- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-06
- Bylos Nr.
- 2A-158/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00514-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Alvydas Poškus, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- R. D., N. N.
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1132-372/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pimenta“ ieškinį atsakovams R. D. (buvusi M.) ir N. N. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Pimenta“ kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu atsakovams R. D. ir N. N., kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų 184 749,00 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-5). Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2012 m. birželio 8 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą ir įpareigojo ieškovo valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą bei dokumentus. Pagal paskutinio ieškovo balanso duomenis už 2010 metus įmonė turto turėjo už 184 749 Lt, tačiau jos valdymo organai administratoriui nei įmonės turto, nei dokumentų neperdavė, tokiu būdu ieškovui bei jo kreditoriams padaryta 184 749 Lt žala. VĮ Registrų centras duomenimis ieškovas veiklą vykdė iki 2010 m., per 2010 m. patyrė 274 203 Lt nuostolį, turtas sumažėjo nuo 309 345 Lt iki 184 749 Lt. 2010 m. gruodžio 31 d. būklei įmonė buvo nemoki, nes mokėtinos sumos per vienerius metus buvo 447 695 Lt, o turimas turtas - 184 749 Lt, o įmonės nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-262 946 Lt). Nepaisant to, atsakovė R. D., tuometinė UAB ,,Pimenta“ vienintelė akcininkė ir direktorė, įstatinio kapitalo nepadidino, nesiėmė jokių kitų priemonių, nustatytų Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnyje. Esant situacijai, kai įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, R. D. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 str. 1 d.). Ieškovas taip pat nurodė, kad UAB ,,Pimenta“ esant nemokiai, atsakovė R. D. 2011 m. gegužės 20 d. visas UAB ,,Pimenta“ akcijas perleido atsakovui N. N., kuris 2011 m. liepos 15 d. sprendimu save paskyrė įmonės direktoriumi. UAB ,,Pimenta“ toliau veiklos nevykdė, todėl akcijų perleidimas ir valdymo organo pakeitimas buvo fiktyvus. Ieškovo teigimu, atsakovai tinkamai nevykdė savo pareigos perduoti turtą – neperdavė įmonės turto už 184 749 Lt, taip savo veiksmais (neveikimu) padarydami analogiško dydžio žalą ieškovui bei jo kreditoriams, todėl žalą privalo atlyginti solidariai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė ieškovui BUAB „Pimenta“ iš atsakovų solidariai 184 749 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 184 749 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. rugsėjo 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, po 2 362,02 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei (b.l. 56-59). Teismas nurodė, kad atsakovė nuo 2000 m. rugpjūčio 28 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. buvo įmonės direktorė. Ieškovas jau 2010 metais buvo nemokus, o iš 2010 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad ieškovas realiai jau neturėjo jokių apyvartinių lėšų įmonės veiklai vykdyti. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė kaip įmonės direktorė ėmėsi kokių nors esminių veiksmų, siekdama suaktyvinti įmonės veiklą, tuo pačiu patenkinti kreditorių reikalavimus. Teismo teigimu, atsakovė privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ji perleido visas akcijas atsakovui N. N., kuris įmonės direktoriumi tapo 2011 m. rugpjūčio 31 d. bei įgijo ne tik visas UAB „Pimenta” akcijas, bet ir pareigą kaip įmonės vadovas tinkamai organizuoti kasdienę įmonės veiklą, veikti kvalifikuotai bei daryti viską, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus. Jokių duomenų apie tokią jo veiklą teismui nepateikta. Atsakovas taip pat nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl teismas sutiko su ieškovo motyvu, kad atsakovė faktiškai perleido akcijas atsakovui N. N. tik dėl to, kad išvengtų atsakomybės prieš kreditorius. Teismas sprendė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis neperdavė bankroto administratoriui įmonės balanse esančio turto (ĮBĮ 10 str. 4 d. 6 p.), o atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji, matydama, jog įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepadidino įstatinio kapitalo, neužtikrino, kad tuo metu turimas turtas būtų išsaugotas ir panaudotas atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Abu atsakovai padarė įmonei žalą, kurios dydis nurodytas balanse kaip įmonės turimo turto vertė. Tarp atsakovų neteisėtų veiksmų egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, nes įmonė, jei turtas būtų išsaugotas, o po to būtų perduotas bankroto administratoriui, nebūtų patyrusi 184 749 Lt žalos. Jei atsakovai būtų laiku kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nebūtų toliau augęs ir įmonės įsiskolinimas. Teismas pažymėjo, kad atsakovų atsakomybė yra solidari, nes jie neteisėtus veiksmus atliko ir kaip įmonės direktoriai, ir kaip jos dalyviai (akcininkai) skirtingu laiku, t.y. atsakovė vienu metu buvo ir direktorė, ir akcininkė, vėliau akcininku ir direktoriumi buvo atsakovas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė R. D. (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b.l. 66-68). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Skundžiamas sprendimas naikintinas dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, nes civilinė byla išnagrinėta apeliantei nedalyvaujant ir nepranešus jai apie teismo posėdžio vietą ir laiką (CPK 329 str. 3 d. 1 p.). Apeliantė nurodo, kad ji nuo 2011 m. rudens gyvena ir dirba Vokietijoje. 2012 m. gruodžio pradžioje aplankiusi buvusią šeimą, gyvenančią Šiauliuose, sužinojo, kad jai yra atsiųstas adresuotas laiškas, kuriame rado skundžiamą sprendimą. Apeliantei procesiniai dokumentai neįteikti ir byloje tokių duomenų nėra. S. M. yra buvęs apeliantės sutuoktinis, kuriam ji jokių įgaliojimų nėra suteikusi, todėl kurjeris neturėjo teisės įteikti 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarties pašaliniam asmeniui. Byloje nėra duomenų, kad apeliantei buvo pranešta apie 2012 m. lapkričio 7 d. parengiamąjį teismo posėdį. Ieškovas nepateikė įrodymų, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui. Todėl teismas padarė klaidingas išvadas ir neatskleidė bylos esmės. Apeliantė nurodo, kad ji UAB „Pimenta“ vienintele akcininke ir vadove buvo iki 2011 m. liepos 15 d., nes dėl pasikeitusios šeimyninės padėties (2011 m. birželio 20 d. nutraukus santuoką su S. M.) 2011 m. liepos 15 d. pardavė visas įmonės akcijas N. N., perdavė jam visus duomenis, susijusius su įmonės vykdoma veikla, nurodė finansininkę, taip pat perdavė kitą bendrovės turtą. Siekdama atsiskaityti su kreditoriais įmonė plėtė savo veiklą ir 2010 m. gruodžio 23 d. sudarė sutartį su VšĮ Radviliškio ligonine prekėms, darbams ir paslaugoms atlikti, kurių bendra suma sudarė 363 733,60 Lt. Darbai pagal sutartį buvo vykdomi, priimami – perduodami, perkamos prekės. Todėl, apeliantės teigimu, ji ėmėsi aktyvių veiksmų, kad užtikrintų įmonės turto išsaugojimą, o gautas lėšas panaudotų atsiskaitymams su kreditoriais. Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantė perleido N. N. akcijas tik dėl to, kad išvengtų atsakomybės prieš kreditorius. Apeliantė nurodo, kad ji išsituokė, pardavė verslą ir išvyko pas sutuoktinį į Vokietiją. Be to, N. N. dirbo įmonės komercijos direktoriumi, todėl apeliantei išvykstant pasiūlė nupirkti akcijas ir tęsti įmonės veiklą. Ne visų įrodymų ištyrimas ir įvertinimas leidžia daryti išvadą, kad bylos esmė dėl apeliantės kaltės padarant žalą įmonei liko neatskleista.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Pimenta“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 88-90). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantė nepateikė įrodymų, kad nuo 2011 m. rudens nuolat gyvena ir dirba Vokietijoje.Apeliantė 2012 m. lapkričio 5 d. buvo atvykusi pas bankroto administratorių, kur jai pasirašytinai buvo įteiktas 2012 m. birželio 20 d. įsakymas. Ieškovo teigimu, apeliantė šiuo laikotarpiu lankėsi ir Šiaulių apygardos teisme. Apeliantei procesiniai dokumentai bei teismo šaukimas įteikti CPK 130 straipsnio nustatyta tvarka, pranešimas paskelbtas 2012 m. spalio 16 d. Todėl apeliantės teiginiai dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad ji po įmonės akcijų pardavimo perdavė N. N. visus duomenis, susijusius su bendrovės vykdoma veikla, nurodė finansininkę bei perdavė kitą bendrovės turtą. Todėl jos teiginiai dėl turto perdavimo atmestini kaip neįrodyti.Aplinkybė, kad 2010 m. gruodžio 23 d. buvo sudaryta sutartis su VšĮ Radviliškio ligonine, nepatvirtina, jog buvo siekiama įmonės turtą išsaugoti ar atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantė akcijas perleido 2011 m. gegužės 20 d., tuo tarpu naują santuoką sudarė 2012 m. rugsėjo 6 d., todėl apeliantės motyvai dėl akcijų pardavimo vertintini kritiškai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, o šiuo atveju ir apeliacinis skundas inter alia grindžiamas tokio pagrindo (CPK 329 str. 3 d. 1 p.) egzistavimu – nurodoma, kad byla buvo išnagrinėta, nors apeliantei nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, be to, jai nebuvo įteikti ieškovo teikti procesiniai dokumentai.
Šią bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo parengiamajame teismo posėdyje nutaręs, jog ją galima nagrinėti iš esmės nedalyvaujant atsakovams. Skundžiamame sprendime teismas, nurodydamas atitinkamus bylos lapus (b.l. 25, 31), teigia, jog ieškinys atsakovams įteiktas tinkamai. Šiame kontekste pastebėtina, kad šiuose bylos lapuose yra 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartis siųsti procesinius dokumentus atsakovams bei pranešimas dėl atsiliepimų pateikimo, niekaip nepatvirtinantys procesinių dokumentų įteikimo kam nors fakto. Tuo tarpu iš bylos duomenų galima spręsti, jog apeliantei (kaip, beje, ir kitam atsakovui) procesiniai dokumentai siunčiant pirmąjį kartą nebuvo įteikti, apeliantei siųsti procesiniai dokumentai grąžinti teismui su žyma „persikraustė“ (b. l. 35). Nepaisant to, teismas siuntė šiuos dokumentus tuo pačiu adresu (Kretingos 8) pakartotinai. Juos (o ne tik 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartį, kaip nurodo apeliantė) priėmė S. M. - buvęs apeliantės sutuoktinis (b.l. 37), beje, kuris (buvęs sutuoktinis) pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį nepatenka į asmenų, kuriems įteikiami procesiniai dokumentai neradus adresato gyvenamojoje ar darbo vietoje, bei CPK 126 straipsnyje numatytų subjektų, kurie galėtų būti baudžiami už nepranešimą apie gautus procesinius dokumentus ar jų neperdavimą, ratą.
CPK 225 straipsnio 7 punktas nustato, kad gavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimus ar pasibaigus atsiliepimų pateikimo terminams, teismas nustato parengiamojo posėdžio vietą, datą ir laiką ir praneša apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims, nurodydamas neatvykimo į parengiamąjį posėdį pasekmes, arba nustato, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu, arba manydamas, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai nereikalingi, priima šio Kodekso 232 straipsnyje nurodytą nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Taigi, įstatymas nustato, kad teismas, po atsiliepimų gavimo ar termino jiems pateikti pasibaigimo, gali vykdyti pasirengimą bylos nagrinėjimui (parengiamojo posėdžio ar paruošiamųjų dokumentų būdu) arba, jei mano, kad bylos nagrinėjimui iš esmės jokių papildomų veiksmų atlikti nereikia, nes bylą iš esmės galima išnagrinėti, gali skirti teismo posėdį be likusios pasirengimo stadijos dalies. Parengiamasis teismo posėdis skiriamas tuo atveju, jei teismas mato, jog byloje galima sudaryti taikos sutartį arba jeigu įstatymai įpareigoja teismą imtis priemonių šalims sutaikyti, arba jeigu tokiu būdu bus geriau ir išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme (CPK 228 straipsnio 1 dalis).
Byloje teismas 2012 m. spalio 12 d. nutartimi paskyrė parengiamąjį teismo posėdį, nurodydamas, jog atsakovai nepateikė atsiliepimų, neteikė įrodymų, šalys gali sudaryti taikos sutartį (b.l. 45). Taigi, teismui pripažinus rengimosi stadijos vykdymo būtinumą parengiamajame teismo posėdyje, yra pagrindas manyti, jog kartu sprendė ir tai, kad išnagrinėti bylą iš esmės teismo posėdyje pagal turimus duomenis nėra galimybės. CPK 230 straipsnis apibrėžia parengiamojo posėdžio paskirtį – jo metu posėdžio pirmininkas apklausia šalis, siekdamas išsiaiškinti ginčo esmę, galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį, įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus, bei atsikirtimus, įtrauktinus dalyvauti byloje asmenis ir atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje (šio straipsnio 1 dalis), priima atitinkamus procesinius sprendimus neatvykus šaliai/šalims, sprendžia dėl asmeninio šalių dalyvavimo reikalingumo (šio straipsnio 2-5 dalys). Be to, parengiamojo posėdžio metu svarstoma taikos sutarties sudarymo galimybė (CPK 231 straipsnio 1, 2 dalys). Parengiamojo posėdžio baigtis (neskaitant CPK 230 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytų atvejų) yra dvejopa: 1) nepavykus sudaryti šalių taikos sutarties, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomones ir parengęs bylą nagrinėti teisme, paskiria bylos nagrinėjimo vietą, laiką ir apie tai praneša dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 231 straipsnio 4 dalis); 2) byla gali būti nagrinėjama iš esmės paaiškėjus, kad papildomi pasirengimo veiksmai nereikalingi (CPK 231 straipsnio 5 dalis). Taigi, teismas parengiamajame teismo posėdyje turi teisę nutarti nagrinėti bylą iš esmės nebūtinai atskirame teismo posėdyje, tačiau tai nereiškia, kad teismas taip gali nutarti visais atvejais - faktiškai tokia galimybė yra siejama su paaiškėjimu, kad papildomi pasirengimo veiksmai nėra reikalingi, pavyzdžiui, parengiamajame teismo posėdyje išsiaiškinus, kad dalyvaujantys byloje asmenys nebenori teikti jokių papildomų duomenų, nėra jokių procesinio pobūdžio kliūčių bylos nagrinėjimui iš esmės ir pan. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju šalys į 2012 m. lapkričio 7 d. parengiamąjį posėdį (ir iki jo) jokių papildomų įrodymų ar procesinių dokumentų neteikė, o atsakovai šiame teismo posėdyje nedalyvavo. Teismas, nepaisant paties 2012 m. spalio 12 d. nutartyje nurodytų aplinkybių, kurios sąlygojo parengiamojo posėdžio reikalingumą, šiame posėdyje nutarė, kad galima bylą nagrinėti iš esmės, nors parengiamajame posėdyje jokių naujų aplinkybių dėl papildomų veiksmų atlikimo (ne)reikalingumo lyginant su iki tol buvusiomis faktiškai nebuvo aiškintasi ir nepaaiškėjo, dalyvaujant tik vienai šaliai apsvarstė vieną klausimą – ar galima bylą nagrinėti iš esmės ir, ieškovui tam pritarus, byla buvo išnagrinėta.
Minėta, kad dalyvaujantiems byloje asmenims apie parengiamojo posėdžio vietą turi būti pranešta kartu nurodant neatvykimo į parengiamąjį posėdį pasekmes (CPK 225 straipsnio 7 punktas). CPK 130 straipsnio 1 dalis numato, jog kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai CPK nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu. Taip gali būti įteikiami ieškinio kopija atsakovui, teismo šaukimai, pranešimai ir kiti procesiniai dokumentai dalyvaujantiems byloje asmenims. Iš šio reglamentavimo matyti, jog viešo paskelbimo būdas yra kraštutinė priemonė, naudotina tik tais atvejais (po to), kai teismas nustato, kad adresato gyvenamoji ar darbo vieta nežinoma ir dėl to negalima jam įteikti procesinių dokumentų CPK 123, 124, 127, 129 straipsniuose nustatytais būdais ir tvarka.
Nagrinėjamu atveju atsakovo N. N. atžvilgiu 2012 m. spalio 16 d. nutartimi teismas nutarė įteikti ieškinį ir teismo šaukimą viešo paskelbimo būdu (b.l. 46). Apeliantei šaukimas, siųstas jai tuo pačiu adresu, kuriuo buvo siųsti kiti procesiniai dokumentai ir faktiškai kurjerio įteikti ne jai, neįteiktas (b.l. 50), nutartis įteikti teismo šaukimą viešo paskelbimo būdu apeliantės atžvilgiu apskritai nėra priimta, beje, ir minėtoje 2012 m. spalio 16 d. nutartyje dalyvaujantiems byloje asmenims nėra nurodytos neatvykimo į parengiamąjį posėdį pasekmės. Taigi, jei teismas vertino, kad apeliantės gyvenamoji vieta yra žinoma, įteikinėti šaukimą viešo paskelbimo būdu, juo labiau neišnaudojus visų kitų įteikimo būdų, nėra teisinio pagrindo. Jei teismas vertino, kad apeliantės gyvenamoji vieta (tapo) nežinoma ir dėl to negalima jai įteikti šaukimo CPK 123, 124, 127, 129 straipsniuose nustatyta tvarka, dėl ko būtų galimas įteikimas viešo paskelbimo būdu, tokiu atveju turėtų būti priimta nutartis konstatuojant tokias aplinkybes ir šios nutarties pagrindu taikomas viešo paskelbimo būdas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nesant nutarties taikyti viešo paskelbimo būdą apeliantės atžvilgiu, toks paskelbimas taip pat neturėtų teisinio pagrindo, t.y. būtų neteisėtas. Vien tai, kad, realizuojant 2012 m. spalio 16 d. nutartį dėl procesinių dokumentų (šaukimo) įteikimo N. N., apie tai paskelbta viešo paskelbimo būdu, o tame skelbime buvo nurodyti dalyvaujantys byloje asmenys inter alia apeliantė, neteikia pagrindo išvadai, kad šaukimas į parengiamąjį teismo posėdį tokiu būdu buvo įteikiamas/įteiktas jai. Priešingas aiškinimas iš esmės reikštų, kad esant keliems dalyvaujantiems byloje asmenims ir teisėtai viešo paskelbimo būdu paskelbus apie šaukimo įteikimą vienam asmeniui, kuriam kitu būdu jų įteikti iš tikrųjų nėra galimybės, visiems kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, kuriems šaukimas turėtų būti įteiktas bendra tvarka, jis taip pat jau yra tinkamai įteiktas.
Todėl yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įstatymų nustatyta tvarka neinformavo apeliantės apie teismo posėdžio laiką ir vietą, o taip pat - bet kuriuo atveju – pažeidžiant CPK 225 straipsnio 7 punkto nuostatas neinformavo apie neatvykimo į parengiamąjį posėdį pasekmes. Šiame kontekste pastebėtina, kad tuo atveju, kai į (netgi ir ne parengiamąjį) teismo posėdį neatvyksta atsakovas, kuriam tinkamai nepranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir jis neturi atstovo, teismas bylos nagrinėjimą atideda, o ir tinkamas pranešimas apie teismo posėdį ne visais atvejais būtinai lemia tik bylos išnagrinėjimą iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (CPK 246 straipsnio 2 dalis).
Remiantis aukščiau išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas), dėl ko kiti apeliacinio skundo argumentai nėra analizuojami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.