Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-10 · Administracinė byla Nr. I-3399-561/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-10
Bylos Nr.
I-3399-561/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02978-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
M. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3399-561/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02978-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant atsakovės atstovui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. P. pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba), priteisti 3 000 (tris tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą sąlygomis, neužtikrinančiomis reikiamo saugumo. Labai dažnai konvojavimo automobiliai būdavo seno modelio, juose būdavo itin mažai vietos, dėl to tekdavo būti susiglaudus arba stovėti. Kadangi nebuvo specialiai įrengtų patalpų vežamų asmenų daiktams, juos laikydavo automobilio gale, sukrautus beveik iki lubų. Taip pat nebuvo įrengti saugos diržai, o pareigūnai ne visada reaguodavo į prašymus išleisti į tualetą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad asmenys konvojuojami specialiomis transporto priemonėmis, kuriuose kameros įrengtos pagal higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai ir greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo. Visas specialusis transportas turi registracijos liudijimus ir kasmetines techninės apžiūros ataskaitas. Jų eksploatacija grindžiama šiais dokumentais, o ne emocijomis ar nuomonėmis. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, patikrinusi transporto priemones, nenustatė, kad kamerų aplinka būtų netinkama vykdyti konvojavimui. Tarnyba užtikrina, kad specialiuoju transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, kurį viršijus skiriamas papildomas automobilis, arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja konvojuojamų asmenų daiktų pervežimo. Dėl saugos diržų Tarnyba paaiškino, kad Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės), 146 punkte nėra įtvirtinto reikalavimo įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Be to, pagal galiojančius teisės aktus, saugos diržais privaloma prisisegti, tik jeigu jie yra. Į tualetą konvojuojami vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 134 punktu. Pareiškėjas galėjo pateikti skundus dėl konvojavimo sąlygų žodžiu ar raštu, tačiau Tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo turi susitaikyti su jo teisių ribojimais ir atsiradusiais nepatogumais. Tik nustačius asmens kankinimą, nežmonišką, žeminantį elgesį, galima spręsti dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjui nepakanka tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus ir jų išraišką. Šioje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata ar kilo kitokios neigiamos pasekmės. Todėl nėra CK 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl Tarnybos pareigūnų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų konvojavimo sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 dalį atsiranda esant trimis būtinomis sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) suformulavo taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Šiuo atveju byloje sprendžiamas ne kalinimo, o konvojavimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams klausimas. Tačiau minėta taisyklė buvo suformuluota atsižvelgiant į laisvės atėmimo vietose laikomų pareiškėjų ribotas galimybes rinkti įrodymus. Kadangi pareiškėjas skundo padavimo metu vykdė laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi minėta taisykle. Taigi, pareiškėjo pareiga yra detaliai apibūdinti konvojavimo sąlygas ir dėl jų atsiradusius neigiamus padarinius, o atsakovas privalo pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Konvojavimo taisyklių 3 punkte įtvirtinta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taip pat konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad konvojaus automobiliuose nuolat trūkdavo vietos. Šiam klausimui svarbus Konvojavimo taisyklių 109 punktas, kuriame nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Byloje pateikti kelionės žiniaraščių išrašai, iš kurių matyti, su keliais asmenimis, kokiais maršrutais ir kokiais automobiliais pareiškėjas buvo konvojuojamas (b. l. 14-116). Taip pat pateiktos atitinkamų automobilių schemos (b. l. 118, 127, 130, 133, 136, 139, 142, 144, 147), kuriose nurodytas sėdimų vietų kiekis. Iš minėtų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais, kuriuose yra 14 (b. l. 130, 133, 136, 139, 142, 144, 147), 23 (b. l. 127) arba 24 (b. l. 118) sėdimos vietos. Įvertinus minėtus rašytinius įrodymus, nenustatyta, kad pareiškėjas buvo vežamas automobilyje, kuriame būtų daugiau asmenų, nei yra įrengta sėdimų vietų, taip pat nenustatyta pažeidimo, susijusio su vežamų asmenų daiktų gabenimu. Todėl negalima konstatuoti pažeidimo, susijusio su vietos trūkumu konvojavimo metu, galinčio būti pagrindu neturtinei žalai priteisti.

Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai priteisti, pareiškėjas nurodė saugos diržų nebuvimą konvojavimui skirtose transporto priemonėse. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT 2015-12-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A2817-502/2015. Pažymėtina, kad reikalavimas prisegti konvojuojamą asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 punkte, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis transporto priemonėmis. Todėl nustačius, kad Tarnyba, konvojuodama pareiškėją transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų saugos diržų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, pripažintina, kad tai negali būti pagrindu priteisti neturtinei žalai.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad pareigūnai ne visada sutikdavo sustoti ir išleisti į tualetą. Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas teigė, kad pareigūnai ne visada sutiko sustoti ir išvesti jį į tualetą, t. y. su tokiu pareigūnų elgesiu susidurdavo ne nuolat. Teismo vertinimu, toks nepatogumas negali būti laikomas pakankamai intensyviu, galinčiu būti pagrindu neturtinei žalai priteisti. Todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl pareigūnų elgesio neišleidžiant į tualetą.

Anot pareiškėjo, daiktų gabenimas konvojavimo metu neužtikrino vežamų asmenų saugumo. Atsakovės atstovės pateiktose naudotų konvojavimui automobilių schemose nurodyta ir automobilio gale įrengta vieta vežamų asmenų daiktams. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad daiktai buvo vežami automobilio gale. Taip pat iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, tame tarpe ir dėl daiktų gabenimo būdo. Todėl, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo konstatuoti, kad Tarnyba netinkamai organizavo asmenų daiktų gabenimą.

Išsamiai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei atlikęs nuodugnią teisės aktų, reglamentuojančių asmenų konvojavimą, analizę, teismas daro išvadą, kad Tarnyba, vykdydama asmenų konvojavimus, kuriuose dalyvavo pareiškėjas, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Todėl, vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, teismas neturi pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo M. P. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas