- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-03
- Bylos Nr.
- I-6397-189/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00948-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Irena Paulauskienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Kaminsko ir Irenos Paulauskienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovėms Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos dėl sprendimo panaikinimo ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) prašydamas:
1) Panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Vilniaus tarnyba) 2014-01-30 sprendimą Nr. (1.7.)-SD-456 (toliau – ir Sprendimas, b. l. 7–10) ir priimti naują sprendimą;
2) Priteisti turtinę žalą 500 Lt ir neturtinę žalą 1000 Lt.
Paaiškino, kad 2014-01-23 kreipėsi į Vilniaus tarnybą prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013-12-12 sprendimo dėl drausmės bylos iškėlimo advokatui I. T. (b. l. 40–44). Vilniaus tarnyba išnagrinėjusi prašymą, 2014-01-30 priėmė Sprendimą persiųsti pareiškėjo prašymą nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Šiaulių tarnyba), motyvuojant tuo, kad tarp pareiškėjo ir Vilniaus tarnybos šioje civilinėje byloje yra interesų konfliktas. Atkreipė dėmesį, kad advokatas I. T. dirba Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje ir buvo paskirtas pareiškėjui teikti valstybės teisinę pagalbą, kurios neteikė prieš advokatą J. L., kuris dirba Kauno tarnyboje. Tokiu atveju, pareiškėjo teigimu, interesų konflikto su Vilniaus tarnyba negali būti. Taip pat nesutiko su Vilniaus tarnybos argumentais, jog tai, kad advokatas J. L. 2010 metais buvo paskirtas teikti teisinę pagalbą prieš advokatę G. R. kuri dirba Vilniaus tarnyboje yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjo teigimu, siųsti prašymą nagrinėti į Šiaulių tarnybą nelogiška, nes Šiaulių apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjami skundai prieš Šiaulių tarnybą, todėl toks atsakovės veiksmas nėra teisingas. Be to, teisinės pagalbos iš esmės prašoma dėl Advokatūros neteisėto sprendimo apskundimo, todėl jokio interesų konflikto negali būti. Pažymėjo, kad patys atsakovo tarnautojai provokuoja konfliktus, pastoviai pažeidžia pareiškėjo ir kitų asmenų teises. Taip pat nurodė, kad skundžiamas aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, neatsakyta į iškeltus klausimus.
Nurodė, jog pareiškėjui dėl neteisėtų atsakovo veiksmų buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Pagrįsdamas reikalavimą dėl turtinės žalos (500 Lt) priteisimo nurodė, kad ši žala susideda iš visų išlaidų sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse instancijose nuo 2010 metų. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos (1000 Lt) priteisimo nurodė, kad tiksliai įvertinti, kokia neturtinė žala padaryta pareiškėjas negali, tačiau ją kildina iš atsakovės ilgo (daug metų) tyčiojimosi iš pareiškėjo, įsitikinus savo nebaudžiamumu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybei atsiliepimo (b. l. 29–33) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad 2014-01-30 Sprendimas buvo priimtas objektyviai ištyrus prašymo argumentus ir nepažeidžiant teisės aktais nustatytos tvarkos.
Pažymėjo, kad priimant Sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 str. 1 ir 2 dalimis ir Sprendimą persiųsti prašymą priėmė tuo pagrindu, kad analizuojamu atveju egzistuoja ryšys su pareiškėjo reikalavimais advokatės G. R. atžvilgiu, kuri su Vilniaus tarnyba yra sudariusi antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį.
Pažymėjo, kad prašymo persiuntimas nagrinėti kitai tarnybai nereiškia atsisakymo nagrinėti prašymą, o priešingai, tokiu būdu siekiama užtikrinti, kad pareiškėjo prašymas būtų išnagrinėtas objektyviai ir nesiekiant sukelti interesų konflikto. O tai, kad asmeniui paskiriamas advokatas kitame mieste, nereiškia asmens teisių pažeidimo, nes bendrauti su advokatų galima įvairiomis priemonėmis, ne tik susitikus. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl kilusių nesutarimų su kitų tarnybų advokatais, nelaikytina pagrindu priimtą Sprendimą pripažinti neteisėtu.
Pažymėjo, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė patirtos turtinės ir neturtinės žalos.
Atsakovių atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas keliamas, ar Vilniaus tarnyba pagrįstai 2014-01-30 Sprendimu perdavė pareiškėjo 2014-01-23 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėti Šiaulių tarnybai bei dėl pareiškėjo teigimu, patirtos turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus tarnybai 2014-01-23 pateikė prašymą Nr. (1.7.)ATP-274 suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos sprendimo dėl drausmės bylos neiškėlimo advokatui I. T.. (b. l. 40–44). Tarnybos direktorė L. M. (laikinai einanti direktoriaus pareigas) 2014-01-30 įsakymu Nr. T-3 „Dėl nusišalinimo nuo sprendimo priėmimo ir darbuotojo paskyrimo priimti sprendimą“ (b. l. 39), nusišalino nuo sprendimų priėmimo pagal V. S. 2014-01-23 prašymą Nr. (1.7.)ATP-274. Įsakymas buvo priimtas, vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktais, 11 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-04-05 įsakymu Nr. 1R-105 patvirtintų nuostatų 17.5 ir 18 punktais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013-09-25 įsakymu Nr. 1P-116 bei siekiant įvertinti interesų konflikto dėl V. S. inicijuotos laikinai einančios Vilniaus tarnybos direktorės pareigas L. M. atžvilgiu civilinės bylos Nr. 2-33256-872/2013, nagrinėjamos Vilniaus miesto apylinkės teisme, ir užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo priėmimą. Minėtu įsakymu Vilniaus tarnybos direktorė pavedė Teisės skyriaus vyriausiajai specialistei A. R. priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2014-01-23 prašymą.
Tarnyba 2014-01-30 priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė persiųsti pareiškėjo 2014-01-23 prašymą Nr. (1.7)ATP-274 ir kitus prie prašymo pridėtus dokumentus Šiaulių tarnybai, prašydama įstatymų nustatyta tvarka juos išnagrinėti ir priimti atitinkamą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Sprendimas persiųsti pareiškėjo prašymą nagrinėti Šiaulių tarnybai buvo priimtas vadovaujantis keliais pagrindais, t. y. atsižvelgiant į tai, kad advokatas I. T., kurio veiksmų teisėtumą išnagrinėjo Lietuvos advokatūra priimdama 2013-12-12 sprendimą, dėl kurio pareiškėjas su 2014-01-23 prašymu ir kreipėsi į Vilniaus tarnybą, pareiškėjui teikė antrinę teisinę pagalbą pagal Panevėžio tarnybos 2012-12-17 sprendimą Nr. (1.2)-SP1-03080 civilinėje byloje dėl advokatų J. L., D. V., J. B. neveikimo ( b. l. 20) bei į tai, kad advokatas I. T. taip pat pareiškėjui yra teikęs antrinę teisinę pagalbą pagal Panevėžio tarnybos 2013-04-04 sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0806 administracinėje byloje apskundžiant Lietuvos advokatūros 2013-03-08 raštą Nr. 180 (b. l. 17).
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis. Vienas iš šių principų yra objektyvumo principas (2 punktas), kurį įstatymų leidėjas apibrėžė kaip reiškiantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.
Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti savo pareigas, šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas iš valstybės tarnyboje dirbančių asmenų reikalauja teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi dėl tos savivaldybės, kurios tarnautojas teikia pirminę teisinę pagalbą, įstaigos veiksmų ar neveikimo, tas savivaldybės tarnautojas informuoja jį apie galimą interesų konfliktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiškoje byloje taikydamas šią įstatymo nuostatą, padarė išvadą, kad nors šiame įstatyme nėra panašios nuostatos, apibrėžiant antrinės teisinės pagalbos teikimą, šiuo atveju galima taikyti įstatymo analogijos principą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-220-08).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatos įpareigoja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prieš priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, įvertinti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir atstovavimo byloje perspektyvumą. Kaip nustatyta, pareiškėjas nesutikdamas su Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013-12-12 sprendimu, kuriuo nuspręsta nekelti advokatui I. T. drausminės bylos ir dėl kurio apskundimo pareiškėjas su 2014-01-23 prašymu kreipėsi į Vilniaus tarnybą, iš esmės siekia, kad advokatui I. T. būtų iškelta drausminė byla. Iš skundžiamo Sprendimo turinio bei byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad advokatas I. T. Panevėžio tarnybos 2012-12-17 sprendimo Nr. (1.2)-SP1-03080 (b. l. 20) pagrindu (Vilniaus tarnyboje 2012-04-06 buvo gautas pareiškėjo prašymas (b. l. 66), kuris 2012-04-13 raštu buvo persiųstas Panevėžio tarnybai (b. l. 80)), buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Kauno tarnybos advokatų J. L., D. V. ir J. B. neveikimo. Minėti Kauno tarnybos advokatai atstovavo pareiškėją civilinėse bylose, kurios buvo iškeltos prieš Lietuvos advokatūrą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį G. R., kuri su Vilniaus tarnyba yra sudariusi antrinės teisinės pagalbos sutartį (įtraukta į advokatų nuolat teikiančių antrinę teisinę pagalbą advokatų sąrašą). Tuo tarpu kitas pagrindas, nulėmęs pareiškėjo prašymo persiuntimą Šiaulių tarnybai yra tai, kad, kaip nustatyta, advokatas I. T. Panevėžio tarnybos 2013-04-04 sprendimo Nr. (1.2)-SP1-0806 (b. l. 54) pagrindu taip pat teikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Lietuvos advokatūros 2013-03-08 raštą Nr. 180 (b. l. 57–58), kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, jog atsisakoma kelti drausmės bylą advokatui V. K., kuris Kauno tarnybos 2012-02-13 sprendimu buvo paskirtas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje privataus kaltinimo tvarka dėl L. M. (laikinai einančios Vilniaus tarnybos direktorės pareigas ir priėmusios 2014-01-30 įsakymą nusišalinti nuo pareiškėjo 2014-01-23 prašymo nagrinėjimo) veiksmų, susijusių su skundo policijai pateikimu. Taigi, iš paminėto akivaizdu, kad abu pagrindai, kuriais remiantis buvo nuspręsta pareiškėjo prašymą persiųsti Šiaulių tarnybai, patvirtina, kad pareiškėjas ginčą kelią dėl advokato I. T. veiksmų, pareiškėją atstovaujant ginčuose dėl kitų advokatų neveikimo, pareiškėją atstovaujant ginčuose prieš Vilniaus tarnybos darbuotojus.
Įvertinus atsisakymo nagrinėti pareiškėjo 2014-01-23 prašymą pagrindus, darytina išvada, kad, esant tokioms (aukščiau aptartoms) faktinėms aplinkybėms, atsakovė turėjo pagrindo svarstyti, dėl galimumo priimti/nepriimti nagrinėti šį pareiškėjo prašymą. Tuo tarpu nustačius ir įvertinus tai, kad pareiškėjo prašymas tam tikra prasme, nors ir netiesiogiai, tačiau teisniais santykiais yra susijęs su Vilniaus tarnybos darbuotojais, Vilniaus tarnyba pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėdama pareiškėjo prašymą, negalėtų išlikti visiškai nešališka, nebūtų išlaikyti objektyvumo, nešališkumo principai. Kaip savo praktikoje yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, siekiant išvengti bet kokių dviprasmybių dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo pagrįstumo, klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos pagal pareiškėjo prašymą suteikimo turi būti sprendžiamas kitos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (2009-05-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-594/2009). Atitinkamai darytina išvada, kad atsakovė elgėsi tinkamai, spręsdama klausimą dėl interesų konflikto ir priimdama Sprendimą dėl prašymo persiuntimo. Papildomai pažymėtina, kad toks Vilniaus tarnybos sprendimas perduoti pareiškėjo prašymą nagrinėti Šiaulių tarnybai vertintinas, kaip siekis užtikrinti, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba nebus suteikta tik formaliai ir nepaisant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės bei efektyvumo principų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus tarnyba pagrįstai dėl akivaizdžiai galimo interesų konflikto nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, dėl Advokatų tarybos sprendimo ir perdavė prašymą nagrinėti Šiaulių tarnybai. Vilniaus tarnyba skundžiamą Sprendimą priėmė tinkamai taikydama teisės aktų reikalavimus bei nepažeisdama pareiškėjo interesų, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl Vilniaus tarnybos 2014-01-30 sprendimo Nr. (1.7.)-SD-456 panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Nepanaikinus Sprendimo, nėra pagrindo spręsti reikalavimo dėl naujo sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad Sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatoms nenustatyta.
Pareiškėjas skundo argumentais taip pat kelia klausimą ir dėl valstybės pareigos pareiškėjui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis patyrė daugelį metų bylinėjantis su Vilniaus tarnyba.
Pažymėtina, jog neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta Civilinio kodekso 6.271 str., kurio 1 d. įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kaip jau minėta, neteisėtų veiksmų CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atlaidžiai ir rūpestingai.
Ginčo faktines aplinkybes vertinant CK 6.271 str. nuostatos kontekste, pažymėtina, jog nenustačius Vilniaus tarnybos, priimant skundžiamą Sprendimą, veiksmų neteisėtumo, o pareiškėjui, nagrinėjamu atveju, priešingų aplinkybių neįrodžius, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinti skunde išdėstytais argumentais taip pat nėra teisinio pagrindo, nes, kaip jau minėta, nenustačius Vilniaus tarnybos neteisėtų veiksmų (viena iš viešosios atsakomybės sąlygų), valstybei prievolė atlyginti neturtinę žalą pagal CK 6.271 str. nekyla.
Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad Vilniaus tarnyba faktines ginčo aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai, todėl pareiškėjo reikalavimus tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo V. S. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.