Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. Z. ir A. Z. apeliacinius skundus dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalies ir 2 dalies taisyklėmis, paskirta laisvės atėmimo bausmę sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas – 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 3 dalies ir 9 dalies taisyklėmis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo principu subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į atliktą bausmės laiką S. Z. įskaityta bausmė atlikta pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį.

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo A. Z. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo T. M. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių taisyklėmis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalies ir 2 dalies taisyklėmis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 3 dalies ir 9 dalies taisyklėmis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo principu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į atliktą bausmės laiką A. Z. įskaityta bausmė atlikta pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį.

Priteista iš nuteistojo A. Z. 333,06 Eur (trys šimtai trisdešimt tys eurai 6 ct) turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam T. M..

Priteista solidariai iš nuteistųjų N. J., S. Z. ir A. Z. 249,08 Eur (du šimtai keturiasdešimt devyni eurai 8 ct) turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. Z..

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas ir N. J., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. Z. ir A. Z. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje kartu su N. J., turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2014 m. gegužės 10 d., apie 15.39 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), N. J. paprašius S. Z. interneto tinklapyje įdėti melagingą skelbimą apie kompiuterio pardavimą, po to, pasinaudojus A. Z. priklausančiu kompiuteriu, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), S. Z. įdėjo į interneto tinklapį (duomenys neskelbtini) skelbimą, jog už 860 Lt (249,07 eurų) parduoda nešiojamąjį kompiuterį „Apple MacBook Air 13“, nors šio kompiuterio neturėjo, po to A. Z. mobiliojo ryšio telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini), melagingai pažadėjo parduoti kompiuterį nukentėjusiajam A. Z., nurodydamas iš anksto pervesti 860 litų į J. J. priklausančią AB „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam A. Z. 2014 m. gegužės 10 d. AB „S.“ banke, adresu: (duomenys neskelbtini) miestas, (duomenys neskelbtini), pavedimu pervedus 860 Lt (249,07 eurų), N. J. nurodyto nešiojamojo kompiuterio neišsiuntė, ir taip apgaulės būdu N. J., S. Z. ir A. Z. savo ir bendrininkų naudai įgijo svetimą nukentėjusiajam A. Z. priklausantį turtą – pinigus, taip padarydami jam 860,00 Lt (249,07 eurų) turtinę žalą.

Be to, A. Z. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 24 d., apie 13.04 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), pasinaudojęs A. Z. priklausančiu kompiuteriu, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, įdėjo į interneto tinklapį (duomenys neskelbtini) skelbimą, kurio ID (duomenys neskelbtini), kad už 1150 litų (333,06 eurų) parduoda mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S5“, nors šio mobiliojo ryšio telefono neturėjo, o nukentėjusiajam T. M. 2014 m. birželio 30 d., apie 11.46 val., namuose, adresu: (duomenys neskelbtini) miestas, (duomenys neskelbtini), pavedimu į J. S. priklausančią AB „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus 1150 Lt (333,06 eurų) už parduodamą telefoną, G. S. jam atsiuntus registruotą pašto siuntą su mobiliojo ryšio telefonu „Samsung Galaxy S4“, apgaule užvaldė svetimą turtą, nukentėjusiajam T. M. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S4“, taip padarydamas jam 1150 Lt (333,06 eurų) turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo S. Z. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas tenkintinas, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nuosprendis keistinas, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę nuteistajam S. Z., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, tai pripažino jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, taip pat pripažino ir S. Z. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, įvertino tai, kad jis padarė vieną nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, tai, kad šią veiką padarė būdamas ne kartą teistas, tame tarpe ir už analogiškas nusikalstamas veikas, iki sulaikymo nedirbo ir nebuvo registruotas darbo biržoje. Be to, iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad S. Z. nusikalto teistumui neišnykus, ir būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą vėl įvykdė naują tyčinį nusikaltimą, pagal BK 27 straipsnį – recidyvistas, ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę.

Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistajam S. Z. ir nustatydamas jos dydį, BK 54 straipsnio 2 dalyje, 61 straipsnyje numatytų bausmės skyrimo reikalavimų, bausmės individualizavimo ir teisingumo principų nepažeidė, paskyrė nuteistajam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad nuteistajam S. Z. apylinkės teismo nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skirta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams, – yra žymiai mažesnės nei jo padarytos veikos sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Dėl to, kolegijos vertinimu, įvertinus visas anksčiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, S. Z. paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, reikalavimus. Šiame kontekste pažymima, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Kitas nuteistojo S. Z. skundo reikalavimas – taikyti jo atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas – nesuprantamas, nes pirmosios instancijos teismas apelianto atžvilgiu jau taikė jo prašomas įstatymo nuostatas, ir nuteistajam skirtą bausmę sumažino 1/3 dalimi.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje yra galimas BK 75 straipsnio taikymas nuteistajam A. Z.. BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo diskrecija, todėl visais atvejais vertinamas kaip teismo teisė, o ne pareiga. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, numatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmenims, kurie turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, tokį savo sprendimą teismas privalo motyvuoti.

Konkrečios bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis A. Z. įvykdė dvi nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamas analogiškas nusikalstamas veikas (BK 182 str. 1 d.). Taip pat byloje esantys duomenys tvirtina ir tai, kad šias nusikalstamas veikas apeliantas įvykdė būdamas teistas tris kartus, teistumui neišnykus, pagal BK 27 straipsnį – recidyvistas, baustas administracine tvarka ir turi galiojančių nuobaudų, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sukinanti aplinkybės. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad nuteistasis A. Z. yra neįgalus, nedarbingas, jam nustatytas 15 procentų darbingumas (4 t., 78 b. l.), šeimos neturi, gyvena su tėvais. Be to, sprendžiant klausimą dėl galimumo atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, negalima neatsižvelgti ir į nuteistojo padarytų nusikalstamų pavojingumą, o būtent, kad jo padarytos veikos nėra smurtinės, jos padarytos prieš pusantrų metų iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo. Taip pat būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu A. Z. buvo nuteistas už nusikaltimus, kuriuos jis įvykdė 2014 m. gegužės 10 d. ir 2014 m. birželio 24 d., t. y. anksčiau nei nusikaltimus (dešimt BK 182 str. 1 d. numatytų veikų), kuriuos jis įvykdė laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d., ir už kurių įvykdymą jis buvo nuteistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu, kuriuo jam buvo taikytos BK 75 straipsnio nuostatos (4 t., 22–43 b. l.). Būtent šie duomenys, susiję su nuteistojo padarytais nusikaltimais, jų pavojingumu, pobūdžiu, leidžia susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali nutraukti nuteistojo socialinius ryšius su artimaisiais – tėvais, kurių pagalba nuteistajam yra būtina. Todėl kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad tokį asmenį būtina izoliuoti nuo visuomenės tam, kad būtų įgyvendinta būtinybė sulaikyti jį nuo nusikaltimų darymo ateityje, nubausti ir šiuo būdu užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina tai, jog bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnyje, – ne vien nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo bei atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl teismo pareiga paskirti teisingą bausmę, kuria būtų kuo mažesnėmis žmogiškosiomis sąnaudomis pasiekti jos tikslai, ir būtų realizuota valstybės baudžiamoji politika. Teismo vertinimu, bausmės tikslai, ypač tuomet, kai nusikalstamas veikas padaro jaunas, neįgalus žmogus, kuriam yra būtina artimųjų priežiūra ir pagalba, gali būti pasiekti ne tiek jos griežtumu, kiek neišvengiamumu.

Atsižvelgdama į paminėtų aplinkybių visetą, kolegija daro išvadą, kad teisingumo principas bus įgyvendintas ir bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam A. Z. maksimaliam laikotarpiui atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, ir skiriant jam BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą pareigą – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kartu atkreiptinas dėmesys į nepagrįstą ir nekaltumo prezumpcijos principą pažeidžiančią pirmosios instancijos teismo išvadą, sprendžiant klausimą dėl nuteistajam A. Z. skiriamos bausmės ir negalimumo atidėti jam skirtinos bausmės vykdymą, kurią apylinkės teismas motyvavo ir tuo, kad 2015 m. lapkričio 18 d. Pakruojo rajono apylinkės teisme buvo gauta nauja baudžiamoji byla, kurioje A. Z. kaltinamas padaręs analogišką nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, kas pirmosios instancijos teismui leido padaryti išvadą, kad A. Z. ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu, teigiamos įtakos nepadarė, jis yra linkęs nusikalsti, nes ir toliau daro analogiškas veikas. Pažymima, kad asmens kaltumas ar nekaltumas yra siejamas ne su baudžiamosios bylos gavimo teisme momentu, o su apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimu. Tai reiškia, kad asmuo yra laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas nėra įrodytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Todėl toks apylinkės teismo argumentavimas yra ne kas kita, o nuteistojo nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, kuris, be kita ko, ir buvo vienas iš veiksnių lėmusių netinkamą baudžiamojo įstatymo, numatyto BK 75 straipsnyje, taikymą.

Šiaulių apygardos teisme 2016 m. sausio 14 d., t. y. po šios baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam S. Z., prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas – nepagrįstas ir todėl netenkintinas. Pažymima, kad šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymo priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,

nusprendė:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, A. Z. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant jį viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų nepriteisti.

Nuteistojo S. Z. apeliacinį skundą atmesti.