Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. jam kalint Pravieniškių PN-AK 1 lokalinio sektoriaus kamerų tipo patalpose Nr. 7,9,12 ir karantino patalpoje Nr. 2, t.y. pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, nesilaikant higienos bei buitinio aprūpinimo normų reikalavimų.

Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, kad ginčo kamerose pareiškėjas kalėjo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. Pareiškėjas šių duomenų neginčijo, todėl atsakovo atstovo nurodytas laikotarpis vertinamas byloje kaip aktualus ginčui.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Į bylą atsakovo atstovas pateikė duomenis (b.l. 26-27), patvirtinančius, kad pareiškėjas buvo kalinamas karantino patalpoje Nr. 2, kurios gyvenamasis plotas yra 36,73 kv.m., joje įrengta 10 gyvenamųjų vietų. Laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. sausio 20 d. šioje kameroje buvo 6 kalinamieji, nuo 2016 m. sausio 27 d. iki 2016 m. vasario 1 d. kameroje kalėjo 5 asmenys, nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. vasario 10 d. šioje kameroje buvo 2 nuteistieji, todėl atitinkamai minėtais laikotarpiais vienam asmeniui teko 6,1 kv.m., 7,35 kv.m. ir 18,4 kv.m. gyvenamojo ploto.

Laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. ir nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 7, joje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, šios kameros plotas 16,38 kv.m. Pareiškėjo buvimo šioje kameroje laikotarpiais joje gyveno 4 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam kameroje teko 4,1 kv.m.

Nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. sausio 27 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 9, kurioje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, kameros plotas – 16,38 kv.m., pareiškėjo kalinimo joje metu gyveno 4 nuteistieji, todėl vienam asmeniui ginčo laikotarpiu šioje kameroje teko 4,1 kv.m. gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. vasario 9 d. pareiškėjas kalėjo keturvietėje kameroje Nr. 12, kurios gyvenamasis plotas 16,38 kv.m., pareiškėjo buvimo šioje kameroje metu gyveno keturi nuteistieji, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,1 kv.m. gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose nebuvo įrengti sanitariniai mazgai.

Reikalavimai pataisos namų kameros sanitarinio mazgo įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5.punkte, pagal kurį įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Į bylą atsakovo atstovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ginčo kamerose atskiroje patalpoje įrengti sanitariniai mazgai (b.l.70,73,75,78-80,83,86,90,91). Minėti įrodymai paneigia pareiškėjo teiginį dėl sanitarinių mazgų kamerose neįrengimo. Pareiškėjas pretenzijų dėl sanitarinių mazgų įrangos atitikties galiojančiam teisiniam reglamentavimui nekėlė, todėl šiuo aspektu sanitarinių mazgų įrengimo klausimas neanalizuotinas.

Pareiškėjas tvirtino, kad dėl kamerų perpildymo ventiliacija buvo nepakankama, todėl kamerose buvo didelė drėgmė, pelėsis.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpose vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 134:2015 16 p., pagal kurį gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinė oro drėgmė nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu - 0,05-0,15 m/s.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovo atstovas pateikė teismui įrodymus (b.l. 27), patvirtinančius, kad kamerų tipo patalpose Nr. 7,9,12 ir karantino patalpoje Nr. 2 įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Aplinkybės, kad ginčo kamerose nebuvo ventiliacijos, neginčijo ir pareiškėjas, todėl, teismo nuomone, įrengdamas kamerose mechaninę ventiliacijos sistemą bei per ją užtikrinamas patalpų vėdinimą, atsakovo atstovas tinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 17 p. reikalavimus.

Pareiškėjas pretenzijas dėl ventiliacijos siejo su kamerų perpildymu. Kaip ne kartą yra pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, toks nepatogumas, kaip oro trūkumas (nepakankama ventiliacija), yra susijęs su gyvenamosios patalpos ploto trūkumu (perpildymu), todėl ši aplinkybė nevertinama kaip atskiras žalos padarymo pagrindas, o vertinama kaip gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimo pažeidimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015).

Į bylą pateiktas Kauno visuomenės sveikatos centro 2016 m. vasario 5 d. patikrinimo aktas Nr. 36-88 (7) patvirtina, kad 2016 m. vasario 1 d. atlikus kamerų Nr. 7 ir Nr. 9 patikrinimą, šių kamerų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko higienos normų reikalavimus, pelėsio fakto kamerose nenustatyta (b.l. 112-114). Nors pareiškėjas šio patikrinimo metu nurodytose kameroje negyveno, tačiau pagal bylos duomenis pareiškėjas šiose kamerose gyveno labai artimu atliktam patikrinimui laiku (kameroje Nr. 7 pareiškėjas gyveno nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. balandžio 27 d., kameroje Nr. 9 pareiškėjas gyveno nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. sausio 27 d.), todėl, teismo nuomone, šių kamerų temperatūros bei santykinės oro drėgmės parametrai žymiai pasikeisti negalėjo, atsižvelgiant į tai, nagrinėjamojoje byloje aukščiau nurodytas patikrinimo aktas pripažintinas tinkama įrodinėjimo priemone, paneigiančia pareiškėjo tvirtinimą dėl didelės drėgmės bei pelėsio kamerose Nr. 7 ir Nr. 9.

Pažymėtina, jog į bylą nepateikta duomenų apie kameros Nr.12 ir karantino patalpos Nr. 2 santykinę oro drėgmę, pelėsio buvimą pareiškėjo buvimo šiose kamerose metu, tačiau taip pat teismui nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN -AK pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 12 ir karantino patalpoje Nr. 2, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl higienos normos reikalavimus pažeidžiančios nurodytų kamerų santykinės oro drėgmės bei pelėsio, pareiškėjo buvimo minėtose kamerose laikotarpiais dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros Nr. 12 ir karantino patalpos Nr. 2 santykinės oro drėgmės bei pelėsio jo buvimo šiose kamerose metu atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerų langai buvo per maži, ant jų uždėtas sietas, todėl jose buvo netinkama natūrali apšvieta, taip pat tvirtino, kad ginčo kamerose galiojančio teisinio reglamentavimo reikalavimų neatitiko ir dirbtinė apšvieta.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9. punkte, nustatančiame reikalavimus kamerų langų įrengimui, nurodyta, kad kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Taigi, akivaizdu, kad pagal aukščiau nurodytos teisės normos nuostatas, kamerų langai turi būti ne mažesni nei 80x80 cm, ant langų iš lauko ir vidinės pusės įrengiamos apsauginės grotos, taip pat iš lauko pusės gali būti įrengtas metalinis tinklas.

Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog kamerų tipo patalpos Nr. 7 lango matmenys yra 82x76 cm, kamerų tipo patalpų Nr. 9 ir Nr. 12 langų – 79x770 cm, karantino patalpos Nr. 2 lango – 100/80 cm (b.l. 27, 70), todėl akivaizdu, jog kamerų tipo patalpų Nr. 7,9, ir 12 langų matmenys neatitiko Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9. punkte nustatytų reikalavimų, tačiau nustatyta langų matmenų neatitiktis yra labai nežymi, todėl, teismo nuomone, neturėjo esminės įtakos šviesos srauto į ginčo kameras patekimui. Pažymėtina, jog minėtais duomenimis nustatyta, jog karantino patalpos Nr. 2 lango matmenys atitiko aukščiau nurodytos teisės normos reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl minėtos gyvenamosios patalpos lango dydžio atmestinos kaip nepagrįstos.

Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Byloje esančio Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto (b.l. 112-114) duomenimis nustatyta, kad 2016 m. vasario 1 d. atlikus kameros Nr. 7 (pareiškėjas joje gyveno nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. balandžio 27 d.) ir kameros Nr. 9 (pareiškėjas joje gyveno nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. sausio 27 d.) dirbtinio apšvietimo matavimus, šių kamerų dirbtinė apšvieta neatitiko Higienos normos HN 134:2015 14 punkte reglamentuoto dydžio. Duomenų, kada buvo pašalintas šis pažeidimas į bylą nepateikta, tačiau iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2016 m. gegužės 17 d. patikrinimo akto Nr. PA.2-309 (17.14.12.12) matyti, jog 2016 m. gegužės 3 d. atlikus kamerų Nr. 7 ir Nr. 9 dirbtinės apšvietos matavimus (pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 7 nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d.), šių kamerų dirbtinė apšvieta atitiko Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus.

Aukščiau nurodyti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. sausio 27 d. gyvenant kameroje Nr. 9 ir nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. gyvenant kameroje Nr. 7 dirbtinė apšvieta neatitiko Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų, o kalint kameroje Nr.7 laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. šios kameros dirbtinė apšvieta atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą.

Kauno visuomenės sveikatos centro pateiktais duomenimis (b.l. 93-148) ginčo ar jam artimais laikotarpiais kamerų tipo patalpų Nr. 12 ir karantino patalpos Nr. 2 dirbtinė apšvieta nebuvo tikrinta, pareiškėjo skundų Pravieniškių PN-AK administracijai, ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl nurodytų gyvenamųjų patalpų dirbtinės apšvietos nėra pateikta. Šiuo metu nustatyti, kokia buvo minėtų kamerų dirbtinė apšvieta pareiškėjo kalinimo jose metu, nėra galimybės, todėl pareiškėjo argumentai dėl kamerų tipo patalpų Nr. 12 ir karantino patalpos Nr. 2 netinkamos dirbtinės apšvietos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad ginčo gyvenamųjų patalpų sienos buvo nelygios, joms reikėjo kosmetinio remonto.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 12 p., laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktų kamerų, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, nuotraukų matyti, kad ginčo kamerų sienos yra nelygios, jų dažai atsilupę (b.l.71,73-77, 79-81, 86,89). Kad kameros ginčo laikotarpiu nebuvo atlikti einamojo remonto darbai patvirtina ir Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinio skyriaus 2017 m. gegužės 16 d. pažyma Nr. 77-1432 (b.l. 70). Atsižvelgiant į tai, konstatuotinas Higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino ir iš netinkamo aprūpinimo baldais ir kitu buitiniu inventoriumi, t.y. higienos reikmenims laikyti skirtos spintelės bei pakabų drabužiams bei rankšluosčiams pasikabinti nebuvimo.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.), buvo nurodyta, jog pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas (1 komplektas), stalas, vienam kalinamam asmeniui skirta metalinė lova, spintelė, taburetė kiekvienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai, viena maisto produktų spintelė arba lentyna, viena sieninė viršutinių drabužių pakaba, viena šiukšlių dėžė, vienas elektrinis virulys ir valymo inventoriaus komplektas.

Pareiškėjas nekėlė ginčo dėl spintelių neįrengimo kamerose, jis reiškė pretenzijas dėl spintelės higienos reikmenims laikyti neįrengimo.

Iš minėtų kamerų fotonuotraukų (b.l. 71-91) matyti, kad sieninė drabužių pakaba įrengta tik kameroje Nr. 12, todėl pareiškėjo argumentai, kad kameroje Nr. 7,9 ir karantino patalpoje Nr. 2 nebuvo pakabų, lieka nepaneigta.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuotina, jog pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį buvo kalinamas netvarkingose gyvenamosiose patalpose (nusilupę sienų dažai), kalėdamas kamerose Nr. 7, 9 ir karantino patalpoje Nr. 2, nebuvo tinkamai aprūpintas pakabomis, o laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. sausio 27 d. ir nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. buvo kalinamas kamerų tipo patalpose Nr. 7 ir Nr. 9 neužtikrinant reglamentuoto dirbtinio apšvietimo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas kelis kartus yra kreipęsis į gydytoją psichiatrą dėl nemigos (b.l. 38-39), tačiau šiuose dokumentuose nėra jokių duomenų, leidžiančių susieti pareiškėjo nusiskundimą nemiga su kamerose buvusiu netinkamu apšvietimu, pakabų trūkumu ar netvarkingomis sienomis. Darytina išvada, kad byloje nėra objektyvių įrodymų apie byloje nustatytų pažeidimų neigiamą poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.