Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus kalėjimo viršininko 2025 m. liepos 15 d. raštą Nr. SN-25-1299 (toliau – ir Raštas) ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2025 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. 2S-6787 (toliau – ir Sprendimas) kaip neteisėtus ir nepagrįstus ir įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo 2025 m. liepos 1 d. prašymo (toliau – Prašymas) suteikti trumpalaikę išvyką.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus kalėjimo administraciją su Prašymu suteikti trumpalaikę išvyką trims paroms. Skundžiamu 2025 m. liepos 15 d. raštu Prašymas buvo išnagrinėtas ir atsisakyta suteikti trumpalaikę išvyką, motyvuojant nepakankamos pažangos pagrindu, kadangi pareiškėjas savanoriškai nedengia skolos. Gautą atsakymą apskundė Lietuvos kalėjimų tarnybai, tačiau ginčijamu Sprendimu skundas buvo atmestas. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus kalėjimo administracijos teiginys apie pažangos nebuvimą yra nepagrįstas, nes: skolą pareiškėjas dengia įstatymų nustatyta tvarka – įsiskolinimas vykdomas civilinio proceso tvarka ir yra išieškomas antstolio (antstoliui išskaitoma 10 procentų lėšų); savanoriško mokėjimo kriterijus nėra nustatytas jokiame įstatyme, todėl jo taikymas yra neteisėtas ir negali turėti įtakos sprendimams dėl trumpalaikių išvykų; atsiranda finansinė našta ir diskriminacija dėl turtinės padėties, nes vieni nuteistieji, kurie turi finansinių galimybių dengti įsiskolinimą savanoriškai yra išleidžiami trumpalaikėms išvykoms, o kiti – ne; trumpalaikės išvykos yra viena iš priemonių nuteistųjų resocializacijai, o neteisėtas papildomas kriterijus pažeidžia šį tikslą ir trukdo integracijai į visuomenę. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 68 straipsnį trumpalaikė išvyka nuteistiesiems suteikiama atsižvelgiant į atliktos bausmės dalį, nuteistojo elgesį, režimo laikymąsi ir socialinius ryšius. Savanoriškų įmokų už įsiskolinimus kriterijaus nėra nustatyta. Pareiškėjas akcentavo, kad jo pažanga jau buvo įvertinta teigiamai, ir dėl to 2024 m. lapkritį ir 2025 m. birželį jam buvo suteiktos trijų parų trukmės trumpalaikės išvykos. Visa tai patvirtina, kad jis atitiko BVK 68 straipsnyje nustatytus kriterijus, o per laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio iki 2025 m. liepos mėn. jo elgesys, režimo laikymasis nepakito, todėl atsisakymas suteikti išvyką yra nenuoseklus ir nepagrįstas, prieštaraujantis ir pažeidžiantis teisinio nuoseklumo principą. Pareiškėjo manymu, priimti Raštas ir Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 ir 10 straipsnių reikalavimų, nes nebuvo nurodyti konkretūs teisės aktai, kurie pagrįstų, kad savanoriškas įmokų nemokėjimas gali būti pagrindu atsisakyti suteikti trumpalaikę išvyką, dėl to prašo teismo juos panaikinti kaip nepagrįstus ir neteisėtus.

Atsakovė Lietuvos kalėjimų tarnyba su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad 2025 m. liepos 1 d. Vilniaus kalėjime buvo gautas pareiškėjo 2026 m. birželio 26 d. prašymas „Dėl elgesio vertinimo ir teisinio pagrindo pateikimo, susijusio su skolos mokėjimu“ (reg. Nr. NPS-25-7615). Pažymėjo, kad priešingai nei pareiškėjas nurodė skunde, suteikti trijų parų trumpalaikę išvyką į namus minėtame prašyme pareiškėjas neprašė. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas prašė paaiškinti: „<...> kokiu konkrečiu teisės aktu, poįstatyminiu aktu arba vidaus dokumentu remiasi Vilniaus kalėjimo administracija, spręsdama, kad elgesys yra ne nepriekaištingas vien dėl to, kad nuteistasis nemoka papildomų savanoriškų įmokų, kai jau vyksta įstatymų nustatytas skolos išieškojimas per antstolį“; <...> kaip toks traktavimas suderinamas su galiojančiais teisės aktais <...> ir Lietuvos teisinės valstybės principais“ bei patvirtinti kad „<...> teisėtai vykdydamas 10 % priverstines išskaitas pagal CPK 736 straipsnį aš laikytinas vykdančiu įstatyminius įsipareigojimus, o tai negali būti pagrindas laikyti mano elgesį ne nepriekaištingu, apriboti atostogas ar kitas lengvatas“.