Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-86-202/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-06-06
Bylos Nr.: 1A-86-202/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-10-1-30019-2005-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Regina Gaudutienė, Valdimaras Bavėjanas, Linas Šiukšta
Nuteistasis: O. D.
Nukentėjusysis: L. Ž.

Kategorijos

1.2.3.2.8Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 8 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-86-202/2016Teisminio proceso Nr. 1-10-1-30019-2005-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.8., 1.2.22.1. (N) (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Gaudutienės ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Ramūnui Šileikai,nuteistajam O. D.,nuteistojo gynėjui advokatui Jan Kučinskij,nukentėjusiajam L. Ž.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo O. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimo bausme trylikai metų, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, O. D. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, O. D. paskirta subendrinta bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. baudžiamuoju įsakymu ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtomis bausmėmis, ir paskirta galutinė subendrinta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmus penkerius metus bausmė paskirta atlikti kalėjime, likusius – pataisos namuose.

Iš O. D. priteista nukentėjusiajam L. Ž. 50 000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. D. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2005 m. vasario 22 d. apie 20.07 val. viešoje vietoje, prie parduotuvės „Saulutė“, esančios Naugarduko g. 84, Vilniuje, ties įėjimu iš Smolensko gatvės pusės, esant mažareikšmei dingsčiai – kilus paties O. D. išprovokuotam konfliktui dėl užkliudyto L. Ž. stovinčio automobilio „C. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto 7,62 mm kalibro šaunamojo ginklo šovė pastarajam vieną kartą į krūtinės sritį, padarydamas L. Ž. šautinį krūtinės ląstos sužalojimą su kairiojo plaučio, aortos, diafragmos dešiniojo lapelio ir kepenų sužalojimais bei kulkos įstrigimu kairiajame XI šonkaulyje, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu ir sąlygojo nukentėjusiojo mirtį. Taip O. D., aiškiai demonstruodamas nepagarbą žmogui ir visuomenei, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas ir priešpastatydamas save aplinkiniams, esant mažareikšmei dingsčiai, tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė L. Ž..

O. D. taip pat nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, 2005 m. vasario 22 d. vakare Vilniaus mieste nešiojo 7,62 mm kalibro šaunamąjį ginklą, 1930/33m pistoletą TT (Rusija) ar kitoje šalyje (Kinija, Lenkija, Jugoslavija) pagamintą šio ginklo modifikaciją, arba kitą ginklą, duomenų apie kurį Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centre nėra, ar savadarbį (perdirbtą) šaunamąjį ginklą, ir apie 20.07 val. panaudojo šaudamas į L. Ž., stovėjusį prie savo automobilio „C. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės „Saulutė“, Naugarduko g. 84, Vilniuje.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis O. D. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 253 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Nuteistasis O. D. teigia, kad apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ši baudžiamoji byla nuo pat įtarimo pareiškimo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo buvo tiriama neobjektyviai ir šališkai, o priimtas teismo nuosprendis yra formalus, surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio 2 dalies, BPK 305 straipsnio nuostatas, pagrįstas tikimybių pusiausvyros principu, neindividualizuojant veiksmų, nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nekaltumo prezumpcijos principo. Apygardos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, jos pagrįstos prielaidomis bei parodymais įslaptintų liudytojų, kurie yra suinteresuoti savo lemties pagerinimu kitose baudžiamosiose bylose, ir nieko, kas būtų susiję su šia baudžiamąja byla, nėra matę, procesiniais dokumentais, niekuo nesusijusiais su nusikalstamu įvykiu, nusikalstamos veikos sudėtimi ar jo kaltumu, taip pat ir gautais pažeidžiant BPK 184 straipsnio reikalavimus.

Apeliantas nurodo, kad prokuroras visą ikiteisminį tyrimą, taip pat pateikdamas kaltinamąjį aktą, teismui įrodinėjo, kad yra nustatyta, jog įvykis vyko minučių tikslumu – 2005 m. vasario 22 d. 20.20 val. Būtent nuo tokio kaltinimo apeliantas gynėsi ikiteisminio tyrimo metu, taip pat viso teisminio proceso metu įrodinėjo, kad būtent kaltinime nurodytu metu negalėjo įvykdyti kvalifikuoto nužudymo, tam tikslui nurodė savo alibi. Teismas, nesilaikydamas BPK 256 straipsnio reikalavimų, pripažino jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jam iš anksto apie tai nepranešus. Nusikaltimo padarymo laikas yra ypač svarbi nustatinėtina bei įrodinėtina aplinkybė, o norint su tuo susijusias aplinkybes ir kaltinimą keisti, tai būtina daryti vadovaujantis BPK 255 ir 256 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis, o ne paprasčiausiai į nuosprendį įrašyti papildomą prielaidą, kad „palyginus šį laiką su laiku, kada buvo pranešta policijai dėl sužaloto L. Ž. (20.08 val.), taip pat įvertinus gauto eksperimento rezultatus, konstatuotina, kad kaltinamasis turėjo realias galimybes savo neteisėtais veiksmais kėsintis į L. Ž. gyvybę“. Tokiu būdu, pasak nuteistojo, buvo pažeista jo teisė į gynybą ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Be to, teismas ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.2. punkto reikalavimus, nes iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio turinio neaišku, kuriuo metu, kurioje konkrečioje vietoje, kokio pobūdžio asmens gyvybės atėmimas buvo padarytas.

Nuteistasis O. D. skunde taip pat teigia, kad vadovaujantis BPK 20 straipsnio 3 dalimi, asmens kaltė gali būti grindžiama tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o tai reiškia, kad asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais realių abejonių duomenimis, asmenų, galimai suinteresuotų savo lemties pagerinimu kitose baudžiamosiose bylose, prielaidomis. Šioje byloje dar 2005 m. gruodžio 16 d. buvo priimtas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą apelianto atžvilgiu, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai duomenų, pagrindžiančių O. D. kaltę. Praėjus beveik septyneriems metams, t. y. 2011 m. lapkričio 15 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas atnaujintas, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, jis papildytas tik keliais protokolais, surašytais apie apklausiamų asmenų prielaidas, manymą, girdėjimą iš nepatikrinamų šaltinių (bent jau nepatikrintų). Apklausti asmenys, siekiantys sau palankios lemties, nieko, kas būtų susiję su konkrečiu įvykiu – L. Ž. mirtimi, nėra matę ar girdėję. Protokoluose užfiksuoti vien jų nerišlūs pasakojimai, kurių nepatvirtina jokia kita konkreti baudžiamosios bylos medžiaga. Vienas liudytojas, tuo metu suimtas už sukčiavimą, pasakoja apie viską, bet tik ne apie labai sunkaus nusikaltimo – nužudymo iš chuliganiškų paskatų, laiką, būdą, priemones ar kitas įrodinėtinas aplinkybes (3 t. 26-27 b. l.). Esminėmis aplinkybėmis reikėtų pripažinti liudytojo Ž. A. pasakojimą apie medį, Burbiškių miškelio kapines, nežinia kieno patobulintas kulkas, jų galimybę susmigti į medžius ir kitus šio liudytojo, su kuriuo jis bendravo epizodiškai tik 8 mėnesius, samprotavimus, nes nieko konkretaus ir susijusio su nustatinėjamomis šios bylos aplinkybėmis, išskyrus galvojimą, šis liudytojas negalėjo pasakyti. Apeliantas pažymi, kad šiems pasakojimams teismas nuosprendyje skyrė daug dėmesio, tačiau dėl to jie netapo informatyvesniais. Kaip matyti iš metalo detektoriaus panaudojimo Burbiškių miškelyje, kuris, beje, niekuo nesusijęs su parduotuve „Saulutė“, esančia Smolensko gatvėje, Vilniuje, nors juo buvo galima ieškoti metalo – švino, tačiau šio metalo pavadinimo į detektorių tyrėjai net nesuvedė, todėl tikriausiai šis ir nesuveikė. Apeliantas nesupranta, kam ten reikėjo ieškoti švino, jeigu kulkos likučiai buvo aptikti nukentėjusiojo kūne, o ne kokiame nors kitame objekte. Be to, į daiktų, turinčių reikšmės šiai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, sąrašą prokuroras įtraukė su šia byla nesusijusius daiktus – Neries upės dugne po Žirmūnų tiltu rastus balto metalo moterišką laikrodį bei ginklo duslintuvą, nors ekspertai – balistai, ištyrę jį, konstatavo, kad jis netinkamas 7,62 mm kalibro ginklui, apie kurį kalbama kaltinime.

Žemesnės instancijos teismas

Pasak apelianto, liudytojos G. I. parodymais jo kaltė taip pat negali būti grindžiama, nes ši liudytoja melavo arba ikiteisminio tyrimo metu, arba Vilniaus apygardos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu ji įvardino konkretų TT markės pistoletą, tuo tarpu teisme kategoriškai teigė, kad jokio ginklo pas O. D. nėra mačiusi. Teismas jokių priemonių dėl melagingų šios liudytojos parodymų nesiėmė, todėl, O. D. manymu, privalėjo vadovautis būtent teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais šios liudytojos parodymais, o ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus vertinti kritiškai. Be to, teisme paaiškėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja buvo apklausiama ne vieną kartą, tuo tarpu byloje yra tik vienas 2011 m. lapkričio 30 d. apklausos protokolas, į šią apklausą G. I. tarnybiniu transportu atvežė operatyvinis darbuotojas. Tai patvirtina, kad byla buvo fabrikuojama. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 2 parodymai yra nepatikimi ir nelogiški, nes pastarasis, iš nuogirdų, pasakojimų kaltindamas jį labai sunkaus nusikaltimo padarymu, taip pat prašęs tyrėjų užtikrinti anonimiškumą, apklausos metu nurodė, jog santykiai su O. D. visuomet buvo geri ir dabar yra normalūs, nors jis – O. D., tokias aplinkybes kategoriškai neigia. Be to, šis liudytojas negalėjo tiksliai atsakyti nei į vieną jo užduotą klausimą, nes nieko tiksliai neatsimena. Nežinomos jam aplinkybės nei apie nusikaltimo padarymo tikslų laiką, nei būdą, priemones ir kitas įrodinėjimui svarbias aplinkybes. Apeliantas pažymi, kad vadovaujantis BPK 301 straipsnio 2 dalimi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Tuo tarpu jis – O. D., jokiems asmenims jokių aplinkybių, susijusių su jam pareikštu kaltinimu, niekuomet nėra pasakojęs. Duodamas parodymus jis tai kategoriškai patvirtino, jokių kitų būdų patikrinti liudytojų, kurie patys įvykio nematė, parodymus nėra. Nei mikropluoštų ant jo rūbų, nei šūvio pėdsakų ant jo rankų ar drabužių, nei ant nukentėjusiojo L. Ž. drabužių ar batų nepatvirtina nei viena specialisto išvada.

Nuteistasis O. D. teigia, kad nesuprantama yra teismo išvada, kad jis 2005 m. vasario 22 d. buvo apsirengęs tos pačios rūšies medžiagine (bolonine) striuke, o neatitikimai liudytojų parodymuose yra logiški, nes jų nurodyti striukės atspalviai – melsva, pilkšva, žalsva yra panašūs. Pasak apelianto, visos šios trys spalvos yra skirtingos, o logikos dėsniais ir spėlionėmis byloje esančius prieštaravimus šalinti draudžiama, nes tai jau bus spėjimo grindžiant kaltę nužudymu įteisinimas. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, o ar jie patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Šių taisyklių, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas visiškai nepaisė ir jas tokiu būdu esmingai pažeidė. Teisiamojo posėdžio metu apžiūrėjus daiktus, pridėtus prie bylos, iš viso tapo neaišku, apie kurią iš trijų striukių, paimtų jo namuose, kalbama ir kuri yra toji pilkšvoji, žalioji, boloninė.

Apeliantas pažymi, kad kaltinimo dėl dviejų nusikaltimų įrodytumas nuosprendyje modeliuojamas kaip tarpusavyje susijęs vienas su kitu, tačiau jis kaltinamas, kad tyčinį nužudymą įvykdė iš tyrimo nenustatyto 7,62 mm kalibro šaunamojo ginklo. Kaltinime dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu nurodoma, kad jis, neturėdamas leidimo, tyrimo nenustatytu laiku įgijo 7,62 mm šaunamąjį ginklą, 1930/33 pistoletą TT arba kita ginklą, apie kurį Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centre duomenų nėra, arba savadarbį ginklą. Liudytojų parodymuose minimas Tokarev pistoletas, tačiau, kaip nustatė balistinė ekspertizė, 7,62 mm kalibro kulkomis galima šaudyti ir iš kitų ginklų. Pagal šaltinį Yves ir Alphonse Richart „Modern Firearms“ 7,62 mm kalibro šoviniais šaudo ne tik Tokarev, bet čekų gamybos „Brizgant“, taip pat vokiečių gamybos „Mouser“, ispanų gamybos „Starm“ ir kiti. Tad nuteistajam kyla klausimai, kokiais įrodymais apygardos teismas grindė jo kaltę padarius abu nusikaltimus. Be to, teismas nuosprendyje nieko nepasisakė apie abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektyviosios pusės požymius.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį. O. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisino, nustatęs, kad nėra įrodyta, jog jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Bylą perdavė prokurorui imtis priemonių šias nusikalstamas veikas padariusiam asmeniui nustatyti (BPK 303 straipsnio 6 dalis). Nukentėjusiojo L. Ž. civilinį ieškinį atmetė (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės kasacinį skundą, 2015 m. vasario 17 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas išteisinamojo nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nuosekliu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepateikė motyvuotų išvadų dėl visų reikšmingų bylos duomenų vertinimo ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis O. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo O. D. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisėjų kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne prielaidomis, ar vien, kaip teigiama apeliaciniame skunde, įslaptintų liudytojų parodymais, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriuos teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija, siekdama patikrinti nuteistojo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, o tuo pačiu ir skundžiamo nuosprendžio išvadų teisingumą, atlikusi įrodymų tyrimą, mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Skundžiamas teismo nuosprendis atitinka baudžiamojo proceso normų reikalavimams. Nors apeliaciniame skunde teigiama apie bylos tyrimo eigoje padarytus procesinius pažeidimus, renkant įrodymus, o taip pat juos tiriant bei vertinant pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šie skundo argumentai nepagrįsti, nes tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir kurie būtų paveikę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, teisėjų kolegija nenustatė.

Žemesnės instancijos teismas

Vienas iš apeliacinio skundo argumentų, kuriuo grindžiamas prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį yra tai, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 256 straipsnio reikalavimų, pripažino nuteistąjį kaltu dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių. Apelianto nuomone, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į gynybą ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-233/2008, 2K-381/2011, 2K-651/2012, 2K-282/2013, 2K-262/2014, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad aprašant O. D. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, nurodytas laikas, t. y. 2005 m. vasario 22 d. apie 20.07 val. Kaltinamajame akte nurodytas 2005 m. vasario 22 d. padarytos nusikalstamos veikos laikas apie 20.20 val. Iš bylos matyti, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, kad dėl L. Ž. sužalojimo policijai buvo pranešta 20.08 val., patikslino įvykio laiką. Toks nusikalstamos veikos laiko patikslinimas, pasirėmus duomenimis, kurie nuteistajam buvo žinomi, nelaikomas faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis ir yra galimas, nes nepablogina nuteistojo teisinės padėties bei nepažeidžia jo teisės į gynybą.

Apeliaciniame skunde nesutinkant su teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis teigiama, jog liudytojai, kurių parodymais pagrįsdamas nuteistojo kaltę rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra susiję su nagrinėjamu įvykiu, be to, liudytojas Ž. A. siekė palengvinti savo padėtį, liudytoja G. I. sakė netiesą arba ikiteisminio tyrimo metu, arba teisme, o kiti bylos įrodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti. Nuteistasis jam nepalankių įrodymų patikimumą ginčija iš esmės nurodydamas, kad šie duomenys įrodomosios galios neturi bei remdamasis vien subjektyviu, niekuo nepagrįstu įsitikinimu, jog apie nusikalstamas veikas parodymus duodantys asmenys jį apkalba. Teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo abejoti Ž. A. parodymų teisingumu, nes nenustatyta, kad jis būtų suinteresuotas apkalbėti nuteistąjį ar jo parodymų teisingumą būtų įtakojusi apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog tuo metu Ž. A. buvo suimtas dėl sukčiavimo. Apeliacinio skundo teiginys apie G. I. melagingų parodymų davimą vertinamas kaip niekuo nepagrįsta nuteistojo prielaida. Šiuo aspektu atkreiptinas apelianto dėmesys, jog liudytoja G. I. viso proceso metu teigė, kad ginklo, apie kurį jai pasakojo O. D., niekada nematė, tai, kad jis (O. D.) turėjo pistoletą TT, ji žinojo iš jo pasakojimų. O. D. minėjo jai, kad jis turėjo pistoletą TT, kad tai geras ginklas, dėl to G. I. suprato, kad O. D. turėjo šį ginklą. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto teiginiu, kad byla buvo fabrikuojama. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių tokį skundo teiginį. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog nagrinėjant bylą teisme paaiškėjo, jog liudytoja G. I. buvo apklausta ne vieną kartą, nors byloje yra tik vienas minėtos liudytojos apklausos protokolas, neatitinka pastarosios tiek pirmosios instancijos teisme, tiek pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų. Atkreiptinas dėmesys, jog pakartotinai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apklausta kaip liudytoja G. I. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu niekas jos neoficialiai neapklausinėjo. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinio taip pat matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu parodymus G. I. davė vieną kartą, t. y. 2011-11-30 (t. 4, b. l. 188-190).

Nesutiktina ir su apelianto skundo teiginiu, jog ikiteisminis tyrimas O. D. atžvilgiu buvo atnaujintas remiantis tik keliais protokolais apie apklaustų asmenų prielaidas. Pažymėtina, jog BPK 217 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta prokuroro teisė atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą, jei paaiškėja esminės aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Iš bylos matyti, jog ikiteisminis tyrimas O. D. atžvilgiu buvo atnaujintas 2011 metais gavus reikšmingų duomenų, kad nusikalstamą veiką L. Ž. atžvilgiu galėjo padaryti O. D.. Apklausti tarpusavyje nesusiję liudytojai Ž. A., G. I. bei liudytojas Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, jog skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis iš O. D. pasakojimų sužinojo, jog pastarasis yra nušovęs kitą žmogų. Tai, kad apeliantas esminėmis aplinkybėmis laiko Ž. A. pasakojimą apie medį, Burbiškių miško kapines ir pan., nesudaro pagrindo teigti, kad šis liudytojas nieko konkretaus nepasakė. Pažymėtina ir tai, kad kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus būtina atlikti sprendžia tyrimą atliekantis pareigūnas ir prokuroras (BPK 169, 170-172 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje, siekiant patikrinti liudytojo Ž. A. parodymus apie tai, kad O. D. turėjo šaunamąjį ginklą ir šaudė Burbiškių miške, buvo atliktas Ž. A. parodymų patikrinimas vietoje, kurio metu naudotas aparatas fiksuojantis metalą objektuose (t. 3, b. l. 28-35). Taigi apelianto skundo teiginys, jog jam nesuprantamas metalo detektoriaus panaudojimas Burbiškių miške, kuris, pasak apelianto, nėra susijęs su nagrinėjamo įvykio vieta, yra deklaratyvus ir neatitinka bylos aplinkybių.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog sutinkamai su BPK 301 straipsnio 2 dalimi, apkaltinamasis nuosprendis nebuvo pagrįstas vien tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Pripažindamas O. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, teismas rėmėsi byloje ištirtų įrodymų visetu. Kaip nustatyta byloje, liudytojo Nr. 2 parodymai reikšmingi tiek kiek jie atitiko ar paneigė bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės O. D. kaltei nustatyti ar ją paneigti. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, davė iš esmės tokius pačius parodymus kaip ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 77-78). Liudytojo Nr. 2 parodymai atitinka liudytojų Ž. A., G. I. parodymus toje dalyje, kad O. D. pasakojo, kad yra nušovęs žmogų, turėjo ginklą. Be to, liudytojo Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai apie tai, kad nukentėjusysis buvo nužudytas prie parduotuvės Vilniuje, netoli Panerių gatvės, papildo liudytojo Ž. A. parodymus. Šios aplinkybės motyvuotai aptartos ir skundžiamame nuosprendyje, todėl darytina išvada, kad vertindamas įrodymus teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.

Apeliantas skunde taip pat nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusiojo apibūdinti į jį šovusio vyro striukės požymiai iš esmės atitinka O. D. tiek įvykio metu, tiek po įvykio vilkėtos striukės požymius. Apeliantas teigia, jog teismas rėmėsi prieštaringais liudytojų parodymais, be to, teisiamojo posėdžio metu apžiūrėjus daiktus, apeliantui iš vis neaišku, kurią jo namuose paimtą striukę galima apibūdinti kaip pilkšvą, žalsvą, boloninę.

Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog jokie kiti asmenys, išskyrus L. Ž., į jį (L. Ž.) šovusio asmens nematė. Taigi informacija apie šovusio asmens požymius buvo gauta būtent iš L. Ž.. Bylos duomenimis nustatyta, jog po patirto sužalojimo su nukentėjusiuoju bendravę A. G. ir liudytojas G. P. sužinojo L. Ž. sužalojimo aplinkybes bei pastarojo nurodytus užpuoliko vilkėtos striukės požymius. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiojo apibūdinta į jį šovusio vyro striukė (žalia boloninė) pagal požymius iš esmės atitinka O. D. tiek iki įvykio, tiek ir po įvykio vilkėtos striukės požymius, kuriuos nurodė liudytojai V. P., K. V., N. Š., J. M., G. B. bei liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, o taip pat ir pats nuteistasis O. D.. Nors nurodyti asmenys šiek tiek nevienodai apibūdino O. D. striukės spalvą, t. y. liudytojas K. V. parodė, jog O. D. buvo apsirengęs medžiagine pilkšva pūsta ilga striuke (t. 1, b. l. 190-191, t. 4, b. l. 186), liudytojas V. P. parodė, kad O. D. vilkėjo pilkšvai žalsvą medžiaginę striukę (t. 1, b. l. 175-176), liudytoja N. Š. parodė, kad O. D. vilkėjo pūstą boloninę pilkšvos spalvos tamsią striukę (t. 2, b. l. 54-55, t. 4, b. l. 149), liudytojas G. B. parodė, kad O. D. vilkėjo melsvai žalsvos spalvos boloninę striukę, žalsvai pilkšvos spalvos lyg boloninę, lyg medžiaginę striukę (t. 2, b. l. 115-117, 186-187), liudytojas J. M. parodė, kad O. D. buvo apsirengęs pilkos ar žalios neryškios spalvos pūsta bolonine striuke (t. 2, b. l. 36-37, 38-39, t. 4, b. l.187-188), liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, kad O. D. buvo apsirengęs tamsia žalio atspalvio bolonine striuke (t. 2, b. l. 77-78, t. 4, b. l. 196), pats O. D. parodė, jog įvykio dieną buvo apsirengęs pilkšvai melsva/ tamsiai pilka pūsta medžiagine žiemine striuke (t. 3, b. l. 85-87, 91-92, t. 4, b. l. 202-204), tokie parodymai nelaikomi prieštaringais. Teisėjų kolegija sutinka su nuosprendžio argumentais, kad liudytojų nurodytos O. D. vilkėtos striukės atspalviai (melsva, pilkšva, žalsva) yra panašūs, o kiekvienas asmuo gali suvokti ir įsiminti panašų atspalvį nevienodai, be to, tam turi reikšmės ir objektyvios sąlygos – paros metas, apšvietimas ir kt., todėl daro išvadą, kad byloje surinkti faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, jog įvykio dieną O. D. vilkėjo striukę, panašią į L. Ž. apibūdintą į jį šovusio asmens striukę. Apeliaciniame skunde akcentuojamos teisiamojo posėdžio metu apžiūrėtos O. D. striukės (velvetinė tamsi melsvai pilkšvos spalvos striukė bei tamsiai mėlyna pūkinė striukė), bylos aplinkybių nei paneigia, nei patvirtina. Minėta, kad striukės požymių apibūdinimą lemia tiek subjektyvios, tiek objektyvios priežastys. Be to, teisiamojo posėdžio metu neigęs, kad tai jo striukės, nuteistasis apeliaciniame skunde jau nurodo, kad tai iš jo namų paimtos striukės. Taigi tokie skundo argumentai vertintini kaip klaidinantys teismą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nukentėjusysis L. Ž. po įvykio nurodė ne tik tai, kokią striukę vilkėjo užpuolikas, bet ir kitus požymius, t. y. kad į jį šovęs asmuo buvo apie 1,70 m ūgio, apie 40 metų amžiaus, trumpai kirptų plaukų ir truputį praplikęs, smulkaus kūno sudėjimo, kalbėjo lietuviškai. Iš bylos matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu O. D. buvo 32 metų amžiaus, rusakalbis, lietuviškai kalbantis su aiškiai išreikštu akcentu, apsvaigęs nuo alkoholio (t. 1, b. l. 23, t. 3, b. l. 149). Nors byloje apklausti su nuteistuoju 2005 metais, o taip pat ir įvykio dieną bendravę liudytojai O. D. apibūdino kaip 1,70 m ūgio, stambaus kūno sudėjimo, apvalaus veido (liudytojas K. V., t. 1, b. l. 190-191), 1,70 m ūgio, atletiško kūno sudėjimo, apie 30 metų amžiaus, tamsių trumpai kirptų plaukų, apvalaus veido (liudytojas D. F. (t. 2, b. l. 40-42), neaukšto ūgio, apie 1,60 m, atletiško kūno sudėjimo, virš 30 metų amžiaus, juodų trumpai kirptų plaukų (liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas (t. 2, b. l. 77-78), tačiau atsižvelgus į tai, kad nukentėjusysis jį užpuolusį asmenį matė trumpai, tamsiu paros metu, būdamas sunkiai sužalotas, o asmens amžių pagal jo išvaizdą galima nustatyti tik apytiksliai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek nukentėjusiojo užpuoliką apibūdinantys požymiai, tiek O. D. išvaizdą įvykio metu apibūdinantys požymiai dėl ūgio, plaukų (praplikimo), amžiaus, nėra iš esmės prieštaringi. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog O. D. moka lietuvių kalbą, taigi ir su nukentėjusiuoju galėjo kalbėti lietuviškai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visumą, konstatuoja, jog byloje yra neginčijamai nustatyta, kad 2005-02-22 vakare, apie 20 val., L. Ž. kartu su savo sugyventine A. G. ir jos mažamečiu sūnumi automobiliu atvyko prie parduotuvės „Saulutė“, esančios Naugarduko g. 84, Vilniuje, kur A. G. su sūnumi nuėjo į parduotuvę, o L. Ž. liko laukti jų automobilyje. L. Ž. belaukiant, į jo automobilį atsitrenkė ar spyrė pastarajam nepažįstamas vyriškis, dėl ko L. Ž. išlipo iš automobilio ir paklausė, ko šis atsitrenkė į jo automobilį, ir tuomet minėtas nepažįstamas vyriškis, kurį nukentėjusysis apibūdino kaip 1,70 m ūgio, apie 40 metų amžiaus, trumpai kirptą ir truputį praplikusį, smulkaus kūno sudėjimo, dėvėjusį žalią boloninę striukę, kalbėjusį lietuviškai ir atėjusį iš Panerių gatvės pusės, apie 20.07 val. į jį šovė ir pasišalino Kauno gatvės link. Nurodytas aplinkybes patvirtina nukentėjusiosios A. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (t. 1, b. l. 146-147, 152-154, t. 4, b. l. 185-186), liudytojo parduotuvės „Saulutė“ apsaugos darbuotojo V. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie teisme buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi liudytojui išvykus į užsienį (t. 1, b. l. 175-176, t. 4, b. l. 191), pagal pranešimą atvykusių į įvykio vietą liudytojų policijos pareigūnų D. M. ir G. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (t. 1, b. l. 180-182, 183-184, t. 4, b. l. 148-149), 2005-02-22 įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 11-18), Bendrojo pagalbos centro pateikti duomenys apie 2005-02-22 20:08 val. gautą pranešimą dėl įvykio prie parduotuvės „Saulutė“, esančios Naugarduko g. 84, Vilniuje, bei Vilniaus m. VPK Viešosios policijos operatyvaus valdymo skyriaus pateikta telefoninio pranešimo apie šį įvykį stenograma (t. 1, b. l. 76-78, 79). Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusiajam L. Ž. buvo padarytas šautinis krūtinės ląstos sužalojimas, pasireiškęs šūvio įėjimo žaizda krūtinės ląstos kairėje pusėje su kairiojo plaučio, aortos, diafragmos dešiniojo lapelio ir kepenų sužalojimais bei kulkos įstrigimu kairiojo XI šonkaulio sužalojime, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį (t. 1, b. l. 39-45). Ištyrus iš L. Ž. kūno išimtą kulką buvo nustatyta, kad tai yra pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro 1930/33 m. pavyzdžio TOKAREV šovinio (7,62x25 mm) dalis, kuri galėjo būti iššauta iš 7,62 mm kalibro, 1930/33 m. pavyzdžio pistoleto TT (Rusija) ar iš kitoje šalyje (Kinija, Lenkija, Jugoslavija) gaminamos šio ginklo modifikacijos, Rusijos gamybos pistoletų – kulkosvaidžių PPD, PPŠ, PPS (rusiškos raidės) arba iš kito ginklo, duomenų apie kurį Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centre nėra, taip pat neatmestina, kad ši kulka galėjo būti iššauta iš savadarbio (perdirbto) šaunamojo ginklo (t. 1, b. l. 82-84).

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad aptartus nusikalstamus veiksmus L. Ž. atžvilgiu atliko būtent O. D.. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo teiginiu, jog byloje nėra nustatyta nė vieno liudytojo, tiesiogiai mačiusio L. Ž. nužudymo aplinkybes, tačiau O. D. kaltę padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame nuosprendyje motyvuotai įvertinta netiesioginių įrodymų visuma.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme numatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame visų byloje surinktų duomenų kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas O. D. kaltę padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas, visų pirma, grindė nukentėjusiosios A. G. bei liudytojų G. P., D. M., V. P. parodymais apie bendravimo su nukentėjusiuoju L. Ž. po patirto sužalojimo aplinkybes bei pastarojo nurodytus užpuoliko požymius. Teismas nustatė, kad L. Ž. apibūdinta į jį šovusio vyro striukė (žalia boloninė) pagal požymius iš esmės atitinka O. D. 2005-02-22 tiek iki įvykio, tiek ir po įvykio vilkėtos striukės požymius, kuriuos nurodė liudytojai K. V., N. Š., G. B., V. P., J. M., liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1, o taip pat ir pats O. D.. Grįsdamas O. D. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, teismas taip pat rėmėsi liudytojo Ž. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kad jam kartu su O. D. užsukus į degalinę, kur buvo daug motociklų ir iš kurios išėjo „baikeriai“, O. D. pasakė, kad nužudė vieną tokį ,,baikerį”, tačiau neaiškino kaip (t. 3, b. l. 24-27, t. 4, b. l. 150-151); liudytojos G. I. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, kad tuo metu, kai ji gyveno kartu su O. D. (t. y. 2008-2009 metais), pastarasis jai pasakojo, jog prie parduotuvės „Saulutė“ įvyko žmogžudystė, nušautas „baikeris“, dėl ko kaltę nori suversti jam, taip pat minėjo, kad turėjo pistoletą TT, kad tai geras ginklas, patinka jam, iš ko liudytoja suprato, kad O. D. tokį ginklą turėjo (3, b. l. 1-3, 8-10, t. 4, b. l. 188-189); liudytojo Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kad O. D. jam pasakojo, jog prie parduotuvės Vilniuje, netoli Panerių g., konfliktavo su kažkokiu „rokeriu“, kurio neapibūdino, ir konflikto metu šovė į „rokerį“, iš pasakojimo suprato, kad pastarasis mirė, taip pat, kad O. D. labai patiko ginklai, ir kad šis pasakodavo, jog nuolat turėjo pistoletą TT, o po įkalinimo įstaigos teiravosi, kur galima tokį ginklą gauti (t. 2, b. l. 188-189, t. 4, b. l. 196-198); bei liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kad 2004 metų rudenį jis girdėjo, kaip O. D. domėjosi dėl šovinių ginklui, t. y. pistoletui TT, įsigijimo (t. 2, b. l. 77-78, t. 4, b. l. 196). Įvertinęs šiuos liudytojų parodymus, teismas padarė išvadą, kad O. D. prisipažino Ž. A. ir liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 2, jog nužudė L. Ž., nes visiems minėjo dėl „baikerio“ („rokerio“) nužudymo, kas atitiko L. Ž. gyvenimo būdą, liudytojai G. I. pripažino turėjęs pistoletą TT, tai buvo jo mėgstamas ginklas, o būtent iš tokio ginklo galėjo būti iššauta į L. Ž., ir šie faktiniai duomenys netiesiogiai patvirtina O. D. kaltę dėl inkriminuojamo nusikaltimo. Pažymėtina, kad toks nuteistojo elgesys (pasakojimas kitiems asmenims apie kito žmogaus nužudymą, pistoleto TT apibūdinimas kaip gero, patikimo ginklo, prisipažinimas dėl anksčiau turėto pistoleto TT ir ieškojimas galimybės įsigyti tokį pistoletą) O. D. kaltės nebuvimo atveju akivaizdžiai prieštarauja elementariems logikos dėsniams.

Nuteistasis O. D. viso bylos proceso metu neigė įvykio metu buvęs įvykio vietoje. Jis parodė, kad apie 20 val. išėjęs iš namų ėjo kitu keliu, t. y. link Spartos gamyklos, nes būtent tuo keliu su G. B. grįžo iš baro, taigi, tikėjosi ten rasti pamestus raktus (t. 3, b. l. 85-88, 91-92, t. 4, b. l. 202-204). Apygardos teismas kritiškai vertino tokius O. D. parodymus ir pažymėjo, kad teisiamojo posėdžio metu O. D. nebuvo nuoseklus dėl to, kada jis rado raktus prie baro, nes iš pradžių parodė, kad tai įvyko būtent nagrinėjamo įvykio dieną, o vėliau jau nurodė, jog jis neatsimena, ar rado raktus įvykio dieną, ar kitą dieną. Ikiteisminio tyrimo metu O. D. apskritai parodė, kad jis įvykio dieną jis grįžo į barą, tačiau nerado raktų (t. 3, b. l. 85-87, 91-92). Be to, apygardos teismas rėmėsi liudytojų V. T. bei N. Š. parodymais, byloje atlikto eksperimento protokolu ir vaizdo įrašu, padarytu Smolensko gatvėje esančiomis vaizdo kameromis. 2011-11-29 atlikto eksperimento metu nustatyta, kad iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie parduotuvės ,,Maxima“ (buvusi parduotuvė ,,Saulutė“), Naugarduko g. 54, Vilniuje, šalia įėjimo iš Smolensko gatvės, Vilniuje, neskubant iki namo, esančio Panerių g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tiesiu keliu 230 metrų atstumą galima nueiti per 7 minutes (t. 1, b. l. 158-160). Liudytojų V. T. ir N. Š. parodymais apie tai, kad O. D. apie 19.55-20.00 val. arba apie 19.40-19.45 val. buvo atėjęs prie jų buto, norėdamas pabendrauti su G. B., o kai jam niekas neatidarė durų, pasišalino (t. 1, b. l. 192-193, t. 2, 54-55, t. 4, b. l. 149, 190), nustatyta, kad O. D. buvo prie G. B. buto durų apie 20 val. ar šiek tiek anksčiau. Taigi, iš namo, kuriame gyveno ir nuo kurio pagal byloje atlikto eksperimento rezultatus iki įvykio vietos neskubant galima nueiti per 7 minutes, O. D. išėjo apie 20 val. ar šiek tiek anksčiau. Tai iš esmės atitinka ir paties O. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Byloje esanti O. D. mobiliojo ryšio telefono įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinė su celėmis patvirtina, kad 2005-02-22 laikotarpyje nuo 17.00 val. iki 21.11 val., t. y. nagrinėjamo įvykio metu, O. D. nuolat buvo Naujamiesčio mikrorajone, netoli įvykio vietos (t. 3, b. l. 55-57, 63). Apygardos teismas, palyginęs šį laiką su laiku, kada buvo pranešta policijai dėl sužaloto L. Ž. (20.08 val.), taip pat įvertinęs eksperimento rezultatus, konstatavo, kad O. D. turėjo realią galimybę būti įvykio vietoje ir kėsintis į L. Ž. gyvybę. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs vaizdo kamerų, esančių Smolensko gatvėje, įrašus ir jų apžiūros protokolą (t. 2, b. l. 79-106), kurie patvirtina, kad šiomis vaizdo kameromis buvo užfiksuotas vyras, kuris, eidamas Smolensko gatve iš Panerių gatvės pusės, praėjo daugiau nei pusę Smolensko gatvės maždaug per tris minutes, t. y. nuo 2005-02-22 20:03 val. iki 2005-02-22 20:06 val., o parduotuvė „Saulutė“, prie kurios įėjimo iš Smolensko gatvės pusės stovėjo L. Ž. automobilis, yra netoli tos vietos, kur baigėsi paskutinės vaizdo kameros fiksavimo laikas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl O. D. parodymų, kaip savarankiško įrodymų šaltinio patikimumo, reikšmingi ir kiti nustatyti pastarojo parodymų nenuoseklumai bei prieštaravimai.

Ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis O. D. parodė, kad jis 2005-02-22, apie 21 val., gal 20.30 val., buvo biliardinėje „Kometa“ su V. G., L. J. (S.) ir O. A. (G.) (t. 3, b. l. 85-87). Tą patį patvirtino ir papildomai apklaustas kaip įtariamasis (t. 3, b. l. 91-92). 2005-11-10 akistatos su L. S. metu O. D. parodė, kad jis 2005-02-22, greičiausiai nuo 20 val., buvo namuose, o sakydamas, jog 2005-02-22 buvo su V. G., L. S. ir O. G. biliardinėje „Kometa“ jis suklydo, nes iš tikrųjų paminėtoje biliardinėje buvo 2005-02-23 (t. 2, b. l. 28-29). Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis taip pat parodė, kad suklydo nurodydamas datą, kada jis buvo biliardinėje „Kometa“. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausti kaip liudytojai V. G., L. J. ir O. A., taip pat teisme, vienareikšmiškai patvirtino, kad nagrinėjamo įvykio dieną O. D. biliardinėje su jais nebuvo (t. 2 b. l. 6-8, 25-27, 30-31). Tiek V. G., tiek L. J. teisme parodė, kad O. D. prašė pasakyti, jog pastarasis buvo su jais trimis 2005-02-22 biliardinėje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad O. D. siekė užsitikrinti alibi jau kitą dieną po L. Ž. nužudymo, t. y. tuo metu, kai jis net nebuvo persekiojimas policijos. Liudytojų V. G., L. J., O. A. parodymai patvirtina, jog O. D. su jais buvo susitikęs 2005-02-23 ir prašė jų patvirtinti, kad jis 2005-02-22 buvo su jais biliardinėje. Nors liudytoja O. A. teisme neparodė, kad taip sakyti jos prašė O. D., tačiau šie liudytojos parodymai prieštarauja ne tik V. G. bei L. J. parodymams, bet ir pačios O. A. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams (t. 2 b. l. 30-31). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog po nuteistajam nepalankių parodymų davimo (apklausų 2005-03-08 metu minėtiems liudytojams parodžius, jog O. D. 2005-02-22 biliardinėje su jais nebuvo), nuteistasis apklaustas tiek 2005-03-16, 2005-05-25, tiek 2011-12-08 ir toliau tvirtino, jog nagrinėjamo įvykio dieną apie 20 val., prieš tai grįžęs į barą raktų, nuvažiavo į biliardinę (t. 3 b. l. 91-92, 93, 132). Tik teisiamojo posėdžio metu O. D. parodė, jog per apklausą supainiojo, kad į biliardinę važiavo 22 d., nes važiavo 23 d. Be to, pats O. D. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad paprašė, jog liudytojai pasakytų, kad jis (O. D.) buvo su jais, nes galvojo, jog G. B. gali rašyti pareiškimą dėl konflikto bare, kurio metu jis trenkė su alaus bokalu jį užsipuolusiam G. B.. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, o vėliau kaip liudytojas G. B. nenurodė, kad tarp jo ir O. D. buvo konfliktas bare (t. 2, b. l. 115-117, b. l. 186-187). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustas kaip liudytojas įvykio vakarą bare dirbęs K. V. taip pat neprisiminė, kad tarp G. B. ir O. D. buvo konfliktas (t. 1, b. l. 190-191). Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo pastebėjimu, kad konfliktas bare, kurio metu naudojamas smurtas, yra reikšminga ir pakankamai įsimintina aplinkybė, kas leidžia abejoti, kad tiek G. B., tiek K. V. galėjo neprisiminti tokios svarbios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu, tuo labiau, kad jie buvo apklausti 2005-03-01, t. y. praėjus neilgam laiko tarpui po nagrinėjamo įvykio. Pažymėtina ir tai, jog liudytoja V. T., buvusi G. B. sugyventinė, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme taip pat parodė, kad G. B. nebuvo sumuštas, neatsimena, kad tai būtų (t. 1, b. l. 192-193). Taigi apygardos teismas nuteistojo versiją, kad jis paprašė, jog liudytojai patvirtintų, kad buvo su jais 2005-02-22 biliardinėje, nes galvojo, jog G. B. gali rašyti pareiškimą dėl konflikto bare, pagrįstai vertino kritiškai. Išanalizavus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, akivaizdu, kad O. D. prašė V. G., L. J. ir O. A. patvirtini jo alibi būtent dėl aplinkybių, susijusių su L. Ž. nužudymu.

Nuteistojo parodymų prieštaringumą patvirtina ir tai, kad pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis O. D. taip pat parodė, kad grįžęs iš baro, kuriame girtavo su G. B., jis persirengė šviesios spalvos verstos odos striukę (t. 3, b. l. 85-87). Tai prieštarauja liudytojo J. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotiems parodymams, kad susitikimo metu, kuris įvyko po byloje nagrinėjamo įvykio, O. D. vilkėjo pūstą bolonine pilkos ar žalios neryškios spalvos striukę (t. 2, b. l. 36-38, t. 4, b. l. 187). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo K. J., kuris taip pat buvo susitikęs su O. D. po nagrinėjamo įvykio, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad O. D. buvo apsirengęs su tamsia pūsta striuke (t. 2, b. l. 74-75). Pakartotinai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas pirmas po nagrinėjamo įvykio su O. D. susitikęs A. J., kuris tvirtino, kad O. D. vilkėjo odinę striukę. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tokius jo parodymus paneigia anksčiau aptarti liudytojų parodymai. Pažymėtina ir tai, kad šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu (apklausa vyko 2005-06-03) nurodė, jog neprisimena O. D. apsirengimo. A. J. apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas praėjus daugiau nei 10 metų po įvykio. Todėl pastarojo gebėjimas prisiminti jam nereikšmingą aplinkybę (apsirengimą) po tokio ilgo laiko tarpo ar jo aiškinimas apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų įtaką apibūdinant O. D. apsirengimą, yra neįtikinami ir vertinami kaip siekis padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Be to, nagrinėjamoje byloje reikšmingi ir liudytojų A. J., K. J., J. M. parodymai apie įvykio dieną jų susitikimo su O. D. aplinkybes. Byloje nustatyta, jog iš karto po įvykio, t. y. 20.08 val. O. D. skambino A. J. ir paaiškino, kad laukia prie jo namų Vilniuje, Naugarduko g. (duomenys neskelbtini) ir paprašė skubiai ateiti. Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Operatyvaus valdymo skyriaus 2005-03-07 pateiktoje radijo ryšio „POLICIJA“ stenogramoje bei Bendrojo pagalbos centro prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005-02-22 pranešime apie įvykį nurodyta, kad į nukentėjusįjį šovęs asmuo nuėjo būtent Naugarduko gatvės link (t. 1, b. l. 76-77, 79). Iš pirmosios instancijos teisme ištirtų liudytojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad po O. D. skambučio liudytojas ėjo apie 10 minučių iki savo namų, O. D. jau laukė prie jo namų Naugarduko g. (duomenys neskelbtini) laiptinės, buvo visiškai girtas ir vos stovėjo ant kojų, paprašė amfetamino, kad jis galėtų atsigauti, kad laiptinėje O. D. išgėrė 0,250 litro degtinės butelį, prašė iškviesti taksi, pasiskolino 20 Lt (t. 2, b. l. 56-57). Pažymėtina ir tai, kad iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir atlikus įrodymų tyrimą apklaustas kaip liudytojas A. J. parodė, kad nuo parduotuvės ,,Saulutė” Smolensko gatvėje iki jo namo atstumas gal 20-40 metrų, šį atstumą galima nueiti labai greitai – gal per 20 sekundžių, gal per 1 minutę (t. 6, b. l. 65-65). Akivaizdu, jog toks nuteistojo elgesys, kuomet jis įvykio dieną iš karto po įvykio 20.08 val. skambino A. J. ir skubiai, be jokios svarbios priežasties, prašė susitikti, byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių kontekste (laiko ir vietos atžvilgiu), vertintinas kaip nuteistojo siekis užsitikrinti alibi. Be to, tolimesnis nuteistojo elgesys taip pat vertintinas kaip pastarojo bandymas patvirtinti savo buvimą su kitais asmenimis panašiu metu, kai buvo nužudytas L. Ž.. Liudytojas K. J. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad nagrinėjamo įvykio dieną O. D. prašė jo atvažiuoti į Naugarduko g. (duomenys neskelbtini), iš kur jį nuvežė prie parduotuvės ,,Media“ Savanorių prospekte (t. 2, b. l. 74-75). Kelia abejonių ir O. D. elgesys, kuomet jis įvykio dieną, po 20.30 val., buvo skubiai susitikęs su J. M., nesant tam jokios svarbios priežasties. Liudytojas J. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, jog po kelis kartus pakartoto O. D. prašymo atvažiuoti, jie susitiko, O. D. siūlė išgerti, liudytojui atsisakius, pakalbėjo 5-10 minučių ir išsiskirstė (t. 2, b. l. 36-38).

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų netiesioginių įrodymų visuma, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme ir aptarti šioje nutartyje, o taip pat įvertinus tai, kad nuteistasis davė nenuoseklius, kitiems faktiniams bylos duomenims prieštaraujančius parodymus apie tai, ką jis veikė ir kur buvo įvykio vakarą, taip pat pastarojo aiškinimas pirmos apklausos metu, kad grįžęs iš baro, kuriame girtavo su G. B., jis persirengė šviesios spalvos verstos odos striukę, kas prieštarauja liudytojo J. M. parodymams, kad susitikimo metu, kuris, kaip jau minėta, įvyko jau po byloje nagrinėjamo įvykio, O. D. vilkėjo pūstą bolonine pilkos ar žalios neryškios spalvos striukę, įrodo, kas būtent O. D. nužudė L. Ž..

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad O. D. su nukentėjusiuoju anksčiau pažįstamas nebuvo, jie neturėjo jokių asmeninių tarpusavio santykių. Nuteistasis pats užkliudė L. Ž. stovintį automobilį ir netrukus šovė į automobilio vairuotoją. Tai rodo, kad O. D. neteisėti veiksmai L. Ž. atžvilgiu buvo atlikti iš esmės be jokios priežasties.

BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba nužudymas visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-156/2010, 2K-410/2011). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2011).

Nagrinėjamu atveju nuteistojo O. D. elgesys neabejotinai buvo atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams bei demonstruojant niekinantį požiūrį į juos. Tai rodo, jog jis nusikalto veikdamas iš chuliganiškų paskatų. Taigi nuteistojo veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kvalifikuota tinkamai.

Apeliantas, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nurodo, jog teismas nustatė, kad nukentėjusysis nužudytas iš nenustatyto ginklo, o tai, ką nuteistasis nešiojo – nurodė jau konkretų ginklą – pistoletą TT ar kitą ginklą. Apeliantui nesuprantama, kokiais įrodymais teismas grindė jo kaltę. Atsakydama į šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius, jog būtent O. D. su savimi turėtą šaunamąjį ginklą panaudojo – šovė į nukentėjusįjį, kad iš nukentėjusiojo kūno išimta kulka galėjo būti iššauta iš 7,62 mm kalibro, 1930/33 m. pavyzdžio pistoleto TT (Rusija) ar iš kitoje šalyje (Kinija, Lenkija, Jugoslavija) gaminamos šio ginklo modifikacijos, Rusijos gamybos pistoletų – kulkosvaidžių PPD, PPŠ, PPS (rusiškos raidės) arba iš kito ginklo, atsižvelgus tiek į liudytojų parodymus apie O. D. minėtą pistoletą TT, tiek į specialisto išvadą, kad O. D. nešiojo paminėtą šaunamąjį ginklą ar kitoje šalyje pagamintą šio ginklo modifikaciją. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog specialisto išvadoje dėl kulkos tyrimo nėra nurodyta, iš kokio konkrečiai ginklo galėjo būti iššauta, neatmesta galimybė, kad tirti pateikta kulka galėjo būti iššauta iš savadarbio (perdirbto) šaunamojo ginklo. Nagrinėjamoje byloje ginklas nerastas ir nėra tiksliai nustatyta iš kurio modelio ginklo buvo nušautas nukentėjusysis. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šauta buvo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto 7,62 mm kalibro šaunamojo ginklo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas O. D. bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje nepažeidė. Teismas atsižvelgė į nusikaltimų pavojingumo laipsnį (padaryti vienas labai sunkus ir apysunkis nusikaltimai), sukeltas pasekmes (nužudymu sukeltos negrįžtamos pasekmės, atėmusios didžiausią vertybę – žmogaus gyvybę), kaltės formą, vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino O. D. asmenybę charakterizuojančius duomenis (nedirba, išsituokęs, praeityje teistas, teistumas neišnykęs, po nusikaltimų padarymo buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) ir skyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžiai didesni nei BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir BK 253 straipsnio 1 dalyje sankcijose numatyti bausmių vidurkiai. Teismas bausmių bendrinimo taisyklių taip pat nepažeidė. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra teisinga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo O. D. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valdimaras BavėjanasRegina GaudutienėLinas Šiukšta