- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-04
- Bylos Nr.
- 2A-458/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė, Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Teisės akademijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybė
- Advokatai
- Michailas Sadovničius
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1369-38/2006 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams Lietuvos Teisės akademijai (dabar M. Romerio universitetas) ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė, dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu bei įpareigojimo atkurti nuosavybės teises.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai bei Lietuvos Teisės akademijai (dabar M. Romerio universitetas), prašydamas pripažinti iš dalies negaliojančia 1997 m. spalio 9 d. valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. 54 K01/97-1401 ir taikyti restituciją bei įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovo nuosavybės teises į 0,3300 ha žemės sklypą, kuris iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė ieškovo motinai Z. G.
Ieškovas nurodė, kad minėta Valstybinės žemės panaudos sutartis tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir M. Romerio universiteto dėl 38 099 m² žemės sklypo, esančio Valakupių g. 5, Vilniuje, buvo sudaryta pažeidžiant įstatymus bei poįstatyminius aktus ir 8 449 m² žemės sklypo plotas skirtas M. Romerio universitetui neteisėtai. Šiuos teiginius ieškovas grindė nurodydamas, jog jis turi teisę atkurti nuosavybės teises į motinos Z. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 1,06 ha žemės sklypą, tačiau pradėjus kartografavimo darbus, paaiškėjo, kad dalis sklypo yra priskirta valstybės išperkamai žemei bei užimta M. Romerio universiteto pagal minėtą 1997 m. spalio 9 d. valstybinės žemės panaudos sutartį. Ieškovo nuomone, ši panaudos sutartis sudaryta neteisėtai, nes ja atsakovui M. Romerio universitetui buvo perduotas 38 099 m² ploto žemės sklypas, tuo tarpu pagal 1995 m. lapkričio 13 d. Vyriausybės nutarimo Nr.1428 1.2.1 punktą, sprendimą dėl tokio dydžio žemės sklypo skyrimo turėjo priimti Vyriausybė, tačiau Vyriausybės nutarimo, kuriuo būtų M. Romerio universitetui paskirtas minėto dydžio žemės sklypas, nėra. Be to, ieškovas teigė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pirmo straipsnio antrosios dalies 2 punktą, į laisvos valstybinės žemės fondą buvo galima perduoti tik tą žemę, kurios nepageidavo susigrąžinti natūra piliečiai (t. 1, b. l. 3).
Ieškovas taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, jog apie ginčo valstybinės žemės panaudos sutartį sužinojo tik po to, kai į Vilniaus apskrities viršininko administraciją kreipėsi ieškovo advokatas, tai yra tik po 2004 m. rugsėjo 10 d. (t. 1, b. l. 14-15).
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovo M. Romerio universiteto neliečiamumo teisę naudotis jam priskirta teritorija numatė dar LR Aukščiausioji Taryba 1991 m. gegužės 14 d. nutarimu patvirtinusi šios mokymo įstaigos statutą, o atsakovo M. Romerio universiteto teritorijos ribų keitimas be LR Aukščiausiosios Tarybos sutikimo nebuvo galimas. Be to, atsakovas nurodė, jog ginčo valstybinės žemės panaudos sutartį pasirašė Vilniaus apskrities viršininkas, nes tuo metu buvo susiformavusi tokia praktika, kuri vėliau buvo įteisinta Žemės įstatymo pakeitimais (t. 1, b. l. 35-37).
Atsakovas M. Romerio universitetas su pareikštu ieškiniu taip pat nesutiko. Nurodė, kad ginčo valstybinės žemės panaudos sutarčiai priskirtas žemės sklypas buvo suformuotas nepažeidžiant ieškovo interesų, o pats panaudos sandoris atitiko tuo metu galiojusius įstatymus. Ginčo žemės sklypo ribas 1997 m. vasario 27 d. nustatė Vilniaus miesto valdyba, tai yra subjektas, kuriam tokia teisė buvo suteikta. Patį ginčo sandorį pasirašė Vilniaus apskrities viršininkas, kuriam tokią teisę delegavo Vyriausybė pagal tuomet susiklosčiusią praktiką. Be to, atsakovas nurodė, jog ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą savo reikalavimams ginti teismine tvarka, nes apie sudarytą ginčo valstybinės žemės panaudos sutartį ieškovas sužinojo anksčiau nei ieškovo advokatas pateikė užklausimą Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl ginčo žemės sklypo naudojimo (t. 1, b. l. 49-53).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad ginčo sandoris buvo sudarytas laikantis visų tuo metu galiojusių įstatymų bei poįstatyminių aktų reikalavimų. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, jog Vyriausybė, formuodama atsakovo M. Romerio universiteto materialinę bazę, 1990 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr.145 pirmu punktu perdavė minėtam atsakovui ir pastatus, esančius Valakupių g. 5, Vilniuje. Kartu su pastatais buvo perduota naudojimui ir po pastatais bei prie jų esanti inventorizuota valstybinio fondo žemė (1991 m. gegužės 14 d. LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr.I-1311). Teismas sprendė, kad jau nuo minėto 1990 m. balandžio 28 d. Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo dienos atsakovas M. Romerio universitetas tapo faktiniu perduoto žemės sklypo naudotoju, įgijusiu žemės naudotojo teises, apibrėžtas Žemės įstatymo 8 straipsnyje (1994-04-26 redakcija), o pats žemės sklypas priskirtas neprivatizuotinos žemės kategorijai Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto (1991-07-25 redakcija) pagrindu. Teismas konstatavo, jog atsakovui M. Romerio universitetui tapus faktiniu ginčo žemės sklypo naudotoju iki Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 įsigaliojimo, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio žemės sklypą faktiškai šis atsakovas naudojo, sprendimą dėl naudojamo žemės sklypo dydžio privalėjo priimti tik Vilniaus miesto valdyba, o specialaus Vyriausybės nutarimo nereikėjo. Teismas nustatė, kad tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė laikėsi minėto Vyriausybės nutarimo Nr. 1428 1.12. – 1.14 punktų reikalavimų, todėl atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo teisinio pagrindo nesudaryti ginčo sandorio.
Teismas taip pat nustatė, kad ieškovui jau yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha dydžio jo motinai Z. G. nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, buvusį Vilniuje, Valakupių g. 3, todėl teismas sprendė, jog ieškovas jau pasinaudojo savo teise atkurti nuosavybės teises į jo motinai priklausiusį žemės sklypą. Teismas nustatė, jog į ieškovo motinai priklausiusį žemės sklypą nuosavybės teises pretendavo atkurti du pretendentai, tai yra ieškovas ir S. G. (t. 1, b. l. 216-217), todėl ieškovui nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į 0,53 ha dydžio Z. G. turėto žemės sklypo dalį, 1993 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. 1757 V suteikiant ieškovui neatlygintinai 0,2 ha dydžio žemės sklypą individualiai statybai ties namu Rato gatvėje Nr.12 pagal tuomet galiojusio įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 5 straipsnio nuostatas (1993-07-15 redakcija)(t. 1, b. l. 211). Teismas taip pat nustatė, jog ieškovas už likusį 0,33 ha dydžio žemės sklypą pasirinko kompensacijos būdą, numatytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio devintosios dalies 4 punkte (1999-05-13 redakcija), tai yra neatlygintinai gauti nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, jog pakartotinis ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovui nuosavybės teises į jo motinai priklaususios 0,33 ha žemės sklypo dalį įstatymo prasme yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, jog ieškovo motinos turėtas žemės sklypas įeina į atsakovui M. Romerio universitetui priskirto ginčo žemės sklypo ribas bei į Lietuvos centrinio valstybinio archyvo naudojamo žemės sklypo ribas (t. 1, b. l. 159, 198-200), o tai, teismo nuomone, reiškia, kad minėta žemė priskirtina valstybės išperkamos žemės fondui, todėl į ją taip pat negalėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės, nes atsakovas M. Romerio universitetas faktiniu ginčo žemės sklypo naudotoju tapo anksčiau nei ieškovas pareiškė pageidavimą atkurti nuosavybės teises (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 2 p., 8 p. 2003-10-14 redakcija).
Teismas ieškinį atmetė dar ir dėl to, jog sprendė, kad ieškovas praleido trijų metų ieškinio senaties terminą (1964 m. redakcijos LR CK 84 str. 1 d.), nenurodė svarbių priežasčių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą, o atsakovai prašė ieškinio senaties institutą taikyti ieškovo reikalavimams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. G. prašo teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Teismo sprendimas nepagrįstas, nes apeliantui šiai dienai liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,3300 ha ploto žemės sklypą. Šią aplinkybę patvirtina 2001 m. gegužės 21 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažyma ,,Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 444. Teismo sprendimas nepagrįstas, nes 8 449 m² ploto žemės sklypo dalis suteikta atsakovui M. Romerio universitetui pažeidžiant įstatymus. Teismo sprendimas nepagrįstas, nes Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 1.2.1 punktas nustato, kad sprendimą suteikti žemę naudotis priima Vyriausybė, kai suteikiamo žemės sklypo plotas miestuose yra didesnis kaip 1 ha. Tuo tarpu nors atsakovui M. Romerio universitetui buvo suteiktas didesnis nei 1 ha ploto žemės sklypas, tačiau tokį skyrimą patvirtinančio Vyriausybės nutarimo nėra. Be to, pagal šio nutarimo 1.3 punktą, suteikiama naudotis gali būti laisvos valstybinės žemės fondo žemė, o pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pirmo straipsnio antrosios dalies 2 punktą, laisvos žemės fondas yra žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskirti valstybės paimamai ir išperkamai žemei ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai. Apeliantas skundžiamo teismo sprendimo nuorašą gavo tik 2007 m. kovo mėnesio pabaigoje. Toks pavėluotas sprendimo motyvų surašymas yra pagrindas naikinti šį sprendimą, nes realiai surašyti teisingus ir argumentuotus motyvus praėjus daugiau nei pusei metų nuo sprendimo be motyvų paskelbimo, yra neįmanoma ir tuo pažeidžiamos CPK 268 straipsnio trečiosios dalies ir 269 straipsnio pirmosios dalies nuostatos.Sprendime yra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nes teismas pasisakė dėl S. G. teisių ir pareigų, tačiau jo neįtraukė į bylą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas M. Romerio universitetas pateikė Namų valdos techninės apskaitos kortelę, kurioje nurodytas jam išskirto sklypo plotas – 41 791 m². Vilniaus miesto valdybos 1997 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 324V nustatytas ginčo sklypo plotas yra 38 099 m², tai yra 3 692 m² mažesnis už nurodytą Namų valdos techninės apskaitos kortelėje. Šis sprendimas yra galiojantis ir neginčijamas. Be to, jei būtų panaikinta ginčo panaudos sutartis, atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais bei remdamasi Vilniaus miesto valdybos 1997 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 324V, privalėtų atsakovui M. Romerio universitetui perduoti neatlygintinai naudotis 38 099 m² ploto valstybinės žemės sklypą, esantį Valakupių g. 5, Vilniuje.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. Romerio universitetas prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas ginčija tik tą teismo sprendimo dalį, kuria buvo konstatuota, kad ginčo panaudos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovo nuomone, apeliantui nuosavybės teisės buvo atkurtos jo pasirinktu būdu, todėl pakartotinis prašymas atkurti nuosavybės teises į apelianto motinai priklausiusį žemės sklypą yra nepagrįstas. Atsakovo teigimu, teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo panaudos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl nėra teisinio pagrindo ją panaikinti. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių bei pareigų, nes nagrinėjamu atveju teismas nesprendė dėl S. G. teisių bei pareigų, o tik konstatavo, jog į iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą atkurti nuosavybės teises pretendavo du pretendentai. Tai nėra pasisakymas dėl neįtraukto asmens teisių ir pareigų, nes sprendime suformuluotas teiginys niekaip neįtakoja S. G. teisių bei pareigų, yra informatyvaus pobūdžio. Atsakovas taip pat nurodė, kad apeliantas neginčija teismo sprendimo dalies, kurioje ieškinys atmestas remiantis praleistu ieškinio senaties terminu, o konstatavus, kad ieškovas praleido minėtą terminą, darytina išvada, kad ieškovas prarado teisę priverstinai apginti savo pažeistą teisę.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai išaiškino bei pritaikė teisės normas ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:
Dėl 1997 m. spalio 9 d. Valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. 54K01/97-14011.
Kaip minėta, ieškovas prašė pripažinti iš dalies negaliojančia 1997 m. spalio 9 d. Valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. 54K01/97-14011, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Lietuvos Teisės akademijos dėl 38 099 kv. m ploto žemės sklypo, esančio Valakupių g. 5, Vilniuje. Ieškovo nuomone, 8 449 kv. m žemės ploto sklypas atsakovui buvo skirtas pažeidžiant įstatymus bei poįstatyminius aktus. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė.
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, jog 8 449 kv. m ploto žemės sklypo dalis suteikta atsakovui pažeidžiant įstatymus. Teigė, jog iki 1994 m. liepos 1 d. žemės sklypų suteikimo naudotis tvarką ir sąlygas bei kilusių ginčų sprendimo tvarką nustatė Žemės kodeksas. Šio kodekso 19 straipsnio imperatyvios nuostatos draudė naudotis suteiktu žemės sklypu, jei nenustatytos šio sklypo ribos natūroje ir neišduotas teisę naudotis žeme patvirtinantis dokumentas. Apeliantas nurodė, kad pagal Namų valdos techninės apskaitos kortelę atsakovui M. Romerio universitetui teisėtai išskirtas plotas sudarė tik 29 650 kv. m.
Apeliantas taip pat nurodė, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal minėto Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 1.3 punktą, gali būti suteikiama naudotis laisvos valstybinės žemės fondo žemė, o pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pirmo straipsnio antrosios dalies 2 punktą, laisvos žemės fondas yra žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskirti valstybės paimamai ir išperkamai žemei ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai. Apelianto nuomone, ginčo žemė negalėjo būti priskirta laisvos žemės fondui, nes dar 1991 m. spalio 30 d. apeliantas Vilniaus miesto valdybai buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises.
Be to, apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, jog paminėto Vyriausybės nutarimo Nr. 1428 1.2.1 punktas nustato, kad sprendimą suteikti žemę naudotis priima Vyriausybė, kai suteikiamo žemės sklypo plotas miestuose yra didesnis kaip vienas ha, tačiau atsakovui didesnis nei vieno ha ploto žemės sklypas buvo suteiktas ne Vyriausybės nutarimu.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jau nuo 1990 m. balandžio 28 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 145 įsigaliojimo atsakovas tapo faktiniu ginčo žemės sklypo naudotoju, įgijusiu žemės naudotojo teises, apibrėžtas Žemės įstatymo 8 straipsnyje (1994-04-26 įstatymo redakcija), o pats žemės sklypas priskirtas neprivatizuotinos žemės kategorijai Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto pagrindu (1991-07-25 įstatymo redakcija).
Teismas teisingai nustatė, kad Vyriausybė, formuodama atsakovo materialinę bazę, remdamasi minėto 1990 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 145 pirmu punktu perdavė M. Romerio universitetui pastatus, esančius Valakupių g. 5 Vilniuje, o taip pat po pastatais bei prie jų esančią inventorizuota valstybinio fondo žemę, ką patvirtina 1991 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. I-1311. Atsakovas M. Romerio universitetas 1996 m. gegužės 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydamas patikslinti naudojamo ginčo žemės sklypo ribas, toks patikslinimas buvo atliktas 1996 m. liepos 20 d. ir nustatyta, jog atsakovo naudojamo žemės sklypo plotas yra 41 791 kv. m (t. 1, b. l. 147). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas M. Romerio universitetas ginčo žemės sklypo faktiniu naudotoju tapo dar iki įsigaliojant 1995 m. lapkričio 13 d. Vyriausybės nutarimui Nr. 1428 ,,Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos“, todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas šio nutarimo 2 punktas, pagal kurį tokiu atveju, kai žemės sklypas buvo suteiktas faktiškai naudotis dar iki įsigaliojant minėtam Vyriausybės nutarimui, žemės sklypo panaudos sutartys su šią žemę naudojančiomis įstaigomis ir organizacijomis, sudaromos šio nutarimo 1.12-1.14 punktuose nustatyta tvarka, savivaldybės merui (valdybai) patvirtinus naudojamo žemės sklypo dydį. Sprendimą dėl žemės sklypo dydžio meras (valdyba) priima įvertinęs ir patikrinęs žemės sklypo suteikimo dokumentus, sklypo tikslinę paskirtį, sklype esančio nekilnojamojo turto teisinį registravimą, faktinį žemės sklypo naudojimą pagal žemės suteikimo dokumentuose nustatytą veiklos paskirtį ir projekte skirtą, bet nepanaudotą statiniams sklypo plotą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsakovui M. Romerio universitetui tapus faktiniu ginčo žemės sklypo naudotoju iki minėto Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio žemės sklypą faktiškai šis atsakovas naudojo, sprendimą dėl naudojamo žemės sklypo dydžio privalėjo priimti tik Vilniaus miesto valdyba, o specialaus Vyriausybės nutarimo nereikėjo. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas M. Romerio universitetas faktiniu ginčo žemės sklypo naudotoju tapo anksčiau nei apeliantas pareiškė pageidavimą atkurti nuosavybės teises.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto valdyba 1997 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 324 V ,,Dėl sklypo Valakupių g. 5 ribų ir dydžio“ nustatė, jog atsakovo M. Romerio universiteto pastatų ginčo žemės sklypas yra 38 099 kv. m dydžio (t. 1, b. l. 38, 44, 127-131). Priimdama šį sprendimą valdyba vadovavosi Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6 punktu, kuris nustatė, jog žemės sklypai parduodami ar išnuomojami mero (valdybos) potvarkiu patvirtinus jų dydį, o naudojamais ne žemės ūkio paskirties sklypais laikomi žemės sklypai, kuriuos užima juridiniams ir fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai, statiniai bei įrenginiai, taip pat žemės sklypai, kuriuose pastatyti valstybinės nuosavybės objektai, ir žemės sklypai, naudojami įmonių, organizacijų ar kitų juridinių asmenų. Minėto Vilniaus miesto valdybos sprendimo 4 punkte sklypo naudotojas buvo įpareigotas su Vilniaus miesto savivaldybės Architektūros ir statybos skyriaus parengtu sklypo raudonųjų linijų planu kreiptis į Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą dėl sklypo nuomos sutarties sudarymo.
Minėtų dokumentų pagrindu ir buvo sudaryta ginčo valstybinės žemės panaudos sutartis, kuria nurodyto dydžio žemės sklypas buvo suteiktas naudotis atsakovui M. Romerio universitetui (t. 1, b. l. 7). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo teisinio pagrindo nesudaryti ginčo panaudos sutarties. Ši ginčo sutartis buvo sudaryta laikantis visų tuo metu galiojusių teisės normų reikalavimų, todėl nėra pagrindo pripažinti ją negaliojančia.
Nagrinėjant šį klausimą, atkreiptinas dėmesys į tai, ką atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą pabrėžė atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, jog pagal byloje esančius šiuo metu atsakovui M. Romerio universitetui priklausančių statinių Namų valdos techninės apskaitos kortelės 1996 m. liepos mėnesio duomenis skirto žemės sklypo plotas yra 41 791 kv. m, tuo tarpu minimu Vilniaus miesto valdybos 1997 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 324V Lietuvos policijos akademijai nustatytas 38 099 kv. m dydžio žemės sklypas, tai yra 3 692 kv. m mažesnis, nei konstatuota paminėtoje Namų valdos techninės apskaitos kortelėje.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo prašoma pripažinti iš dalies negaliojančia ginčo panaudos sutartis neprieštarauja Žemės įstatymo 8 straipsnio (1994-04-26 įstatymo redakcija), Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto (1991-07-25 įstatymo redakcija), Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 nuostatoms bei Vilniaus miesto valdybos 1997 m. vasario 27 d. sprendimui Nr. 324 V, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtus ieškovo argumentus bei ieškinio reikalavimą (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d., CK 1.80 str.). Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, neduoda pagrindo kitaip vertinti šias teismo išvadas (CPK 185 str.).
Be to, apeliantas neįrodė, kad iš dalies ginčijama sutartis pažeidžia jo teises, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu į jo motinai Z. G. priklausiusį nekilnojamą turtą (žemę) (CPK 178 str.).
Dėl apelianto nuosavybės teisių į 0,33 ha žemės sklypą atkūrimo.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad dėl ginčijamos panaudos sutarties galiojimo šiai dienai jam iš dalies liko neatkurtos nuosavybės teisės į jo motinai Z. G. priklausiusį nekilnojamą turtą, tai yra į 0,33 ha ploto žemės sklypo dalį. Šią aplinkybę jis grindė 2001 m. gegužės 21 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažyma ,,Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 444.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo keisti ar naikinti iš esmės pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes ieškovas neįrodė savo argumentų (CPK 178 str.). Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas smulkiai ir nuodugniai išnagrinėjo apelianto nuosavybės teisės atstatymo klausimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas prašymą atkurti nuosavybės teises į jo motinos išlikusį nekilnojamąjį turtą Vilniaus miesto valdybai padavė 1991 m. spalio 11 d. (t. 1, b. l. 217). Atkurti nuosavybės teisės į apelianto motinos turėtą žemės sklypą pretendavo du asmenys. Iš Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 1757 V matyti, kad apeliantui nuosavybės teisės buvo atkurtos į 0,53 ha ploto sklypą (t. 1, b. l. 223, 216, 211). Šiuo potvarkiu apeliantui neatlygintinai suteiktas 0,2 ha dydžio žemės sklypas individualiai statybai ties namu Rato gatvėje Nr. 12 (Įstatymo ,,Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 str., įstatymo 1993-07-15 redakcija). Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gegužės 21 d. pažymoje Nr. 444 nurodyta, jog apelianto nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės sklypą bus atkurtos vėliau (t. 1, b. l. 5).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas pasirinko būdą, kaip jam turi būti atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha sklypą (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 4 p., įstatymo 1999-05-13 redakcija), tai yra sutiko neatlygintinai gauti nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje. Iš byloje esančios 2001 m. rugpjūčio 13 d. sutarties matyti, jog apeliantas buvo perdavęs G. J. G. teisę atkurti nuosavybės teises į 0,33 ha žemės sklypo dalį, o šis asmuo pageidavo atkurti nuosavybės teises minėtu būdu, tai yra gauti žemės sklypą individualiai statybai (t. 1, b. l. 194, 215). Vėliau minėta 2001 m. rugpjūčio 13 d. sutartis buvo nutraukta, tačiau apeliantas išdavė įgaliojimą J. B., kuriame išreiškė savo valią atgauti arba 0,33 ha sklypą, esantį Valakupiuose, arba kitokį žemės sklypą Vilniaus mieste (t. 1, b. l. 190). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai laikė, jog ieškovui jau yra atkurta nuosavybės teisė į jo motinai priklausiusį minimą žemės sklypą, be to ieškovas yra pasirinkęs ir šios teisės realizavimo, tai yra teisės atkūrimo būdus. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 2.3-6830-01 apeliantas įtrauktas į eilę naujam žemės sklypui gauti 5634B numeriu (t. 1, b. l. 160). Byloje nėra duomenų, jog šis įsakymas būtų nuginčytas bei panaikintas. Todėl teismas teisingai konstatavo, jog pakartotinis jo reikalavimas įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti apeliantui nuosavybės teises į jo motinai priklaususios 0,33 ha žemės sklypo dalį įstatymo prasme yra nepagrįstas. Priešingai apeliantas neįrodė (CPK 178 str.).
Be to, remiantis tuo, kas buvo pasakyta anksčiau šioje nutartyje nagrinėjant klausimą dėl panaudos sutarties teisėtumo, matyti, jog teismas pagrįstai laikė, kad ginčo sklypas priskirtinas valstybės išperkamos žemės fondui, todėl nuosavybės teisės į jį negali būti atkuriamos (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 2 p., 8 p., įstatymo 2003-10-14 redakcija).
Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 2.3-6830-01 apeliantas buvo įtrauktas į eilę naujam žemės sklypui gauti 5634B numeriu (t. 1, b. l. 160). Byloje nėra duomenų, jog šis įsakymas būtų nuginčytas bei panaikintas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantui jau yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha dydžio jo motinai nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą ir pakartotinis reikalavimas įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti apeliantui nuosavybės teises į jo motinai priklaususios 0,33 ha žemės sklypo dalį įstatymo prasme yra nepagrįstas. Apeliantas priešingai neįrodė (CPK 178 str.).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo buvimo, nes teismas sprendime pasisakė dėl S. G. teisių ir pareigų, tačiau jo neįtraukė į bylą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto argumentą. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, S. G. paminėjimu teismas nesprendė dėl jokių šio asmens teisių ar pareigų, o tik konstatavo įvykus tam tikrą faktą, tai yra aplinkybę, jog į Z. G. turėtą žemės sklypą atkurti nuosavybės teises pretendavo ne tik apeliantas, bet ir S. G. Ši aplinkybė buvo objektyviai nustatyta iš bylos medžiagos, tai yra iš S. G. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo (t. 1, b. l. 241, 216). Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovas M. Romerio universitetas bei trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė teisingai nurodė, jog šis apelianto argumentas taip pat neduoda pagrindo naikinti teismo sprendimą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Apeliantas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas naikintinas dėl CPK 268 straipsnio 3 dalies bei 269 straipsnio pirmosios dalies reikalavimų pažeidimo, nes pavėluotai buvo surašyti sprendimo motyvai, o teismo sprendimo nuorašą apeliantas gavo tik 2007 m. kovo mėnesio pabaigoje. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šis apelianto argumentas taip pat neduoda pagrindo naikinti ar keisti iš esmės pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pagal CPK 329 straipsnio pirmąją dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju iš anksčiau šioje nutartyje nurodytų motyvų matyti, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą (CPK 185 str.).
Pažymėtina, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas ieškinį atmetė remdamasis ir tuo, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Šios teismo sprendimo dalies apeliaciniame skunde ieškovas neginčija. Dėl to, kaip teisingai nurodė atsakovas M. Romerio universitetas atsiliepime į apeliacinį skundą, teismui konstatavus, jog ieškovas praleido minėtą terminą, darytina išvada, kad ieškovas prarado teisę priverstinai apginti savo pažeistą teisę ir ieškinys galėjo būti atmestas vien šiuo pagrindu, nes šis atsakovas reikalavo taikyti senaties terminą ir nurodė argumentus, kuriais remdamasis prieštaravo šio termino atnaujinimui (CK 1.126 str.2 d., 1.124 str.).
Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš ieškovo A. G. valstybei 28,4 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t. 1, b. l. 276, t. 2 b. l. 12).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. G. valstybei 28,4 Lt (dvidešimt aštuoni litai 40 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginti.