- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-1116-492/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Neringa Švedienė, Virginija Volskienė
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities VMI, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, VĮ „Registrų centrui“, AB „Lietuvos geležinkeliai“
- Pareiškėjas
- L. B., H. B., R. L., A. L.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-370-95/2009 pagal pareiškėjų L. B. , H. B. (H. B. ), R. L. (R. L. ), A. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, VĮ „Registrų centrui“, AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai L. B. , H. B. , R. L. , A. L. prašė nustatyti faktą, kad pareiškėjai L. B. , H. B. , R. L., A. L. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisėmis pastatą (baraką), esantį duomenys neskelbtini, kartu su kiemo statiniais ir pagalbinėmis patalpomis, kurių unikalūs numeriai ir žymėjimai: duomenys neskelbtini. Nurodė, kad pareiškėja L. B. duomenys neskelbtini barako tipo name gyvena nuo 1976 metų. 1976 m. rugsėjo mėn. 03 d. ji susituokė su H. B. . Nuo to laiko šiame pastate gyvena ir jis. Šie pareiškėjai nuo 1976 m. sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė 32 m. namą (baraką) duomenys neskelbtini. L. B. ir H. B. apsigyventi minėtame pastate 1976 metais leido pensininkė G. S. (mirė duomenys neskelbtini.), kuri tuo metu gyveno barake. Prieš tai ji leido apsigyventi barako pagalbinėje patalpoje pareiškėjų R. L. ir A. L.senelei V. B. , kuri po kiek laiko perėjo gyventi pas G. į jos kambarį. Pareiškėjas R. L. deklaravo savo gyvenamąją vietą 1998-08-18, tačiau faktiškai pareiškėjas gyvena barake nuo gimimo. Pareiškėja A. L. , kuri yra pareiškėjo R. L. sesuo gyvena barake duomenys neskelbtini nuo pat gimimo, tai yra nuo 1979 metų, trisdešimt vienerius metus, tačiau išrašuose iš ūkio knygų pažymėta kaip šeimos galvos anūkė 1986 metais. Pareiškėjams žinoma, kad mirusioji nebuvo barako savininkė. Pagal Vilniaus apskrities archyvo išduotus ūkio žinių lapų kopijas už 1973-1975m., 1986-1990 m. nekilnojamasis turtas yra geležinkelio barakas, kuriame gyveno, kaip šeimos galva B. V. N., mirusi duomenys neskelbtini. Pagal AB Lietuvos geležinkeliai" išduotą 2006-09-04 pažymą, namas, esantis duomenys neskelbtini AB "Lietuvos geležinkeliai" filiale "Vilniaus geležinkelių infrastruktūra" balanse neapskaitomas. 2008-03-27 AB "Lietuvos geležinkeliai" pažymoje pažymėta, kad namo, kuriame duomenys neskelbtini gyvena L. B. , privatizacijos dokumentai į archyvą nebuvo priduoti. Tai rodo, kad daug metų nėra barako šeimininko ir dėl to su juo nebuvo atliekami jokie veiksmai, ir neaišku kieno nuosavybėje jis buvo, šis turtas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2007-08-30 raštu Nr. A33-3035(4.9.) pareiškėjams yra pranešta, kad namas įtrauktas į statinių, kurie neturi šeimininkų sąrašą. Nei mokesčių inspekcija, nei Vilniaus rajono savivaldybė nesikreipė dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bešeimininkiu.
Suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl pareiškėjų pareiškimo neprieštaravo, nes filialo „Vilniaus geležinkelių infrastruktūra“ balanse namas, esantis adresu duomenys neskelbtini, neapskaitomas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad ginčo namas buvo neprivatizuotas, todėl liko valstybės nuosavybės objektu. Pareiškėjai negali įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisės į valstybei priklausantį namą. Byloje nėra įrodymų, kad kiti pastatai (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) buvo sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, todėl galima daryti išvadą, kad šie pastatai kaip neteisėtos statybos objektai negali būti privačios nuosavybės teisės objektai ir jų negalima įgyti privačion nuosavybėn.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija neprieštaravo, kad pareiškimas būtų tenkintas įstatymų nustatytais pagrindais, nes pareiškime nurodytas nekilnojamasis turtas Vilniaus rajono savivaldybei nepriklausė ir nepriklauso, apie prašyme nurodytus pastatus, žemės priklausomybę bei valdymą ji duomenų neturi.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VĮ „Registrų centras“ su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad išrašuose iš ūkinių knygų pažymėta, kad ginčo pastatas yra geležinkelio barakas, todėl vadovaujantis prie pateikto pareiškimo pridėtais dokumentais darytina išvada, jog šis pastatas priklauso valstybei, o nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus negali būti įgyjama įgyjamąja senatimi.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjų L. B. , H. B. , R. L. , A. L. pareiškimą tenkino. Nustatė faktą, kad pareiškėjai L. B. , H. B. , R. L. , A. L. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, žymėjimas duomenys neskelbtini su priestatais, pažymėtais duomenys neskelbtini, pagalbinį pastatą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, žymėjimas duomenys neskelbtini, pagalbinį pastatą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, žymėjimas duomenys neskelbtini, pagalbinį pastatą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, žymėjimas duomenys neskelbtini, pagalbinį pastatą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, žymėjimas duomenys neskelbtini, esančius duomenys neskelbtini. Teismas, remdamasis VĮ „Registrų centro“ duomenimis, Rudaminos seniūnijos 2006-09-25 raštu, AB „Lietuvos geležinkeliai“ pažymomis, padarė išvadą, kad ginčo pastatas nepriklauso ir nepriklausė nei AB „Lietuvos geležinkeliai“, nei savivaldybei, nei valstybei. Nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pastatas priklausytų kitiems asmenims. Mokesčių inspekcija, teigdama, kad namas priklauso valstybei, nepateikė jokių šį faktą patvirtinančių įrodymų. Iš pareiškime nurodytų aplinkybių, bylos medžiagos, pareiškėjo H. B. paaiškinimų, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai į namą įsikėlė teisėtai, turtą valdė sąžiningai, atvirai, neslėpdami minėto pastato valdymo. Adresu, kuriame yra minėtas pastatas, deklaravo savo gyvenamąsias vietas. Teismas nurodė, kad remiantis CK 4.57 str. 2 d., 4.58 str. 2 d., nekilnojamasis turtas pripažįstamas bešeimininkiu, kai pagal mokesčių inspekcijos prašymą teismas priima sprendimą. Šiuo metu toks sprendimas nėra priimtas. VMI nesikreipė dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai iki įsigaliojant 2000 metų Civiliniam kodeksui nepertraukiamai, ne mažiau 10 metų valdė turtą įgyjamosios senaties būdu, todėl 2000 metų LR CK 4. 27 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, nagrinėjamu atveju nėra taikytinos. Teismas vertino kaip nepagrįstus suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos argumentus, kad statinių, į kuriuos siekiama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, statyba galėjo būti vykdoma savavališkai, nesilaikant statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytos tvarkos, todėl jie negali būti privačios nuosavybės teisės objektai ir dėl to nėra pagrindo taikyti įgyjamosios senaties instituto. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių rašytinių ar įstatymo leistinų įrodymų, kad turtas, kurio atžvilgiu siekiama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, pastatytas (sukurtas) savavališkai. Pažymėjo, kad pareiškėjai nuosavybės teisę į įgytą ir valdomą turtą grindė LR CK 4.47 str. 11 punkto pagrindu, o ne LR CK 4.47 str. 4 punkto nuostatomis, kur reglamentuojamas naujo daikto sukūrimas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantė nesutiko su teismo teiginiais: 1) kad gyvenamasis namas, esantis, duomenys neskelbtini, yra bešeimininkis, nes nėra AB „Lietuvos geležinkeliai“ apskaitoje. Nurodė, kad namo nebuvimas bendrovės apskaitoje nepatvirtina, kad valstybė neteko nuosavybės teisės jį. Teismas turėjo išreikalauti pirminius dokumentus, kurių pagrindu buvo parengtas raštas iš Rudaminos seniūnijos, kuriame nurodyta, kad ginčo namas iki 1990 m. priklausė įmonei „Lietuvos geležinkeliai“; 2) kad byloje nėra jokių rašytinių ar įstatymo leistinų įrodymų, kad turtas, kurio atžvilgiu siekiama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, pastatytas nesavavališkai. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kad kiti pastatai (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) buvo sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, todėl galima daryti išvadą, kad šie pastatai, kaip neteisėtos statybos objektai, negali būti privačios nuosavybės teisės objektai ir jų negalima įgyti privačion nuosavybėn. Tokius įrodymus turėjo pateikti pareiškėjai. Šiuo atveju teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą; 3) teismas nurodė, kad nekilnojamasis turtas pripažįstamas bešeimininkiu, kai pagal mokesčių inspekcijos prašymą teismas priima sprendimą. Šiuo metu toks sprendimas nėra priimtas, nes mokesčių inspekcija dar nesikreipė dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu, todėl teismas neteisingai įvertino situaciją. Apeliantė nurodė, kad byloje dalyvaujančiu asmeniu turėjo būti įtraukta Vilniaus apskrities viršininko administracija, nes teismo sprendimas gali turėti įtakos apskrities viršininko administracijos tiek kaip valstybinės žemės valdytojos, tiek kaip statybos priežiūrą vykdančio subjekto teisėms ir pareigoms. Kadangi žemės sklypas, kuriame stovi ginčo pastatai, nuosavybės teise priklauso valstybei, o ją atstovauja Vilniaus apskrities viršininko administracija, ji turi pareikšti nuomonę dėl statybų teisėtumo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija nurodė neprieštaraujanti, kad apeliantės prašymas būtų patenkintas įstatymų nustatytais pagrindais. Taip pat neprieštarauja ir kitiems siūlymams, kuriais būtų pasiektas byloje dalyvaujančių asmenų kompromisas, nepažeidžiant nei vienos šalies interesų.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjai L. B. , H. B. , R. L. , A. L. prašė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinio skundo netenkinti. Nurodė, kad CPK 327 ir 329 str. 2 ir 3 d. numatytų pagrindų, dėl kurių sprendimas galėtų būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmos instancijos teismui, nėra ir apeliantė jų neįvardijo. Pareiškėjai nesutiko su apeliantės teiginiu, kad barakas duomenys neskelbtini yra valstybės nuosavybė. Tai pagrindžiančių įrodymų apeliantė nepateikė, o byloje esantys įrodymai, kurie nėra paneigti, tvirtina priešingai. Be to, valstybė neperėmė barako duomenys neskelbtini nei vienu iš „Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo“ įstatyme nustatytų būdų, t.y. turto neperdavė savivaldybė ir turtas neperimtas teismo sprendimu kaip bešeimininkis bei nekonfiskuotas. Barakas duomenys neskelbtini neperduotas ir Vyriausybės nutarimais. Atsižvelgiant į tai, ginčo turtas neturi šeimininko, su juo nebuvo atliekami jokie veiksmai, tame tarpe ir privatizacija. Pareiškėjai nesutiko su apeliantės teiginiu, kad barakas duomenys neskelbtini yra savavališka statyba. Jie nevykdė jokios statybos, o tik palaikydavo baraką tokios būklės, kad jis visiškai nesugriūtų, nes neturėtų, kur gyventi. To laikyti savavališka statyba negalima. Nesutikdami su apeliantės argumentu dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos dalyvavimo byloje, pareiškėjai nurodė, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-29 nutarimu Nr. 56, dėl pastato, žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, kaip suinteresuotas asmuo turi dalyvauti atitinkama savivaldybė arba apskrities viršininkas. Nagrinėjamoje byloje dalyvavo Vilniaus rajono savivaldybės atstovas, todėl apeliantės argumentas dėl Vilniaus apskrities viršininko dalyvavimo byloje, nepagrįstas. Pareiškėjai nesutiko su apeliantės teiginiu, kad ji pradėjo daikto apskaitos procedūrą, bet nespėjo jos užbaigti. Šis teiginys neatitinka bylos faktinių aplinkybių, nes neįvykdyti LR Vyriausybės 2004-05-26 nutarimo Nr.634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių tvirtinimo“ reikalavimai.
Motyvuojamoji dalis
Suinteresuotojo asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinis skundas tenkintinas.
Pareiškėjai L. B. , H. B. , R. L. , A. L. įgyjamąja senatimi siekia įgyti nuosavybės teises į pastatą (baraką), esantį kartu su kiemo statiniais ir pagalbinėmis patalpomis, kurių unikalūs numeriai ir žymėjimai: duomenys neskelbtini, nurodė, kad L. B. ir H. B. minėtame pastate gyvena nuo 1976 m., R. L. ir A. L. – nuo gimimo, atitinkamai duomenys neskelbtini ir duomenys neskelbtini.
Vilniaus apskrities archyvas pateikė iš Vilniaus rajono Rudaminos apylinkės LDT vykdomojo komiteto dokumentų fondo Juodšilių apylinkės 1973-1975 m., Rudaminos apylinkės 1986-1990 m. ūkinėse knygose esančių V. B. N. (pareiškėjų L. senelės) ūkio žinių knygos lapų kopijas. Ūkinėse knygose nurodyta, kad V. B. šeima gyvena duomenys neskelbtini geležinkelio barake. Tai reiškia, kad pastatas, kuriame gyvena pareiškėjai, negalėjo priklausyti asmeninės nuosavybės teise kokiems nors fiziniams asmenims, o buvo įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ turtas. Iki 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtintos pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo, pastatai, nesantys miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, ir daiktinės teisės į juos buvo registruojamos vietinių darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose.
Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu Nr. 335 „Dėl įmonių žinybinio butų fondo apskaitos“ buvo nustatyta, kad valstybinio turto pirminio privatizavimo programose ir informaciniuose biuleteniuose į įmonių įstatinį kapitalą neįtraukiamas žinybinį butų fondą sudarantis valstybinis kapitalas, įmonėms buvo rekomenduota žinybinį butų fondą perduoti į miestų (rajonų) valdybų balansą pagal esamą šio fondo būklę. Kadangi patalpų, kurias siekia įgyti pareiškėjai įgyjamąja senatimi, nėra AB „Lietuvos geležinkeliai“ balanse (l. 93), remiantis galiojusiu teisiniu reglamentavimu, jos laikytinos valstybės (savivaldybės) nuosavybe. Tokį turtą laikyti bešeimininkiu taip pat nėra pagrindo, nes jo statusą apibrėžia minėtas LR Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimas Nr. 335. CK 4.69 straipsnio 3 dalis numato, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Tai, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis šios patalpos ir teisės į jas neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007, kategorija 30.8). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo pastatas negali būti valstybės nuosavybe, yra nepagrįsta, neatitinka faktinių įrodymų byloje – įrašų ūkinėse knygose. Šie duomenys reiškia, kad egzistuoja subjektas, kuris turi daugiau teisių į nekilnojamąjį turtą negu pareiškėjai, apie tokias teises paskelbta viešai. Aplinkybė, kad pareiškėjai teisėtai naudojasi valstybės (ar savivaldybės) nuosavybe, deklaruoja gyvenamąją vietą, remontuoja pastatus, yra sudarę elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis, nepaisant naudojimosi trukmės, negali sukurti jiems daiktinių teisių į turtą. Kiti pastatai – unikalus Nr. duomenys neskelbtini, apie kuriuos nėra žinių ūkinėse knygose, pareiškėjų negali būti įgyti įgyjamosios senaties būdu, nes nėra duomenų apie tai, kad jie būtų sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, nėra duomenų apie pareiškėjų teises į žemės sklypą po šiais pastatais.
Pirmosios instancijos teismo civilinėje byloje padarytos išvados neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, todėl teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi įrodymus, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą - L. B. , H. B. , R. L. , A. L. pareiškimą atsisako tenkinti (CPK 185 str., 329 str. 1 d.). Kai atsisakoma tenkinti pareiškimą, sprendimas nesukelia teisinių pasekmių Vilniaus apskrities viršininko administracijai nei kaip žemės sklypo valdytojai, nei kaip statybų teisėtumą prižiūrinčiai institucijai, todėl apelianto argumentai dėl šio subjekto įtraukimo dalyvauti byloje neturi teisinės reikšmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - L. B. , H. B. , R. L. , A. L. pareiškimą atsisakytina tenkinti.