- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-13
- Bylos Nr.
- ATP-222-478/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-00181-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jūratė Jakubonienė
- Kategorijos
- 41.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarimo L. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarimu L. Ž. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50 straipsnyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 86 eurų (aštuoniasdešimt šešių eurų) bauda už tai, kad įvykdė smulkųjį svetimo turto pagrobimą, t. y. 2014-11-14, 19.30 val. R. B., būdamas namuose adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), iš savo internetinės bankininkystės sąskaitos pervedė 100 Lt užstatą už automobilį Mercedes Benz Sprinter į L. Ž. sąskaitą Swedbank, a. s. (duomenys neskelbtini), po pinigų pervedimo L. Ž. į R. B. skambučius ir sms žinutes neatsakė, pinigus pasisavino.
L. Ž. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarimą, prašo jo nebausti, nes jis pats yra apgautas tuo, jog jam buvo tvirtinama, kad jo sąskaita bus panaudota geriems tikslams.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad R. B. meluoja, kad su juo kalbėjo apeliantas, nes su juo kalbėjo apsimetęs apeliantu asmuo. Jam Naujosios Akmenės, Akmenės raj. policija išaiškino, kad buvo sukčiavimas. Jis pats niekada nėra skambinėjęs ir apgaudinėjęs svetimų, nepažįstamų žmonių. Jam pačiam skambino asmuo, vardu V., kuris yra Ž. G. draugas, o pastarasis turėjo apelianto sąskaitos numerį bei žinojo jo vardą ir pavardę. Apeliantas teigia, kad gautus pinigus pervesdavo V. draugei E. A., kuri, pasak V., gyvena Tauragėje. Jis daugiau nei dešimt kartų gautus į savo sąskaitą pinigus pervedė pašto perlaidomis E. A.. V. už naudojimąsi jo sąskaita ir nuimamus pinigus siūlė atlygį. Jis paneigė, kad dėl to apeliantui bus problemų su policija. V. pavardės jis nežino. Apeliantas prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl apgaulės.
Skunde nurodoma, kad apeliantas negalėjo atvykti į teismo posėdį dėl lėšų trukumo. Jis turi draugę ir du vaikus, dirba, todėl jam niekada nekilo minčių daryti tokius dalykus, apie kuriuos sužinojo iš policijos. Kiek buvo apgauta žmonių, nė vieno jų nepažįsta ir jiems neskambino.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
L. Ž. apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl apylinkės teismo nutarimas laikomas pagrįstu ir teisėtu.
ATPK 50 straipsnis numato atsakomybę už smulkųjį svetimo turto pagrobimą vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, jog L. Ž. savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50 straipsnyje. Nors pažeidėjas savo kaltę neigia, ji įrodyta byloje surinktais, pirmosios instancijos teismo ištirtais ir apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrintais įrodymais, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 2), R. B. pranešimu (b. l. 4), R. B. paaiškinimu (b. l. 10) pavedimo išrašu iš Swedbank (b. l. 6), AB Swedbank duomenimis apie L. Ž. sąskaitą (b. l. 9, 28), telefono sms kortelės duomenimis (b. l. 12), paties apelianto paaiškinimais, kita byloje surinkta medžiaga.
R. B. pateiktas Swedbank pavedimo išrašas (b. l. 6) patvirtina jo nurodytas aplinkybes, kad jis pervedė 100 Lt kaip avansinį mokėjimą už MB Sprinter į L. Ž. sąskaitą (duomenys neskelbtini) Swedbank AB. Banko Swedbank AB pateikta informacija patvirtino, kad minėta sąskaita priklauso L. Ž. (b. l. 9). Pats apeliantas paaiškinime (b. l. 29) ir apeliaciniame skunde neneigia, jog į jo sąskaitą buvo gaunami pinigai iš įvairių asmenų, tačiau jis nežino, kokiu tikslu jie jam buvo siunčiame, kadangi sąskaita buvo leidęs naudotis Ž. G. bei jo draugui V.. Jis pats pasiimdavo trečdalį į sąskaitą pervedamų pinigų, o likusius, Vido nurodymu, persiųsdavo E. A.. Apelianto pateiktas jo sąskaitos išrašas patvirtino, jog laikotarpyje nuo 2014-11-13 iki 2014-11-25 į šią sąskaitą eilę kartų buvo pervedami pinigai kaip užstatai ar avansiniai mokėjimai už perkamus automobilius. Šis išrašas dar kartą patvirtina ir R. B. paaiškinimus, kad jis L. Ž. į banko sąskaitą pervedė 100 litų avansą. Aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, jog L. Ž. padarė jam inkriminuojamą administracinės teisės pažeidimą administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytais veiksmais. Nors apeliantas tvirtina, kad ne jis inicijavo pinigų pervedimą į savo sąskaitą, tačiau neneigia, kad gautus pinigus pats išgrynino, tai patvirtina ir pateiktas sąskaitos išrašas (b. l. 40). Be to, neneigia, kad pinigai R. B. nebuvo grąžinti. Kaip nurodyta tarnybiniame pranešime (b. l. 21), tyrėjai telefoninio pokalbio metu L. Ž. pažadėjo atlyginti R. B. nuostolius, tačiau vėliau persigalvojo, motyvuodamas lėšų stygiumi ir žalos neatlygino.
ATPK 50 straipsnyje numatytas pažeidimas gali būti padarytas tik tyčia. ATPK 10 straipsnis reglamentuoja, kad administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Kaip matyti iš ATPK 10 straipsnio turinio, administracinis teisės pažeidimas gali būti padarytas veikimu ir neveikimu, tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia. Ir nors apeliantas neigia, kad tai jis pasisavino R. B. į jo sąskaitą pervestus pinigus, tačiau bylos duomenys – banko sąskaitos išrašas, paties apelianto paaiškinimai – patvirtina, kad L. Ž. turėjo aiškią galimybę suprasti savo priešingą teisei veikimo pobūdį, nes iš banko sąskaitos išrašo matė, kad į jo sąskaitą buvo pervesti pinigai pagal konkrečią paskirtį – kaip avansinis mokėjimas už automobilį, tačiau jokių duomenų, kad L. Ž. pardavinėjo automobilį, nėra, ir vis tik jis šiuos pinigus dar tą pačią dieną išsigrynino bankomate. Būdamas protingu ir sąmoningu žmogumi, pažeidėjas privalėjo suvokti ir suvokė, kad dėl tokio jo elgesio kils žalingos pasekmės – nukentės R. B., kadangi jis jokio automobilio negalėjo parduoti, tačiau pervestų pinigų negrąžino siuntėjui, o paėmė juos savo nuosavybėn, t. y. leido šioms žalingoms pasekmėms atsirasti, taigi elgėsi tyčia. Apelianto argumentai, kad jis leido savo sąskaita naudotis kitam asmeniui, nešalina paties L. Ž. atsakomybės, nes jis pats pripažino, kad išgrynino į sąskaitą gautus pinigus, nors suprato, kad jie jam buvo pervesti nepagrįstai, todėl turi prisiimti ir tokio nesąžiningo ir priešingo nustatytai tvarkai elgesio pasekmes.
L. Ž. administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta jam nedalyvaujant, tačiau jam buvo laiku ir tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, jis pats nurodė, kad sutinka, jog jo byla būtų nagrinėjama jam nedalyvaujant ( b. l. 1), prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nebuvo gauta, todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė ATPK 272 straipsnio reikalavimų.
Šalies argumentai
Apeliantas prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas neinicijuoja ikiteisminio tyrimo ir jo neatlieka, todėl manydamas, kad buvo padaryta nusikalstama veika, L. Ž. turėtų kreiptis į policiją arba prokuratūrą. Kaip matyti iš su apeliaciniu skundu pateikto Telšių apskrities VPK Akmenės rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo M. K. 2014-12-12 nutarimo Nr. 51-At-00606-14, L. Ž. dėl jo sąskaitos panaudojimo galimai nusikalstamais tikslais jau kreipėsi į teisėsaugos institucijas, tačiau nenustačius nusikalstamos veikos požymių, ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, L. Ž. turėjo teisę jį skųsti nutarime nurodyta tvarka, o šio nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas nėra apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje dalykas, todėl apygardos teismas 2014-12-12 nutarimo nevertina ir dėl jo nepasisako.
Aukštesnysis teismas sprendžia, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. L. Ž. veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 50 straipsnį, jam minimali šio straipsnio sankcijoje numatyta nuobauda – 86 eurų bauda – paskirta laikantis bendrųjų nuobaudos skyrimo taisyklių, įvertinus pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, todėl yra proporcinga ir adekvati padarytam pažeidimui ir ja bus pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti nuobaudos tikslai.
Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, kad ATPK 37 straipsnis įpareigoja teismą, sprendžiant klausimą dėl nuobaudos skyrimo už administracinį teisės pažeidimą, kartu spręsti klausimą dėl to, kad kaltininkas atlygintų turtinį nuostolį, jeigu administraciniu teisės pažeidimu piliečiui, įmonei, įstaigai arba organizacijai padarytas turtinis nuostolis. Šioje byloje šis klausimas liko neišspręstas, nors, bylos duomenimis, R. B. administraciniu teisės pažeidimu buvo padaryta 100 Lt žala. Kadangi nukentėjusiojo apeliacinio skundo dėl apylinkės teismo nutarimo negauta, aukštesnysis teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos ištaisyti negali.
Įvertinus aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, dėl to skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas, o pažeidėjo apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja
nutarė:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarimą palikti nepakeistą ir L. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.