Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. (D. A. ) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimo bausme 13 metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. liepos 13 d. iki 2009 m. birželio 5 d.

Iš nuteistojo D. A. nukentėjusiajai J. F. priteistas 150 000 Lt neturtinės ir 18 942 Lt turtinės žalos atlyginimas bei 1696,16 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 21 d., tarp 00 val. ir 04 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo psichotropinės medžiagos LSD, tarpusavio konflikto su J. K. metu, tyčia peiliu 143 kartus dūrė jai į įvairias kūno dalis, padarydamas nukentėjusiajai durtinius - pjautinius sužalojimus smūgių vietose: 69 sužalojimus galvoje ir kakle, 49 sužalojimus krūtinės ląstoje ir pilve, 22 sužalojimus viršutinėse galūnėse bei 3 sužalojimus kojose. Didžiausią įtaką nukentėjusiosios mirčiai turėjo kaklo žaizda ir miego arterijos nupjovimas bei kiaurinės krūtinės ląstos žaizdos pažeidžiant dešinįjį plautį. Nuo patirtų daugybinių durtinių - pjautinių sužalojimų visumos J. K. įvykio vietoje mirė. Šiais veiksmais D. A. itin žiauriai nužudė J. K. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte.

Nuteistasis sutinka, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Tačiau jis teigia, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punktu, kvalifikuojant veiką pagal minėtą straipsnį, turi būti nustatyta, kad kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Nuteistasis nurodo, kad įvykio naktį kartu su nukentėjusiąją vartojo labai daug įvairių narkotinių bei psichotropinių medžiagų. Jis netgi mano, kad vartojo kur kas stipresnes narkotines medžiagas nei tuo metu galvojo, kad vartoja. Ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad tai, jog nužudė J. K. jis suvokė tik ryte, bet neatsiminė (todėl akivaizdu, kad ir nesuvokė), kokius veiksmus atliko konflikto metu.

Esant šioms aplinkybėms, apeliantas mano, kad apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad D. A. visiškai suvokė savo veiksmus, būsimas pasekmes ir šių veiksmų pavojingumą. Jo nuomone, tokia išvada gali būti tik tikėtina.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusioji ir prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis neigia pirmosios instancijos teismo nustatytą nužudymą kvalifikuojantį požymį - tai, kad nužudymą jis padarė itin žiauriai. Jis teigia, kad tokio žiaurumo nesuvokė dėl įvykio naktį vartotų daugybės įvairių narkotinių bei psichotropinių medžiagų. Dėl šių medžiagų poveikio jis tik ryte išvis suprato padaręs nužudymą. Kadangi jis nesuvokė nužudymą kvalifikuojančio požymio, jis, kaip teigiama skunde, negali atsakyti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, o turėtų atsakyti pagal šio straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punkte išaiškinta, kad „Nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų“.

Apeliantas J. K. nužudė padarydamas jai net 143 durtinius sužalojimus, iš jų net 69 galvoje ir kakle, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis tokiu sužalojimų skaičiumi bei jų išsidėstymu nukentėjusiosios kūne, pagrįstai nustatė kad nužudymas padarytas itin žiauriai.

Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad asmuo už nužudymą itin žiauriai atsako tais atvejais, kai suvokia itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Kaip minėta, apeliantas tokį suvokimą neigia, aiškindamas, kad savo veiksmų nesuvokė. Tačiau iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-I-5 matyti, jog objektyvių medicinos duomenų, kad D. A. inkriminuojamos veikos vykdymo metu sirgtų lėtiniu psichikos sutrikimu ar būtų laikino psichikos veikos sutrikimo būsenos, nėra. Jis, kaip nurodo ekspertų komisija, inkriminuojamos veikos vykdymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (b. l. 111-112, t. 3). Iš šio ekspertizės akto aprašomosios dalies matyti, kad atsakydami į pateiktus klausimus, ekspertai vertino ir galimą narkotinių bei psichotropinių medžiagų poveikį D. A. . Todėl minėta ekspertų išvada, kuria netikėti teismui nėra pagrindo, paneigia apelianto teiginį, kad jis įvykio metu nesuvokė visų aplinkybių, o konkrečiai, kad jis nesuvokė, jog nužudymą daro itin žiauriai. Todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė jog nužudymas padarytas itin žiauriai ir teisingai apelianto padarytą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Veikos padarymo metu šios teisės normos sankcija numatė terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos bausmę. Apeliantui paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė gana nedaug – tik 6 mėnesiais viršija sankcijoje numatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkį.

Pirmosios instancijos teismas kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Apeliantas teigia manantis, kad jam paskirtą bausmę reikėtų mažinti atsižvelgiant į tai, kad jis iš dalies prisipažino nužudęs J. K. , neneigė įvykio naktį buvęs nusikaltimo vietoje kartu su nukentėjusiąja dviese, be kitų pašalinių žmonių.

D. A. iš tikro davė tokius parodymus, tačiau to nepakanka, kad būtų pripažinta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis). Kaip matyti iš bylos ir šioje nutartyje jau minėtų argumentų, apeliantas nepripažįsta suvokęs kad nužudymą darė itin žiauriai. Po nusikaltimo padarymo jis ilgai slapstėsi užsienyje, buvo ieškomas. Iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-I-5 matyti, jog D. A. neatgailauja, stebima labai ryški gynybinė reakcija, nenoras bendradarbiauti bei neadekvačiai abejinga reakcija dėl buvusios draugės žūties - nepastebėta nei atgailos, nei išgyvenimo dėl pačios veikos (b. l. 112, t. 3).

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų“. D. A. parodymus apie savo veiką davė tik po to, kai 2008 m. liepos mėnesį buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje ir perduotas Lietuvai. Iki to laiko byloje buvo surinkta pakankamai daug jo kaltės įrodymų. Iš apelianto pokalbių telefonu su savo motina matyti, jog jam dar būnant Jungtinėje Karalystėje buvo žinoma, kad jis įtariamas, kad prieš jį renkami įrodymai, kad apie įvykį rašė spauda (b. l. 26-32, t. 2).

Šie duomenys paneigia, kad apeliantas pats, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažino padaręs nusikaltimą ir kad padėjo jį išaiškinti arba kad jis nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Todėl pripažinti tokią atsakomybę lengvinančią aplinkybę nebuvo pagrindo.

Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį neatstatomas pasekmes. Jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų ir tai turėjo įtakos J. K. nužudymui. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltininkas anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai. Esant visumai šių aplinkybių pripažintina, kad apeliantui paskirta bausmė, kuri nežymiai viršija sankcijos vidurkį, atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, ji nėra per griežta, todėl ir nešvelnintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. A. (D. A. ) apeliacinį skundą atmesti.