Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Skaistė Valinskytė Baudž. byla Nr. 1A-452-174/2013 Teisminio proceso Nr. 1-84-1-00137-2012-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.26.2.1.; 1.2.4.5.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N UTARTis

2013 m. birželio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu penkiems mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės apribojimas penkiems mėnesiams, įpareigojant tęsti mokslus bei per visą šį laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu.

Paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Nuosprendžiu priteista A. P. iš R. P. 20 Lt turtinės bei 6 000 Lt neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad jis sužalojo žmogų ir pažeidė viešąją tvarką, t. y. jis 2012 m. birželio 22 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini), ties UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorija, viešoje vietoje, V. S. ir L. G. akivaizdoje, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. kumščiu vieną kartą tyčia sudavė A. P. į veidą. Šiais savo veiksmais R. P. padarė A. P. veido sumušimą, kraujosruvą po dešine akimi, muštinę viršutinės lūpos žaizdą, nosies pertvaros lūžimą, viršutinio I-o dešinės pusės danties sumušimą, t. y. nesunkiai jį sužalojo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Liudytojas M. B. parodė matęs, kaip trise mušė jo draugą S., nurodė, kad nukentėjusysis A. P. spardė S., link pastarojo pirmas ėjo jis, jam už nugaros – R. su Š. . Nurodė, kad jam ginantis nuo užpuolikų šalia jo buvo R. P., o A. P. buvo priešais, todėl patvirtino, jog tuo metu R. P. negalėjo sužaloti A. P., o iš konflikto vietos jie išėjo kartu link automobilių. Todėl, nuteistojo R. P. teigimu, jis negalėjo grįžti ir suduoti smūgių, tačiau šios aplinkybės teismas nevertino.

Liudytojas P. R. nurodė festivalyje buvęs su A. G., o su R. P., Š. J. ir M. B. susitiko prie mašinos, matė, kad kažkas konfliktavo, jie penkiese nuėjo pažiūrėti, kas vyksta, tarp konfliktuojančių asmenų matė A. P., suduotų smūgių nepastebėjo, iš jų rato niekas nekonfliktavo, M. B. veiksmų jis nematė. Siekdami išvengti konflikto, jie išvažiavo. Nuteistasis R. P. pažymi, jog liudytojas P. R. pažymėjo esminę aplinkybę, kad jam išvykstant, jis dar matė A. P. nesužalotą, tačiau į tai teismas neatsižvelgė.

Liudytojas M. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvažiavimo vartų tarp jo ir kelių nepažįstamų jaunuolių kilo konfliktas, nes šie jaunuoliai pradėjo sakyti, kad neva jis sudavė smūgį vienam iš jų. Ši aplinkybė, nuteistojo teigimu, paneigia liudytojų V. S., L. G. ir T. J. parodymus, kad neva jie tiesiogiai matė, kaip jis – R. P. – sudavė smūgius A. P., nes konflikto su M. S. metu jie kaltino pastarąjį, o ne jį – R. P..

Liudytojas T. J. parodė, kad jis naktį, po festivalio ėjo su L. G., A. P. ir V. S. ėjo pirmi. Sutiko savo draugą ir atsiliko, išgirdo šūkavimus, kad muštynės, kad A. yra parkritęs, pribėgę pamatė kraują, iškvietė policiją, draugai su savo mašina išvyko į policijos komisariatą, jis liko slėnyje.

Liudytojas L. G. parodė, jog matė R. P. suduodant smūgį ranka A. P., tačiau nuteistasis teigia, kad ne L. G., o už 10–15 metrų buvęs T. J. pirmas priėjo prie A. P.. Dauguma liudytojų patvirtino, kad konflikto vietoje buvo būrys asmenų, kurie buvo sustoję ratu. Apeliantas R. P. nurodo, jog teismas suabejojo liudytojo M. B. galimybe matyti šalia esančius A. P. ir jį, tačiau žymiai toliau buvęs L. G. neva galėjo nuosekliai matyti visą įvykių eigą, nors jam užstojo vaizdą šalia buvę asmenys. Apelianto R. P. nuomone, jeigu L. G. būtų matęs jį, suduodantį smūgį A. P., vėliau nebūtų apkaltinęs šiuos veiksmus atlikus M. S..

Liudytojai V. S. ir L. G. iš pradžių nurodė, kad smūgiuota buvo iš dešinės pusės, tuo tarpu teisme tvirtino priešingai, t. y. kad smūgiuota buvo iš kairės pusės. Apeliantas pažymi, kad suduoti smūgį į veidą iš už nugaros yra neįmanoma, nes iš už nugaros galimi tik šoniniai smūgiai, sukeliantys kitokio pobūdžio sužalojimus.

Pats A. P. nurodė, kad jam buvo smūgiuota su kastetu, nors liudytojai V. S. ir L. G. parodė, kad smūgiuota buvo plika ranka. Be to, A. P. teigė, kad smūgis buvo labai stiprus, tačiau jis nepargriuvo, nors tai, apelianto įsitikinimu, yra neįmanoma.

Nuteistojo teigimu, paminėti esminiai A. P. ir jo draugų, kurie buvo apklausti kaip liudytojai, parodymų prieštaravimai rodo jų suinteresuotumą bylos baigtimi.

Apeliantas pažymi, kad nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami teisėjo pagal jo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą teismų praktiką 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte nurodė, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama bausmė. Sprendžiant asmens atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą nukentėjusysis A. P. prašo palikti nepakeistą Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendį, o nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo R. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė ir nukentėjusysis prašo nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam R. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai R. P. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės nesunkiai sužalojus A. P. bei sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiojo A. P., liudytojų V. S., L. G., tiesiogiai mačiusių įvykio aplinkybes, liudytojo T. J., taip pat kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno G. Š. parodymai, specialisto išvada bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus R. P. veiksmus.

Nuteistojo prašymas panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti, nes, R. P. teigimu, jis nukentėjusiojo A. P. nemušė ir jo nesužalojo, viešosios tvarkos nepažeidė, atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertinio byloje surinktus įrodymus ir nustatė, kad R. P. kaltė dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo A. P. ir viešosios tvarkos pažeidimo yra įrodyta. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų V. S. ir L. G. parodymais, kad smūgį kumščiu nukentėjusiajam A. P. į veidą sudavė būtent R. P.. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiojo A. P., minėtų liudytojų, taip pat liudytojo T. J. parodymais, akcentuodamas, jog jų parodymai yra prieštaringi, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tiek nukentėjusiojo, tiek minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs bei tarpusavyje sutampa. Kaip liudytojai apklausti V. S. ir L. G. parodė, jog jie aiškiai matė, kad smūgį kumščiu A. P. sudavė būtent R. P.. Nuteistojo R. P. teiginys, jog liudytojas V. S. negalėjo matyti už jo nugaros stovinčio nukentėjusiojo A. P., nes jis grūmėsi su M. B., nepaneigia V. S. parodymų apie tai, jog jis matė, kaip R. P. sudavė kumščiu smūgį nukentėjusiajam A. P.. Nuteistojo R. P. teiginys, kad liudytojas V. S. negalėjo matyto jo veiksmų, nes tuo metu jo dėmesys buvo sukoncentruotas į fizinį kontaktą su A. B., yra subjektyvi apelianto nuomonė, kurios nepatvirtina jokie bylos duomenys. Be to, kaip minėta, R. P. smurtinius veiksmus prieš A. P. paliudijo matęs ne tik liudytojas V. S., bet ir liudytojas L. G.. Apelianto R. P. teigimu, jeigu liudytojas L. G. būtų matęs jį, suduodantį smūgį A. P., vėliau nebūtų apkaltinęs šiuos veiksmus atlikus M. S.. Tačiau, priešingai nuteistojo R. P. tvirtinimui, liudytojas L. G. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu tokių aplinkybių nenurodė. Priešingai, patvirtino, kad būtent R. P. smogė kumščiu A. P.. Nors apeliantas tvirtina, kad liudytojas L. G. negalėjo matyti visos įvykių eigos, nes jam užstojo vaizdą šalia buvę asmenys, tačiau tai taip pat yra tik subjektyvi, bylos duomenimis nepatvirtinta nuteistojo versija. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojui L. G. pasiūlius nurodyti asmenį, apie kurį jis davė parodymus dėl A. P. sumušimo, jis parodė būtent R. P. (b. l. 36–38).

Apeliantas R. P. tvirtina, kad liudytojai V. S. ir L. G. iš pradžių nurodė, kad smūgiuota buvo iš dešinės pusės, tuo tarpu teisme tvirtino priešingai, t. y. kad smūgiuota buvo iš kairės pusės, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, nė vienas iš minėtų liudytojų tokių aplinkybių nenurodė. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. S. nurodė: „ <...> pastebėjau, einantį link manęs A. P., kuriam iš nugaros, P. R. ranka trenkė į veidą, po kurio A. P. sukniubo.“ (b. l. 32). Apklausiamas teisme liudytojas V. S. parodė: „ Trenkė jam iš už nugaros. <...> Trenkimas buvo iš dešinės pusės, kablys į dantis. Trenkė R. P., tada A. P. parklupo. <...> Aš teigiu, kad sumušė R. P.. <...> R. P. smūgiavo su plika ranka. <...> Einančiam jam trenkė iš už nugaros. Buvau atsisukęs veidu.“ (b. l. 156–157). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. G. parodė: „A. P. einant link V. S., jam iš už nugaros priėjo iš matymo pažystamas asmuo ir ranka trenkė į galvos sritį. <...> Nuo suduoto smūgio A. P. suklupo.“ (b. l. 35). Apklausiamas teisme liudytojas L. G. parodė: „ R. P. pavardę sužinojau, kai reikėjo atpažinti. Žinau, kad trenkė A. P., ne mačiau. <....> Trenkė A. P. iš šono, dešine ranka. A. P. stovėjo nugara. <...> M. R. P., einantį link A. P. suduoti smūgio.“ (b. l. 158). Remiantis pacituotais liudytojų V. S. ir L. G. parodymais, skirtingai nei tvirtina apeliantas, akivaizdu, jog pastarieji nuosekliai nurodė, jog matė, kaip R. P. smūgiavo kumščiu A. P. iš už nugaros, iš dešinės pusės, t. y. patvirtino, jog: „Trenkimas buvo iš dešinės pusės, kablys į dantis.“ Netikėti šių liudytojų parodymais vien todėl, kad pastarieji yra nukentėjusiojo draugai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, nes V. S. ir L. G. su R. P. nebuvo pažįstami, pažinojo jį tik iš matymo, todėl nėra pagrindo manyti, kad jie buvo suinteresuoti apkalbėti ar neteisingai apkaltinti R. P..

Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas G. Š. parodė, jog iš karto po įvykio policijos komisariate nukentėjusiojo A. P. draugas socialiniame tinklapyje „Facebook“ iš nuotraukos atpažino asmenį, kuris netrukus buvo pristatytas į policijos komisariatą, kur nukentėjusiojo draugai atpažino R. P. kaip asmenį, kuris sudavė smūgį nukentėjusiajam A. P.. Nukentėjusysis A. P. parodė, jog iš karto po įvykio policijos komisariate R. P. prašė jo telefono numerio, siūlė susitarti, todėl iš karto jis nerašė pareiškimo policijai. Tačiau kitą dieną, nesulaukęs R. P. skambučio, A. P. parašė pareiškimą policijai. Tą aplinkybę, jog netrukus po įvykio policijos komisariate R. P. prašė nukentėjusiojo A. P. nerašyti pareiškimo, žadėjo atsiskaityti, patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas G. Š.. Iš asmens parodymo atpažinti protokolo (b. l. 36–38) matyti, kad liudytojas L. G., pasiūlius nurodyti asmenį, apie kurį jis davė parodymus dėl A. P. sumušimo, parodė R. P.. Šie duomenys, teismo vertinimu, leidžia spręsti, jog R. P. jautėsi kaltas dėl A. P. sumušimo, kitu atveju jam nebūtų jokio tikslo tartis dėl žalos atlyginimo su nukentėjusiuoju.

Apelianto skunde akcentuojama, jog teismas be pagrindo neatkreipė dėmesio į tai, kad pats R. P. buvo konflikto iniciatorius, tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Priešingai, tiek nukentėjusysis A. P., tiek liudytojai V. S., L. G., T. J. parodė, kad po koncerto slėnyje konfliktavo grupė jaunuolių, jie buvo apstoję vieną vaikiną, o tuo metu, kai A. P. pasakė jiems, kad liautųsi, pats buvo sumuštas.

Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas be pagrindo nesirėmė liudytojų P. R., Š. J., A. G. ir M. B. parodymais, kurie, R. P. teigimu, paneigia jo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, šių liudytojų parodymai dėl įvykio aplinkybių yra prieštaringi (dėl to išsamiai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje, apygardos teismas sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartoja), juos paneigia anksčiau aptarti nukentėjusiojo A. P. bei liudytojų V. S. ir L. G. parodymai, kuriais netikėti pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Taigi anksčiau aptartų duomenų visuma įrodo, jog R. P., dėl menkavertės dingsties suduodamas smūgį kumščiu A. P., nesunkiai jį sužalojo, ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. P. kaltė padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra įrodyta.

Byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje. Nuteistojo R. P. veiksmai prieš nukentėjusįjį A. P. – viešoje vietoje pavartotas fizinis smurtas – vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje pavartojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Byloje nustatyta, jog įvykį nemaža asmenų. Kaip liudytojai apklausti V. S. ir L. G. parodė matę R. P. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, nurodydami, jog šis smogė kumščiu nukentėjusiajam į veidą. Todėl neabejotina, kad nuteistojo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė, kad R. P. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, todėl pagrįstai R. P. pripažino kaltu už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, byloje pateiktą specialisto išvadą, padarė pagrįstą išvadą dėl R. P. kaltės Keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktais įrodymais, kurių pakako padaryti pagrįstą išvadą dėl R. P. kaltės nesunkiai sutrikdžius A. P. sveikatą bei pažeidus viešąją tvarką, t. y. padarius nusikalstamas veikas, turinčias BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymius. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančią medžiagą. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šioje byloje nenustatyta, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo, kuris įvertino byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, išvada dėl R. P. kaltės, todėl naikinti skundžiamą Skuodo rajono apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir R. P. priimti naują išteisinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutar i a:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.