Kauno apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės ir Neringos Venckienės, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medžiotojų užeiga“ atstovei advokatei Gintarei Urbonaitei, atsakovei Teresei D. Š., atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei Jūratei Germanavičiūtei Vasiljevienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medžiotojų užeiga“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medžiotojų užeiga“ ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Teresei D. Š., U. Š., S. Š., R. S., S. K., P. Ž., G. S., A. V., M. G., T. O., P. Z., V. U., Onai M. R. dėl ūkinio pastato dalies pripažinimo negyvenamųjų patalpų priklausiniu.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ieškovas UAB „Medžiotojų užeiga“ ieškiniu prašė pripažinti ūkinio pastato 43/100 dalis, kurių plotas 59.50 kv.m., esančių T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g.2, Kaune, unikalus Nr. 1981-000-1028, negyvenamųjų patalpų kavinės-baro, unikalus Nr. 1980-6000-2018:0004, esančio (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, priklausiniu. Nurodė, kad pagrindinis daiktas – negyvenamoji patalpa kavinė-baras, esanti (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, yra registruota ieškovo vardu ir priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, Jis taip pat valdo ir 43/100 dalis ūkinio pastato, esančio T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g.2, Kaune, kurias įgijo kartu su pagrindiniu pastatu ir naudojo kaip pagalbines patalpas. Minėta ūkinio pastato dalis jam atiteko iš VĮ „(duomenys neskelbtini) būtų ūkis“, kuri vykdydama 1992 m. sausio 31 d. Vyriausybės nutarimą „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių, ir patalpos nuomos“, 1992 m. spalio 27 d. Negyvenamosios patalpos perdavimo aktu perdavė kavinę-barą, esančią (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, VĮ „Gildija“. Šią reorganizavus, ginčo turtas perėjo naujai įsteigtam valstybiniam restoranui „Medžiotojų užeiga“, kuris buvo reorganizuotas į uždarąją akcinę bendrovę. Kartu su minėtomis negyvenamosios kavinės-baro patalpomis ieškovui atiteko ir ginčo ūkinio pastato dalis, tačiau dėl klaidos jos nebuvo įtraukos į 1992 m. spalio 27 d. Negyvenamosios patalpos perdavimo aktą. Ginčo ūkinio pastato dalį ieškovas faktiškai valdo nuo 1992 metų. Pradžioje jos buvo naudojamos anglių sandėliavimui, o nuo 1998 m. kovo 25 d. ginčo patalpos kartu su pagrindiniu daiktu kavine–baru išnuomotos UAB „Bravisima“, kuri atliko patalpų remontą ir naudojo jas maisto produktų sandėliavimui. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo pastato dalis buvo ir yra naudojamos sandėliavimui ir tarnauja pagrindinėms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, yra funkciškai su jomis susijusi. 31/100 dalis ūkinio pastato, esančio T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g.2, Kaune, registruota kaip gyvenamojo namo, esančio tuo pačiu adresu, priklausinys, nes joje yra name esančių butų savininkų sandėliukai. Daiktinės teisės į likusią 61/100 dalį ūkio pastato, į kurią įeina ieškovui priklausanti dalis, nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Į minėtą dalį taip pat įeina vienas neprivatizuotas sandėliukas, priklausantis atsakovui Kauno miesto savivaldybei ir šilumos mazgas bei elektros skydinė, apie jų egzistavimą ir teisinę priklausomybę duomenų nėra. Tačiau iš pateiktų įrodymų aišku, kad jie neaptarnauja gyvenamojo namo, esančio T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g.2, Kaune, nes minėtą namą aptarnauja šilumos mazgas, esantis (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune.

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė (T.II, 155-158 b.l.). Teismas sprendime nurodė, kad ieškovui UAB „Medžiotojų užeiga“ nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos kavinė-baras, unikalus Nr. 1980-6000-2018:0004, esančios (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune (T.I, 24-25 b.l.). Šios patalpos ieškovui atiteko iš VĮ „(duomenys neskelbtini) būtų ūkis“, kuri vykdydama 1992 m. sausio 31 d. Vyriausybės nutarimą „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių, ir patalpos nuomos“, 1992 m. balandžio 27 d. Negyvenamosios patalpos perdavimo aktu perdavė kavinę-barą, esančią (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, VĮ „Gildija“ (T.I, 9 b.l.), kurią 1991 m. liepos 31 d. Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 1192 reorganizavus skaidymo būdu (T.I, 10 b.l.), minėtas turtas 1992 m. spalio 8 d. Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 1850 perėjo naujai įsteigtam valstybiniam restoranui „Medžiotojų užeiga“ (T.I, 15 b.l.). 1995 m. balandžio 11 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 577-v valstybinis restoranas „Medžiotojų užeiga“ buvo reorganizuotas į UAB „Medžiotojų užeiga“ (T.I, 11-14 b.l.). Ieškovas teigia, kad kartu su minėtomis patalpomis jam nuosavybės teise buvo perduota ir 43/100 dalys ūkinio pastato, bendras plotas 59.5 kv.m., esančio T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g.2, Kaune, tik jos per klaidą nebuvo įrašytos į Negyvenamosios patalpos perdavimo aktą, minėtos pastato dalys susijusios su negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, funkcine paskirtimi ir yra jų priklausinys.

Teismas sprendime pažymėjo, kad pagal LR CK 4.13 str. 2 d. priklausiniai yra laikomi vienu iš antraeilių daiktų. Įstatymas taip pat konkretizuoja, jog priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (LR CK 4.19 str.). Sprendžiant dėl ginčo daiktų pripažinimo priklausiniais pažymėtina, kad vien tik funkcinis šių daiktų ryšys su pagrindiniu daiktu nėra besąlyginis pagrindas jiems suteikti teisinį priklausinių statusą. Ginčo daiktų pripažinimui priklausiniais būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) kad jų paskirtis buvo susijusi su pagrindinės patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – pagrindinės patalpos naudotojo poreikių tenkinimui; 2) pagrindinės patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2003 m. balandžio 2 d. nutartis civ. byloje 3K-3-451/2003).

Spręsdamas dėl pirmojo požymio, teismas nustatė, kad ginčo ūkinio pastato dalis ir pagrindinės ieškovui UAB „Medžiotojų užeiga“ nuosavybės teise priklausančios patalpos yra skirtingose vietose (T.I, 23-28 b.l.). Nors funkcinio ryšio egzistavimui fizinis ryšys neturi besąlygiškos įtakos, t.y. priklausinys gali būti kitoje vietoje negu pagrindinis daiktas, tačiau esant tokiai situacijai bei ginčui, kurio iš nurodytų pagrindinių pastatų priklausinys ginčo ūkinis pastatas yra, ypač svarbu įvertinti su kuriomis patalpomis jis yra labiau funkciškai susijęs. Kad funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu (LAT 2004 m. spalio 20 d. nutartis civ. byloje 3K-3-561/2004). Namų valdos techninės apskaitos byla bei VĮ „Registrų centras“ išrašas (T.I, 27-28 b.l.) patvirtina, kad ūkinis pastatas, į kurio 43/100 dalis pretenduoja ieškovas, yra T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g.2, Kaune, ir priklauso šiuo adresu esančiai namų valdai, Nekilnojamojo turto registre jis registruotas kaip gyvenamojo namo, esančio T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g.2, Kaune, plane pažymėto 1A2p, priklausinys (CPK 185str.).

Byloje esančių įrodymų visuma (T.I, 104-107, 119-120 b.l.), kurių ieškovas nepaneigė, teismo vertinimu, patvirtino, kad ginčo ūkiniame pastate yra gyvenamojo namo butų savininkų sandėliukai, tik ne visų jų nuosavybės teisės įregistruotos. Todėl teismas padarė išvadą, jog ginčo ūkinis pastatas vien dėl išsidėstymo yra tampriai ir nuolatinai susiję funkciniu ryšiu su gyvenamuoju namu, esančiu toje pačioje namų valdoje adresu T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g.2, Kaune, ir yra skirtas tos namų valdos gyventojų buitinių poreikių tenkinimui. Vertindamas ieškovo negyvenamųjų patalpų, esačių (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, ir ginčo ūkinio pastato funkcinį ryšį, teismas padarė išvadą, jog jis nėra toks tamprus, kadangi trūksta nuolatinumo požymio. Pats ieškovas ieškinyje nurodė, o liudytoja V. B. patvirtino, kad iš pradžių ūkio patalpos buvo naudotos malkoms sandėliuoti, o vėliau, patalpas išnuomojus UAB „Bravisima“, čia laikomi maisto produktai. Toks patalpų naudojimas, kintamas priklausomai nuo naudotojo, įvertinant tai, kad patalpos yra skirtingais adresais, nesukuria tarnavimo kitam daiktui visapusiško efekto ir vien dėl naudojimo jis netampa priklausiniu.

Spręsdamas dėl antrosios būtinosios sąlygos buvimo, teismas konstatavo, kad byloje nepateiktas nei vienas tiesioginis įrodymas, jog ieškovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo ūkinio pastato dalis. Byloje nėra duomenų, kad ieškovui perduodant negyvenamąsias patalpas, kartu būtų perduotos ir atitinkamos ūkinio pastato dalys, teismui nebuvo pateikta ginčo ūkinio pastato dalių įkainavimo akto, įkainavimo pažymėjimo, pinigų už ūkinį pastatą įmokų kvitų ir pan. Tai reiškia, kad ieškovas neįrodė ir šios aplinkybės (CPK 177str., 178str., 185 str.). 1992 m. birželio 30 d. pastato aukšto plano nuotrauka iš pastato, esančio T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g.2, Kaune, inventorinės bylos bei 1998 m. rugsėjo 29 d. Kauno savivaldybės įmonės „(duomenys neskelbtini) butų ūkis“ pažyma (T.I, 16-19 b.l.), nelaikytini pakankamais įrodymais ieškovo pateiktiems faktams pagrįsti. Nors šiuose dokumentuose nurodyta, kad ginčo ūkio pastate yra „Medžiotojų užeigos“ anglies sandėliai, tačiau jokių duomenų apie teisinį jų valdymo pagrindą nėra. Vertindamas šiuos įrodymus, teismas taip pat atsižvelgė į vėlesnius dokumentus, t.y. 1998 m. kovo 10 d. Kauno miesto valdybos sprendimą (T.I, 44, b.l.) bei 1998 m. balandžio 24 d. Kauno miesto savivaldybės Turto valdymo skyriaus raštą (T.I, 49 b.l.), kuriais ieškovui UAB „Medžiotojų užeiga“ kaip savininkui leista išnuomoti UAB „Bravisima“, o pastarajai – remontuoti, tik negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune. Jokio sprendimo dėl 43/100 ūkio pastato dalies, esančios T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g.2, Kaune, nėra, nors, kaip matyti iš ieškovo pateiktos 1998 m. kovo 25 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, jos priedo (T.I, 41-45 b.l.) ir kitų rašytinių įrodymų dėl remonto išlaidų (T.I, 30-40, 46-48), faktiškai buvo nuomojamos ir remontuojamos ir ginčo ūkinio pastato patalpos. Šie ir kiti įrodymai – liudytojos V. B. parodymai, duomenys apie žemės mokesčio mokėjimą (T.II, 127-129 b.l.), teismo vertinimu, patvirtina tik faktinį, bet ne teisinį ginčo ūkio patalpos dalies valdymo faktą ir negali konkrečiu nagrinėjamu atveju sukelti ieškovui jokių teisinių pasekmių.

Įvertinęs aukščiau išdėstytų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, įgijo be ginčo ūkinio pastato dalies, esančios T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g.2, Kaune, todėl nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į ūkio patalpas, ieškovo nurodomas, tačiau teismo posėdžio metu neįrodytas funkcinis patalpų ryšys su negyvenamosiomis patalpomis nesuteikia teisės ieškovui reikalauti pripažinti ieškinyje nurodomą ginčo ūkio pastato dalį negyvenamųjų patalpų priklausiniu, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Medžiotojų užeiga“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismas netinkamai taikė įrodinėjimo taisykles reglamentuojančias teisės normas (CPK 183, 185 str.).

2. Teismas netinkamai taikė priklausinio teisinį statusą apibrėžiančius CK 4.12-4.14; 4.19 straipsnius bei 1964 m. redakcijos CK 153 straipsnį.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo pastato dalis nepakankamai susijusi su pagrindinėmis patalpomis, nes trūksta nuolatinumo požymio. Byloje esančių įrodymų visuma (16, 19, 44 b.l.), kaip tik leidžia daryti priešingą išvadą, jog ginčo turtas nuolat buvo naudojamas pagrindinių patalpų poreikių tenkinimui.

4. Neteisingas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad viešajame registre ūkinį pastatą įregistravus kaip konkretaus pastato priklausinį, jis negali būti kito nekilnojamojo daikto priklausiniu. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, jog įstatyme yra nedraudžiama tokia situacija, kai priklausinys skirtas tarnauti ne vienam, o keliems pagrindiniams daiktams. Be to, viešojo registro išrašas patvirtina, kad tik dalis ūkinio pastato yra gyvenamojo namo priklausinys, o į kitas ūkinio pastato dalis daiktinės teisės nėra įregistruotos.

5. Byloje atsakovais patraukti gyvenamojo namo gyventojai jokių reikalavimų dėl pretendavimo į pastato dalį, kurią ieškovas prašo pripažinti negyvenamųjų patalpų priklausiniu, nereiškia, pretenzijų ieškovui neturi.

6. Nėra aišku kokiais įrodymais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ginčo ūkinis pastatas vien dėl išsidėstymo yra tampriai ir nuolatinai susijęs funkciniu ryšiu su gyvenamuoju namu, esančiu toje pačioje namų valdoje.

7. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog gyvenamąjį namą, esantį T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g. 2., Kaune, aptarnaujanti katilinė yra įrengta pastato, esančio (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, kuriame yra kavinė-baras, rūsyje. Taigi pastato, kuriame yra kavinė-baras, rūsys naudojamas dviejų pastatų poreikiams tenkinti. Dėl to, ieškovas neturi rūsio patalpų pastate, kuriame kavinė-baras, o ūkinis pastatas naudojamas dviejuose pastatuose esančių pagrindinių patalpų poreikių tenkinimui.

8. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra įrodymų apie ieškovo teisių į ginčo turtą įgijimą. Kaip minėta, ūkinio pastato dalis ieškovui atiteko iš VĮ „(duomenys neskelbtini) būtų ūkis“, kuri vykdydama 1992 m. sausio 31 d. Vyriausybės nutarimą „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių, ir patalpos nuomos“, 1992 m. spalio 27 d. Negyvenamosios patalpos perdavimo aktu perdavė kavinę-barą, esančią (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, VĮ „Gildija“. Šią reorganizavus, ginčo turtas perėjo naujai įsteigtam valstybiniam restoranui „Medžiotojų užeiga“, kuris buvo reorganizuotas į uždarąją akcinę bendrovę. Kartu su minėtomis negyvenamosios kavinės-baro patalpomis ieškovui atiteko ir ginčo ūkinio pastato dalis, tačiau dėl klaidos jos nebuvo įtraukos į 1992 m. spalio 27 d. Negyvenamosios patalpos perdavimo aktą. Ginčo ūkinio pastato dalį ieškovas nuosavybės teise faktiškai valdė nuo 1992 metų. Tai patvirtina, gyvenamojo namo inventorinė byla, kurioje įregistruota, kad dalis ūkio pastato priklauso ieškovui. Šią aplinkybę patvirtina ir Kauno savivaldybės įmonės „(duomenys neskelbtini) butų ūkis“ pažyma žemėtvarkos tarnybai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (T.III, 14-18 b.l.). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, jog tarp kavinės-baro ir ūkinio pastato dalies, kurią ieškovas prašo pripažinti kavinės-baro priklausiniu, nėra tampraus funkcinio ryšio, nes trūksta nuolatinumo požymio. Tai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.

2. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo, suteikiančio ieškovui teisę į ginčo ūkinio pastato dalį.

Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai. Atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovė ir atsakovė T.D. Š. prašė apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad jis tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl ūkinio pastato dalies teisinio statuso. Ieškovas įrodinėja, kad ginčo ūkinio pastato dalis yra jam nuosavybės teise priklausančio pagrindinio nekilnojamojo daikto (kavinės–baro) priklausinys. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė įrodinėja, kad ginčo ūkinio pastato dalis nėra ieškovui priklausančios kavinės-baro priklausinys. Taigi pagrindinis klausimas šioje byloje yra teisės normų, reglamentuojančių pagrindinio daikto ir jo priklausinio teisinį statusą, aiškinimas ir taikymas.

Byloje nėra ginčo, kad ieškovas UAB „Medžiotojų užeiga“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą (kavinę–barą), esantį (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, kurį ieškovas laiko pagrindiniu daiktu, įgijo reorganizuojant valstybinį restoraną „Medžiotojų užeiga“ į uždarąją akcinę bendrovę „Medžiotojų užeiga“. Ieškovui tapus uždarąja akcine bendrove, turtas, valdytas patikėjimo teise ir buvęs jos balanse, administraciniu aktu (Kauno miesto valdybos 1995 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr.577-v „Dėl valstybinių prekybos ir paslaugų įmonių reorganizavimo į uždarąsias akcines bendroves“) perduotas valdyti nuosavybės teise (T.I, 11-14 b.l.). Toks ieškovo nuosavybės teisės įregistravimo į kavinę – barą, esantį (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, pagrindas nurodytas ir viešajame registre (T.I, 24 b.l.).

Remdamasi nustatyta aplinkybe, kad ieškovas nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą įgijo 1995 m., teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendžiant dėl ginčo ūkinio pastato dalies, kaip priklausinio, teisinio statuso turi būti taikomos 1964 m. redakcijos CK 153 straipsnio nuostatos.

Pagal CK 153 straipsnį priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ši teisės norma reikalauja, jog tarp pagrindinio ir jam tarnaujančio daikto egzistuotų pakankamai tamprus ryšys. Jis apibūdinamas kaip funkcinis, t. y. tarnaujantis daiktas turi būti skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Antras šio ryšio požymis yra tai, kad funkcinio ryšio egzistavimui fizinis ryšys neturi besąlygiškos įtakos. Priklausinys gali būti kitoje vietoje, negu pagrindinis daiktas. Kad funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kavinės-baro, esančio (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, ir ūkinio pastato, esančio T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g.2, Kaune, dalies teisiškai reikšmingą funkcinį ryšį, konstatavo, kad jo nėra, nes ginčo ūkinis pastatas vien dėl išsidėstymo yra tampriai ir nuolatinai susiję funkciniu ryšiu su gyvenamuoju namu, esančiu toje pačioje namų valdoje adresu T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g.2, Kaune, bei skirtas tos namų valdos gyventojų buitinių poreikių tenkinimui. Ūkiniame pastate įrengti gyvenamame name esančių butų savininkų sandėliukai. Be to, vertindamas ieškovo kavinės-baro ir ginčo ūkinio pastato funkcinį ryšį, teismas padarė išvadą, jog jis nėra toks tamprus, kadangi trūksta nuolatinumo požymio. Pats ieškovas ieškinyje nurodė, o liudytoja V. B. patvirtino, kad iš pradžių ūkio patalpos buvo naudotos malkoms sandėliuoti, o vėliau, patalpas išnuomojus UAB „Bravisima“, čia laikomi maisto produktai. Toks patalpų naudojimas, kintamas priklausomai nuo naudotojo, teismo vertinimu, nesukuria tarnavimo kitam daiktui visapusiško efekto ir vien dėl naudojimo jis netampa priklausiniu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai nustatė bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl padarė netinkamas išvadas dėl pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinio ryšio.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, jog nėra jokio pagrindo pripažinti, kad visas ginčo ūkinis pastatas skirtas gyvenamajame name esančio butų savininkų poreikiams tenkinti; kad visame ginčo ūkiniame pastate įrengti gyvenamojo namo butų savininkų sandėliukai.

Valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyventojų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimas vyko pagal 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusį Butų privatizavimo įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo–pardavimo objektas yra butai. Vykdydama Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtino Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles, pagal kurių 7 punktą, butų priklausiniai ar kitokios patalpos, esantys kituose pastatuose arba esantys savarankiškais nekilnojamojo turto vienetais, įkainojami atskirai. Iš šios taisyklių nuostatos akivaizdu, kad kartu su butu priklausiniai ar kitos patalpos, esančios kituose pastatuose, turėjo būti įkainojamos atskirai. Taigi, kad gyventojas kartu su butu privatizuotų kitame pastate esančias patalpas, turėjo už jas sumokėti pagal atskirą įkainavimą. Byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, jog ne visi gyvenamajame name esančių butų savininkai butų privatizavimo metu turėjo sandėliukus ūkiniame pastate. Tai patvirtina pastato inventorinės bylos duomenys (T.I, 17 b.l.), iš kurių matyti, kad sandėliukus ūkiniame pastate turėjo tik 4, 7, 9, 10, 15 ir 16 butai. Iš esmės šiuos duomenis atitinka ir viešojo registro duomenys apie nurodytų butų savininkų nuosavybės teise valdomas ūkinio pastato dalis (T.I, 27-28 b.l.). Byloje viena iš atsakovių T.D. Š. buto Nr. 4, esančio T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g. 2, Kaune, savininkė buvo pareiškusi priešieškinį dėl nuosavybės teisės į 4/100 dalis ūkinio pastato pripažinimo, nurodydama, kad šiame pastate esantis sandėliukas yra jos buto priklausinys. Tačiau 2009 m. lapkričio 30 d. teismo posėdyje atsakovė priešieškinį atsiėmė (T.II, 150 b.l.), tai patvirtino rašytiniu pareiškimu (T.II, 143-144 b.l.), o teismas 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi atsakovės priešieškinio atsisakymą priėmė (T.II, 153-154 b.l.). Be to, iš ieškovo atsiliepimo į atsakovės priešieškinį matyti, kad tarp šių šalių nekilo ginčo, jog atsakovė T.D. Š. turi teisę į 4/100 dalis ūkinio pastato, nes sandėliukas, į kurį pretenduoja atsakovė, yra toje pastato dalyje, kurią ieškovas neprašo pripažinti kavinės-baro priklausiniu (T.II, 22-23).

Kiti gyvenamojo namo butų savininkai, įtraukti į bylą atsakovais, jokių daiktinių teisių į ginčo ūkinio pastato dalį, kurią ieškovas prašo pripažinti kavinės-baro priklausiniu, byloje nereiškė.

Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje dalyvaujantys asmenys neginčija, jog butų privatizavimo metu ir dabar ginčo ūkinio pastato dalis nėra naudojama gyvenamojo namo butų savininkų, nes jomis dabar naudojasi ieškovas UAB „Medžiotojų užeiga“, o anksčiau naudojosi jos pirmtakai (Valstybinis restoranas „Medžiotojų užeiga“, valstybinė maitinimo įmonė „Gildija“, Valstybinė įmonė „(duomenys neskelbtini) butų ūkis“).

Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad nuosavybės teises į ūkinio pastato dalis, proporcingas butų privatizavimo metu naudotų sandėliukų plotui, įgijo tik tie gyvenamojo namo gyventojai, kurie jais realiai naudojosi. Remdamasi bylos duomenimis kolegija konstatuoja, jog kiti butų savininkai butų privatizavimo metu daiktinių teisių į ginčo ūkinį pastatą neįgijo, nes jame esančiais sandėliukais nesinaudojo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovo naudojama ūkinio pastato dalis niekada nebuvo naudojama gyvenamojo namo gyventojų reikmėms, ji buvo naudojama individualiai ir turėjo savo apibrėžtą paskirtį (ieškovas ir jo pirmtakai šią ūkinio pastato dalį naudojo anglims laikyti). Tai patvirtina inventorizacinės bylos duomenys, kuriuose nurodoma, kad 0,43 dalis ūkinio pastato skirta „Medžiotojų užeigai“ (T.I, 17 b.l.). Be to, byloje niekas neginčijo, kad ginčo ūkinio pastato dalis turi atskirą įėjimą ir yra aiškiai izoliuota nuo pastato dalies, kurioje yra gyventojų sandėliukai. Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog ieškovo naudojamos ūkinio pastato dalies taip pat negalima pripažinti gyvenamojo namo gyventojų, kuriems nuosavybės teise priklauso ūkinio pastato dalys, proporcingos jų sandėliukų plotui, bendrąja daline nuosavybe, nes 2000 m. redakcijos CK 4.82 straipsnyje, skirtame butų ir kitų patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei reglamentuoti, yra konkrečiai nurodyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Taigi ūkinio pastato dalis, kuria naudojasi ieškovas, pagal savo paskirtį nėra butų, kuriems priklauso sandėliukai ūkiniame pastate, priklausinys, todėl butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe. Be to, iš viešojo registro duomenų matyti, kad tik į dalį ūkinio pastato yra įregistruotos name esančių butų savininkų daiktinės teisės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ne viešojo registro duomenys apie ginčo pastato teisinį statusą (Registre visas ginčo pastatas įregistruotas gyvenamojo namo priklausiniu) yra pagrindas atmesti ieškinį, o ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti teisinis pagrindas pakeisti viešojo registro duomenis. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pareikšto ieškinio dalyką, sprendžia, kad viešojo registro duomenys apie ginčo pastato teisinį statusą neturi lemiamos teisinės reikšmės sprendžiant ieškovo reikalavimo pagrįstumą. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad kasacinės instancijos teismas savo praktikoje yra pripažinęs, jog tarnaujantis daiktas gali būti kelių pagrindinių daiktų priklausiniu (LAT 2008 m. birželio 9 d. nutartis Nr.3K-3-315/2008).

Tai, jog ginčo ūkinis pastatas ir gyvenamasis namas yra vienoje namų valdoje, taip pat nėra pagrindas pripažinti, kad visas ūkinis pagrindas yra gyvenamojo namo priklausinys. Kaip jau minėta, nustatant teisiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbi ne daiktų geografinė padėtis, daiktų artumas vienas nuo kito, o funkcinis daiktų ryšys.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog visas ginčo ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo, esančio toje pačioje namų valdoje, priklausinys.

Teisėjų kolegija, vertindama ar ūkinio pastato dalis gali būti pripažinta ieškovui nuosavybės teise priklausančio kavinės-baro priklausiniu, akcentuoja, kad turi būti vertinama ar tuo metu, kai 1995 m. ieškovas įgijo nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą, ūkinio pastato dalis buvo skirta tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusi su juo bendra ūkine paskirtimi. Bylos šalys neginčija, kad ginčo ūkinio pastato dalyje ieškovas ir jo pirmtakai bent jau iki 1998 m. tikrai laikydavo malkas ir anglis, reikalingas pagrindinio daikto tinkamam eksploatavimui. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina inventorinės bylos duomenys (T.I, 17 b.l); atsakovo Kauno miesto savivaldybės įmonės „(duomenys neskelbtini) būtų ūkis“ 1998 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr.557 (T.I, 19 b.l.). Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog gyvenamąjį namą, esantį T. D. g. 7/(duomenys neskelbtini) g. 2., Kaune, aptarnaujanti katilinė yra įrengta pastato, esančio (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, kuriame yra kavinė-baras, rūsyje. Taigi pastato, kuriame yra kavinė-baras, rūsys naudojamas dviejų pastatų poreikiams tenkinti, o ieškovas neturi rūsio patalpų pastate, kuriame yra kavinė-baras. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo ginčo pastato dalies teisinį statusą, buvusį 1995 m., kai ieškovas įgijo nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą, todėl nepagrįstai šios ūkinio pastato dalies nepripažino kavinės-baro priklausiniu. Tai, jog po 1998 m. pasikeitus sąlygoms, ieškovui ūkinio pastato dalyje nebereikia laikyti malkų ir anglių, kurių reikėdavo pagrindinio daikto eksploatacijai, neturi teisinės reikšmės ūkinio pastato dalies teisiniam statusui, kuris nustatinėjamas pagrindinio daikto įgijimo momentui.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nepateiktas nei vienas tiesioginis įrodymas, jog ieškovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo ūkinio pastato dalis. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis tuo, kad nėra duomenų, jog ieškovui įgyjant kavinę-barą, kartu būtų perduotos ir atitinkamos ūkinio pastato dalys, tačiau tokia išvada yra teisiškai nepagrįsta. Pagal 1964 m. CK 153 straipsnį priklausinį ištikdavo pagrindinio daikto likimas. Pagrindinio daikto priklausinio likimą buvo reikalaujama specialiai aptarti tik tuo atveju, jeigu būdavo siekiama atvirkštinio rezultato, t. y. kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinus, jog ginčo ūkinio pastato dalis yra kavinės-baro priklausinys, konstatuotina, jog reorganizuojant valstybinį restoraną „Medžiotojų užeiga“ į uždarąją akcinę bendrovę „Medžiotojų užeiga“ ir nieko neaptarus apie ūkinio pastato dalies likimą, ją ištiko pagrindinio daikto kavinės-baro likimas, t.y. nuosavybės teises į ūkinio pastato dalį įgijo ieškovas.

Remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti.

Patenkinus apeliacinį skundą ir priėmus naują sprendimą – ieškinį patenkinti, ieškovui atlygintinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog ieškovo reikalavimus iš esmės ginčijo tik vienintelis atsakovas Kauno miesto savivaldybė, bei vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, sprendžia, kad ieškovui bylinėjimosi išlaidos priteistinos būtent iš šio atsakovo. Ieškovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėjo po 128,- Lt žyminio mokesčio išlaidų, kurios ir priteistinos iš atsakovo (T.I, 8; T.III, 7 b.l.).

Iš šio atsakovo taip pat priteistinos valstybės naudai procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 96 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Pripažinti ūkinio pastato, esančio Daugirdo g. 7/(duomenys neskelbtini) g. 2, Kaune, unikalus Nr. 1981-0000-1028, 43/100 dalis, kurių plotas 59,5 kv.m., negyvenamųjų patalpų kavinės-baro, unikalus Nr.1980-6000-2018:0004, esančių (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune, priklausiniu.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111106319, buveinė Laisvės al. 96, Kaunas) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Medžiotojų užeiga“ (juridinio asmens kodas 3347427, buveinė (duomenys neskelbtini) a. 10, Kaune) 256,- Lt (du šimtus penkiasdešimt šešis litus) žyminio mokesčio išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111106319, buveinė Laisvės al. 96, Kaunas) valstybei 212,57 Lt (du šimtus dvylika litų 57 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.