Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant pareiškėjui A. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas A. M. 2015-11-23 teismui padavė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015-09-08 sprendimą Nr. 11SP-7242 bei 2015-11-04 sprendimą Nr. 1D-8701(57); 2) įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 1-4).

Pareiškėjas nesutinka su atsakovės sprendimu neskirti jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos motyvuojant tuo, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2005-11-18, buvo nuteistas už nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 199 str. 1 d. Pareiškėjo teigimu, jis atitinka teisės aktuose numatytas sąlygas valstybinei pensijai gauti. Paaiškino, kad tarnybą pradėjo 1984-12-27, o baigė 1992-10-01. Valstybinė pensija skiriama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, todėl jei asmuo, išeidamas iš tarnybos, atitiko pensijos skyrimo sąlygas, ši teisė negali būti paneigta. Pareiškėjas, išeidamas iš tarnybos, nebuvo nuteistas už nusikaltimo padarymą. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2003-07-03 nutarimu, kuriame konstatuota, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 3 d. nuostata, jog nuteistiems už nusikaltimus asmenims paskirtoji valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Konstitucijai.

Per teismo posėdį pareiškėjas skundą prašė tenkinti.

Atsakovė Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą nurodė su juo nesutinkanti (b. l. 13).

Paaiškino, kad atsakovė negalėjo ir negali skirti pareiškėjui pensiją, nes tą draudžia Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 3 d. Faktas, kad pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, nustatytas iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų.

Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10-12).

Nurodė, kad įstatymų leidėjas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 3 d. nustatydamas imperatyvią pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinį nusikaltimą, siekė, jog statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs valstybei, šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos. Konstitucinio Teismo 2003-07-03 nutarime Konstitucijai prieštaraujančia pripažinta minėta įstatymo nuostata, kad nuteistiems už tyčinį nusikaltimą asmenims paskirtoji valstybinė pensija nebemokama. Pareiškėjo atveju nusikaltimas padarytas iki kreipimosi dėl valstybinės pensijos skyrimo, todėl minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas jo atžvilgiu netaikomas.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo nedalyvavo.

Skundas netenkintinas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas vidaus tarnybos sistemoje dirbo nuo 1984-12-24 iki 1992-10-01.

2015-08-03 pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 21-22).

2015-08-17 Policijos departamentas pateikė atitinkamus dokumentus Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos (b. l. 15).

Vidaus reikalų ministerijos kancleris 2015-09-08 sprendimu Nr. 11SP-7242, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 3 d., atsisakė pareiškėjui skirti valstybinę pensiją, nes jis 2005-11-18 buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą (b. l. 25).

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2015-10-12 padavė skundą vidaus reikalų ministrui (b. l. 6).

Vidaus reikalų ministras 2015-10-28 sprendimu Nr. 1D-87019(57), išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, konstatavo, kad skirti valstybinę pensiją pareiškėjui nėra teisinio pagrindo (b. l. 26).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl atsisakymo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją teisėtumo.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d. (redakcija, galiojusi nuo 2015-01-01 iki 2016-01-01) nustatyta, kad jeigu asmuo paskiausiai tarnavo vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria Vidaus reikalų ministerija, moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos.

Remiantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128, 19-20 p., sprendimas dėl pensijos skyrimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo skirti pensiją su visais reikiamais dokumentais arba papildomų dokumentų gavimo. Jeigu skirti pensiją atsisakoma, Nuostatų 12 punkte nurodytos institucijos ir įstaigos ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo turi išsiųsti (įteikti) pareiškėjui sprendimo kopiją. Sprendime nurodoma atsisakymo skirti pensiją priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka.

Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 3 d., nustatančia, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenys patvirtina ir pareiškėjas neginčija, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2005-11-18, jis buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 199 str. 1 d. (kontrabanda).

Pareiškėjo teigimu, teisės į pensiją atsiradimo dieną jis atitiko visas įstatyme numatytas sąlygas, todėl ši teisė vėliau negali būti paneigta, ir šią savo poziciją grindžia Konstitucinio Teismo 2003-07-04 nutarimu.

Konstitucinis Teismas 2003-07-04 nutarimu „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų“, aiškindamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, nustatė, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad asmuo, kuriam jau paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją – paskirtos pensijos mokėjimo nutraukimą, kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Tokiu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis draudžianti bausti asmenį už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo 2004-05-18 Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. IX-2239 1 straipsniu 13 straipsnio 3 dalis buvo pakeista, t. y. 13 straipsnio 3 dalyje išbraukti žodžiai „o paskirtoji pensija nemokama“ ir ši dalis išdėstyta taip: „Nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.“

Taigi, minėtame Konstitucinio Teismo 2003-07-04 nutarime buvo vertinama situacija, kad asmeniui paskirtos pensijos mokėjimas yra nutraukiamas, o ne tada, kai jam pensija apskritai nebuvo skirta.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008-12-28 nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 3 d. nuostatos taikymo atveju būtent nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas yra esminis, sprendžiant dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Todėl nagrinėjimu atveju tai, jog pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą po to, kai baigė tarnybą vidaus reikalų sistemoje, nėra teisiškai reikšminga. Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2003-07-04 nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai anksčiau nurodyta įstatymo nuostata, kuria asmenims nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą atsisakoma mokėti jau paskirtą pensiją. Šio ginčo atveju ši aplinkybė nėra aktuali, nes pareiškėjui pensija nebuvo paskirta, kurią vėliau būtų atsisakyta mokėti, o buvo sprendžiamas pensijos pradėjimo mokėti klausimas.

Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir jų naikinti nėra pagrindo, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimą skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. (Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01),

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.