- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-03
- Bylos Nr.
- eI-1631-643/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06308-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- J. E.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos
- Kategorijos
- 1.16Valstybės tarnyba
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. E. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį 2016-10-11 patikslino, prašydamas įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos bei Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos, kompensuoti jo patirtus praradimus, išmokant pareiškėjui nuo 2009-08-01 iki 2012-10-01 susidariusią neišmokėtą 7856,55 Eur darbo užmokesčio dalį, taip pat įpareigoti sumokėti atitinkamus nuo minėtos sumos mokėtinus mokesčius, darbdavio mokėtinas socialinio draudimo įmokas; įpareigoti atsakovą sumokėti pareiškėjui 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo reikalaujamos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog nuo 2008-07-04 iki 2012-09-30 ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo tarnyboje. Ginčo laikotarpiu jam nepagrįstai buvo mokamas sumažinto dydžio darbo užmokestis, t. y. sumažintas pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę klasę. Pareiškėjas savo poziciją gina remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu.
Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (201506-30 Nr. XII-1927) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė), šio straipsnio 4 dalyje numatyta sąlyga, kad pagal šio straipsnio 2 dalį nustatant grąžintiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį, mėnesio grąžintini dydžiai, kurie yra neigiami, nesumuojami, ir šio straipsnio 8 dalyje numatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl infliacijos patiriamų nuostolių dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo kompensavimas tik nuo 2020 m. gruodžio 31 d. neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje numatytam lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą”, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama” (nuosavybės neliečiamumo principui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo teigimu, nustatyta sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo tvarka pažeidžia konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, kadangi kompensuoja tik dalį pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio bei nenumato dėl infliacijos patirtų nuostolių kompensavimo. Be to, dėl minėtu įstatymu naujai reglamentuojamos ginčo laikotarpiu darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, yra įtvirtintas įstatymo galiojimas atgal, kas pažeidžia konstitucinį principą lex retro non agit bei Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjų reikalavimų dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendimo vykdymą atidėti trejiems metams. Nurodė, kad išmokant darbo užmokestį, buvo vadovaujamasi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl darbo užmokesčio dalis pareiškėjui nebuvo išmokėta ne dėl atsakovo atstovų kaltės.
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba laikosi nuomonės, jog pareiškėjui neproporcingai sumažinta darbo užmokesčio dalis bus kompensuota teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl jis neturi teisės prašyti priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Atsakovo atstovas pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2012-10-01.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyboje.
Seimui 2009-04-23 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnių nei 14 kategorijų valstybės tarnautojams (inter alia statutiniams). Seimui 2009-07-17 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymą, nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai, šį kartą – aukštesnių nei 10 kategorijų valstybės tarnautojams (inter alia statutiniams), taip pat sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę, o Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams – už kvalifikacinę kategoriją. Šių teisės aktų pagrindu buvo ribojamas ir pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis.
Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad minėtų 2009-04-23 ir 2009-07-17 Seimo priimtų teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodė, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. įstatymu nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Konstitucinis Teismas 2014-04-16 sprendime taip pat pakartojo, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavedė iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Kompensavimo mechanizmo parengimo terminas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo įstatymu (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas) buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime išaiškino, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu vienerių metų laikotarpiui pratęstas Įgyvendinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimo terminas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01, kuriame buvo nustatyta dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei finansavimo šaltiniai.
Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą yra aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos iš esmės analogiškose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 priimtuose 2016-02-15 sprendimuose suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės. Minėtose bylose teisėjų kolegija išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Grąžinimo įstatymą, įvykdė Konstitucinio Teismo nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad jau esant įstatyme nustatytam pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tuo tarpu pagal Grąžinimo įstatymą pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus neproporcingus praradimus kyla darbo užmokestį mokėjusiai institucijai.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei Grąžinimo įstatymo nuostatas, nagrinėjamoje byloje teismas neturi teisinio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos.
Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmestinas, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus, o ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui bus kompensuota įstatyme nustatyta ne teismine tvarka.
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė), šio straipsnio 4 dalyje numatyta sąlyga, kad pagal šio straipsnio 2 dalį nustatant grąžintiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį, mėnesio grąžintini dydžiai, kurie yra neigiami, nesumuojami, ir šio straipsnio 8 dalyje numatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl infliacijos patiriamų nuostolių dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo kompensavimas tik nuo 2020 m. gruodžio 31 d. neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje numatytam lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą”, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama” (nuosavybės neliečiamumo principui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.
Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonė, kad Grąžinimo įstatymas gali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, pareiškėjo pateikti argumentai ir motyvai, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl šis jo prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo J. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.