Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-486-544/ 2007

teisėja Irena Stacevičienė Procesinio sprendimo kategorija: 30.10; 42.11.1; 46; 50.11.2; 121.18

NUTARTI S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. lapkričio 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno, kolegijos teisėjų: pranešėjos Ramunės Čeknienės, Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovo atstovui G. K., atsakovei L. S., jos atstovei advokatei Reginai Šaltinienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Utenos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-35-228-07 pagal ieškovės Utenos rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovėms L. S., B. P. dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą apie bylą, apelianto atstovą, prašiusį apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti, atsakovę ir jos atstovę, prašiusias apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Apeliacinis skundas atmestinas, o Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame gyvenamą vietą yra deklaravusios atsakovės L. S. ir jos motina B. P. ir iš kurio ieškovas siekia iškeldinti atsakoves, nuosavybės teise priklauso Utenos rajono savivaldybės tarybai pagal 1997-04-30 priėmimo perdavimo aktą ir 1997-04-21 savivaldybės sprendimą Nr. 188. Jis balanse apskaitomas kaip ilgalaikis turtas, viešame registre neregistruota, kad butas turi socialinio būsto statusą (b. l. 16, 17, 50, 56, 59-61, 131-140). 1994-10-05 atsakovė L. S. pateikė pareiškimą ieškovei dėl keitimosi gyvenamąja patalpa (b. l. 21). 1994-10-06 Utenos miesto meras priėmė potvarkį Nr. 170 p. kuriuo, vadovaudamasis LRV 1991-11-29 nutarimu Nr. 496 „Dėl keitimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarkos“, leido keistis A. B. nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), į L. S. nuosavybės teise priklausančią namo su priklausiniais dalį (duomenys neskelbtini) bei nutarė orderį butui (duomenys neskelbtini) užimti įforminti L. S. vardu (b. l. 18). Toks orderis užimti minėtą butą atsakovei buvo išduotas (b. l. 37). A. B. minėtas butas buvo skirtas 1989-10-20 LDT VK sprendimu Nr. 146 siekiant jį iškelti iš gresiančio sugriūti namo, t. y. ne kaip socialiai remtinam ar kitokios valstybės paramos reikalingam asmeniui (b. l. 65-73). 1994-10-06 tarp L. S. ir A. B. buvo sudaryta ir notariškai patvirtinta mainų sutartis, kurioje nurodyta, kad L. S. jai pagal paveldėjimo teisės liudijimą nuosavybės teise priklausančią namo su priklausiniais dalį keičia su A. B. į teisę naudotis gyvenamąja patalpa (duomenys neskelbtini), o teisė naudotis gyvenamąja patalpa A. B. priklauso pagal Utenos rajono LDT VK 1989-11-02 orderį Nr. 1046 (b. l. 33-34). Utenos gamybinė butų ūkio valdyba (vėliau UAB „Utenos butų ūkis“) butus name (duomenys neskelbtini) (anksčiau vadinamas korpusas Nr. K-7) buvo perėmusi į savo balansą 1989-12-13 pagal perdavimo – priėmimo aktą, tačiau Utenos rajono valdybos 1997-04-21 sprendimu Nr. 188 visi neprivatizuoti butai, jų tarpe – ir butas (duomenys neskelbtini), buvo perduoti į savivaldybės turto apskaitos balansą (b. l. 59-61, 62-64,). Todėl tarp Utenos VBŪREV butų ūkio tarnybos, kuri tuo metu valdė ir eksploatavo butą, ir atsakovės L. S. buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, pagal kurią neterminuotai minėto mero potvarkio pagrindu atsakovei buvo išnuomotas butas (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 7, 8 punktuose numatyta, kad ši sutartis gali būti nutraukta nuomotojui reikalaujant, o nuomininkas ir jo šeimos nariai gali būti iškeldinti iš turimos gyvenamosios patalpos tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tikrai teismine tvarka, o sutartyje nenumatytais atvejais, klausimai sprendžiami vadovaujantis BK ir kitais įstatymų aktais (b. l. 19-20, 31-32). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė L. S. 1992-05-27 pagal butų privatizavimo įstatymą nustatyta tvarka privatizavo butą (duomenys neskelbtini) bei pagal 1996-04-10 mainų sutartį nuosavybės teise valdo butą (duomenys neskelbtini) (b. l. 12-15).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas apie tai, kad pagal tuo metu galiojusias įstatymų ir poįstatyminių aktų nuostatas, Utenos miesto mero 1994-10-06 potvarkio Nr. 170 p., išduoto orderio butui užimti, 1994-10-10 sudarytos gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose tipinės nuomos sutarties pagrindu A. B. ir atsakovė L. S. teisėtai sudarė mainų sutartį, pagal kurią L. S. išmainė jai asmeninės nuosavybės teise priklausančią dalį gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini) su A. B. į teisę naudotis gyvenamąja patalpa – dviejų kambarių butu (duomenys neskelbtini) bei teisėtai su šeimos nare apsigyveno minėtame bute. Pagrįsta teismo išvada, kad nenustatyti įstatyminiai pagrindai, remiantis kuriais būtų galima iškeldinti atsakoves iš nuomojamų gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos bei kad 1994 metais ginčo būstas nebuvo apskaitomas kaip socialinio būsto fondo butas, atsakovė apsigyveno ginčo bute Utenos miesto merui leidus keistis gyvenamosiomis patalpomis, sudarius notariškai patvirtintą mainų sutartį, gavus gyvenamosios patalpos orderį ir sudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad šio atvejo aplinkybės leido atsakovei suprasti ir vertinti teisinius santykius kaip ilgalaikę gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagrįstai tikėtis nuomos santykių pastovumo ir tęstinumo.

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo apeliacinio skundo argumentai vertintini nepagrįstais, jie minėtų teismo išvadų, su kuriomis ir jų motyvais teisėjų kolegija iš esmės sutinka, nepaneigia. Pirmiausia, pats ieškovas pripažįsta, kad pagal tuo metu galiojusius įstatymus atsakovė su šeimos nare minėtame bute mainų ir nuomos sutarties pagrindu apsigyveno teisėtai, turėdama visus kompetentingų organų išduotus leidimus, sutikimus, orderį. Teisėtai apsigyvenusi minėtame bute, iš tuo metu galiojusių teisės normų turinio atsakovė pagrįstai tikėjosi, kad gyvenamos patalpos nuomos santykiai, į kuriuos ji iškeitė asmenine nuosavybės teise priklausantį namą su priklausiniais, bus pastovūs, nuolatiniai, tęstiniai. Tai visiškai atitinka tuo metu galiojusių įstatymų, kurie nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendime, reikalavimus bei kiekvieno žmogaus, atsidūrusio tokioje situacijoje, teisėtus lūkesčius. LR Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl LRV 1991-11-29 nutarime Nr. 496 „Dėl keitimosi gyvenamosiomis patalpomis taisyklių 2 punkto atitikties LR Konstitucijai ir LR CK 348 straipsnio 1 daliai“ konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-11-29 nutarimu Nr. 496 "Dėl keitimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarkos" patvirtintų Keitimosi gyvenamosiomis patalpomis taisyklių 2 punkto nuostata, jog gyvenamosios patalpos nuomininkas turi teisę keistis gyvenamąja patalpa su gyvenamosios patalpos savininku, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 348 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams, buvo priimtas 2001-05-15, įsigaliojo 2001-05-18. Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, kurie remiasi pripažinto nekonstituciniu teisės akto nuostatomis. Tuo tarpu atsakovės prašymas leisti keistis patalpomis, Utenos mero potvarkis, mainų sutartis, nuomos sutartis, orderis gyvenamai patalpai užimti yra pateikti, priimti, išduoti ar sudaryti laikotarpyje nuo 1994-10-05 iki 1994-10-140 dienos. Pagal bylos duomenis, atsakovei orderis gyvenamai patalpai užimti išduotas 1994 metais, nuo tada ji bute gyvena, yra deklaravusi gyvenamą vietą, vykdo iš nuomos sutarties kylančias nuomininkės pareigas. Todėl po minėto Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimo nebebuvo jokio neįvykdyto sprendimo, kuris remtųsi pripažintos nekonstitucine teisės akto nuostata. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad minėto nutarimo galiojimas negali būti nukreiptas atgal. Šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai vertinami nepagrįstais.

Byloje nėra kompetentingo organo sprendimo, iš kurio būtų spręsti, kad butui (duomenys neskelbtini) suteiktas socialinio būsto statusas. Apie tokio statuso įregistravimą nėra duomenų ir viešuosiuose registruose. Ieškovo savo nuožiūra ne norminio akto pagrindu sudarytas socialinių butų sąrašas nėra pakankamas pagrindas neginčijamai nustatyti, kada minėtas butas yra socialinis būstas, skirtas nuomoti išimtinai socialiai remtiniems asmenims nustatytomis sąlygomis ir tvarka pagal šiuo metu galiojantį LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą ar anksčiau galiojusį LR gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą (b. l. 131-140). Priešingai, bylos įrodymai patvirtina, kad minėtame bute gyvenęs A. B. taip pat neturėjo socialiai remtino ar jam prilyginto asmens statuso, o atsakovės bute gyvena teisėtai sudarytos mainų ir tipinės nuomos sutarties pagrindais. Kaip teisingai nurodo apeliantas, tuo metu galiojusiame BK bei su atsakove sudarytoje nuomos sutartyje yra numatyta, kad nuomos sutartis gali būti nutraukta, o nuomininkas iškeldintas įstatymo nustatytais pagrindais ir teismine tvarka (7 p.). Tačiau tai kaip tik ir įrodo, kad atsakovė galėjo ir turėjo tikėtis tik teisėto, numatyto įstatymais nuomos sutarties pakeitimo ir nutraukimo, o ne nuomos teisės praradimo ateityje priimamų įstatymų, kurie nereglamentuoja šalių teisinių santykių, pagrindu. Atsakovė nurodo, kad vykdo visas nuomininkės pareigas, ir, jeigu pagal įstatymus priklauso mokėti kitokio dydžio nuomą, ji sutinka ją mokėti.

Byloje nepaneigta, kad atsakovė kitus du minėtus butus nuosavybės teise valdo teisėtai, todėl šis faktas nepatvirtina ir neįrodo, kad atsakovė vien dėl to nesąžiningai nuomoja minėtą butą iš ieškovės. Sprendimas nuomoti butą ieškovei už socialinio būsto nuomos kainą, nors ji nėra socialiai remtinu asmeniu bei klausimas, ar leidimas keistis gyvenamąja patalpa buvo duotas kompetentingos institucijos, išspręstas ir priimtas ne dėl atsakovės ar jos šeimos narių veiksmų ar jos neteisingai nurodytų tam tikrų duomenų pagrindu. Todėl tai yra ne atsakovės ir jos šeimos narių, bet ieškovės problema, nes atsakovė niekaip neįtakojo šios situacijos ir mokesčių mokėjimo dydžio ir tvarkos nenustatinėjo, leidimo sau keisti gyvenamosiomis patalpomis nesuteikė, o tik vykdė ir šiuo metu vykdo tas pareigas ir naudojasi tomis teisėmis, kurias jai nustatė ar suteikė nuomotojas, t. y. ieškovas.

Kadangi ieškinys yra pareikštas dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovių iškeldinimo, bet ne dėl gyvenamos patalpos nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia sandorių negaliojimo pagrindais bei restitucijos taikymo, todėl teismas, konstatavęs, kad atsakovė L. S. teisėtai naudojasi gyvenamąja patalpa, kad, leidžiant atlikti mainų sandorį ir suteikiant gyvenamą patalpą, buvo laikytasi sprendime nurodytų įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimų, kartu pasisakė ir dėl to, kad nagrinėjamame teisiniame santykyje prieštaravimų imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui nenustatyta.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 21 punkte nurodyta, kad, jei­gu iš­nag­ri­nė­jus by­lą nu­sta­to­ma, kad ieš­ko­vo tei­sė ne­pa­žeis­ta, ieš­ki­nys tu­ri bū­ti at­mes­tas kaip ne­pa­grįs­tas, o ne tai­kant ieš­ki­nio se­na­tį. Kadangi dėl virš nurodytų motyvų ir argumentų daroma išvada, kad ieškinys nepagrįstas ir ieškovo teisė nepažeista, išsamiau dėl ieškinio senaties teisėjų kolegija nepasisako.

Apeliacinio skundo argumentai dėl teismo siųstų pranešimų neįteikimo neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.