Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aivos Survilienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, jam paskirta šešių (6) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant visą tą laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.30 val., jeigu tai nesusiję su darbu; A. Š. pripažintas kaltu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, jam paskirta šešių (6) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant visą tą laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.30 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – devynių (9) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant visą tą laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.30 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Iš A. Š. priteistas civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys – 37,60 Eur skola ir 5 procentai metinių palūkanų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško jo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

9. Nuteistasis A. Š. akcentuoja nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą, bando sumenkinti jų įrodomąją vertę, tačiau teisėjų kolegija abejoti nukentėjusiojo parodymais ir vertinti juos kaip nepatikimus pagrindo neturi. Teisėjų kolegija vertina, jog nukentėjusysis nedelsdamas kreipėsi dėl įvykio, nurodė jam sužalojimą padariusį asmenį, nuosekliai aiškino sužalojimo padarymo aplinkybes, o aplinkybė, jog detalizavo sužalojimo padarymo vietą, patikslino, kad buvo sužalota ne ranka, o pirštas, nukentėjusiojo parodymų patikimumo nemažina. Akcentuotina, nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, kurią nustatė pirmosios instancijos teismas, patvirtina ne vien nukentėjusiojo parodymai, o bylos įrodymų visuma.

10. Visų pirma, nukentėjusiojo parodymus, priešingai nei teigiama skunde, patvirtina jo apžiūros faktas, užfiksuotas gydytojo įrašais, bei nukentėjusiajam konstatuotas sužalojimas (specialisto išvados duomenys). VšĮ Ukmergės ligoninės gydytojo 2020 m. spalio 19 d., 0.25 val., įrašo duomenimis, K. L. skausminga, patinusi kairė plaštaka, skausmingi, riboti judesiai (t. 1, b. l. 65). Specialisto išvados kitų objektų (medicininių dokumentų) apžiūros protokole duomenimis, K. L. padarytas kairės plaštakos sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, paveikus kietu buku daiktu, galimai aptariamojo įvykio metu ir kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 67-68).

11. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog A. Š. kaltę patvirtina ir liudytojų V. G., A. P., S. P. parodymai. Su tokia išvada apygardos teismas sutinka.

13. Liudytojo S. P. parodymai aptartini atskirai, vertinant ir šio liudytojo parodymų keitimą. Liudytojas S. P. 2020 m. spalio 20 d. apklausos metu nurodė, jog į jo namus 2020 m. spalio 18 d. buvo atėję draugai – K. L. ir V. G., visi trys gėrė alų, vėliau atėjo A. Š., alų gėrė visi. Tarp A. Š. ir K. L. kažkas įvyko, kažkuo nepasidalino, pamatė, kaip A. Š. pakilo nuo kėdės, nuėjo prie K. L., kuris sėdėjo ant lovos, jam sugriebė už dešinės rankos piršto (kurio – nematė) ir pradėjo jį sukti, sukdamas kažką sakė. Po to A. Š. išėjo, K. L. pradėjo tinti ranka, pirštas, todėl iškvietė greitąją pagalbą (t. 1, b. l. 86-89). 2020 m. lapkričio 9 d. akistatos tarp liudytojo S. P. ir įtariamojo A. Š. metu liudytojas teigė, jog nematė, kad būtų įvykęs kažkoks fizinis kontaktas tarp K. L. ir A. Š., būdamas virtuvėje girdėjo, kad jie, likę kambaryje, dėl kažko ginčijasi. Liudytojui grįžus į kambarį apeliantas tiesiog pasakė, kad išeina namo ir išėjo. Liudytojas teigė ir tai, jog atėjęs į jo namus A. Š. buvo blaivus, jo namuose alkoholio nevartojo. Nurodė, jog vakare K. L. pradėjo sakyti, kad jam skauda pirštą, sakė, kad pirštą sužalojo A. Š., griebė už piršto ir suko (t. 1, b. l. 142-144). Papildomos apklausos 2020 m. lapkričio 9 d. duomenimis, liudytojas S. P. nurodė, jog nematė, kas ir kaip sužalojo K. L. pirštą, pirmos apklausos metu melavo, nes taip sakyti prašė K. L., jis pažadėjo nupirkti alkoholio, nupirko du butelius alaus (t. 1, b. l. 95-98). Suvestas į akistatą su K. L. liudytojas nurodė priešingai, kad nukentėjusysis neprašė pasakoti kitaip, nei buvo, parodymus pakeisti jo prašė A. Š.. Iš tikrųjų viskas buvo taip, kaip liudytojas nurodė pirmoje apklausoje – apeliantas tyčia paėmė už rankos piršto nukentėjusiajam ir jį suko. Akistatos su įtariamuoju metu liudytojas melavo (t. 1, b. l. 58-61). Teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme liudytojas aiškino, jog negali pasakyti, ar matė, kaip K. L. išsuko pirštą, bet jis sakė, kad pirštą išsuko nuteistasis. Liudytojas matė tik tai, kad jie ginčijosi, po to K. L. parodė išsuktą pirštą ir pradėjo verkti. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas išsigalvojo, kad nukentėjusysis jo prašė meluoti, norėjo pakeisti parodymus nuteistojo naudai. Policijoje liudytojas vieną kartą šiek tiek pakeitė parodymus, kai jo paprašė nuteistasis (t. 1, b. l. 232). Teisėjų kolegija, išanalizavusi ne kartą apklausto liudytojo S. P. parodymų turinį, atsižvelgdama ir į nurodomą parodymų keitimo priežastį – siekį padėti nuteistajam, kuris yra liudytojo draugas, daro išvadą, kad šio liudytojo parodymai neabejotinai patvirtina iš esmės tą pačią aplinkybę, kaip ir kitų liudytojų – nukentėjusysis nurodė, kad jam pirštą sužalojo nuteistasis, nukentėjusiajam skaudėjo pirštą, buvo kviesta greitoji pagalba.

14. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog įvykio aplinkybės ginčijamame nuosprendyje buvo įvertintos netinkamai. Apeliantas akcentuoja nurodytą dieną vykusį rankų „laužimą“ (lenkimą), liudytojų ir nukentėjusiojo girtumą, savo buvusias pareigas ir, kaip teigiama, blaivumą įvykio metu. Teisėjų kolegija sutinka, jog skundžiamo nuosprendžio motyvai iš tiesų lakoniški, tačiau, pakartotinai įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, jog nėra pagrindo nustatyti, kad apylinkės teismo išvados dėl apelianto kaltės neatitinka bylos aplinkybių.

15. Kaip buvo aptarta, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai (iš nukentėjusiojo žodžių) patvirtino sužalojimo padarymo aplinkybes. Pažymėtina, nė vienas iš apklaustų asmenų nenurodė, kad nukentėjusysis būtų sužalotas rankų lenkimo metu, to tiesiogiai neteigia ir pats apeliantas, iškeldamas tik alternatyvią galimybę. Minėta versija bylos duomenimis nepatvirtinta, vertintina kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, apelianto kaltės nepaneigia. Atitinkamai, nors apklaustas nukentėjusysis ir liudytojas neneigė įvykio dieną vartoję alkoholio, vien dėl šios aplinkybės nėra pagrindo visiškai netikėti jų parodymais ir jų atmesti, o kaip minėta, nukentėjusiajam padarytas sužalojimas patvirtintas ir objektyviais duomenimis – specialisto išvada (dėl garso įrašo bus pasisakoma papildomai). Apeliantas dėsto argumentus, dėl kurių, kaip teigiama, būtent jo parodymai yra patikimi – buvusios pareigos, blaivumas įvykio metu. Teisėjų kolegija vertina, kad dėl nurodytų argumentų nuteistojo parodymai neįgauna aukštesnės įrodinėjimo galios, juos, kaip buvo aptarta, paneigia byloje esančių įrodymų visuma. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apelianto blaivumas įvykio metu objektyviai nebuvo patikrintas – atvykus policijos pareigūnams A. Š. buvo pasišalinęs, patekti į jo namus nebuvo galima, kadangi laiptinė yra rakinama (policijos pareigūno tarnybinio pranešimo duomenys, t. 1, b. l. 12), taip pat apklausti nukentėjusysis ir liudytojai V. G. bei S. P. nurodė priešingas aplinkybes, nei teigia apeliantas – įvykio dieną ir pats nuteistasis kartu su visais vartojo alkoholį. Visgi nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, be kita ko, aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte (veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), skundžiamame nuosprendyje nebuvo nustatyta, skundas paduotas nuteistojo, todėl jo padėtis dėl paties paduoto apeliacinio skundo negali būti sunkinama. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl jo blaivumo įvykio metu analizuojami tik parodymų patikimumo kontekste. Skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados dėl nuteistojo kaltės nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Dėl nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį

16. Apeliantas nesutinka ir su nuteisimu dėl poveikio nukentėjusiajam, akcentuoja įrodymų trūkumą, kelia abejones dėl vieno iš jų – garso įrašo – leistinumo. Teisėjų kolegija, patikrinusi šią skundžiamo nuosprendžio dalį, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, darė nepagrįstas ar neteisėtas išvadas dėl apelianto kaltės.

17. Nukentėjusysis, apklaustas 2020 m. spalio 20 d., teigė, jog neatmeta tokios galimybės, kad atleis apeliantui, jeigu šis jo atsiprašys (t. 1, b. l. 30), 2020 m. lapkričio 12 d. apklausos metu pateikė garso įrašą, darytą dieną prieš tai, kuriame girdisi, kaip A. Š. prašo jo pakeisti parodymus (t. 1, b. l. 33-35). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis paaiškino, kad įrašą jis padarė, kad turėtų įrodymą, diktofoną įjungė prie S. (S. P.), jį įsidėjo į kišenę, įrašė visą pokalbį. Jam nuteistasis sakė teigti, jog slydo ir griuvo, sakė, kad duos, kiek reikės, o jis nurodė, jog gal dovanotų, jei duos 100 eurų, patvirtino, jog dovanotų, jei jam duotų 100 eurų (t. 1, b. l. 216). Apeliantas apklausos ikiteisminio tyrimo metu teigė priešingai, jog nukentėjusysis jam pasiūlė pakeisti parodymus už 100 eurų. Nurodė, jog K. L. jam paskambinęs pakvietė ateiti pasikalbėti į namus pas S. (P.), su jais susitiko prie parduotuvės. Kartu eidamas nukentėjusysis jo paklausė, ar duos jam 100 eurų už tai, kad pakeis parodymus, sakys, kad pats ėjo ir griuvo, susižalojo pirštą, S. P. nukentėjusiajam davė patarimą, ką konkrečiai sakyti. Apeliantas nurodė, jog sutiko duoti 100 eurų už tai, kad nukentėjusysis nuo jo atstotų, bet tvirtino, jog keisti parodymų pats nesiūlė ir neprašė (t. 1, b. l. 138-140). Teisiamajame posėdyje nuteistasis taip pat tvirtino, jog jį parduotuvėje nusiviliojo nukentėjusysis su S. P. ir klausė, ar jis duos 100 eurų, jis atsakė, kad duos, tik tegu nuo jo atstoja (t. 1, b. l. 215). Liudytojas S. P. teisme parodė, jog nukentėjusysis K. L. jo namuose įrašinėjo pokalbį. Nuteistasis atėjęs į jo namus prašė pakeisti parodymus, kad nieko nematė, sakyti, jog nukentėjusysis pats pargriuvo, kai ėjo į tualetą lauke (t. 1, b. l. 332). Garso įrašo apžiūros 2020 m. lapkričio 18 d. protokolo duomenimis, garso įraše girdimi trys vyriški balsai. Kaip suprantama, pokalbis vyksta tarp asmenų, kurių vardai minimi garso įraše (K. ir A.), ir trečio asmens, kurio vardas nėra paminimas. Pokalbis vyksta apie piršto sužalojimo aplinkybes, girdimos asmens, į kurį kreipiamasis A., sakomos frazės: „K., nu sumokėsiu aš tau pinigų, pasakyk, kad girtas buvau, griuvau, neatsimenu“, „Pamokėsiu pinigų tau“, „Reikia tau parodymai keist“, „Gal ir griuvau, gal paslydau, taip reikia sakyt“, „Duosiu 100 eurų“. „Sakyk, girtas buvau, neatsimenu, gal ir ne jo kaltė buvo“ (t. 1, b. l. 39-41). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistojo parodymai dėl nukentėjusiojo siūlymo apeliantui pakeisti parodymus paneigti paties nukentėjusiojo parodymais, juos patvirtinančiais liudytojo parodymais ir garso įrašo duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas nenustato, jog įrodymai baudžiamojoje byloje būtų gauti neleistinais būdais, aptarti duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina skundžiamu nuosprendžiu pripažintas nustatytomis aplinkybes dėl A. Š. padarytos nusikalstamos veikos.

18. BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nukentėjusiojo bei kitų proceso dalyvių teisę pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, numato BPK 98 straipsnis. Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo institucijai pateikė garso įrašą, darytą savo telefonu, kuris buvo perkeltas į tyrėjo kompiuterį (t. 1, b. l. 36), šiame įraše buvo užfiksuotas jo ir nuteistojo pokalbis. Šis garso įrašas, laikantis BPK 92, 179, 207 straipsniuose numatytų reikalavimų, buvo apžiūrėtas, pridėtas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos bei pateiktas pirmosios instancijos teismui. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nagrinėjimo teisme dalyviai nurodė, kad įrašą yra išklausę, jo išklausyti nepageidavo (t. 1, b. l. 232). Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje išdėstęs kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotą garso įrašo turinį, šiuo įrodymu rėmėsi, konstatuodamas nuteistojo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog nukentėjusiojo pateiktas garso įrašas, gautas įstatyme neuždraustu būdu, negalėjo būti pripažintas įrodymu. Pirmosios instancijos teismas, nors detaliai nevertinęs šio įrodymo gavimo teisėtumo, pagrįstai juo rėmėsi darydamas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Be to, nuteistojo kaltė grindžiama ne tik garso įrašu bet ir nukentėjusiojo ir liudytojo sutampančiais bei atitinkančiais garso įraše užfiksuoto pokalbio turinį parodymais, kurie patvirtina, jog A. Š., kalbėdamasis su nukentėjusiuoju K. L., siekė paveikti nukentėjusįjį, siūlė jam 100 eurų už tai, kad šis ikiteisminiame tyrime duotų melagingus parodymus. Baudžiamasis įstatymas A. Š. pritaikytas tinkamai – jo veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta.

Dėl paskirtos bausmės

19. Apeliantas iš esmės neginčija jam paskirtos bausmės rūšies, jos dydžio, tačiau kelia klausimą, ar pagrįsti teismo nuosprendžio motyvai dėl apeliantui skirtinų pareigų, kurios apeliantą drausmins ir kontroliuos, įpareigos užsiimti naudinga veikla (nenurodyta – kokia konkrečiai), padės pakeisti jo gyvenimo būdą. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu patikrina pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės individualizavimo teisingumą.

20. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įvertino, jog apeliantas padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, atsižvelgė į jo asmenybę charakterizuojančius duomenis – yra pensininkas, anksčiau teistas (t. 1, b. l. 151-153), teistumas neišnykęs, turi galiojančią administracinę nuobaudą (t. 1, b. l. 163), nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, darė išvadą, jog bausmės tikslai jam bus pasiekti skiriant ne prokuroro siūlomas viešųjų darbų, o laisvės apribojimo bausmes, mažesnes nei sankcijos vidurkis. Skundžiamu nuosprendžiu A. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį skirtos šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmės, įpareigojant visą laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.30 val., jeigu tai nesusiję su darbu, jas subendrinus taikant dalinį sudėjimą skirta galutinė devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant visą laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.30 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

21. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. BK 233 straipsnio 1 dalies sankcija numato viešuosius darbus arba baudą arba laisvės apribojimą arba areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas apeliantui bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsniu, reglamentuojančiu bausmės paskirtį, BK 54, 61 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

22. Kaip minėta, apeliaciniame skunde, pacitavus skundžiamo nuosprendžio išvadą, jog A. Š. paskirtinos pareigos, kurios jį drausmins ir kontroliuos, įpareigos užsiimti naudinga veikla, padės pakeisti jo gyvenimo būdą, sulaikys nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, abejojama skundžiamo nuosprendžio motyvų pagrįstumu. Skundą nagrinėjantis teismas su tokiais argumentais iš dalies sutinka. Neabejotina, jog ginčijamu nuosprendžiu A. Š. paskirta tik viena pareiga – įpareigojimas būti namuose teismo nustatytu laiku, todėl nuosprendžio nuoroda į „pareigas“ nėra tiksli, taip pat tame pačiame nuosprendyje pažymėta, kad apeliantas yra pensininkas, nėra aišku, kuo remdamasis teismas darė išvadą, kad įpareigojimas nakties metu būti namuose galėtų įpareigoti apeliantą užsiimti naudinga veikla. Visgi, nepaisant perteklinės ir ne visiškai tikslios argumentacijos skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė (ir įpareigojimas) yra teisinga, pagrindo jos keisti apeliacinės instancijos teismas nenustato.

Dėl kitų nuosprendžio klausimų

23. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys ir į tai, jog skundžiamame nuosprendyje nėra pasisakyta dėl daiktinio įrodymo likimo, tai yra, ar garso įrašas bus saugomas prie bylos, koks telefono SIM kortelės, mobilaus telefono likimas. Iš tiesų, pirmosios instancijos teismui su baudžiamąja byla perduota laikmena – CD su garso įrašu voke (t. 1, b. l. 179). Sprendimo dėl minėtos laikmenos skundžiamame nuosprendyje nėra.

24. BPK 307 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be kita ko, turi būti nurodomi sprendimai dėl daiktinių įrodymų likimo. Priemonės, kurių imamasi dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nutraukiant procesą ir priimant nuosprendį, reglamentuotos BPK 94 straipsnyje. Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje su byla pateikto daiktinio įrodymo – laikmenos su garso įrašu likimo neišsprendė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kitų apeliaciniame skunde minimų daiktų – telefono SIM kortelės, mobilaus telefono pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta, bylos duomenimis, jie nebuvo paimti, todėl skundo argumentai dėl tokių daiktų yra nepagrįsti. Visgi, nustatytas nuosprendžio trūkumas nėra esminis, jis ištaisomas apeliacinės instancijos teisme, nustatant, jog laikmena su garso įrašu saugotina su bylos medžiaga.

25. Apeliacinės instancijos kolegija pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenustato. Apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą.

Laikmeną su garso įrašu voke saugoti su baudžiamosios bylos medžiaga.