Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-11-11 · Administracinė byla Nr. eI2-15601-428/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-11-11
Bylos Nr.
eI2-15601-428/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03885-2025-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
D. S.
Atsakovas
Lietuvos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Administracinė byla Nr. eI2-15601-428/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03885-2025-6Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. lapkričio 11 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Lietuvos kariuomenei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo komendatūrų valdybos 2025 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. ATRS-4118 bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2025 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 12-01-1465, taip pat įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją iš naujo vertinti pareiškėjo prašymą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Skunde nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą atlikti alternatyviąją tarnybą dėl religinių įsitikinimų, neleidžiančių tarnauti su ginklu. Pažymėjo, jog tokius prašymus pagal teisės aktus nagrinėja specialioji komisija, kuri krašto apsaugos sistemos institucijai teikia tik rekomendacijas, o sprendimą dėl prašymo pagrįstumo priima karo prievolę administruojanti institucija. Atsižvelgiant į tai, sprendimą turėjo priimti Lietuvos kariuomenės Karo komendatūrų valdyba, tačiau skundžiamame sprendime nurodyta, kad sprendimą priėmė atrankos komisija. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo pateiktas nei šios komisijos sprendimas, nei duomenys, kas jį priėmė ir pasirašė, dėl to buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Pareiškėjas argumentuoja, kad sprendimas neteisėtai grindžiamas specialiosios komisijos priimtu sprendimu, nors ši komisija teikia tik rekomendacijas. Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos nagrinėjimo komisija konstatavo, kad pareiškėjo pateiktų įrodymų nepakanka jo vidinių religinio pacifizmo įsitikinimų intensyvumui įvertinti. Tačiau pareiškėjas nurodo pateikęs visus privalomus dokumentus, t. y. atsakymus į klausimyną, nurodydamas nuo vaikystės puoselėjamą tikėjimą Evangelikų protestantų „Biblijos kelias“ bendruomenėje, aktyvų dalyvavimą religinėje veikloje, krikščionišką gyvenimo būdą, religiniais įsitikinimais pagrįstą nenorą imti į rankas ginklą, prisiekti ir kenkti kitam žmogui. Pareiškėjas taip pat pateikė religinei bendruomenei priklausymą patvirtinančius dokumentus bei išrašus iš bažnyčios įstatų. Pareiškėjo vertinimu, alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisija, suabejojusi jo įsitikinimų nuoširdumu, privalėjo jį kviesti į posėdį ir išklausyti žodžiu. To nepadarius, komisijos išvada negali būti laikoma objektyvia ir pakankama. Pareiškėjas pažymi, jog jo religiniai įsitikinimai formavosi nuo vaikystės šeimoje, kuri priklauso krikščionių bendruomenei „Biblijos kelias“, o vandens krikštą jis priėmė tik dvasiškai tam subrendęs. Todėl religinės bendruomenės narys jis yra ne trumpą laikotarpį, o nuo pat savo sąmoningo gyvenimo pradžios.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, pareiškėjas teigia, kad atsakovė, priimdama sprendimą dėl jo prašymo, neteisėtai rėmėsi vien rekomendacinio pobūdžio alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisijos sprendimu, neišaiškino visų reikšmingų aplinkybių, neįvykdė pareigos priimti aiškų ir motyvuotą administracinį sprendimą bei tinkamai jo neįteikė, todėl šis sprendimas laikytinas nepagrįstu ir naikintinu.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos kariuomenė teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas pateikė prašymą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, grindžiant jį religiniais ir pacifistiniais įsitikinimais. Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisijos narių dauguma pareiškėjo prašymą pripažino nepagrįstu ir rekomendavo Karo prievolės ir komplektavimo valdybai jo netenkinti, konstatuodama, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo įsitikinimų intensyvumas neleistų jam tarnauti su ginklu. Vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais ir atsižvelgdama į alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisijos rekomendaciją, Karo prievolės ir komplektavimo valdyba priėmė sprendimą prašymo netenkinti ir informavo pareiškėją apie sprendimo apskundimo tvarką. Pareiškėjas sprendimą apskundė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, tačiau ginčijamas Karo prievolės ir komplektavimo valdybos sprendimas paliktas nepakeistas, pripažinus, jog jis yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovė remiasi teisės aktų nuostatomis, pagal kurias karo ar alternatyviosios tarnybos atlikimas yra kiekvieno piliečio pareiga, o alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba gali būti skiriama tik išimtiniais atvejais, kai prašymas pagrįstas tikrais ir giliais religiniais ar pacifistiniais įsitikinimais.

Atsakovė taip pat pabrėžė, kad alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisija neprivalo šaukti prievolininko į posėdį, jeigu jis pats neišreiškia tokio pageidavimo. Pažymi, jog pareiškėjas pateikė tik rašytinius paaiškinimus. Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pateikti teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais apie jo giliai įsišaknijusius religinius ar pacifistinius įsitikinimus, o nurodomi argumentai esą grindžiami spekuliatyvia lingvistika. Nustatyta, jog pareiškėjo įsitikinimai susiformavo per trumpą laikotarpį ir nėra tokio intensyvumo, kad atlikus privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta reali žala jo sąžinei ar religijos laisvei.

Atsakovas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią karo tarnybos atsisakymas turi būti nulemtas rimto ir nenugalimo konflikto tarp asmens sąžinės bei konstitucinės pareigos. Pareiškėjas to neįrodė ir taip pat neįrodė, kad jo dalyvavimas privalomojoje tarnyboje sukeltų deklaruojamas neigiamas pasekmes. Taip pat remiamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais, jog alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos paskyrimas negali paneigti konstitucinės piliečių pareigos ir turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis. Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti, o patys sprendimai priimti tinkamai taikant teisės normas, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir nepažeidžiant procedūrų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kariuomenės Karo komendatūrų valdybos 2025 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. ATRS-4118 bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2025 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 12-01-1465, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Karo prievolės ir komplektavimo valdybai 2025 m. gegužės 14 d. pareiškėjas pateikė prašymą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Prašyme nurodė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo tikėjimu, naryste bažnyčioje ir su tuo susijusius argumentus, dėl kurių pareiškėjas negali atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos.

Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisijos narių balsų dauguma buvo priimtas sprendimas pareiškėjo prašymą pripažinti nepagrįstu ir Karo prievolės ir komplektavimo valdybai rekomenduota netenkinti prašymo.

Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisijos sprendimas buvo perduotas Karo prievolės ir komplektavimo valdybai, vadovaujantis Šaukimo į privalomąją karo tarnybą administravimo ir karinio personalo komplektavimo procedūrų, patvirtintų Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdybos vado 2025 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-198 „Dėl Šaukimo į privalomąją karo tarnybą administravimo ir karinio personalo komplektavimo procedūrų patvirtinimo“, 4.5 papunkčiu, kuris nurodo, kad alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisijai išnagrinėjus prašymą ir Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos skyriui gavus jos rekomendacijas, Atrankos skyriaus viršininkas, atsižvelgdamas į gautas rekomendacijas, priima sprendimą karo prievolininko prašymą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą pripažinti pagrįstu arba nepagrįstu.

Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdyba, atsižvelgusi į alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisijos sprendimą, priėmė sprendimą pareiškėjo prašymą pripažinti nepagrįstu. Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdyba informavo pareiškėją apie priimtą sprendimą, kadangi nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo įsitikinimai yra tokio intensyvumo, jog nebūtų galima atlikti įprastos tarnybos ginklu, nurodydama minėto sprendimo apskundimo tvarką.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdybos 2025 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. ATRS-4118, apskundė jį Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, kuri 2025 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 12-01-1465 nutarė ginčijamą Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdybos sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, prašo teismo juos panaikinti ir įpareigoti atsakovę iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymas (toliau – KPĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.), kurio 2 straipsnio 3 dalyje pateiktos sąvokos, kas yra alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba (dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų su ginklu negalinčių tarnauti karo prievolininkų tarnyba, kuria pakeičiama privalomoji karo tarnyba) ir karo prievolė – konstitucinė Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (KPĮ 2 straipsnio 9 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 139 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį, įstatymu galima nustatyti tik tokias atleidimo nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą sąlygas, kurios būtų susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių jie negali atlikti šios pareigos.

Karo prievolininkai, dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negalintys tarnauti su ginklu, pagal KPĮ 16 straipsnį, kuriame nustatytos alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo sąlygos, vietoj nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos paskelbus mobilizaciją gali atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose dirbdami visuomenei naudingą darbą, nesusijusį su ginklo, specialiųjų priemonių ir prievartos naudojimu (KPĮ 16 straipsnio 1 ir 4 dalys); alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba trunka 10 mėnesių arba tol, kol paskelbiama demobilizacija (KPĮ 16 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Pagal KPĮ 17 straipsnio 1 dalį, alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą pageidaujantys atlikti karo prievolininkai prašymą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą karo prievolę administruojančiai krašto apsaugos sistemos institucijai gali pateikti iki šaukimo į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą pradžios, o karo prievolininkai, įrašyti į kalendorinių metų karo prievolininkų sąrašą, – iki šiame sąraše nurodyto dokumentų, kuriais pagrindžiamos KPĮ 3 straipsnyje nurodytos atleidimo nuo karo prievolės aplinkybės ar KPĮ 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka aplinkybės, pateikimo termino pabaigos. Šis prašymas turi būti grindžiamas religiniais arba pacifistiniais įsitikinimais, neleidžiančiais tarnauti su ginklu.

Karo prievolininkų prašymus dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo nagrinėja ir rekomendacijas dėl prašymų pagrįstumo teikia specialioji komisija, sudaryta iš asociacijų, tradicinių religinių bendruomenių ir religinių bendrijų, aukštųjų mokyklų atstovų. Šios komisijos narių skaičių, jos sudarymo ir darbo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgdama į specialiosios komisijos rekomendacijas, karo prievolę administruojanti krašto apsaugos sistemos institucija priima sprendimą prašymą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą pripažinti pagrįstu arba nepagrįstu (KPĮ 17 straipsnio 2 dalis).

Taigi pagal anksčiau minėtą teisinį reglamentavimą, kai šio įstatymo nustatyta tvarka pripažįstama, kad privalomąją karo tarnybą turintis atlikti karo prievolininkas dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu, vietoj privalomosios karo tarnybos jis turi būti skiriamas atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl savo turimų pacifistinių ir religinių įsitikinimų, jis negali atlikti privalomosios krašto apsaugos tarnybos. Tiek Lietuvos kariuomenės Karo komendatūrų valdyba, tiek Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, įvertinusios pareiškėjo prašymą, nustatė, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl savo religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. liepos 4 d. nutarime išaiškino, kad pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį, įstatymu galima nustatyti tik tokias atleidimo nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą sąlygas, kurios būtų susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių jie negali atlikti šios pareigos. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, jog pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su 26 straipsniu, kuriame įtvirtinta minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, asmenys, dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negalintys atlikti karo tarnybos, turi teisę vietoj jos įstatymo nustatyta tvarka atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Šiame kontekste atkreiptas dėmesys į tai, kad Konstitucijos 26 straipsnis savo turiniu yra susijęs su 27 ir 28 straipsniais, pagal kuriuos žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas (27 straipsnis), įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (28 straipsnis). Tai, be kita ko, reiškia, kad, remdamasis savo įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu, žmogus negali atsisakyti vykdyti Konstitucijoje įtvirtintų pareigų, inter alia piliečio pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, ar reikalauti jį nuo šių pareigų atleisti.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo skunde bei atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, sutinka su atsakovės išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis negali atlikti privalomosios karo tarnybos dėl savo galimai turimų pacifistinių įsitikinimų. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas akcentuoja esantis tikintis asmuo, priklausantis evangelikų protestantų bendruomenei bei neigiamai vertinantis karo tarnybą su ginklu. Tačiau šios aplinkybės savaime nepatvirtina tokio sąžinės konflikto egzistavimo, kuris būtų pakankamas teisiniam pagrindui pakeisti tarnybos pobūdį. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, kad jo religiniai ir pacifistiniai įsitikinimai yra pakankamai tvirti ir ilgalaikiai. Nėra duomenų apie sistemingą dalyvavimą religinėje veikloje, nuolatinį tikėjimo praktikavimą ar aiškią pacifistinę doktriną, kuri būtų svarbi jo asmeninės tapatybės dalis. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo pateikti paaiškinimai ir dokumentai yra bendro, deklaratyvaus pobūdžio, juose nėra argumentų, kurie leistų daryti išvadą, kad privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas su ginklu sukeltų esminį, nuolatinį ir nenugalimą konfliktą su jo sąžine ar religija. Vertinant pacifistinių įsitikinimų realumą, būtina įsitikinti, kad tokie įsitikinimai nėra nulemti racionalaus siekio išvengti tarnybos, o pareiškėjo elgesys iki prašymo pateikimo tokio nuoseklumo ir aiškumo nepatvirtina. Svarbu ir tai, kad pareiškėjas į religijos bendruomenę įsitraukė palyginti neseniai, o jo nurodytas priešiškumas tarnybai su ginklu iš esmės sutapo su šaukimo atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą pradžia, todėl atsakovei pagrįstai kilo abejonių dėl deklaruojamų įsitikinimų spontaniškumo ir tikrosios motyvacijos. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad atleidimas nuo tarnybos arba jos pakeitimas alternatyviąja forma galimas tik esant rimtam ir objektyviai patvirtintam religinių ar pacifistinių įsitikinimų intensyvumui, kuris negali būti vertinamas kaip vien situacinio pasirinkimo išraiška. Be to, tikėjimas ir religingumas savaime nelemia pacifizmo ar negalėjimo atlikti tarnybos, todėl vien deklaruojamas priklausymas religinei bendruomenei negali būti laikomas pakankamu pagrindu suteikti teisę į alternatyviąją tarnybą. Vertinant duomenų visumą, nepateikta jokių aiškių duomenų, kad pareiškėjo įsitikinimai būtų tokie stiprūs, kad privalomosios tarnybos atlikimas su ginklu būtų negalimas.

Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo prašymo dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo nagrinėjimas vyko vadovaujantis KPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal KPĮ 17 straipsnį, sprendimą dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos priima Krašto prievolės ir komplektavimo valdyba, įvertinusi alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo komisijos išvadas. Pažymėtina, kad komisija yra specialiai tam sukurta kompetentinga institucija, kurios funkcijos apima pareiškėjų religinių ir pacifistinių įsitikinimų vertinimą, siekiant nustatyti, ar deklaruojami įsitikinimai sukelia tokį sąžinės konfliktą, dėl kurio karo prievolė negali būti atliekama karinės tarnybos forma. Komisija turi diskreciją spręsti, kokių įrodinėjimo priemonių reikia konkrečioje situacijoje, o teisės aktai jai nesuteikia imperatyvios pareigos kiekvienu atveju žodžiu išklausyti karo prievolininką. Žodinis išklausymas organizuojamas tik tais atvejais, kai to būtina, siekiant papildomai patikslinti faktines aplinkybes ar gauti esminius duomenis. Karo prievolininkų prašymų atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nagrinėjimo komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2022 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. V-367 (toliau – Nuostatai), 8.2 papunktyje aiškiai įtvirtinta komisijos teisė (ne pareiga) kviesti karo prievolininkus į posėdžius. Nuostatų 9 punktas apibrėžia komisijos pareigą išnagrinėti pateiktą prašymą ir išklausyti karo prievolininką, tačiau ši pareiga realizuojama tiek raštu, tiek žodžiu, t. y. priklausomai nuo komisijos pasirinkto proceso būdo. Taigi, komisijos sprendimas neorganizuoti žodinio išklausymo savaime nereiškia pareiškėjo procesinių teisių pažeidimo.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nei komisijai, nei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, nei teikiant skundą teismui neprašė būti apklaustas žodžiu, nepateikė papildomų dokumentų, galinčių pagrįsti tokio išklausymo būtinumą, ir pats pasinaudojo rašytine galimybe pateikti visus savo argumentus. Vertinant procedūrą, nustatyta, kad komisija kruopščiai išanalizavo pareiškėjo pateiktą medžiagą ir padarė pagrįstą išvadą, jog deklaruojamų įsitikinimų intensyvumas nėra pakankamas tokiam sąžinės konfliktui kilti, kuris leistų pakeisti karo tarnybos pobūdį. Pareiškėjui taip pat buvo pateikti aiškūs ir motyvuoti argumentai, kodėl jo prašymo patenkinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo teigti, kad komisija ar Krašto prievolės ir komplektavimo valdyba, spręsdamos pareiškėjo prašymo pagrįstumą, būtų veikę ne pagal teisės aktų nustatytą tvarką ar pažeidusios pareiškėjo procesines teises. Todėl pareiškėjo argumentai dėl tariamo neišklausymo ir procedūrinių pažeidimų laikytini nepagrįstais.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Taigi, VAĮ 8 straipsnyje (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010). Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti trumpą faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad skundžiami sprendimai pažeidžia VAĮ nuostatas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, atsakovė teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, vadovavosi aktualiomis galiojančiomis jo priėmimo dieną teisės aktų nuostatomis, jame yra nurodytos visos faktinės aplinkybės, teisinis priėmimo pagrindas, sprendimo motyvai yra aiškūs, jų išdėstymas adekvatus ir pakankamas. Apibendrinant tai, kad išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Lietuvos kariuomenės Karo komendatūrų valdyba ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija detaliai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, todėl skundžiami sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais, o juos naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais nėra pagrindo.

Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl alternatyvios krašto apsaugos tarnybos skyrimo.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 15 d. nutartimi, pakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo buvo patenkintas, t. y. buvo sustabdytas Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdybos Vilniaus regioninės karo komendantūros Karo prievolės ir komplektavimo centro Karo prievolės ir komplektavimo skyriaus 2025 m. birželio 5 d. nurodymo Nr. 17729 vykdymas iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 70 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog teismui atmetus skundą (prašymą, pareiškimą), taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės lieka galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimo klausimas turi būti išspręstas teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas šioje byloje atmetamas, vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 9 dalimi, pripažįstama, jog minėta nutartimi taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 15 d. nutartimi, pakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuria buvo sustabdytas Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdybos Vilniaus regioninės karo komendantūros Karo prievolės ir komplektavimo centro Karo prievolės ir komplektavimo skyriaus 2025 m. birželio 5 d. nurodymo Nr. 17729 vykdymas iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje, – palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Audrius GrauželisDaina KukalienėJolanta Medvedevienė