Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. R., E. B. ir nuteistojo P. R. gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 3 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 8 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

E. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 3 metams ir 3 mėnesiams;

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 7 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš P. R. ir E. B. solidariai priteista: A. K. – 526,82 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, D. K. – 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Kauno teritorinei ligonių kasai – 8 664,05 Lt už A. K. gydymą gydymo įstaigoje.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės; vadovaujantis BK 82 straipsniu, jam taikyta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas, įpareigojant tęsti mokslą arba dirbti. Dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

P. R. bei E. B. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2009 m. balandžio 29 d., apie 23.50 val., (duomenys neskelbtini), prie 52 namo esančioje viešojo transporto stotelėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, veikdami bendrininkų grupe, iš savanaudiškų paskatų užpuolė A. K., jį mušė rankomis, spardė į galvą bei kitas kūno vietas, padarydami realų pavojų nukentėjusiojo gyvybei sukėlusius sužalojimus – poodines kraujosruvas akių vokuose, veido sumušimą, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, apatinio žandikaulio vieno danties išmušimą, kairiosios akiduobės viršutinės sienelės lūžimą, viršutinių žandikaulių ir skruostikaulių kompleksų lūžimą, akytkaulio lūžimą, nosikaulių lūžimą, išsivysčiusią higromą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą;

be to, P. R. bei E. B. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, pavartoję fizinį smurtą prieš A. K., turėdami tikslą užvaldyti jo turtą, padarę jam sunkų sveikatos sutrikdymą ir taip atėmę galimybę priešintis, pagrobė jo 30 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“ su „Tele2“ SIM kortele.

Teismas nepagrįstai rėmėsi P. R. ir G. V. parodymais, duotais 2009 m. balandžio 30 d. juos apklausus kaip įtariamuosius. Tuo metu jiems nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, nebuvo pasiūlyta advokato pagalba, jie apklausti advokatui nedalyvaujant. Tuo pažeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 21 straipsnio 4 dalis. Vėlesnėse ikiteisminio tyrimo apklausose P. R. parodė A. K. nemušęs, tą patį patvirtino liudytojai G. V. ir A. G. Pradžioje G. V. parodė, kad nukentėjusįjį mušė P. R., nenorėdamas išduoti E. B. P. R. parodė save apkalbėjęs, jog mušė nukentėjusįjį, taip pat nenorėdamas išduoti E. B. bei spaudžiamas kriminalistų. Pastarieji jam paaiškino, kad prisipažinus paleis ir nesuims. Sužinojęs apie A. K. sužalojimo sunkumą bei sulaikius E. B., P. R. ėmė sakyti tiesą.

Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys ir įrodymai turi būti ištirti bei patikrinti teisiamajame posėdyje, tik tokiais įrodymais turi būti pagrįstas nuosprendis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį, jais negalima paneigti teisme išnagrinėtų įrodymų.

Teismas netinkamai ištyrė ir šališkai įvertino įrodymus, nuosprendį parėmė prielaidomis, vien prieštaringais, abejotinais, nepatikimais nuteistojo E. B. parodymais, nesutampančiais su kitais įrodymais. Tuo teismas esmingai pažeidė BPK reikalavimus išsamiai, nešališkai ištirti ir įvertinti įrodymus, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 išaiškinimų.

Teismas visas abejones turėjo aiškinti ginamojo naudai, tačiau pasielgė priešingai. Nuosprendis yra šališkas, teismo išvados neseka iš ištirtų įrodymų, teismas vadovavosi tik kaltinančiais įrodymais. Nuosprendis neatitinka tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, numatytų BPK 305 straipsnio 1 dalyje.

Byloje nustatyta, kad A. K. sunkiai sutrikdyta sveikata, tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tai padarė P. R. su E. B. Teisme P. R. parodė, kad nukentėjusįjį sumušė tik E. B. . Šiuos jo parodymus patvirtino įvykio vietoje buvę liudytojai G. V. ir A. G. Nuteistieji nesitarė nukentėjusiojo apiplėšti, ir P. R. nematė, kaip E. B. paėmė pastarojo telefoną. E. B. teisme pripažino mušęs nukentėjusįjį, tačiau parodė, jog jį mušė ir P. R., o telefoną E. B. paėmė tik po pavartoto smurto, jį pamatęs iškritusį iš nukentėjusiojo kišenės, šio momento P. R. su G. V. galėjo nematyti. Taigi P. R. ir E. B. parodymai nesutampa tik dėl P. R. dalyvavimo sumušant A. K. Įvykį matęs G. V. patvirtino P. R. parodymus, kad nukentėjusįjį mušė tik E. B., o ikiteisminio tyrimo metu apkaltino P. R. bijodamas, jog pastarasis jį patį gali apkaltinti dalyvavus darant nusikaltimą. Liudytojas A. G. parodė važiuodamas dviračiu matęs gulintį vyriškį ir tris vaikinus; vienas iš jų spyrė gulinčiajam į galvą, kiti du stovėjo 1 m atstumu nuo jo; vaikinai keikėsi, o vėliau kažkuris iš jų kelis kartus pasakė: ,,Užteks“. Byloje nustatyta, kad G. V. nukentėjusiojo nemušė. Iš išdėstytų parodymų darytina išvada, jog du stovėję vaikinai, kuriuos matė A. G., buvo G. V. ir P. R. Pastarasis parodė, kad E. B. spardant nukentėjusįjį matė dviračiu važiuojantį žmogų. Šie jo parodymai sutampa su liudytojo A. G. parodymais apie matytus vaikinus. Tai rodo P. R. sakius tiesą.

Specialisto išvadoje nustatyta, jog ant P. R. sportinių batelių rastas kraujas. P. R. ir G. V. parodė, kad E. B. sumušus nukentėjusįjį ir jiems kiek paėjus išgirdo pastarojo gargaliavimą, todėl sugrįžo prie jo, ir P. R. dešine koja jį atvertė. Taip P. R. pasielgus, batelis galėjo susikruvinti. Daiktų paėmimo metu kraujo dėmės buvo tik ant vieno batelio. Kaip jos atsirado ant kito batelio, liko neišaiškinta. Galima spėti, jog batelis galėjo susikruvinti jiems susilietus sėdint policijos automobilyje, poėmio metu, netinkamai supakavus batelius siunčiant specialistams. Kraujo dėmės ant batelių nepaneigia P. R. versijos, kad jis nukentėjusiojo nemušė, nespardė, tik patvirtina jo ir G. V. parodymus, jog P. R. koja atvertė nukentėjusįjį. Jei P. R. būtų spardęs pastarąjį, tai batelis būtų suteptas ne iš vidinės pusės, bet būtų kraujuota batelio keltis.

Iš nuteistųjų ir liudytojo G. V. parodymų bei veiksmų darytina išvada, kad nukentėjusysis buvo sumuštas neturint tikslo jo apiplėšti, be priežasties. Kaip parodė E. B., mobiliojo ryšio telefoną jis paėmė, pamatęs gulintį šalia nukentėjusiojo, draugams telefono nerodė. Paimdamas telefoną E. B. veikė vienas, apie tai P. R. nieko nesakė. P. R. apie tokius ketinimus ir veiksmus nieko nežinojo, todėl jo veiksmuose nėra nusikalstamai veikai būtino požymio – tyčios, taigi ir nusikaltimo sudėties.

Teismas, neatsižvelgęs į padarytos turtinės žalos dydį, paties apelianto turtinę padėtį, nukentėjusiesiems priteisė atlyginti per didelę neturtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų bei nuteistojo P. R. gynėjo apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovas prašo visus apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų P. R., E. B. ir nuteistojo P. R. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistasis E. B. skundžia tik bausmę ir priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl remdamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jo nuteisimo patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegijos nuomone, P. R. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl jo pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Abiem nuteistiesiems paskirtos teisingos bausmės, tinkamai priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Dėl esminių BPK pažeidimų

Esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.

Nuteistojo P. R. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su įrodymų vertinimu ir teigia, jog teismas įrodymus tyrė šališkai bei neobjektyviai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistojo P. R. kaltę.

Nėra pagrindo teigti, kaip tai daro gynėjas apeliaciniame skunde, kad teismas vadovavosi vien kaltinančiais įrodymais ir visiškai netyrė jo ginamajam palankių įrodymų.

Jau aptarta, jog pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistojo P. R. gynėjas ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti.

Nuteistojo P. R. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis ir nurodo, jog nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Ši norma reglamentuoja apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamus reikalavimus. Iš apeliacinio skundo turinio neaišku, kuo, gynėjo nuomone, pasireiškia BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų nesilaikymas. Gynėjas nenurodo nė vieno įrodymo, kuriuo grindžiamas nuosprendis, kuris nebūtų išnagrinėtas teisiamajame posėdyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo teigti, jog apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas – nuosprendis surašytas laikantis BPK 305 straipsnio nuostatų, jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties buvimo ir kitų klausimų pagrįstos išsamiai bei nešališkai teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus.

Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka ir BPK nuostatas, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimą.

Nuteistojo P. R. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeista R. R. ir G. V. teisė į gynybą, apklausiant juos 2009 m. balandžio 30 d. kaip įtariamuosius.

Su tokiu skundo motyvu negalima sutikti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas įtariamajam išaiškinama teisė turėti gynėją (BPK 21 straipsnio 4 dalis). Tai, kaip matyti iš 2009 m. balandžio 30 d. surašytų pranešimų apie įtarimą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 135; t. 2, b. l. 29), yra atlikta. Pranešimų įteikimo ir teisių išaiškinimo faktą patvirtina įtariamųjų P. R. bei G. V. parašai.

Pažymėtina, jog įtariamasis (kaltinamasis) teisę į gynybą gali įgyvendinti pats, per pasirinktą ir pasikviestą ar paskirtą gynėją. Tačiau įtariamasis (kaltinamasis) bet kuriuo baudžiamojo proceso metu savo iniciatyva turi teisę atsisakyti gynėjo, o toks atsisakymas užfiksuojamas surašant protokolą (BPK 52 straipsnio 1 dalis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjai įtariamiesiems P. R. ir G. V. išaiškino teisę turėti gynėją, tai užfiksuota 2009 m. balandžio 30 d. teisės turėti gynėją išaiškinimo protokoluose (t. 1, b. l. 133; t. 2, b. l. 28). Abu įtariamieji nurodė, jog gynėjai jiems nereikalingi (t. 1, b. l. 134; t. 2, b. l. 28). Vadinasi, P. R. ir G. V. pasinaudojo savo teise atsisakyti gynėjo. BPK 51 straipsnio prasme gynėjo dalyvavimas nebuvo privalomas. Dėl to aplinkybė, kad jų, kaip įtariamųjų, apklausose nedalyvavo gynėjas, negali būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu. Be to, P. R. ir G. V. neprarado šios teisės ir jiems nebuvo suvaržyta teisė gintis patiems, taip pat kviestis ar prašyti paskirti jiems gynėją (BPK 52 straipsnio 3 dalis), tuo jie vėliau pasinaudojo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje baudžiamojoje byloje gynėjo nedalyvavimas P. R. bei G. V. pirmą kartą apklausiant kaip įtariamuosius nepažeidė ir nesuvaržė jų teisės į gynybą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą atlikta jų apklausa ir jos rezultatai negali būti laikomi neteisėtais bei niekiniais dėl to, kad joje nedalyvavo gynėjas.

Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi P. R. ir G. V. pirminiais parodymais, gautais šioje baudžiamosios bylos proceso stadijoje ir įstatymo nustatyta tvarka perskaitytais teisiamajame posėdyje.

Dėl P. R. kaltės

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog P. R. su E. B., veikdami bendrai, pavartodami fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiajam A. K. priklausantį turtą, o grobimo metu dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Nuteistojo P. R. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo ginamojo veiksmus, nes jis jokio smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl P. R. nusikalstamų veiksmų įvertinimo ir veikos kvalifikavimo.

Byloje surinktų įrodymų visetas (nuteistųjų E. B., P. R., liudytojo G. V. parodymai, specialistų išvados ir kt.), pačios nusikalstamos veikos analizė rodo, jog P. R. su E. B. nukentėjusiajam A. K. sunkiai sutrikdė sveikatą būtent plėšimo metu, turėdami tikslą užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį turtą.

Šie faktiniai duomenys kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Visų įvykyje dalyvavusių asmenų – P. R., E. B. ir G. V. – parodymai dėl pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį A. K. yra skirtingi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų parodymais vadovavosi tiek, kiek jie atitinka byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visetą.

Pagal pirminius nuteistojo P. R. parodymus A. K. sumušė jis ir G. V. (t. 2, b. l. 30-31). Pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose P. R. teigė A. K. nemušęs, tai padaręs E. B.

Pagal pirminius G. V. parodymus smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo tik P. R. (t. 1, b. l. 136-137). Vėliau jis teigė, kad P. R. nukentėjusiojo nemušė, o tai padarė E. B. (t. 2, b. l. 26-27). Pastarosios versijos jis laikėsi ir pirmosios instancijos teisme.

Nuteistasis E. B. ikiteisminio tyrimo metu ir abiejų instancijų teismuose parodė, jog nukentėjusįjį A. K. mušė jis ir P. R.

Nuteistojo P. R. aiškinimą, kad duodamas pirminius parodymus save apkalbėjo, nes jį vertė kriminalistai, paneigė pirmosios instancijos teisme apklausti tyrėjai W. K. ir A. R., kurie parodė, jog tiek P. R., tiek liudytojas G. V. parodymus davė laisva valia. Beje, liudytojas G. V. teisme patvirtino, kad pareigūnai nenurodinėjo, ką reikia sakyti.

Pareigūnų paaiškinimas teisinės normos, jog prisipažinimas gali palengvinti kaltininkų padėtį, nevertinamas kaip psichologinis spaudimas.

Atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo P. R. tvirtinimas, kad jis bijojo E. B., kadangi tiek P. R., tiek E. B. teisme parodė, jog jie visi buvo draugai. Taigi P. R. nebuvo pagrindo bijoti.

Neįtikinamas liudytojo G. V. teisme išsakytas motyvas, kad savo pirminiuose parodymuose sakė nukentėjusįjį mušus P. R., nes nenorėjo išduoti E. B., be to, galvojo, jog P. R. kaltę suvers kitiems. Nelogiška vieną draugą apkalbėti, kad nuslėptų kito draugo veiksmus. Taip pat nelogiška apkalbėti draugą iš anksto galvojant, jog šis gali apkalbėti jį patį.

Dėl išdėstytų motyvų nuteistojo E. B. parodymus dėl P. R. smurtinių veiksmų prieš A. K. pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuosekliais, kadangi jo parodymai šioje dalyje sutapo su nuteistojo P. R. ir liudytojo G. V. pirminiais parodymais.

Pakeistų G. V. parodymų dėl E. B. pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį pobūdžio (trypė) ir apimties apeliacinės instancijos teismas nevertina kaip teisingų, nes to nepatvirtina bylos medžiaga.

Nuteistojo E. B. parodymus, kad smurtą prieš A. K. vartojo ir P. R., įrodo objektyvūs bylos duomenys.

Iš specialisto išvados Nr. S 254/09 (01) duomenų (t. 1, b. l. 28-29) matyti, jog ant abiejų P. R. sportinių batų rastas A. K. kraujas su 99,9999999999 % tikimybe.

P. R. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad daiktų paėmimo metu kraujo dėmės buvo tik ant vieno batelio, todėl neaišku, kaip jos galėjo atsirasti ir ant kito. Jis spėja, jog antras batelis galėjo susikruvinti susilietęs su kitu kruvinu bateliu, t. y. sėdint policijos automobilyje arba vėliau netinkamai juos supakavus.

Atkreipiamas dėmesys, kad versiją dėl galimybės antram bateliui susitepti krauju jau pats gynėjas suformuluoja tik kaip spėjimą, t. y. neturėdamas tai pagrindžiančių įrodymų. Priimdamas sprendimą teismas spėjimais nesivadovauja, o šią versiją paneigia bylos duomenys.

BPK 98 straipsnis reglamentuoja daiktų ir dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, pateikimą. Šio procesinio veiksmo metu neprivaloma pateikiamų daiktų detaliai apžiūrėti ir aprašyti.

Be to, jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. S 254/09 (01) nurodyta, jog ant P. R. kairio bato kraujo labai mažai, todėl paimant sportinius batelius jo buvo galima nepastebėti.

Nuteistasis P. R. kraujo atsiradimą ant jo sportinių batelių aiškina tuo, kad, E. B. sumušus nukentėjusįjį ir šiam pradėjus gargaliuoti, P. R. dešine koja nukentėjusįjį apvertė norėdamas įsitikinti, ar jis gyvas.

Tokius nuteistojo P. R. parodymus paneigia kraujo dėmės forma, būdinga tiškimui, t. y. sudavus smūgį ir užtiškus kraujui.

Taigi priešingai, negu teigia P. R. gynėjas apeliaciniame skunde, kraujo dėmės ant batelių paneigia P. R. versiją, jog jis nukentėjusiojo nespardė, o tik jį apvertė.

Nuteistojo E. B. parodymus patvirtina liudytoja I. A., ikiteisminio tyrimo metu parodžiusi, kad E. B. iš karto po įvykio jai papasakojo, jog jis kartu su P. R. ir G. V. prie prekybos centro ,,Pasimatymas“ sumušė žmogų (t. 1, b. l. 117).

Liudytojas O. N. taip pat patvirtino, kad sulaikius P. R. ir G. V. automobilyje jie abu kalbėjo turėsią problemų (t. 1, b. l. 115-116).

Nepagrįstas nuteistojo P. R. gynėjo apeliacinio skundo argumentas liudytoją A. G. patvirtinus, jog P. R. nemušė A. K.

Liudytojas A. G. teisme parodė, kad važiuodamas dviračiu pamatė gulintį vyriškį ir tris vaikinus; vienas iš jų spyrė gulinčiajam į galvą, kiti du stovėjo 1 m atstumu nuo jo; vaikinai keikėsi, o vėliau kažkuris iš jų kelis kartus pasakė: ,,Užteks“.

Šie liudytojo parodymai nepatvirtina P. R. parodymų, jog jis A. K. nemušė, nes liudytojas A. G. įvykį matė iš tolo ir neįsidėmėjo, kuris iš vaikinų spardė nukentėjusįjį, o kurie du vaikinai stovėjo šalia. Taip pat liudytojas paaiškino, kad nei pagal balsą, nei pagal išvaizdą negalėtų jų atpažinti. Be to, liudytojas nematė prieš nukentėjusįjį vartojamo smurto pradžios, nes, kol neprivažiavo arčiau, įvykį jam užstojo stotelės stikle esanti reklama. Taigi jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kas smurtavo iki tol, kol nukentėjusysis nugriuvo.

Išdėstytų įrodymų visetas patvirtina, jog smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo ne tik E. B., bet ir P. R.

Nuteistojo P. R. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad vaikinai nesitarė nukentėjusiojo apiplėšti ir P. R. nematė, kaip E. B. paėmė pastarojo telefoną.

Tokį apeliacinio skundo motyvą paneigia bylos medžiaga.

Nuteistasis P. R. pirmosios instancijos teisme parodė, jog E. B. stotelėje pamatė sėdintį nukentėjusįjį ir pasiūlė ,,pasidaryti pinigų“. E. B. pirmas perbėgo gatvę, po to pribėgo jis su G. V.

Liudytojas G. V. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 26-27) parodė, kad E. B. pasakė einąs tą vyriškį ,,pakirsti“. Liudytojas suprato, jog E. B. eina jo apiplėšti. Jis su P. R. nuėjo iš paskos.

Nuteistasis E. B. pirmosios instancijos teisme teigė, kad prie nukentėjusiojo nuėjo paprašyti cigaretės, šiam kažką atsakius jis du kartus sudavė ranka į veidą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius nuteistojo E. B. parodymus, nes byloje nustatyta, jog prieš įvykį visi turėjo ir rūkė savo cigaretes.

Nustatyta, kad būtent E. B. iš savanaudiškų paskatų pasiūlė apiplėšti nukentėjusįjį, jis pirmasis pavartojo smurtą prieš jį, o P. R. tokiems jo veiksmams neprieštaravo ir prie jų prisidėjo, tuo pat metu pats pavartodamas smurtą prieš nukentėjusįjį. Toks bendrininko elgesys baudžiamosios teisės teorijoje vadinamas prisidėjimu prie daromo nusikaltimo konkliudentiniais veiksmais.

Aplinkybė, jog P. R. galėjo nematyti, kaip E. B. paėmė mobiliojo ryšio telefoną, neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Atkreipiamas dėmesys, kad tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami (BK 24 straipsnio 1 dalis), baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje. Nusikaltimo bendrininku – vykdytoju yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (vartojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį bei grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyvius plėšimo požymius, nurodytus BK 180 straipsnio 1 dalyje (pvz., tik vartojo smurtą).

Šioje byloje neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pasiūlė užvaldyti svetimą turtą ir kuris tą turtą pagrobė. Svarbu tai, kad P. R. savo elgesiu pritarė ir padėjo įgyvendinti E. B. sumanymą, t. y. pats vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį.

Dėl skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstytų motyvų P. R. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nors jis pats turto negrobė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 11 punkto 1 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti pavartoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas. Plėšimo metu pavartotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Fizinio smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. Jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika turi būti kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes BK 180 straipsnio 3 dalis neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, o BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto dispozicija apima tik sveikatos sutrikdymo pasekmes dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nenumato nuosavybės pagrobimo.

Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis P. R. kartu su E. B. svetimą turtą pagrobė plėšimo būdu, t. y. pavartoję prieš nukentėjusįjį A. K. fizinį smurtą.

Specialisto išvados Nr. G-2107/09 (02) duomenys (t. 1, b. l. 69-70) patvirtina, jog dėl P. R. ir E. B. pavartoto fizinio smurto, įrodyto skundžiamu nuosprendžiu bei šia nutartimi, A. K. padaryti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos akių vokuose, veido sumušimas, muštinė žaizda apatinėje lūpoje, apatinio žandikaulio vieno danties išmušimas, kairiosios akiduobės viršutinės sienelės lūžimas, viršutinių žandikaulių ir skruostikaulių kompleksų lūžimai, akytkaulio lūžimas, nosikaulių lūžimai, išsivystė higroma. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ir galėjo atsirasti artimu į KMUK stacionarizavimą laiku, t. y. 2009 m. balandžio 29 d. Išvardinti sužalojimai sukėlė realų pavojų gyvybei, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti dėl keturių ar daugiau trauminių poveikių.

Taigi pirmosios instancijos teismas nuteistojo P. R. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą kaip plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų idealiąją sutaptį.

Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą, kiekvienam kaltininkui paskyręs individualizuotą bausmę.

Teismas atsižvelgė, kad P. R. ir E. B. padarė vieną apysunkį (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir vieną labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimus; abu nusikaltimai padaryti tyčia; dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis visam gyvenimui tapo neįgalus ir visiškai nedarbingas, jam reikalinga nuolatinė slauga (t. 1, b. l. 83-85).

Teismas atsižvelgė į kiekvieno apelianto asmenybę: nors abu nuteistieji anksčiau neteisti (P. R. Kauno m. apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), tačiau abu bausti administracinėmis nuobaudomis (t. 2, b. l. 78, 129-136); E. B. charakterizuojamas neigiamai (t. 2, b. l. 142).

Teismas pagrįstai nenustatė apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir teisingai pripažino jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jog nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, nes pastaroji aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos veikoms padaryti.

Nepagrįstas nuteistojo E. B. apeliacinio skundo motyvas teismą neatsižvelgus, kad jis nuo tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, padėjo teismui išaiškinti įvykio aplinkybes, nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimus.

Priešingai, teismas į šias aplinkybes atsižvelgė ir pagrįstai konstatavo, jog E. B. parodymai dėl abiejų nuteistųjų pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį yra nuoseklūs, tačiau to negalima vertinti kaip visiško prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, kadangi jis nepripažino prie A. K. priėjęs ir smurtą prieš jį pavartojęs, turėdamas tikslą apiplėšti, t. y. nusikaltimo savanaudiškų paskatų.

Apeliantas skunde nurodo, kad jo parodymais teismas vadovavosi, įrodinėdamas nuteistojo P. R. kaltę, tačiau tai nereiškia, jog jo parodymai visa apimtimi yra teisingi. Teismas vadovavosi tik ta apelianto parodymų dalimi, kuri neprieštaravo pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tų pačių aplinkybių.

Beje, apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. B. jau teigė apkalbėjęs P. R. Tai taip pat rodo, kad apeliantas nenuoširdus. Dėl to nėra teisinių argumentų pripažinti E. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes jos esmę sudaro ne tik prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, bet ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Nuteistojo P. R. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog jis turi dukrą, gyvenamąjį plotą, dirbo užsienyje, ruošėsi susituokti, negali turėti esminės reikšmės bausmės dydžiui, nes skiriant bausmę atsižvelgiama į bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, numatytą BK 54 straipsnyje.

Priklausomai nuo nuosprendyje išdėstytų bausmės dydžiui reikšmingų aplinkybių, įvertinęs nukentėjusiajam sukeltas itin sunkias pasekmes, teismas abiem nuteistiesiems paskyrė didesnes nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes. P. R. paskirta kiek griežtesnė bausmė, nes jis jau anksčiau buvo padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir, nors nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, jokių išvadų nepadarė ir vėl nusikalto.

Teisėjų kolegijos nuomone, P. R. ir E. B. už kiekvieną nusikaltimą paskirtos bausmės bei galutinės subendrintos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

Nuteistasis E. B. skunde teigia, kad teismas turėjo pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas tokių išimtinių aplinkybių nenustatė ir nenurodė. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Beje, E. B. apeliaciniame skunde taip pat nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų teismui manyti, kad paskirta 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų šiam principui. Jau aptartą apeliacinio skundo motyvą, jog jo parodymai teismui padėjo įrodyti nuteistojo P. R. kaltę, apelianto nuomone, turintį turėti įtakos bausmės švelninimui, nuteistasis E. B. pats paneigė apeliacinės instancijos teisme teigdamas, kad P. R. apkalbėjo.

Dėl neturtinės žalos

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo E. B. apeliacinio skundo motyvu, jog pirmosios instancijos teismas priteisė atlyginti per didelę neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, bylai reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai niekas negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurio ribų įstatymai nenustato.

Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma (tyčia ar neatsargumas) taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį.

Tyčia pažeidus labiausiai teisės ginamas vertybes, tokias kaip žmogaus gyvybė, sveikata ir kt., neturtinės žalos pasekmių bei ją padariusio asmens kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais kitiems, tokiems kaip padarytos turtinės žalos dydis, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar pan.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam A. K. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistųjų E. B. ir P. R. veiksmais. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pasekmes, t. y., jog dėl nuteistųjų tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis A. K. visam gyvenimui tapo neįgalus ir prarado 100 procentų darbingumo, jam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, todėl patyrė bei patiria ne tik fizinę negalią, bet ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką, yra ne kartą akcentavęs, kad, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-470/2006, 2K-228/2007 ir kt.).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuteistieji E. B. ir P. R. tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą A. K.

Žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį.

Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis E. B. turi turto, tačiau jis yra jaunas, darbingas, ir tai sudaro prielaidą ieškinį atlyginti ateityje.

Pirmosios instancijos teismas neturtinę žalą pagrįstai priteisė ir nukentėjusiajai D. K.

Nors nusikaltimu sunkiai sužalota ne D. K., o jos brolis, tačiau ji taip pat patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dėl brolio sužalojimo. Abiejų instancijų teismuose ji parodė, jog visą likusį gyvenimą turės prižiūrėti kartu gyvenantį neįgalų brolį: maitinti, rengti, prausti ir pan., nes jam reikalinga nuolatinė slauga, o jis savo šeimos neturi. Brolis tapo visiškai nuo jos priklausomas, dėl to apribotas jos pačios asmeninis gyvenimas. Įvertinus nukentėjusiosios amžių, dėl brolio sužalojimo ir jo priežiūros pasikeitęs jos pačios asmeninis gyvenimas neabejotinai jai padarė didelės neturtinės žalos, kurią turi atlyginti brolį sužaloję asmenys.

Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais yra įvairus, jis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma lemia šios žalos atlyginimo dydį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiajam A. K. priteistas 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimo dydis, o nukentėjusiajai D. K. – 30 000 litų neprieštarauja CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams.

Abiejų nuteistųjų ir nuteistojo P. R. gynėjo apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų P. R., E. B. ir nuteistojo P. R. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.