-01-2360 priėmimo, kai sprendimas gali būti ginčijamas per mėnesį nuo jo priėmimo. Be to, nesiėmė jokių operatyvių veiksmų, kad užkirstų kelią sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miško žemę priėmimui. Nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas remiantis viešu dokumentu (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektu.

Teigė, kad Prokuroro pareiškimas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, skatina teisinį nihilizmą, leidžia suabejoti teisinės valstybės principais, tiesiogiai pažeidžia sklypo savininkės teisėtus interesus. Nuosavybė gali būti paimama tik nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Civilinio kodekso 4.96 straipsnis nustato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso metu nebuvo pažeistos teisės normos. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. balandžio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka. Kadangi (duomenys neskelbtini) kaimo teritorija buvo priskirta Vilniaus miestui 1996 metais, atkūrimas šioje teritorijoje buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Nuosavybės teisių atkūrimas kaimo vietovėje vykdomas pagal patvirtintą Žemės reformos žemėtvarkos projektą. Projekte suformuotos sklypo ribos, nustatyta sklypo paskirtis. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija nei Žemės reformos žemėtvarkos projekto, nei jį patvirtinančio Vilniaus apskrities viršininko įsakymo. VAV administracija sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu vadovavosi Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarka, kurioje numatyta pareiga derinti projektą su Vilniaus miškų urėdija. Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo suderintas su visomis institucijomis, tarp jų ir su Vilniaus miškų urėdiją. Miškas užima tik 0,86 ha ploto, todėl sprendimas dėl teisių atkūrimo galėtų būti ginčytinas tik toje dalyje, kurioje grąžintas ir miškas.

Prašė spręsti klausimą, ar iš tikrųjų yra pažeistas viešasis interesas, ir atsižvelgti, kad patenkinus pareiškimą, valstybei išliks ne tik pareiga iš naujo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, bet ir atlyginti sklypo savininkei padarytą žalą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miškų urėdija pirmosios instancijos teismo posėdyje prašė Prokuroro pareiškimą patenkinti ir panaikinti skundžiamą Sprendimą Nr. 2.4-01-2360.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu Prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkino iš dalies, t. y. panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2360 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei H. I. P.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir grąžinimo natūra 0,86 ha valstybinės reikšmės miško, patenkančio į Sprendimu Nr. 2.4-01-2360 grąžinto sklypo dalį. Likusi Sprendimo Nr. 2.4-01-2360 dalis buvo palikta galioti.

Nagrinėdamas bylą teismas rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Šios nuostatos leidžia daryti išvadą, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų nustatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato priemones, kurių prokuroras gali imtis esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), tokiu būdu rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. Vadovaudamasis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo praktika, t.y. 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, kurioje išaiškinta, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“ įpareigojo prokuratūrą, ginant viešuosius interesus, imtis priemonių, kad priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti. Tačiau pareiškėjas negalėjo kreiptis į teismą remdamasis vien minėtu nutarimu, nes neturėjo konkrečių duomenų, leidžiančių daryti išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūra, gavusi Vilniaus miškų urėdijos 2008 m. rugpjūčio 20 d. pareiškimą, sužinojo, kad galimai neteisėtai buvo privatizuoti valstybinės reikšmės miškų plotai ir dėl to pažeidžiamas viešasis interesas. Remdamasi pateikta informacija, prokuratūra kreipėsi dėl dokumentų pateikimo į VĮ Registrų centrą, VAV administraciją. Nekilnojamojo turto registro išrašus bei dokumentus, kurių pagrindu buvo atkurtos bei įregistruotos nuosavybės teisės į Aplinkos ministerijos nurodytus žemės sklypus, prokuratūra iš minėtų institucijų gavo 2008 m. rugsėjo 1 d. ir 2008 m. rugsėjo 5 d. Atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūra visus reikalingus duomenis gavo 2008 m. rugsėjo 5 d., teismas vertino, kad termino pareiškimui paduoti pradžia laikytina būtent ši data. Prokuroras gindamas viešąjį interesą, 2008 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, t.y. nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto termino.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra aiškiai apibrėžtos viešojo intereso sąvokos, ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio. Tai, kas yra objektyviai reikšminga, vertinga ir reikalinga visuomenei ar jos daliai laikytina viešuoju interesu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1775/2006). Byloje kilęs ginčas dėl valstybės išimtinių nuosavybės teisių į miškus gynimo. Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Remiantis Konstitucija, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė ir tai patvirtina Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. bei 2006 m. kovo 14 d. nutarimai.

Teismas, remdamasis bylos proceso dalyvių paaiškinimais ir pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad VAV administracija 2004 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2360 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei H. I. P.“ atkūrė nuosavybės teises į trečiajam suinteresuotam asmeniui H. I. P. tenkančią buvusio savininko A. H. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą -1,5867 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, grąžinant natūra 1,5867 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (b. l. 14). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio plotas 1,5867 ha, nuosavybės teise įregistruotas trečiojo suinteresuoto asmens H. I. P. vardu 2004 m. kovo 8 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4-01-2360 pagrindu (b. 1. 15). 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo Nr. 1-1304 1 straipsnio 3 punktu Vilniaus miesto savivaldybei priskirtos Ustronės, Naujanerių, Kryžiokų, Krakiškių, Pagubės, Sakališkių, Mažųjų Gulbinų gyvenamosios vietovės ir Didžiųjų Gulbinų gyvenamosios vietovės dalį, iš viso - 1546,4 ha.

Valstybinės reikšmės miškų schemos yra patvirtintos Vyriausybės nutarimais - šio teisės akto priedais. Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 2013), kuriuo pakeistas valstybinės reikšmės miško plotų, esančių Vilniaus mieste, dydis ir patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos. Prieš priimant skundžiamą Sprendimą Nr. 2.4-01-2360, Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 159 buvo patikslinta Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų ploto schema. Teisės akto dalį sudarančios schemos saugomos Aplinkos ministerijoje. Šiuo menu galioja Vyriausybės 2008 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1308 patvirtinta Vilniaus miesto schemos, skelbta www.valstybes-zinios.lt. Abi šios schemos rodo, jog tiek vienu, tiek kitu aktu nustatytose schemose valstybinės reikšmės miško dalis nebuvo pakeista.

Į šiuo Nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miško plotus, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento (b. 1. 8), pateko ir 0,86 ha valstybinės reikšmės miško plotas, esantis H. I. P. grąžintame žemės sklype, (duomenys neskelbtini). Taigi, nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą buvo įteisintas Vilniaus apskrities viršininko sprendimu jau po šių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013. Pagal Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Žemės įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata draudžia įsigyti privačion nuosavybėn žemę, priklausančią Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. Atsižvelgiant į minėtų teisės aktų nuostatas, yra pagrindas teigti, kad miestų miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numatė, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Minėto įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti: valstybinės reikšmės miškams. Tokių miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė.

Teismas nustatė, kad atsižvelgiant į minėtų teisės aktų nuostatas bei nustatytas aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad VAV administracija, priimdama 2004 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2360, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 4 straipsnį bei Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius.

Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 28 d. pažymoje Nr. 16527 bei schemoje nurodyta, kad 1,5867 ha ploto žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,86 ha miško žemės plotas, įregistruotas Miškų valstybės kadastre (b. 1. 8-9). Atsižvelgiant į tai, kad tik maža dalis - 0,86 ha nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu suformuoto 1,5867 ha bendro ploto miškų ūkio žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) priskirtina miško žemės plotui, atsakovo 2004 m. kovo 8 d. sprendimas Nr. 2.4-01-2360 naikintinas iš dalies, t. y. toje dalyje, kurioje natūra grąžintas žemės sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškui.

Dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens H. I. P. argumento, kad nuosavybės teisė turėjo būti atkuriama kaip kaimo vietovėje, nes sklypo žemė Vilniaus miestui buvo priskirta tik 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304, teismas pažymėjo, kad Atkūrimo į statymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata yra viena iš reguliuojančių nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimą. Tuo tarpu šioje byloje kalbama apie nuosavybės teisių į mišką atkūrimą. Miškas ir žemė du skirtingi objektai, į kuriuos atkuriamos nuosavybės teisės, ir negali būti tapatinami taikant tas pačias teisės normas. Įtraukimą į valstybinių miškų sąrašą nustato ne Atkūrimo įstatymas, bet Miškų įstatymas.

Teismas pažymėjo, kad derinant žemės sklypų planus padarytos klaidos ir teisės aktų pažeidimai negali paneigti išimtinės valstybės nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, įtvirtintos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje. Todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, kad žemės sklypų planai buvo suderinti su atsakingomis institucijomis, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Tuo labiau, kad žemės sklypo planas buvo suderintas su Vilniaus miškų urėdija 2003 m. gruodžio 22 d., t.y. po Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo. Teismas taip pat atmetė argumentą esą Sprendimas Nr. 2.4-01-2360 turi būti laikomas pagrįstu dėl to, jog nėra ginčijamas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Teismas pažymėjo, kad žemėtvarkos projektai tėra priemonė Konstitucijoje ir įstatymuose numatytai teisei realizuoti.

Teismas akcentavo, kad Sprendimo Nr. 2.4-01-2360 dalies panaikinimas nepaneigia H. I. P. nuosavybės teisių, jos teisės į nuosavybę bus realizuotos kitais Atkūrimo įstatymo nustatytais būdais. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostata susijusi su to paties straipsnio 2 dalies nuostata dėl skundų dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų ir kitų klausimų sprendimo, kurioje numatyta išankstinio skundo nagrinėjimo ne teisme stadija. Tokiu atveju, kada jau yra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ginčas nagrinėjamas teisme.

III.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija ir tretysis suinteresuotas asmuo H. I. P. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinius skundus (b. l. 112-114, 106-108), kuriais prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo pareiškimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija savo apeliaciniame skunde (b. l. 112-114) nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl šių motyvų:

1. Teismas sprendime nepagrįstai nurodo, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata reguliuoja nuosavybės teisių atkūrimą mieste. Būtent ši įstatymo nuostata nurodo, kad teritorijose, priskirtose po 1995 m. birželio 1 d. nuosavybės teisės atkuriamos kaip kaimo vietovėje. Netinkamai taikant materialinės teisės normas teismo sprendime daromos išvados yra nepagrįstos.

2. Teismas, priimdamas sprendimą turėtų išsamiai išnagrinėti visas aplinkybes. Teigė, kad nepagrįstai yra atmesti argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso tęstinumo. Priežastys dėl, kurių teismas mano, kad visi nuosavybės teisių atkūrimo etapai tarpusavyje nėra susiję, suponuojantys teisines pasekmes nėra pateikti. Neparengus žemės reformos žemėtvarkos projekto, nesuderinus jo, nepaženklinus žemės sklypų ribų vietovėje, t.y. neatlikus teisės aktuose numatytų veiksmų nebus galimybės priimti teisėto nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo. Darant išvadą, kad ginčo žemės sklypo projektavimo darbai buvo atlikti vadovaujantis galiojančiais tuo metu teisės aktais, nėra pagrindo nustatyti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, todėl laikytina, kad nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

3. Vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarka, žemės sklypo planas derinamas su atsakingomis institucijomis. 2003 m. gruodžio 22 d. žemės sklypo planas (M 1:10000) buvo suderintas be pastabų su Vilniaus miesto miškų urėdija. Teismas sprendime nurodo, kad derinant žemės sklypų planus padarytos klaidos, tačiau dėl kokių priežasčių jos buvo, kas dėl to atsakingas ir kodėl daromos tokios išvados nenurodoma. Vadovaujantis taisykle, kad teisės aktai atgal nėra taikomi ir tą faktą, kad atsakinga institucija laiku ir tinkamai yra pateikusi išvadą dėl ginčo teritorijoje esančių miškų, nėra teisinio pagrindo ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo nurodant 2008 m. rugpjūčio 28 d. valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą. Atkreipia dėmesį, kad duomenų apie tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo vykdymo metu ginčo teritorijoje tai pat buvo valstybinės reikšmės miškas, nėra. Pareiškėjai turėtų pateikti visapusišką informaciją, kuri leistų priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovas, teikdamas argumentus dėl ginčo objekto, nurodo Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugpjūčio 28 pažymą Nr. 16527, kurioje nurodoma, kad 1,5867 ha ploto žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini) yra 0,86 ha miško žemės. Teismas sprendimu, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamo piliečiui grąžinto žemės ploto tik maža dalis yra miško ploto, panaikina nuosavybės teisių atkūrimo sprendimą tik iš dalies, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad turėtų būti nurodyta konkreti objekto vieta, priešingu atveju sprendimo įvykdyti nebus galimybės. Teismas, panaikindamas privačiam asmeniui priklausančio žemės sklypo nuosavybės dalį, turi nurodyti tikslias ginčo objekto ribas kitaip nepagrįstai bus pažeidžiamos imperatyvios teisės normos ginančios nuosavybės teises, teismo sprendimo vykdymas apsunkinamas.

4. Teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai nepasinaudojo įstatyme numatyta galimybe išspęsti ginčą administracine tvarka. Atkreipia dėmesį, kad Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostata yra tam tikra garantija asmenims, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į neteisėtai nusavintą turtą, jog atkūrus nuosavybės teises, šių teisių ginčijimas pirmiausia turi būti derinamas su tais asmenimis, o nepavykus išspęsti klausimų administracine tvarka, inicijuojamas teismo procesas.

Tretysis suinteresuotas asmuo H. I. P. savo apeliaciniame skunde remiasi argumentais, kuriuos buvo išdėsčiusi atsiliepime į pareiškimą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Taip pat pateikia papildomus argumentus dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nustatė aplinkybę, kad ginčo plotas priskirtas valstybinės reikšmės miškams 2002 metais, o sklypo planas VAV administracijoje, Vilniaus miškų urėdijoje buvo derinamas vėliau. Tačiau teismas nevertino Vilniaus miškų urėdijos atstovo paaiškinimų, kad ginčo žemės sklypo plano derinimo metu šis sklypas turimose miškų schemose buvo pažymėtas kaip privatizuotina žemė, kad Aplinkos ministerija nebuvo pateikusi Vilniaus miškų urėdijai schemų, planų, pagal kuriuos buvo galima nustatyti, kuris miškas priklauso valstybinės reikšmės miškams. Teigia, kad Vilniaus miškų urėdija negalėjo nederinti žemės sklypo plano, nes neturėjo tam jokio teisinio pagrindo.

2. 2002 m. gegužės 28 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 750 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimas buvo išdėstytas nauja redakcija, kurios 2 punkte buvo numatyta pavesti Aplinkos ministerijai: 2.1. per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo pateikti nurodytas 1 punkte schemas suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams: 2.2. vykstant žemės reformai, suformavus laisvos valstybines žemės fondo miškų plotus, nustatytąja tvarka teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei suderintus su atitinkamų apskričių viršininkais pasiūlymus dėl šių miškų plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams. 2003 m. liepos 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 980 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimas buvo papildytas 3 punktu, kuriame buvo numatyta pavesti apskričių viršininkams, patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus, teikti aplinkos ministerijai pasiūlymus dėl laisvos valstybinės žemės fondo miškų plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams. Iš aptarto teisinio reglamentavimo dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo matyti, kad iki 2003 m. liepos 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 980 priėmimo buvo numatytos nuostatos, kad Aplinkos ministerija, suderinusi su apskričių viršininkais, Vyriausybei teikdavo pasiūlymus priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams tik laisvo fondo miškų plotus. Priėmus 2003 m. liepos 23 d. Vyriausybės nutarimą minėta nuostata buvo patikslinta. Iš šio patikslinimo matyti, kad 2003 m. liepos 23 d. Vyriausybės nutarimo 3 punkte tinkamo vykdymo atveju tapo negalima tokia situacija, kuomet žemės reformos žemėtvarkos projekte numatytas gražinti natūra miškas, galėtų būti pasiūlytas priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Šios teisės normos nebuvo įvykdytos. Jokių naujų schemų, pasiūlymų nei VAV administracijai nei Vilniaus miškų urėdijai nebuvo pateikta. Todėl kyla abejonių dėl 2008 metais parengtų schemų, kuriomis remiantis keliamas ginčas dėl Sprendimo Nr. 2.4-01-2360 dalies panaikinimo, teisinio pagrindo.

3. Teismo sprendimu iš trečiojo suinteresuoto asmens yra atimama 0.86 ha ploto miško ūkio žemės ir todėl yra pažeidžiamos jo nuosavybės teisės. Atkreipia dėmesį į tai, kad Žemės reforma eina link pabaigos ir nei toje pačioje kadastrinėje vietovėje, nei kitose vietovėse, laisvų žemės sklypų nėra. Miško ūkio žemės sklypo naudojimui Vyriausybės nutarimu nustatytos specialios nuostatos. Sprendimu Nr. 2.4-01-2360 ji yra įpareigota naudotis žemės sklypu atsižvelgiant į specialias sąlygas. Teigia, kad šias sąlygas vykdo,rūpinasi savo turtu, tvarko ginčo objektą - mišką, todėl teigti kad valstybės interesas yra pažeistas nėra jokio pagrindo. Miškas nėra urbanizuotoje vietovėje, o buvusiame kaime. Mano, kad šiuo atveju viešasis interesas nepažeistas. Pareiškimo pateikimas teismui beveik po 5 metų nuo sklypo grąžinimo, kuriame pripažįstamos valstybės institucijų klaidos, dėl kurių nukenčia nuosavybės teisės asmens, kuris niekaip negalėjo įtakoti proceso, demokratinėje ir teisinėje valstybėje yra negalimas, nesuprantamas, skatina nepasitikėjimą valstybe, valstybės institucijomis. Pareiškėjas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad patenkinus pareiškimą, valstybei išliks ne tik pareiga iš naujo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, bet ir atlyginti savininkei, netekusiai nuosavybės teisių dėl įstatymų spragos, padarytą žalą.

4. Teismas nepasisakė dėl teisės normų kolizijos, nes remiantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, kurioje numatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. balandžio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. (Duomenys neskelbtini) kaimo teritorija buvo priskirta Vilniaus miestui 1996 metais, atkūrimas šioje teritorijoje buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Nurodo, kad laiku įforminus tinkamai valstybinės reikšmės miškų schemas nebūtų susidariusi tokia situacija ir pretendentė šioje dalyje galėtų realizuoti nuosavybės teisės atkūrimo procesą kitaip.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pateikė atsiliepimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime (b. l. 121-123) nurodė šiuos argumentus:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, yra specialioji norma Konstitucijos 23 straipsnio atžvilgiu, todėl nagrinėjamu atveju yra taikytina Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis. Konstitucija nenustato skirtumų tarp valstybės miškų, esančių kaimo vietovėje ir miesto vietovėje. Tam tikri, galimai netinkami valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veiksmai, derinant nuosavybės teisių atkūrimo dokumentaciją ir neužkertant kelio atkurti nuosavybės teises į valstybės reikšmės mišką neturi įtakos valstybės išimtinėms nuosavybės teisėms ir gali būti svarstomi tik galimai atsiradusios žalos atlyginimo kontekste, analizuojant prievolės atlyginti žalą sąlygas.

2. Nesutinka, kad pretendentės teisėti interesai atkurti nuosavybės teises buvo pažeisti skundžiamu sprendimu. Panaikinus skundžiamo sprendimo dalį, pretendentei išlieka teisė pretenduoti ir gauti atitinkamos vertės (ar ploto) žemę arba pretenduoti į nuosavybės teisių atstatymą kitais įstatymo nustatytais būdais. Dėl to atmestinas apeliantės argumentas, kad realiai atkurti nuosavybės teisių bus beveik neįmanoma. Be to, apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad nei toje pačioje kadastrinėje vietovėje, nei kitose vietovėse, laisvų žemės sklypų nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Vilniaus miškų urėdija su apeliaciniais skundais nesutinka, prašo juos atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Savo atsiliepimuose (b. l. 118-120, 124-126) pateikia šiuos argumentus:

1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi (2003 m. sausio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra išaiškinęs, „kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia;<...> Konstitucija toleruoja ir tokį teisinį reguliavimą, kai įstatymu nustačius požymius, pagal kuriuos būtų apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, tie miškai nuosavybės teise galėtų priklausyti tik valstybei: šiuo atveju, jei miškai, nuosavybės teise priklausantys ne valstybei, būtų pripažinti turinčiais valstybinę reikšmę, jie galėtų būti paimti valstybės nuosavybėn; miškai, parkai, telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai; pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus“. Vadinasi, pripažinus mišką valstybinės reikšmės, jis gali būti paimtas valstybės nuosavybėn.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tam tikrais Konstitucijoje tiesiogiai numatytais atvejais, jeigu atitinkami santykiai nėra sureguliuoti įstatymais (detalizuojančiais ir sukonkretinančiais konstitucinį teisinį reguliavimą), poįstatyminiai teisės aktai, kuriais institucijos įgyvendina savo konkrečius įgaliojimus, expressis verbis nustatytus ir aiškiai apibrėžtus Konstitucijoje, turi būti leidžiami tiesiogiai remiantis Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).Vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai“ ir kad „valstybinės reikšmės miškai - tai: <...> 2) miestų miškai; <...> 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams“. Pažymi, Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams. Daro išvadą, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime taip pat yra išaiškinęs, „kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Vadinasi, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje esantis miškas yra valstybinės reikšmės miškas, nors jis ir per klaidą nebuvo įtrauktas į valstybinės reikšmės miškų schemas.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką jeigu administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ar jo dalį, žemės sklypas (šiuo atveju - miško sklypas) turi būti išreikalautas natūra. Pažymi, kad vietoj valstybinės reikšmės miško sklypo 0,86 ha, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius gali suteikti H. I. P. lygiavertį miško plotą kitoje vietovėje, esanti laisvoje valstybinės žemės fondo miškų plote (pvz.: Migūnų, Mostiškių ir pan. kadastro vietovėse).

Atsiliepimas

Atsiliepime į Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą papildomai nurodė, kad vadovaujantis 2001 m. gruodžio 22 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. 636 „Dėl miškotvarkos projektų tvirtinimo (2001-2010 metams)“ buvo 2003 m. gruodžio 22 d. žemės sklypo planas suderintas su VĮ Vilniaus miškų urėdija. Paaiškino, kad VĮ Vilniaus miškų urėdija pati negali nustatyti savo veiklos zonos ribų ir šios įmonės miškininkai nedalyvavo matuojant Vilniaus miesto miškus. VĮ Vilniaus miškų urėdijos valstybinių miškų ribas ir ūkines priemones nustato Valstybinis miškotvarkos institutas. Todėl VĮ Vilniaus miškų urėdija nėra atsakinga už miškų schemose padarytas klaidas. Net ne specialistui aišku, kad pagal 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 2013 priede pateiktą miškų schemą (M 1:50000) tikrinti ir derinti žemėtvarkos planus buvo galima, tačiau buvo labai didelė paklaidos tikimybė. Darbinė medžiaga (M 1:10000) buvo pagaminta tik pagal 2004 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1214, o VĮ Vilniaus miškų urėdija ją gavo tik 2005 m. sausio mėn. pabaigoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą (ABTĮ 56 straipsnio 2 dalis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis), prašė teismą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 8 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 2.4-01-2360 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo H. I. P. grąžinant jai natūra 1,5867 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, į kurį patenka 0,86 ha valstybinės reikšmės miško, kuris išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, taip pat Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje ne kartą pažymėta, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtos aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Aukščiausios teisinės galios nacionalinės teisės akte - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise (Konstitucijos 47 straipsnis). Miškai yra vienas iš gamtoje funkcionuojančių tarpusavyje susijusių aplinkos elementų, vienas iš gamtos išteklių, kuriuo savo reikmėms (turizmui, sportui, poilsiui, kt.) naudojasi visa visuomenė, o ne tik pavieniai asmenys ar bendruomenės, taigi dėl miškų išsaugojimo egzistuoja viešasis interesas, kurį nagrinėjamoje byloje ėmėsi ginti pareiškėjas pagal įstatymų jam suteiktą kompetenciją (ABTĮ 56 straipsnis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis). Todėl nagrinėjamoje byloje yra pagrindas teigti, jog pareiškėjas, kuriam įstatymu pavesta ginti viešąjį interesą, kreipėsi į teismą siekdamas apginti pamatinę konstitucinę vertybę. Neabejotina, kad valstybinės reikšmės miškų apsauga ir disponavimo jais teisėtumas yra visos visuomenės interesas. Todėl apeliantės H. I. P. argumentas, kad šiuo atveju viešasis interesas nepažeistas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje nustatyta, kad teritorija, kurioje yra ginčo sklypas, Vilniaus miestui priskirta 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr.I-1304. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis nustato, kad nuosavybės teisės į <...> miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūrų prasme tai reiškia, kad nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūros teritorijose, kurios Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje išvardytoms savivaldybių teritorijoms priskirtos po 1995 m. birželio 1 d., vykdomos pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Apeliantas VAV administracija teisingai pažymi, kad atsižvelgiant į aplinkybę, jog ginčo teritorija Vilniaus miestui priskirta po 1995 m. birželio 1 d., nuosavybės teisės į žemę šioje teritorijoje turėjo būti atkuriamos procedūrine prasme kaip į kaimo vietovėje esančią žemę. Tačiau pažymėtina ir tai, kad taikant minėtas procedūras teritorijoje, kuri pagal 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymą Nr.I-1304 priskirta Vilniaus miestui, ir kurioje yra miškas, turėjo būti atsižvelgiama ne tik į Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies ir 4 bei 12 straipsnių nuostatas, bet ir į tas Atkūrimo įstatymo nuostatas, kurios reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimą į miškus, t.y. į Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius.

Aukščiausios teisinės galios nacionalinės teisės akte - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise (Konstitucijos 47 straipsnis). Sprendimo Nr. 2.4-01-2360 priėmimo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalys ir 13 straipsnis (2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1157 redakcija) nustatė, kad miškai iš šio iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: 1) priskirti valstybinės reikšmės miškams. Šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė); <...> 3) priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Atsakovui priimant skundžiamą 2004 m. kovo 8 d. sprendimą galiojo su Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatų įgyvendinimu susijęs Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013, pagal kurį į Vyriausybės patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus patenka ir ginčo teritorija. Minėtos Atkūrimo įstatymo nuostatos, kurios reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimą ir draudžia grąžinti natūra valstybinės reikšmės miškus, bei su šio įstatymo įgyvendinimu susijusio poįstatyminio teisės akto nuostatos, leidžia daryti išvadą, jog esant minėtam teisiniam reguliavimui atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypo dalį ta apimtimi, kiek į ją pateko valstybinės reikšmės miško, ir dėl šios nuosavybės dalies turėjo pasiūlyti trečiajam suinteresuotam asmeniui kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

Pagal Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą mišką arba vandens telkinį, bet ne į didesnį kaip 150 ha ploto, įskaitant kaimo vietovėje esančią žemę. Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 28 d. pažymoje Nr.16527 nurodyta, kad ginčo sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) medžių amžius 41-71 metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. sausio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A525-18/2010 sistemiškai aiškindama Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, 5 straipsnio 6 dalies, 12 bei 13 straipsnių nuostatas, išaiškino, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymo sritis apima ir tą mišką, kuris šio įstatymo 4 straipsnyje įvardijamas kaip „žemė, apaugusi mišku“. Todėl nėra teisiškai reikšminga, ar sklype, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) buvo dar iki nacionalizacijos ar susiformavo jau po jos. Jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius.

Išvadą, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis ir taikytinos visais atvejais, kai nuosavybės teisės atkuriamos į turtą, kuris sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu yra miškas Miškų įstatymo prasme, iš esmės pagrindžia ir Konstitucijos bei Miškų įstatymo nuostatų analizė. Nors nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja specialusis Atkūrimo įstatymas, tačiau priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mišką grąžinant jį natūra turi būti sistemiškai vadovaujamasi ir kitais susijusiais įstatymais, pirmiausia aukščiausios teisinės galios nacionalinės teisės aktu - Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise (Konstitucijos 47 straipsnis), taip pat Miškų įstatymo nuostatomis, kurios yra susiję su Atkūrimo įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu dėl valstybės išperkamų miškų. Pažymėtina, kad šia linkme praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006, 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėta, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, buvo įtvirtinta jau pirmojoje Miškų įstatymo redakcijoje (1994 m. lapkričio 22 d. įstatymas Nr.I-671). Teisinis reguliavimas, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai numatytas ir naujos redakcijos Miškų įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymas Nr. IX-639) 4 straipsnio 4 dalyje. Šioje įstatymo normoje apibrėžta, jog valstybinės reikšmės miškai – tai: <...>; 2) miestų miškai; <...>; 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Remiantis šia Konstitucinio Teismo jurisprudencija darytina išvada, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai pagal įstatymą. Vyriausybės nutarimais tvirtinamos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos yra minėtų Miškų įstatymo nuostatų įgyvendinimo grafinė išraiška. Atsakovui priimant. 2004 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2360 galiojo pirmiau aptartos redakcijos (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymas Nr. IX-639) Miškų įstatymas ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr.2013, kuriuo ginčo sklypas ne tik pagal įstatymą, bet ir grafine išraiška priskirtas valstybinės reikšmės miško plotams (Atkūrimo įstatymo 13 straipsnis).

Apeliantas VAV administracija pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą bei pareiškėjo pareiškimo nepagrįstumą grindžia aplinkybe esą teismas neatsižvelgė į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra tęstinis ir ginčijamas Sprendimas Nr. 2.4-01-2360 yra tęstinių procedūrų rezultatas, kurias atliekant ginčo sklypo planą 2003 m. gruodžio 22 d. suderino Vilniaus miškų urėdija. Šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija vertina kaip nereikšmingus.Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas konkretų ginčą teismas skundžiamą individualų administracinį aktą vertina laikydamasis Lietuvos teisės aktų hierarchijos principo. Nustačius, kad ginčijamas individualus administracinis aktas prieštarauja imperatyvioms aukščiausios teisinės galios aktų (įstatymų) nuostatoms, toks aktas laikytinas neteisėtu ir turi būti panaikintas. Todėl apelianto nurodyti procedūriniai nuosavybės teisių atkūrimo proceso dokumentai pagal teisės aktų hierarchiją yra žemiausio lygio (priimti žemės reformą įgyvendinančio viešojo administravimo subjekto) ir sprendžiant ginčą dėl Sprendimo Nr.2.4-01-2360 pagrįstumo bei teisėtumo jie negali konkuruoti su aukščiausios galios teisės aktais – įstatymais. Pažymėtina ir tai, kad iš procedūrinių dokumentų nuosavybės teisės piliečiams neatsiranda. Piliečio, pateikusio prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsiranda ne nuo žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų privalomųjų procedūrinių dokumentų parengimo, bet nuo institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sprendimo atkurti nuosavybės teises natūra (ar kitais Atkūrimo įstatymu nustatytais būdais) priėmimo (Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 ir 3 dalys). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A525-18/2010) ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006 ir 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010) laikosi pozicijos, kad sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo teisėtumas gali būti kvestionuojamas net ir neginčijant apskrities viršininko administracijos atliktų nuosavybės teisių atkūrimo administracinių – procedūrinių veiksmų.

Institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis), priimdamos šiuos sprendimus dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra, privalo įsitikinti, ar nuosavybės teisių atkūrimas šiuo būdu yra galimas pagal Atkūrimo įstatymą, ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam (Atkūrimo įstatymo 12-15 straipsniai). Atkūrimo įstatymo 4,5,6,7,8 straipsniuose reglamentuojant nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą natūra nurodyta, kad nekilnojamasis turtas grąžinamas natūra, išskyrus nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šio įstatymo 12,13,14,15 straipsnius priskirtas valstybės išperkamam. Atsakovas, kuriam įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis), privalėjo užtikrinti, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu atkuriant nuosavybės teises į žemę, visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija ir kitais įstatymais. Tokia pareiga atsakovui kilo ir iš Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Taigi atsakovas pagal savo kompetenciją (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 17 straipsnis) priimdamas 2004 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2360, privalėjo įsitikinti, ar nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemės sklypą teritorijoje, 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, yra galimas pagal Atkūrimo įstatymą, ar atitinkama jo dalis pagal galiojantį teisinį reguliavimą nepriskirtina valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, tačiau to nepadarė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A525-18/2010, 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146–976/2009; 2007 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P6–184/2007; 2004 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3–438/2004). Apelianto VAV administracijos argumentas, kad ginčo žemės sklypo planą 2003 m. gruodžio 22 d. suderino Vilniaus miškų urėdija, nėra pagrindas patenkinti apeliacinį skundą, kadangi atsakovas, priimdamas ginčo sprendimą negalėjo nepaisyti teisės aktų (Konstitucijos 47 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnio, Vyriausybės nutarimo Nr.2013) imperatyvių nuostatų pagal kurias valstybinės reikšmės miškai yra valstybės išperkami ir negali būti grąžinti natūra. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus teisingai nustatė, kad Sprendimo Nr. 2.4-01-2360 dalis ta apimtimi, kuria atkuriant trečiajam suinteresuotam asmeniui natūra nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, buvo gražinta 0,86 ha valstybinės reikšmės miško yra neteisėta. Todėl šią Sprendimo dalį pirmosios instancijos teismas panaikino pagrįstai. Kaip matyti iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugpjūčio 28 d. pažymos Nr.16527, pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis į H. I. P. grąžintą natūra bendro 1,5876 ha ploto sklypą įeina 0,86 ha valstybinės reikšmės miško plotas, esantis Vilniaus miškų urėdijos Vilniaus girininkijos administruojamoje teritorijoje. Tokia padėtis ginčo sklypo vietoje buvo ir atsakovui priimant Sprendimą Nr. 2.4-01-2360.

Apelianto VAV administracijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Sprendimo Nr. 2.4-01-2360 dalį, turėjo nurodyti tikslias ginčo objekto ribas. Teismas sprendime nurodė, kad naikinama ta Sprendimo Nr. 2.4-01-2360 dalis, kuria trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo natūra grąžinta 0,86 ha valstybinės reikšmės miško, esančio (duomenys neskelbtini) kaime. Konkrečios miško sklypo ribos yra aiškios iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos schemų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-559/2009 yra pažymėjęs, kad miškui apibrėžti būtini kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje bei dydis ir šių kriterijų nurodymas teismo sprendime yra pakankami miško konkretizavimo kriterijai. Šiuos kriterijus pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje Vilniaus miškų urėdijos atstovas paaiškino, kad 0,86 ha valstybinės reikšmės miško, kuris pareiškėjai buvo grąžintas natūra, ribos pagal schemas yra aiškios.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo sprendimuose ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, tarp jų - valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Viešojo administravimo subjektai negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Priešingai, Lietuvos valstybė siekia bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, ir tam pasirinko ribotą restituciją. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Atsakovo Sprendimo Nr. 2.4-01-2360 dalis, kuria trečiajam suinteresuotam asmeniui atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,86 ha valstybinės reikšmės miško, pažeidžia imperatyvias įstatymų nuostatas, pagal kurias valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė valstybės nuosavybė (Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Žemės įstatymo 6 straipsnis), jie yra valstybės išperkami ir atkuriant nuosavybės teises negali būti grąžinti natūra (Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsniai). Nustačius, kad nuosavybės teisė buvo įgyta neteisėtai, asmens teisės į ginčo nuosavybės objektą negali būti ginamos taip pat kaip ir teisėtai įgyta nuosavybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad neteisėtai įgytas turtas netampa jį įsigijusio asmens nuosavybe; taigi toks asmuo neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ne teisės pagrindu teisė negali atsirasti (pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas). Todėl teisėjų kolegija apeliantės argumentą esą panaikinus Sprendimo Nr. 2.4-01-2360 dalį iš jos atimama nuosavybė ir pažeidžiamos jos nuosavybės teisės, atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismo sprendimu panaikinus atsakovo Sprendimo Nr. 2.4-01-2360 dalį dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 0,86 ha valstybinės reikšmės miško, tretysis suinteresuotas asmuo H. I. P. dėl panaikintos Sprendimo dalies nepraranda teisės į nuosavybės teisių atkūrimą kitu Atkūrimo įstatyme numatytu būdu.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas taikė teisingai, prirėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens H. I. P. apeliacinius skundus remiantis juose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens H. I. P. apeliacinius skundus atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius