Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo S. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims VĮ „Turto bankas“, Rokiškio rajono savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. R.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Įstatyme nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą daugiau kaip dešimt metų, kaip per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į daiktą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2) Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3) Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado. 5) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6) Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8) Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Pareiškėjas nurodo, kad 1993-05-28 Suvainiškio žemės ūkio bendrovė dėl išėjimo ūkininkauti perdavė J. R., pareiškėjo ir suinteresuoto asmens V. R. tėvui įvairų turtą už pajus, tarp jų ir trąšų sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini). Iš byloje pateikto 2016-10-28 liudijimo apie palikimo priėmimą matyti, kad (duomenys neskelbtini) J. R. mirus, palikimą priėmė jo sūnūs – pareiškėjas S. R. ir suinteresuotas asmuo V. R. (b. l. 6).

Paveldėjimo teisės liudijimui gauti pareiškėjas prašo nustatyti faktą, kad J. R., miręs (duomenys neskelbtini), įgyjamąja senatimi nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą – trąšų sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl trąšų sandėlio įteisinimo, t. y. kadastro duomenų įrašymo ir nuosavybės teisių į jį įregistravimo J. R. vardu, tačiau 2018-09-10 Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo sprendimu Nr. PAS-5123 nuspręsta prašymo netenkinti, kadangi nepateiktas dokumentas, kurio pagrindu buvo surašytas 1993-05-28 turto perdavimo-priėmimo aktas.

Byloje pateiktas Suvainiškio žemės ūkio bendrovės patvirtintas ir J. R. pasirašytas 1993-05-28 turto perdavimo – priėmimo aktas, iš kurio matyti, kad J. R. buvo perduotas įvairus Suvainiškio žemės ūkio bendrovės turtas, tarp jų ir trąšų sandėlis. Pareiškėjas nurodė ir iš pateiktų dokumentų matyti, kad minėtas trąšų sandėlis J. R. buvo perduotas už pajus. Rokiškio rajono savivaldybės administracijos archyvų skyrius 2017-02-28 pažymoje Nr. IP-134 nurodė, kad jų skyriuje saugomame „Suvainiškio“ ŽŪB dokumentų fonde, 1994 m. „Suvainiškio ŽŪB protokolai veiklos klausimais“, „Suvainiškio ŽŪB turto perdavimo – priėmimo aktai“, bylose duomenų apie J. R. už pajų skirtą (duomenys neskelbtini) kaime esantį sandėlį nėra. Šioje pažymoje taip pat nurodoma, kad „Suvainiškio“ ŽŪB 1993 m. protokolai, turto perdavimo – perėmimo aktai Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Archyvų skyriui neperduoti. Suvainiškio ŽŪB dokumentų fonde, 1993 m. „Pareiškimai dėl priėmimo į bendrovės narius ir atleidimo iš bendrovės narių“ byloje rasti J. R. ir K. R. pareiškimai apie išėjimą ūkininkauti, ant kurių rasti įrašai V. p. Prot. Nr. 5 1993.05.03 ir V. s. Prot. Nr. 3 1993.10.19. Iš Šiaulių regioninio valstybės archyvo gauti dokumentai – Suvainiškio žemės ūkio bendrovės valdybos 1993-05-03 posėdžio protokolas ir Suvainiškio žemės ūkio bendrovės visuotinio narių susirinkimo 1993-10-19 protokolas, patvirtina, kad J. R. pagal jo 1993-04-14 prašymą buvo nutarta perduoti jam turtą. Šis turtas buvo aprašytas ir perduotas 1993-05-28 priėmimo – perdavimo aktu, iš kurio matyti, kad perduodamo turto sąraše yra ir minimas trąšų sandėlis.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašte nurodoma, kad pastatas – trąšų sandėlis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra nesuformuotame valstybinės žemės sklype. Atlikus teisinę registraciją šiam pastatui eksploatuoti gali būti formuojamas kitos paskirties žemės sklypas.

Rokiškio rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad trąšų sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), nėra įtrauktas į Rokiškio rajono savivaldybės ir Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Pandėlio seniūnijos balansą, taip pat į priskirtinų grąžintinam turtui sąrašą.

Pareiškėjo paaiškinimais teisme, suinteresuoto asmens V. R. atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis nustatyta, kad J. R. iš Suvainiškio žemės ūkio bendrovės už pajus gavo ir nuo 1993-05-28 iki savo mirties (duomenys neskelbtini), atvirai ir nepertraukiamai, daugiau nei 10 metų valdė kaip savo trąšų sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini). J. R. minimą teisę į minimą sandėlį įgijo bendrovei jam šį turtą perdavus pagal jo prašymą už turimus pajus. Iš Šiaulių regioninio valstybės archyvo gauti dokumentai – Suvainiškio žemės ūkio bendrovės posėdžio protokolas ir Suvainiškio žemės ūkio bendrovės visuotinio narių susirinkimo protokolas, patvirtina, kad J. R. pagal jo 1993-04-14 prašymą buvo nutarta perduoti turtą. Šis turtas buvo aprašytas ir perduotas 1993-05-28 priėmimo – perdavimo aktu, iš kurio matyti, kad perduodamo turto sąraše yra ir minimas trąšų sandėlis. Liudytoja R. Š. patvirtino, kad ji buvo Suvainiškio kolūkio, vėliau Suvainiškio žemės ūkio bendrovės vyriausia agronomė, buvo minimos bendrovės likvidacinėje komisijoje bei ant priėmimo – perdavimo akto yra jos parašas. J. R. priėmimo – perdavimo aktu už turimus pajus buvo perduotas minimas sandėlis. Sandėlis yra (duomenys neskelbtini), jis buvo statytas apie 1964 m. Vilkolių kolūkio, o minimam kolūkiui susijungus su Suvainiškio kolūkiu apie 1969 m. perduotas pastarajam. Minėtą sandėlį J. R., padedamas ir pareiškėjo, bei kitų sūnų, naudojo ūkio reikmėms – augino karves ir kiaules, jame laikė savo užaugintus grūdus ir nupjautą šieną, laikydavo ir džiovindavo išpjautas lentas, buvo įrengę grūdų valymo aparatą, aruodus, grūdų ventiliavimo ir džiovinimo sistemą, kenkėjų atbaidymo sistemą. Šias aplinkybes taipogi patvirtino ir liudytojos N. S. ir R. Š.. Liudytoja N. S. patvirtino, kad minimu sandėliu jiems leido naudotis pareiškėjo tėvas J. R. apie 1993 – 1994 m., kuris jį gavo iš Suvainiškio žemės ūkio bendrovės už pajus.

Teismo vertinimu, pateikti įrodymai patvirtina, kad trąšų sandėlį J. R. įgijo teisėtai, Suvainiškio žemės ūkio bendrovei jį perdavus turto perdavimo – priėmimo aktu, todėl J. R. pradėjo jį valdyti sąžiningai, bei valdė jį nepertraukiamai, kaip savą daugiau nei dešimt metų. Šis nekilnojamasis turtas nėra savivaldybės nuosavybė, jis nėra registruotas ir kitų asmenų vardu. Byloje nėra duomenų, kad per laikotarpį, kuriuo J. R. valdė trąšų sandėlį, į šį turtą kas nors būtų pareiškęs pretenzijas, jokių pretendentų į šį turtą neatsirado ir paskelbus viešai internete apie šios bylos nagrinėjimą teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 532 straipsnio nustatyta tvarka.

Nors byloje nėra duomenų, kokiu būdu buvo pastatytas trąšų sandėlis, t. y. ar buvo laikytasi tuo metu statybą reglamentuojančių teisės aktų, kadangi sandėlio statybos ir kiti dokumentai nėra išlikę, o Suvainiškio ŽŪB veiklos protokolai yra tik nuo 1994 metų, tačiau kaip matyti iš pateiktų dokumentų, minėtas sandėlis buvo pastatytas dar 1964 – 1965 m. (Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, R. Š. paaiškinimai teisme). Jis buvo statytas Vilkolių kolūkio, o vėliau perduotas Suvainiškio kolūkiui, o iš šio Suvainiškio žemės ūkio bendrovei. Kadangi kolūkis buvo įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja, įkurta tuometinės valdžios, statytas aptariamas sandėlis buvo valstybės resursais, todėl objektyvaus pagrindo abejoti dėl trąšų sandėlio pastatymo teisėtumo šiuo atveju nėra.

Teismų praktikoje nurodoma, kad kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame 102 straipsnyje (1964-07-07 įstatymo redakcija, galiojusi iki 1994-06-09) buvo nustatyta, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams. Valstybinę nuosavybę reglamentavo 1964 m. CK devintojo skirsnio, tuo tarpu kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybę – dešimtojo skirsnio normos. Iš pirmiau nurodytų materialiosios teisės normų matyti, kad kolūkiai, kaip tokie, buvo nuosavybės teisės subjektai, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe. Taigi kolūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo objektas – trąšų sandėlis iki jis buvo perduotas J. R., priklausė Vilkolių kolūkiui, vėliau Suvainiškio kolūkiui, vėliau reorganizuotam į Suvainiškio žemės ūkio bendrovę, darytina išvada, kad minėtas nekilnojamasis turtas nėra valstybės nuosavybė ir gali būti įgyjamosios senaties objektu. Taipogi pažymėtina, kad tai jog pastatas nėra valstybės nuosavybė pagrindžia aplinkybė, jog J. R. aptariamą trąšų sandėlį perdavė Suvainiškio žemės ūkio bendrovė, iš ko galima daryti išvadą, kad šis sandėlis jai ir priklausė perdavimo metu. Šią aplinkybę taipogi patvirtino ir byloje apklausta liudytoja R. Š., kuri buvo Suvainiškio kolūkio, vėliau Suvainiškio žemės ūkio bendrovės vyriausia agronomė, minimos bendrovės valdybos narė ir likvidacinės komisijos narė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad minėtais bylos duomenimis nustatytos visos įstatyme numatytos sąlygos faktui, jog J. R., miręs (duomenys neskelbtini), įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į nurodytą turtą, nustatyti t. y. byloje nustatyta, kad J. R. nuo 1993-05-28 iki savo mirties (duomenys neskelbtini), sąžiningai pradėjęs valdyti, sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė daugiau kaip 10 metų trąšų sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), todėl yra pagrindas tenkinti pareiškimą ir nustatyti pareiškėjo prašomą nustatyti faktą (CK 4.68 – 4.71 straipsniai).

Iš pareiškėjo priteistinos valstybei bylinėjimosi išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 13, 30 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Pareiškėjas paduodamas pareiškimą sumokėjo 50 Eur žyminį mokestį. Už pareiškimus ypatingosios teisenos bylose turi būti mokamas 50 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 9 p.), tačiau procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos ( CPK 80 str. 7 d.), iš ko darytina išvada, kad už pareiškimą pareiškėjo mokėtinas žyminis mokestis sudaro 38 Eur dėl ko pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio dalis – 12 Eur jam grąžintina.

Pareiškėjo mokėtina valstybei bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 13, 30 Eur, o gražintina už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio permoka sudaro 12 Eur, todėl įskaičius pareiškėjui grąžintiną sumą, pareiškėjo valstybei mokėtina suma sudaro 1, 30 Eur, kuri neviršija 3 Eur, todėl iš pareiškėjo valstybei nepriteistina (CPK 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 Įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 pakeitimo“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 270, 533 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti faktą, kad J. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) miręs (duomenys neskelbtini), įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į trąšų sandėlį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Įsiteisėjusio sprendimo nuorašą ne vėliau kaip per 3 dienas išsiųsti Valstybės įmonės Registrų centras Panevėžio filialui.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmuose.