Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-11-27 · Administracinė byla Nr. A-442-1923-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-27
Bylos Nr.
A-442-1923-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
V. U.
Atsakovas
Teisingumo ministerijai
Advokatai
Kęstutis Virbickas
Administracinė byla Nr.A442 - 1923/2008Procesinio sprendimo kategorija 38. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant pareiškėjai V. U.,pareiškėjos atstovui advokatui Kęstučiui Virbickui,atsakovo atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. U. skundus atsakovui Teisingumo ministerijai dėl įsakymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti: 1) teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr.7P-91, kuriuo pareiškėja atleista iš antstolių, neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo; 2) teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr.7P-118, kuriuo paskirtas antstolis, perimantis pareiškėjos nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui turtą, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą.

Pareiškėja nurodė, kad antstole ji dirba nuo 1990 metų. 2003 m. rugsėjo mėnesį ji įstojo į Maskvoje esančio Tarptautinio universiteto Kaliningrado filialą, šiuo metu baigia ketvirto kurso studijas, laikyti valstybinius egzaminus ir gauti aukštojo mokslo diplomą ketina 2008 m. kovo mėnesį. Pareiškėja nurodė, kad šiuo atveju nebuvo suteiktas protingas terminas įgyti antstoliui reikiamą išsilavinimą. Dėl sunkios finansinės padėties ji negalėjo nepertraukiamai tęsti studijų aukštojoje mokykloje. Įstatyme nustatytas pereinamasis laikotarpis turėjo būti ilgesnis, nes objektyviai galima susidurti su studijų organizavimo ir įsisavinimo problemomis. Be to, studijų metu antstoliai privalo nepertraukiamai vykdyti (tęsti) atsakingą viešą veiklą, reikalaujančią daug laiko sąnaudų. Pareiškėja taip pat nurodė, kad šioje bylos būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis bei 2 straipsnio 2 dalis ir 2002 m. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis bei 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatytas aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.. Šio straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs nustatyto išsilavinimo, teisingumo ministro įsakymu atleidžiamas iš antstolių. Nagrinėjamu atveju pareiškėja per nustatytą terminą reikiamo išsilavinimo neįgijo, todėl turėjo būti atleista iš antstolių. Atsakovas nurodė, kad įstatyme buvo nustatytas protingas terminas reikiamam antstolio išsilavinimui įgyti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjos skundus atmetė. Teismas taip pat panaikino taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę - atsakovo 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr.7P-91 galiojimo laikiną sustabdymą.

Teismas nurodė, kad Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog antstoliu gali būti skiriamas pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro). Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. Teismas nurodė, kad pareiškėja dar nėra baigusi teisės krypties studijų Maskvoje esančio Tarptautinio universiteto Kaliningrado filiale ir studijas ketina baigti 2008 m. kovo mėnesį. Iš Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies, Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr.60 „Dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto ir šiuo nutarimu patvirtintų nuostatų 10, 21, 22, 23 punktų matyti, kad dokumentai, įrodantys asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete (diplomas), ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja šių dokumentų iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė, todėl neįvykdė Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pagrįstai šiame įstatyme numatytu specialiu pagrindu buvo atleista iš antstolių. Teismas nurodė, kad nuo 2000 metų antstoliams buvo nustatytas septynerių metų terminas reikiamam išsilavinimui įgyti. Atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, šis terminas laikytinas protingu terminu. Teismas nurodė, kad pareiškėja, žinodama, kiek laiko trunka studijos užsienio aukštojoje mokykloje, kada ji gaus diplomą, kada ji turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, žinodama, kad jos išsilavinimui pripažinti reikės atlikti tam tikrą procedūrą, privalėjo atitinkamai veikti, kad iki įstatyme nustatyto termino įgytų reikiamą teisinį išsilavinimą. Pareiškėjos neveikimas ir iš to kilusios pasekmės negali būti pateisintos teisėtais lūkesčiais, nes jokie teisėti lūkesčiai, kad terminas reikiamo antstoliui išsilavinimo įgijimui bus pratęstas ir jis bus ilgesnis nei iki 2007 m. spalio 1 d., pareiškėjui neatsirado. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi, teisingumo ministro įsakymas dėl bylų ir kitų dokumentų, neišieškotų lėšų ir turto, antstolio archyvo perdavimo yra tiesiogiai susijęs su įsakymu, kuriuo antstolis atleidžiamas iš antstolio pareigų. Atleidžiant ar atleidus antstolį, teisingumo ministras turi priimti įsakymą dėl bylų ir kitų dokumentų, neišieškotų lėšų ir turto, antstolio archyvo perdavimo ir tai nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo padaryta. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjos nurodytų įstatymo normų konstitucingumo patikrinimo, nes nėra pagrindo teigti, jog šios normos galėtų prieštarauti Konstitucijai. Šiomis normomis buvo realizuota įstatymų leidėjo diskrecija, o terminas reikiamam antstolių išsilavinimui įgyti buvo nustatytas pakankamai ilgas ir tokio termino nustatymu asmenų konstitucinės teisės pažeistos nebuvo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundus patenkinti. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, bei 2 straipsnio 2 dalies nuostata, kad jei per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos, ir ar 2002 m. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., bei 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, atsakingo valdymo, asmenų lygiateisiškumo principams bei vadovavimosi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis principui.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė jos prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Teismas nepateikė pareiškėjos argumentų dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetimo tinkamų (aiškių, racionalių bei išsamių) motyvų. Be to, teismas pareiškėjos prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą turėjo atskirai išspręsti nutartimi, kurią pareiškėja būtų galėjusi skųsti atskiruoju skundu. Pareiškėja nurodo, kad ji neneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti papildomus reikalavimus antstolio profesijai, tačiau mano, kad įstatymų leidėjas, teisės aktuose įtvirtindamas antstolių sistemos reformą, šia teise pasinaudojo, neatsižvelgdamas į Konstitucijos saugomas asmens teises, į asmenų lygiateisiškumo bei teisinės valstybės principus, teisinio aiškumo ir tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitas konstitucines vertybes. Įstatymų leidėjui nutarus įvesti aukštojo universitetinio išsilavinimo reikalavimą antstoliams, kuriems toks reikalavimas ankščiau nebuvo taikomas, bei nustačius pereinamąjį laikotarpį, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad, tinkamai veikdami, antstoliai galės įstatymo nustatyta tvarka, sąlygomis ir terminais įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą bei tęsti antstolio veiklą. Konstituciniai teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad terminas, iki kurio turėjo būti įgytas išsilavinimas, negalėjo būti nepagrįstai trumpas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai nemotyvavo savo pozicijos dėl pereinamojo laikotarpio trukmės, o teismo motyvas dėl įprastinės teisės studijų trukmės nėra pakankamas. Pareiškėja nurodo, kad antstolių sistemos reformos metu priimtuose įstatymuose nustatytos taisyklės dėl trūkstamo dirbančių antstolių išsilavinimo įgijimo yra diskriminacinio pobūdžio palyginti su taisyklėmis, kurios buvo įtvirtinamos Valstybės tarnybos įstatyme ir Prokuratūros įstatyme. Tokiu reglamentavimu buvo pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Pareiškėja nurodo, kad ji turi konstitucinę teisę laisvai pasirinkti aukštąją mokyklą, tačiau pasinaudojimas šia teise lėmė jos diskriminavimą palyginti su Lietuvoje studijavusiais antstoliais, nes faktiškai nebuvo įmanoma iki 2007 m. spalio 1 d. ne tik baigti studijų, bet ir atlikti formalią užsienio aukštojoje mokykloje įgyto išsilavinimo pripažinimo procedūrą. Pareiškėja nurodo, kad užsienyje įgytų kvalifikacijų pripažinimas, priklausomai nuo asmens siekiamo tikslo (dirbti ar mokytis), gali būti dviejų tipų: profesinis (užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimą atlieka Studijų kokybės vertinimo centras, o užsienyje įgytos kvalifikacijos profesinį pripažinimą atlieka kompetentinga institucija arba darbdavys) ir akademinis (užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimą atlieka Studijų kokybės vertinimo centras, o užsienyje įgytos kvalifikacijos akademinį pripažinimą atlieka Švietimo ir mokslo ministerija). Pareiškėja šiuo atveju neprivalo atlikti akademinio užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo, o profesinis jos kvalifikacijos pripažinimas jau buvo atliktas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės paduoti atskirąjį skundą. Net ir pirmosios instancijos teismui atskirai priėmus nutartį dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pareiškėja nebūtų galėjusi tokios nutarties skųsti atskiruoju skundu, nes Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato, kad dėl tokio pobūdžio nutarties galėtų būti paduodamas atskirasis skundas, o be to, tokio pobūdžio nutartis neužkirstų galimybės tolesnei bylos eigai. Šiuo atveju pareiškėjos teisė į apeliaciją nėra ribojama, nes jis gali apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliaciniame skunde išdėstyti visus jai svarbius argumentus. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime pakankamai pasisakė dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Plačiau motyvuoti savo pozicijos teismas neprivalėjo. Juolab, kad daugelis pareiškėjos argumentų iš esmės nebuvo tiesiogiai susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Atsakovas nurodo, kad negalima sutikti su pareiškėjos teiginiais, jog, vykdant teismo antstolių kontorų reformą, antstoliams turėjo būti nustatomos tokios pat garantijos kaip ir valstybės tarnautojams. Valstybės tarnautojų ir antstolių paskirtis, funkcijos, statusas, kiekis ir veiklos pagrindai iš esmės skiriasi. Todėl objektyviai pateisinama situacija, kai valstybės tarnautojams ir antstoliams nustatomas nevienodas pereinamasis periodas išsilavinimui įgyti. Atsakovas nurodo, kad įstatymų leidėjas, remdamasis objektyviu būtinumu užtikrinti antstolių kvalifikuotumą, nustatė pereinamąjį laikotarpį, kuris buvo pakankamas reikiamam antstolio išsilavinimui įgyti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr.7P-91 teisėtumo ir pagrįstumo

Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro). Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.

Teismo antstolių įstatymo, įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d., 7 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo, įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d., 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o to paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A-525-1996/2008 konstatavo, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau - antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas, vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d.. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada taikytina ir nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja iki 2007 m. spalio 31 d. minėto antstolio pareigoms eiti būtino išsilavinimo neįgijo. Pagal bylos duomenis, ji 2007 m. spalio 31 d. dar tik studijavo Tarptautiniame universitete Maskvoje. Todėl darytina išvada, jog pareiškėja ginčijamu įsakymu pagrįstai buvo atleista iš antstolių bei išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo.

Pereinamasis laikotarpis reikiamam antstolio išsilavinimui įgyti tęsėsi nuo Teismo antstolių įstatymo ir Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2000 m. spalio 31 d., iki 2007 m. spalio 31 d.. Teisėjų kolegijos nuomone, toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, laikytinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą.

Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje yra numatyti atvejai, kada asmuo yra atleidžiamas iš antstolių. Minėtame straipsnyje įtvirtintas atleidimo iš antstolių pagrindų sąrašas yra baigtinis. Tačiau Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo terminas ir teisinės pasekmės, šiam terminui pasibaigus. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos specialiomis Antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, pagrįstai vadovavosi šiomis nuostatomis.

Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad pareiškėja, žinodama, iki kada ji turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą įgytų tokį išsilavinimą, todėl jos neveikimas ir iš to jai kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos jos teisėtais lūkesčiais. Jokie teisėti lūkesčiai, jog įstatymo nustatytas reikiamo išsilavinimo įgijimo terminas bus pratęstas ir bus ilgesnis negu iki 2007 m. spalio 31 d., negalėjo atsirasti, nes jokie teisės aktai to nenumatė.

Tačiau pažymėtina, jog šiuo atveju buvo pažeistas pareiškėjos teisėtas lūkestis eiti antstolio pareigas, neįgijus aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, iki 2007 m. spalio 31 d.. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėja iki 2007 m. spalio 31 d. reikiamo išsilavinimo neįgijo, daro išvadą, kad ginčijamas atsakovo įsakymas neturi būti panaikintas. Tačiau šiuo atveju laikytina, kad pareiškėja iš antstolių atleidžiama ne 2007 m. spalio 1 d., kaip nurodyta ginčijamame atsakovo įsakyme, o nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr.1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”).

Dėl 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr.7P-118 teisėtumo ir pagrįstumo

Pareiškėjos atstovas pateikė prašymą sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas dėl teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr.202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 3 ir 4 punktų ta apimtimi, kiek jie neužtikrina išieškotojų teisės pasirinkti antstolį bei antstolių lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos, atitikties Civilinio proceso kodekso 13 straipsniui ir 650 straipsnio 1 daliai, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui bei Konstitucijai. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sustabdyti šią administracinę bylą. Pareiškėjo atstovo prašyme nurodytų teisinių klausimų išsprendimas nėra susijęs su šioje administracinėje byloje sprendžiamu klausimu. Šioje byloje iš esmės yra sprendžiama, ar nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės, atleidžiant ją iš antstolių. Tuo tarpu šio klausimo išsprendimui tai, kuriam kitam antstoliui bus perduotos pareiškėjos vykdomosios bylos, kiti dokumentai bei atitinkamas turtas, neturi reikšmės.

Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog, pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams. Teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr.202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 3 punkte įtvirtinta, kad, pasibaigus antstolio įgaliojimams, ne vėliau kaip kitą darbo dieną teisingumo ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui. Pagal Antstolių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, antstolio įgaliojimai pasibaigia, atleidus jį iš antstolių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja teisėtai buvo atleista iš antstolių. Todėl, pasibaigus jos, kaip antstolės, įgaliojimams, atsakovas turėjo pareigą priimti 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr.7P-118. Šis įsakymas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja atleidžiama iš antstolių nuo 2007 m. lapkričio 5 d., turi būti laikoma, kad 2007 m. spalio 2 d. įsakymas Nr.7P-118 teisines pasekmes taip pat sukelia po šios datos.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo

Pareiškėja laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime atmesdamas jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažeidė jos procesinę teisę paduoti atskirąjį skundą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui šio įstatymo nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato galimybės paduoti atskirąjį skundą, jeigu yra atmetamas proceso šalies prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokio prašymo atmetimas taip pat neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog buvo pažeista jos procesinė teisė paduoti atskirąjį skundą.

Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas dėl jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą privalėjo priimti nutartį. Kaip minėta, dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties pareiškėja nebūtų galėjusi paduoti atskirąjį skundą. Tuo tarpu apeliaciniu skundu ji galėjo skųsti ir tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo pasisakyta dėl jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos nagrinėjamoje byloje pareikštus prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių normų konstitucingumo, atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija - tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis - tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi iš principo antstolis vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama antstolio statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę.

Teisėjų kolegija šiuo atveju neturi pagrindo manyti, jog įstatymų leidėjas, reglamentuodamas specifinį pobūdį turinčią antstolių veiklą ir nustatydamas antstoliams atitinkamus reikalavimus, galėjo viršyti jam suteiktos diskrecijos ribas bei pažeisti kokias nors konstitucines asmenų teises. Įstatymuose yra nustatytas pakankamas terminas antstoliams įgyti reikiamą išsilavinimą. Pareiškėja turėjo visas galimybes suspėti per įstatymo nustatytą terminą įvykdyti visas reikiamas procedūras, susijusias su reikiamo išsilavinimo įgijimu bei jo pripažinimu. Teisėjų kolegijai nagrinėjamos bylos kontekste nekyla abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė