Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. liepos 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nuteistajam paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo S. J. apeliacinis skundas atmestinas.

17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. vasario 3 d. nuosprendžiu S. J. buvo pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

18. Šioje baudžiamojoje byloje nekilo ir nekyla jokių ginčų dėl to, kad 2020 m. balandžio 28 d., apie 19.30 val., tarp S. J. ir nukentėjusiosios V. A. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilo konfliktas. Šiuo atveju ginčas kyla dėl to, ar nuteistasis S. J. kilusio konflikto metu prieš V. A. naudojo fizinį smurtą, dėl kurio nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, taip pat dėl to, ar apeliantas šio konflikto metu buvo neblaivus.

19. Nukentėjusioji V. A. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad nuteistasis, būdamas neblaivus, ją mušė tuo metu, kai ji su vaiku gulėjo lovoje ir buvo užsiklojusi antklode. Visų pirma nuteistasis ją mušė ranka, vėliau ji pajuto smūgį koja. Po to, kai buvo įspirta, nukentėjusioji nesusilaikė ir atsikėlė iš lovos. Tuomet nuteistasis paėmė vaiką, o ją, suėmęs už plaukų, trenkė į sieną. Smūgiai ranka buvo suduodami į veidą. Nukentėjusioji, kai jos mama bandė atimti iš nuteistojo vaiką, paėmusi mobiliojo ryšio telefoną išbėgo iš namų ir iškvietė policiją. Nuo S. J. įvykio metu nukentėjusioji jautė sklindantį alkoholio kvapą. Kai nuteistasis būna neblaivus, pradeda rėkauti, elgiasi neadekvačiai (b. l. 130). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji V. A. teigė, kad tuo metu, kai ji su vaiku gulėjo lovoje, S. J. jai ranka sudavė kelis smūgius į veidą, suėmęs už plaukų galvą trenkė į sieną. Taip pat S. J. vieną kartą spyrė į nugarą. Dėl šių nuteistojo veiksmų nukentėjusioji juto fizinį skausmą. Po to, kai buvo įspirta, nuteistasis paėmė vaiką ant rankų (b. l. 19). Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, kad po įvykio, atvykusiems policijos pareigūnams, nukentėjusioji nurodė, jog neblaivus S. J., paėmęs vaiką, suėmė ją už plaukų ir galvą trenkė į sieną, pargriovė ant lovos ir kelis kartus spyrė į nugarą bei ranka sudavė kelis smūgius į galvą (b. l. 2). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra visiškai akivaizdu, jog nukentėjusioji V. A. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad S. J. prieš ją naudojo fizinį smurtą bei pakankamai nuosekliai nurodė smurto panaudojimo aplinkybes. Nesivadovauti nukentėjusiosios parodymais, kurie dėl esminių aplinkybių tarpusavyje sutampa bei vieni kitiems neprieštarauja, nėra pagrindo. Čia pažymėtina, kad nukentėjusioji ir skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą nurodė, jog prieš ją smurtauja („pakėlė ranką“) sugyventinis, kuris paėmė vaiką ir jo neatiduoda. Sugyventinis yra neblaivus. Taip pat nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo suimta už plaukų (b. l. 34-35).

20. Kaip jau buvo minėta, pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole yra užfiksuota, kad V. A. nurodė, jog S. J. visų pirma paėmė vaiką ant rankų ir tik tuomet pradėjo vartoti smurtą prieš nukentėjusiąją, t. y. suėmė ją už plaukų, trenkė galvą į sieną, tuomet pargriovė ir sudavė smūgius koja bei ranka (b. l. 2). Taigi yra akivaizdu, kad aptariamame protokole nukentėjusiosios nurodytos įvykio aplinkybės, o tiksliau jų eiliškumas, skiriasi nuo vėlesnėse apklausose jos nurodytų aplinkybių eiliškumo. Vis tik šis faktas nėra pagrindas nesivadovauti nukentėjusiosios parodymais ir tvirtinti, jog jos parodymai nėra patikimi, fizinis smurtas prieš ją nebuvo panaudotas bei jai nebuvo sukeltas fizinis skausmas. Aptartas parodymų pasikeitimas yra vertintinas tik kaip parodymų tikslinimas, o ne visiškai skirtingų aplinkybių nurodymas.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju neatmestina tikimybė, jog parodymus fiksavusi policijos pareigūnė nevisiškai tiksliai užrašė nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Tokia išvada darytina įvertinus kitų objektų apžiūros, kurios metu buvo apžiūrėti vaizdo įrašai, kuriuose yra užfiksuotas nukentėjusiosios V. A. ir policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, bendravimas (b. l. 51-53), protokole užfiksuotus duomenis bei pačių vaizdo įrašų turinį. Iš kitų objektų apžiūros protokolo ir baudžiamojoje byloje esančių vaizdo įrašų turinio matyti, kad nukentėjusioji, važiuodama policijos automobilyje, nurodė, jog S. J. paėmė vaiką, pradėjo ją mušti. Vėliau, kai nukentėjusiosios buvo paprašyta papasakoti, kas įvyko, ji paaiškino, kad S. J. ją pradėjo mušti tuo metu, kai ji su vaiku gulėjo. S. J. buvo suėmęs jai už plaukų ir galvą trenkė į sieną, spyrė koja, sudavė smūgius rankomis. Nukentėjusiosios motina tuo metu nurodo, kad iš pradžių S. J. nukentėjusiajai smūgiavo rankomis, o tuomet spardė kojomis. V. A. teigė, kad tuo metu, kai nuteistasis, laikydamas vaiką, stovėjo prie pečiaus, ji paėmė mobiliojo ryšio telefoną ir išbėgo į lauką kviesti policiją. Taip pat nukentėjusioji teigė, kad jai nuo suduotų smūgių skauda ausį, ji nuo smūgių dengėsi antklode, tačiau nuteistasis antklodę atitraukdavo ir smūgiuodavo. V. A. motina nurodė, kad ji pradėjo dukrą ginti, kai S. J. nukentėjusiąją pradėjo mušti rankomis ir kojomis. Policijos pareigūnai nukentėjusiajai nurodo, kad užpildys dokumentus, surašys, kas jiems buvo papasakota, o nukentėjusioji pasirašys dokumentus. Pastebėtina, kad iš vaizdo įrašų matyti, jog V. A. yra susijaudinusi, bendravimas su policijos pareigūnais vyksta pakankamai chaotiškai, nes į pokalbį įsiterpia ir nukentėjusiosios motina, nukentėjusioji pasakoja, kas įvykio metu vyko su jos vaiku bei nurodo kitas su įvykiu ne visiškai susijusias šalutines aplinkybes. Taigi įvertinus visa, kas buvo aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole buvo užfiksuota tik bendra informacija apie įvykį, esminės jo aplinkybės. Šios aplinkybės buvo tikslinamos vėlesnių apklausų, vykusių ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu.

22. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina liudytojos V. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ši liudytoja nurodė, kad S. J., kuris buvo neblaivus, ranka sudavė nukentėjusiajai, kuri ramino ir migdė vaiką, smūgius į galvą. Tuomet S. J. nukentėjusiajai, kuri gulėjo lovoje, spyrė. Nukentėjusioji bandė apsaugoti vaiką nuo smūgių. Nuteistasis paėmė vaiką. Kol liudytoja su nuteistuoju grūmėsi, norėdama iš jo paimti vaiką, nukentėjusioji iškvietė policiją. Liudytoja nematė, ar nuteistasis buvo suėmęs nukentėjusiajai už plaukų, nes iš pradžių į kilusį konfliktą nekreipė dėmesio, tikėjosi, jog konfliktas pasibaigs. Taip pat liudytoja teigė, kad ji viso konflikto nematė, visų smulkmenų negali papasakoti, tikslaus smūgių bei spyrių skaičiaus negali nurodyti (b. l. 28-29). Pastebėtina, kad faktus, jog nuteistasis nukentėjusiąją įvykio metu mušė rankomis bei kojomis, liudytoja nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnas (liudytojos teiginiai užfiksuoti kitų objektų apžiūros protokole bei vaizdo įraše, kurių turinys buvo aptartas šio procesinio sprendimo 21 pastraipoje). Faktas, kad liudytojos nurodytas smūgių skaičiaus (liudytoja teigė, kad nukentėjusiajai buvo spardoma į nugarą, o nukentėjusioji teigė, jog buvo vienas spyris) bei kūno vietos, į kurias šie smūgiai buvo suduoti, skiriasi nuo nukentėjusiosios nurodytų, leidžia daryti išvadą, kad liudytojos ir nukentėjusiosios parodymai nebuvo derinami tarpusavyje, liudytoja įvykio aplinkybes nurodė taip, kaip jas suvokė ir kiek jas atsiminė.

23. Kaip jau minėta, nesivadovauti nukentėjusiosios V. A. parodymais, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių buvo pakankamai nuoseklūs ir kuriuos dėl esminių aplinkybių patvirtina liudytojos V. M. parodymai, nėra pagrindo. Aplinkybės, kad nukentėjusioji bei liudytoja V. M. galimai piktnaudžiauja alkoholiu, neprižiūri vaiko, niekaip nepaneigia jų parodymų dėl nuteistojo smurtinių veiksmų konkretaus įvykio metu. Pažymėtina, kad iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, jog tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja V. M., bendraudamos su policijos pareigūnais, elgėsi adekvačiai, pakankamai aiškiai nurodė esmines įvykio aplinkybes. Faktų, kurie leistų daryti išvadą, jog nukentėjusioji bei liudytoja dėl savo savijautos galėjo netinkamai suvokti aplinką, kitų asmenų veiksmus, nenustatyta. Aplinkybė, kad liudytoja V. M. neneigė, jog įvykio dieną vartojo alkoholį ir įvykio metu galėjo būti nuo jo apsvaigus, nėra pagrindas nesivadovauti jos parodymais. Taip pat baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nukentėjusioji ar liudytoja turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį. Priešingai, iš nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad ji paaiškino, jog į Valstybinę teismo medicinos tarnybą pagal išduotą užduotį nesikreipė, nes galvojo, kad su sugyventiniu susitaikys (b. l. 19). Be to, iš antrojo skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą turinio matyti, kad nukentėjusioji nurodė, jog ji nori atšaukti policiją, nes susitaikė su sugyventiniu (b. l. 34-35). Šios aplinkybės rodo, kad V. A. neturėjo priežasčių apkalbėti nuteistąjį, turėjo ketinimų su juo susitaikyti, nesiekė, jog jis dėl savo veiksmų susilauktų neigiamų pasekmių.

24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad niekuo nepagrįsti nuteistojo teiginiai, jog tuo atveju, jeigu jis iš tikrųjų būtų sudavęs V. A. smūgius į veidą, jos galvą trenkęs į sieną bei spyręs į nugarą, nukentėjusioji turėjo patirti sužalojimus. Net ir neturint specialių žinių teigtina, kad fizinės jėgos poveikis žmogaus kūnui nebūtinai nulemia kokių nors sužalojimų atsiradimą. Tai, ar ant asmens kūno atsiras kokie nors sužalojimai, lemia įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, panaudoto fizinio poveikio stiprumas, intensyvumas, fizine jėga veikiamo kūno individualios savybės ir pan. Šiuo atveju aplinkybė, kad nukentėjusiajai V. A. nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, nepaneigia smurto panaudojimo ir skausmo sukėlimo faktų, tuo labiau, kad nuo dalies smūgių nukentėjusioji gynėsi užsidengdama antklode. Apeliacinės instancijos teismui kaip ir pirmosios instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad dėl S. J. veiksmų nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Šį faktą patvirtina tiek anksčiau aptarti nukentėjusiosios, tiek liudytojos V. M. parodymai, tiek kitų objektų apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys, garso bei vaizdo įrašų turinys. Faktą, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, akivaizdžiai patvirtina tai, jog dėl jo veiksmų buvo kviečiama policija, nukentėjusioji bandė išvengti skausmo dengdamasi antklode, nukentėjusios motina, reaguodama į smurtinį elgesį, pradėjo ginti savo dukrą, nukentėjusioji policijos pareigūnams skundėsi skausmu galvos srityje.

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybę, jog S. J. įvykio metu buvo neblaivus, patvirtina tiek nukentėjusiosios V. A., tiek liudytojos V. M., tiek paties nuteistojo parodymai. Čia pastebėtina, kad V. A. apie tai, jog nuteistasis yra neblaivus, pirmą kartą pranešė tuo metu, kai skambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir kvietė pagalbą (b. l. 34-35). Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme teigė, jog jis įvykio metu buvo blaivus, tačiau neneigė, kad prieš įvykį vartojo alkoholį (b. l. 129). Faktą, kad prieš įvykį vartojo alkoholį, S. J. nurodė ir abiejų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu, iš kurių vienoje dalyvavo ir jo gynėja (b. l. 88, 96). Aplinkybę, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, patvirtina V. A. parodymai, iš kurių matyti, jog nuteistasis, kai pavartoja alkoholio, elgiasi neadekvačiai. Be to, iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad S. J. dviem paskutiniais nuosprendžiais buvo nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą, abi šias veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai buvo pripažinta jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis.

26. Iš teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolo (b. l. 85) turinio matyti, kad S. J. 2020 m. birželio 9 d. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją. S. J. minėtame protokole nurodė, kad gynėjas jam nereikalingas. Iš teisių įtariamajam išaiškinimo protokolo turinio matyti (b. l. 86), kad S. J. buvo išaiškintos jo procesinės teisės, jis pats savo parašu patvirtino, jog protokolo priedą lietuvių kalba gavo. Be to, iš pranešimo apie įtarimą (b. l. 87) turinio matyti, jog šis pranešimas, kuriame yra nurodytos ir įtariamojo teisės, S. J. buvo įteiktas 2020 m. birželio 9 d. Visi aptarti procesiniai dokumentai yra pasirašyti S. J., jokių pastabų šiuose dokumentuose nuteistasis nenurodė. Taigi niekuo nepagrįstas teiginys, kad prieš 2020 m. birželio 9 d. apklausą nuteistajam nebuvo išaiškintos jo procesinės teisės, todėl jis negalėjo šiomis teisėmis efektyviai pasinaudoti.

27. Iš S. J. apklausos, kuri vyko 2020 m. birželio 9 d., protokolo turinio matyti, kad šiame protokole yra užfiksuota, jog nuteistasis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo gailisi. S. J. protokole pats įrašė, kad surašytus parodymus perskaitė, bei patvirtino, jog jo parodymai užfiksuoti teisingai (b. l. 88). Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad nuteistąjį apklaususi ikiteisminio tyrimo pareigūnė apklausos protokole užfiksavo tokias aplinkybes, kurių nuteistasis iš tikrųjų nenurodė. Čia pažymėtina, kad iš aptariamo protokolo turinio matyti, jog nuteistasis iš tikrųjų tik formaliai pripažino, kad padarė nusikalstamą veiką, nes, duodamas parodymus, paaiškino tik tai, jog, kilus konfliktui su nukentėjusiąja, jis galėjo šiai suduoti, tačiau neatsimena, ar taip buvo iš tikrųjų (b. l. 88). Šis faktas paneigia S. J. teiginį, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė savo iniciatyva protokolą surašė taip, jog jo turinys maždaug atitiktų nukentėjusiosios parodymus. Be to, S. J. vėlesnės apklausos metu, dalyvaujant gynėjai, paaiškino, kad pirmosios apklausos metu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nes tikėjosi, jog su nukentėjusiąja susitaikys ir ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas. Apie tai, kad buvo kaip nors klaidinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnės ar jo parodymai pirmosios apklausos metu buvo užfiksuoti neteisingai, jis nenurodė (b. l. 96). Kita vertus, net jeigu ir būtų pagrindo konstatuoti, jog S. J. parodymai, duoti 2020 m. birželio 9 d. apklausos metu, yra užfiksuoti netiksliai ar net neteisingai, tokia aplinkybė nieko nekeistų, nes šiais parodymais, kuriuos nuteistasis vertina kaip sau nepalankius, priimant skundžiamą nuosprendį, nebuvo remiamasi.

28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu S. J. buvo nuteistas už tai, jog jis nukentėjusiajai savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą. Šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo padaryti kokie nors sužalojimai. Taigi vertinti, ar nukentėjusiajai dėl nuteistojo veiksmų galėjo būti padaryti sužalojimai, nėra pagrindo. Tas pats pasakytina ir apie guzą, kurį po įvykio pastebėjo liudytojai I. T. ir A. G., ant nukentėjusiosios galvos. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad užduotis atlikti objektų tyrimą buvo surašyta 2020 m. balandžio 29 d. ir įteikta nukentėjusiajai (b. l. 55). Nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina, jog jai minėta užduotis buvo pateikta, tačiau ji nesikreipė į Valstybinę teismo medicinos tarnybą, nes tikėjosi su nuteistuoju susitaikyti. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokuroras nesiėmė veiksmų tam, jog būtų nustatyta, ar nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šio proceso metu buvo atlikta ir įvykio vietos apžiūra, o jos rezultatai buvo užfiksuoti pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (b. l. 1-4). Paminėtame protokole yra užfiksuota, kad apžiūros metu nusikalstamos veikos pėdsakų nebuvo rasta, apžiūros metu buvo daromas vaizdo įrašas.

29. Apeliaciniame nepagrįstai tvirtinama, kad policijos pareigūnų I. T. ir A. G. tarnybinių pranešimų turinys yra identiškas. Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje yra tik I. T. tarnybinis pranešimas, o kitas policijos pareigūnas tarnybinio pranešimo nerašė. Abu paminėti policijos pareigūnai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 23, 31), iš jų apklausų protokolų turinio matyti, jog jie nurodė analogiškas esmines įvykio aplinkybes, tačiau parodymų turinys nėra identiškas.

30. Niekuo nepagrįstas S. J. teiginys, kad V. A. antrojo skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą turinys leidžia daryti išvadą, jog jokio smurto prieš nukentėjusiąją nebuvo naudojama. Byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad V. A. 2020 m. balandžio 28 d. 19.50 val., t. y. praėjus trylikai minučių po pirmojo skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą, prašė atšaukti policijos iškvietimą, nes ji susitaikė (b. l. 34-35). Vis tik šio skambučio turinys niekaip nepaneigia fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo fakto, o tik leidžia daryti išvadą, jog ji su nuteistuoju susitaikė arba konkrečiu momentu paprasčiausiai nebenorėjo, kad prieš jį būtų imtasi kokių nors teisinių priemonių.

31. Iš policijos pareigūnės 2020 m. balandžio 30 d. tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad 2020 m. balandžio 30 d. (po įvykio praėjus dviem dienoms), ieškant nuteistojo ir nuvykus pas nukentėjusiąją, V. A. nurodė, jog S. J. norėjo grįžti namo, tačiau nukentėjusioji jo į namus neįsileido (b. l. 18). Pažymėtina, kad šiame tarnybiniame pranešime nėra nurodyta, kada S. J. norėjo grįžti į namus. Iš kitų objektų apžiūros protokolo bei vaizdo įrašų turinio matyti, kad V. A., 2020 m. balandžio 28 d. į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, nežinojo, jog nuteistasis yra pasišalinęs iš įvykio vietos. Teisėjų kolegijai šiuo atveju yra visiškai akivaizdu, kad S. J. į įvykio vietą grįžo po to, kai nukentėjusioji jau buvo antrą kartą paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą, bei po to, kai iš įvykio vietos išvyko policijos pareigūnai. Taigi teiginys, kad nuteistasis po įvykio norėjo grįžti į namus, tačiau nebuvo įleistas, niekaip nepaneigia nukentėjusiosios teiginių, išsakytų antrojo skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą metu, t. y., jog ji su nuteistuoju susitaikė. Pažymėtina, kad pats S. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jis susitaikė su nukentėjusiąja (b. l. 96, 129).

32. Įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tenkinti apeliacinio skundo dėl jame nurodytų argumentų nėra pagrindo, todėl šis skundas yra atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas pats nenustatė tokių netikslumų ar klaidų, kurios negalėtų ir neturėtų būti ištaisytos laikantis BPK 347, 362 straipsniuose nustatytos tvarkos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. J. apeliacinį skundą atmesti.