Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rimanto Baumilo (kolegijos pirmininko), Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, atnaujintą pagal nuteistojo R. B. pareiškimą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo Šiaulių apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu.

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir laisvės atėmimo bausme trylikai metų. Iš R. B. nukentėjusiajai L. Š. priteista 2 534 Lt laidojimo išlaidų ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 29 d. nutartimi nukentėjusiųjų S. P. ir E. P. atstovės advokatės Stanislavos Šulcaitės apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi nuspręsta atnaujinti R.B. baudžiamąją bylą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą, gynėjo, prašiusio pareiškimą tenkinti, ir prokuroro, prašiusio pareiškimą atmesti, paaiškinimų

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo reikšmės nusikalstamos veikos padarymui, 2009 m. sausio 4 d., laikotarpiu nuo 23.30 val. iki 2009 m. sausio 5 d. 1.25 val., Joniškio r., (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų tyčia savo šeimos nariui – sugyventinei G. P., su kuria bendrai gyveno neįregistravęs santuokos, kumščiais sudavė nenustatytą kiekį kartų į įvairias kūno vietas, o jai pargriuvus ant žemės, gulinčiai spyrė nenustatytą kiekį kartų į įvairias kūno vietas; iš viso G. P. sudavė šešiasdešimt keturis smūgius ir padarė nukentėjusiajai trauminį kepenų plyšimą, kraujosruvą riebaliniame audinyje apie kairį inkstą, dešinės pusės 1–11 šonkaulių, kairės pusės 1–12 šonkaulių lūžius, krūtinkaulio lūžį, dešinio plaučio plyšimą, povoratinklinę kraujosruvą, kraujosruvą viršugalvio priekinėje dalyje, veide, ausų kaušeliuose, kakle, liemens srityje, dešiniame sėdmenyje, šlaunyse, keliuose, kairiame dilbyje, plaštakose, muštines žaizdas lūpose, nubrozdinimus dešiniame momenyje, veide, pasmakrėje, kryžkaulio projekcijoje. Nuo patirtų sužalojimų nukentėjusioji mirė.

Pareiškime atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nuteistasis R. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendį, perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir sumažinti paskirtą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. B. prašymas tenkintinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

BK 3 straipsnio 1 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. R. B. įvykdytos nusikalstamos veikos padarymo metu 2009 m. sausio 4 d. galiojo BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto 2008 m. birželio 12 d. įstatymu Nr. X-1597, įsigaliojusiu 2008 m. birželio 27 d., patvirtinta redakcija. Pagal šios redakcijos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nužudė savo artimą giminaitį ar šeimos narį. Pagal BK 248 straipsnio 1 dalyje pateiktą sąvokų išaiškinimą - artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusioji G. P. pas nuteistąjį R. B. gyveno nuo 2008 m. birželio mėnesio, kad kartu girtaudavo, o prieš nužudymą jie taip pat kartu girtavo, susipyko dėl namų rakto, kurį nukentėjusioji pametė, ir dėl to nuteistasis supykęs sudavė smūgius nukentėjusiajai. Nors teisme kaltinamasis parodė, kad G.P. jo namuose gyveno kaip nuomininkė, kad jie buvo susipykę ir nevedė bendro ūkio, tačiau pirmosios instancijos teismas G. P. suteikė sugyventinės statusą, argumentuodamas tuo, kad jų konfliktas kilo dėl pamesto rakto nuo jų bendro būsto, o tai, kad nukentėjusioji nekūrė materialinių vertybių jų bendram labui, kad buvo susipykę, neturi reikšmės vertinant jos šeiminį statusą. Teismas padarė išvadą, kad nors nukentėjusioji pas nuteistąjį gyveno tik keletą mėnesių, juos siejo asmeniniai santykiai, todėl ji laikoma R. B. šeimos nare, ir jo veika dėl to turi būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apeliacinės instancijos teismas veikos kvalifikavimo klausimo šiuo aspektu nenagrinėjo.

Teisėjų kolegija su tokiu įstatymo taikymu nesutinka ir konstatuoja, kad šioje byloje baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai.

Iš BK nuostatų matyti, kad baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių srityje šeima laikomi ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), bet ir kartu gyvenantys sutuoktinių tėvai (įtėviai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat asmenys, bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos (BK 248 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad Konstitucinis teismas savo nutarime, priimtame 2012 m. birželio 4 d., išaiškino, kad nustatant griežtesnę baudžiamąją atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą nei nustatytoji BK 129 straipsnio 1 dalyje, siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė, taigi BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu nusikaltimu kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę, asmens neliečiamumą, bet ir į kitas konstitucines vertybes.

Konstitucinis teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateikė konstitucinės šeimos sampratos išaiškinimą, kuriame nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis teismas nutarime išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Šiuo atveju tai svarbu vertinant, ar kartu gyvenusių G. P. ir R. B. santykiai gali būti priskiriami sutuoktinių šeiminiams santykiams, ir atitinkamai, ar nukentėjusiosios nužudymą galima vertinti kaip šeimos nario nužudymą.

Pagal Konstitucinio teismo išaiškinimus, sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Vertinant konstitucinio teismo nurodytus kriterijus, šios bylos kontekste svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji ir nuteistasis gyveno viename būste, tačiau vien tik šis faktas dar neduoda pagrindo išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, neįregistravusių santuokos (partnerystės), santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės duoda pagrindą konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius.

Šioje byloja svarbu tai, kad pats nuteistasis nuo pat pradžių aiškiai tvirtino, jog jis su nukentėjusiąja negyveno kaip sugyventiniai, jų nesiejo tarpusavio atsakomybės kaip šeimos narių santykiai, jų buvimo kartu tikslas buvo išgertuvės, jis ją savo namuose buvo priėmęs tik dėl to, kad nukentėjusioji neturėjo kur eiti. Tai, kad bendrai gyvenę asmenys nuolat girtaudavo, patvirtina ir kiti bylos duomenys. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiosios ir nuteistojo gyvenimas kartu buvo daugiau pašalinių aplinkybių, nesusijusių su įsipareigojimais šeimos santykiams, nulemtas rezultatas. Tai, kad jie dalijosi vienu buto raktu, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, kaip tik atspindi gyvenimo kartu laikinumą, santykių nepastovumą, t. y. tokia aplinkybė leidžia manyti, kad buto savininkas tik patikėdavo raktą jo namuose gyvenančiam asmeniui, nors esant šeimos santykiams elgiamasi priešingai – kiekvienas suaugęs šeimos narys dažniausiai turi ir naudojasi savo raktu, nes būstą traktuoja kaip savą. Be to, jų gyvenimo kartu laikas buvo labai trumpas, palyginus su įprastais nuosekliais šeimos santykiais, tik maždaug pusė metų, kurie taip pat nepasižymėjo pastovumu, nes nukentėjusioji buvo išvykusi po vieno iš barnių, vėliau vėl grįžo. Šios aplinkybės neduoda pagrindo neabejotinai išvadai, kad šiuos asmenis siejo tarpusavio atsakomybė ar savanoriškas apsisprendimas prisiimti tam tikras teises ir pareigas kaip šeimos nariams. Darytina išvada, kad vien formalaus gyvenimo kartu faktas, lydimas nuolatinių išgertuvių, nesant kitų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, panašų į šeimą, negali būti vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas.

Esant tokioms faktinėms aplinkybėms ir šeimos nario sampratos išaiškinimui, negalima konstatuoti, kad nužudytoji G. P. buvo R. B. šeimos narė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad R. B. veika turi būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į 129 straipsnio 1 dalį, kartu sumažinant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Bausmė jam skirtina lygi sankcijos vidurkiui, įvertinus nuosprendyje pagrįstai nustatytas atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią bei asmenį apibūdinančias aplinkybes.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 455 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 29 d. nutartį ir R. B. veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į 129 straipsnio 1 dalį.

R. B. paskirti vienuolikos metų laisvės atėmimą.

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.