Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK į teismo posėdį neatvyko, atsiliepime prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad Panevėžio AVPK areštinėje E. V. buvo periodiškai laikomas nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. (b. l. 45-50). Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. Atsižvelgus į tai, kad Panevėžio AVPK pateikė nustatyta tvarka tvarkomo areštuotojo asmens judėjimo registracijos žurnalo išrašus, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo buvimo policijos įstaigoje areštinėje laikotarpį. Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos 2010 m. rugpjūčio 2 d. - 2017 m. balandžio 3 d. laikotarpiu.

Dėl senaties taikymo

Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK prašė E. V. reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už 2010 m. rugpjūčio 2 d. - 2015 m. gruodžio mėn. laikotarpį taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu šią pareiškėjo skundo dalį atmesti ( b. l. 16).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-363/2012). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes ir pareiškėjo E. V. nurodytus galimai patirtus neigiamus išgyvenimus, daro išvadą, jog pareiškėjas, būdamas Panevėžio AVPK areštinėje 2010 m. rugpjūčio 2 d. - 2015 m. gruodžio mėn. laikotarpiu, turėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 4 d. (b. l. 2). Dėl šios priežasties E. V. daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta objektyvių, t. y. nuo E. V. valios nepriklausiusių, aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas tvirtino, kad jautė sukeltus neigiamus išgyvenimus ir diskomfortą, daroma išvada, kad jis turėjo galimybę suvokti savo subjektyvių teisių suvaržymus. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino.

Esant Lietuvos valstybės atstovo prašymui taikyti ieškinio senatį bei įvertinus tai, jog pareiškėjas skundą pateikė 2017 m. gruodžio 4 d., E. V. reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už 2010 m. rugpjūčio 2 d. - 2014 m. lapkričio 19 d. laikotarpį taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą jo buvimo Panevėžio AVPK areštinėje 2014 m. gruodžio 8 d. - 2017 m. balandžio 3 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 ir kt.).

Byloje nėra ginčo, kad E. V. ginčo laikotarpiu buvo nuteistasis ir atliko teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 2 straipsnį, šio kodekso numatytais atvejais valstybės institucijos priima teisės aktus bausmių vykdymo klausimais, kurie nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas). Ginčo laikotarpiu galiojusio Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose); asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje; suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Suėmimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 37:2009, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teises ir pareigas, jų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą ir neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad atvykus į Panevėžio AVPK areštinę iš kitų laisvės apribojimo vietų, jam nebūdavo sudaryta galimybė tą pačią dieną, o esant dideliam skaičiui žmonių (areštantų) ar šiems atvykus vakare (po 22 valandos) – ne vėliau kaip kitą dieną nusiprausti po šiltu dušu.

Ginčo laikotarpiu galimybę nusiprausti po dušu reglamentavusių 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 7.12 punktas nustatė, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Analogiška taisyklė buvo įtvirtinta iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos 37:2009 60 punkte ir nurodytu metu įsigaliojusios Higienos normos 134:2015 44 punkte. Bylos nagrinėjimo metu galiojančių 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 59 punkto nuostata, kad naujai į policijos areštinę uždarytiems areštantams ar iš kitų laisvės apribojimo vietų atvykusiems areštantams, jei jie pageidauja, tą pačią dieną, o esant dideliam skaičiui areštantų ar šiems atvykus vakare (po 22 val.) – ne vėliau kaip kitą dieną turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti dušu, ginčo laikotarpio teisiniams santykiams netaikoma, nes, bylos duomenimis, E. V. po 2017 m. balandžio 3 d. į Panevėžio AVPK areštinę nebuvo pristatytas.

Panevėžio AVPK teigė, kad pareiškėjo teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu buvo užtikrinama, kartais – ir atvykimo dieną. Šiuos atstovo paaiškinimus patvirtina duomenys apie pareiškėjo išvedimą iš kameros (b. l. 53-98). Atsakovas nepaneigė aplinkybės, kad jam ne rečiau kaip kartą per savaitę buvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu. Bylos duomenimis, pareiškėjas į Panevėžio AVPK areštinę buvo pristatomas planiniais konvojais, t. y. į areštinę patekdavo patikrintas, ar nėra utėlėtas ir apsikrėtęs niežais. Be to, išanalizavus Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie pareiškėjo išvedimą iš kameros, daroma išvada, kad pareiškėjas dušu, kaip taisyklė, naudodavosi kitą dieną po atvykimo (b. l. 97, 94, 82, 76, 73, 71, 66, 64, 60, 57).

Remiantis tuo, kas nurodyta, teismas daroma išvada, Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu teisės normų, reglamentavusių areštinėje laikomo asmens teisę pasinaudoti dušu, nepažeidė ir dėl šios priežasties pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos nesukėlė.

Be to, pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinės dušo kabinoje nebuvo dozatoriaus su higienos priemone, o prireikus, areštinė asmens higienai palaikyti išduodavo tik ūkinį muilą.

Higienos normos 37:2009, galiojusios nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., 30 punktas nustatė, kad sanitarinės švaryklos dušinėje turi būti skysto muilo su dozatoriumi arba individualaus muilo. Higienos normos 134:2015, galiojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., 31 punktas nustatė, kad sanitarinės švaryklos dušinėje turi būti muilo. 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 83 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis, įskaitant ir muilu.

Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad visiems Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims buvo išduodamas tinkamas kiekis atitinkamos paskirties muilo (b. l. 15). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo paaiškinimais, kadangi juos patvirtina byloje esantys kiti įrodymai. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2017 m. gruodžio 27 d. tarnybiniame pranešime „Dėl E. V. laikymo areštinėje“ nurodė, kad, laikantis 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 83 punkto ir esant būtinumui, pareiškėjas buvo aprūpinamas muilu – jam buvo išduodamas ūkiškas rūbams išsiskalbti ir kūnui nusiprausti skirtas muilas (b. l. 26-28). Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 19 d. patikrinimo akto duomenys patvirtina, kad sanitarinės švaryklos duše muilu aprūpinami visi sulaikytieji, areštinės sandėlyje muilo atsargų buvo (b. l. 31-32).

Pareiškėjas paaiškino, kad jo artimieji jam ne visada perduodavo higienos palaikymui skirtų priemonių. Išanalizavus Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie E. V. skirtus perduoti daiktus, daroma išvada, kad 2015 m. liepos mėn. - 2016 m. sausio mėn. laikotarpiu pareiškėjui buvo perduodamas muilas, šampūnas, dušo želė (b. l. 20-23), šių priemonių pareiškėjui nebuvo perduota 2016 m. birželio ir rugpjūčio mėnesiais. (b. l. 18-19). Vertinant pareiškėjo paaiškinimus apie negautą asmens higienai skirtą muilą, atsižvelgiama į tai, kad E. V. konkrečiai nenurodė, kada jam nebuvo išduotas muilas, bei nepateikė duomenų, kad dėl muilo neišdavimo ar išduoto netinkamo muilo būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK ar areštinės vadovybę.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą dėl jam policijos įstaigos areštinėje neišduotų higienos priemonių laikomi nepagrįstais byloje nustatytais įrodymais.

Be to, E. V. patirtą neturtinę žalą, kildinamą iš privatumo neužtikrinimo, grindė tuo, kad Panevėžio AVPK areštinės dušinėje įrengtoje persirengimo patalpoje nebuvo atskirų kabinų, todėl tais atvejais, kai dušu naudodavosi ir kitas areštinėje laikomas asmuo, pareiškėjas jausdavosi nepatogiai.

Pagal Higienos normos 37:2009, galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., 29 punktą, sanitarinėje švarykloje turėjo būti įrengiamos šios patalpos: nusirengimo kambarys, dušinė, apsirengimo kambarys, švarių rankšluosčių sandėlis (spinta), valymo inventoriaus, plovimo ir dezinfekavimo priemonių laikymo patalpa (spinta). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Higienos normos 134:2015 29 punktas nustatė, kad sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Daroma išvada, kad nurodyti teisės aktai reikalavimų įrengti kiekvienam asmeniui skirtas atskiras persirengimo kabinas neįtvirtino.

Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad areštinėje yra įrengti du dušo kambariai, kuriuose yra įrengtos pakabos rūbams pasikabinti, dėtuvės higienos priemonėms pasidėti, padėti indai rūbams išsiskalbti, dušo patalpa nėra stebima (b. l. 15). Šiems paaiškinimams pagrįsti policijos įstaiga pateikė Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2017 m. gruodžio 27 d. tarnybinį pranešimą „Dėl E. V. laikymo areštinėje“, kuriame nurodyta, kad Panevėžio AVPK areštinėje esantys dušo kambariai yra tvarkingi, duryse nėra jokių stebėjimo langelių, duše esantys asmenys turi visišką privatumą (b. l. 26-28). Išanalizavus Panevėžio visuomenės sveikatos centro parengtų patikrinimo aktų duomenis, daroma išvada, kad ši kontrolės institucija ginčo laikotarpiu ne kartą tikrino Panevėžio AVPK areštinę ir konstatuodavo, kad joje įrengtos dušinės patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus (b. l. 30, 35-36, 40, 41-42).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK areštinėje įrengta dušo patalpa atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui naudojantis policijos įstaigos dušu, buvo pažeista jo teisė į privatumą.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad Panevėžio AVPK areštinės kratos kambaryje nebuvo praustuvo, dėl ko per kratą nebūdavo galimybių nusiplauti rankų.

Teritorinių policijos įstaigų areštinėse kratos kambario įrengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Konvojavimo taisyklių IV skyriaus „Konvojuojamųjų kratos organizavimas“ 75 punktas. Šiame punkte numatyta, kad teritorinių policijos įstaigų areštinėse konvojuojamųjų kratai, drabužių (avalynės, galvos apdangalų), daiktų ir maisto produktų apžiūrai atlikti turi būti įrengtos gerai apšviestos patalpos; jose turi būti: stalai, kėdės, suolai, chalatai pareigūnams, patiesalai (ant grindų prie suolų), indas su vandeniu ir puodelis, praustuvas, dezinfekuojamosios priemonės, muilas, rankšluosčiai, vienkartinės pirštinės ir instrumentai daiktų ir maisto produktų apžiūrai atlikti.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2017 m. gruodžio 28 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinėje esančio kratos kambario“ nurodė, kad areštinės kratos kambaryje yra visos Konvojavimo taisyklių 75 punkte išvardintos priemonės, išskyrus praustuvą (b. l. 29).

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinės kratos kambario įrengimas neatitiko visų Konvojavimo taisyklių 75 punkto reikalavimų.

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu 33 kartus buvo konvojuotas į Panevėžio AVPK areštinę ir iš jos. Pareiškėjas tvirtino, jog tai, kad kratų metu jis neturėdavo galimybės nusiplauti rankų, sukeldavo nepatogumų. Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, sprendžiama, kad tokie pareiškėjo patirti nepatogumai gali būti vertinami kaip neturtinė žala.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).

Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisminėje praktikoje taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą ir yra savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas ( 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98 ir kt.). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, remdamasis EŽTT praktika, taip pat yra suformavęs aiškinimą, kad teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012).

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į ginčo laikotarpį, nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę bei nesant duomenų, patvirtinančių, jog byloje nustatytos netinkamos laikymo areštinėje sąlygos būtų sukėlusios itin sunkių žalingų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, pakankama satisfakcija E. V. patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra pripažinimas, kad jo teisė į tinkamas laikymo sąlygas areštinėje buvo pažeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo E. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo teritorinės policijos įstaigos areštinėje sąlygas.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.