- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-09
- Bylos Nr.
- 2A-292-302/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Henrichas Jaglinskis, Virginija Volskienė
- Ieškovas
- E. J.
- Trečiasis asmuo
- V. Kanevičiaus
- Kategorijos
- 21.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo E. J. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. J. ieškinį atsakovui likviduojamai žemės ūkio bendrovei „Aižena“, tretysis asmuo V. Kanevičiaus įmonė „Komprema“, dėl sandorio pripažinimo galiojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas E.J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti galiojančiu 2004-05-17 arkinio klojimo pamatų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių žemės sklype Nr. 864, (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sandorį, kuriuo iš ŽŪB „Aižena“ už 100 Lt nupirko buvusio arkinio klojimo pamatus.
Ieškovas nurodė, kad visuotinio narių susirinkimo 2004-04-30 sprendimu atsakovas jam pardavė arkinio klojimo pamatus už 100 Lt, ieškovas juos įsigijo nuosavybėn pilnai apmokėdamas ir priimdamas pagal PVM sąskaitą faktūrą. Šiuos pamatus ieškovas valdo nuosavybės teise nuo pirkimo pardavimo dokumentų įforminimo ir pamatų priėmimo momento. 2008-05-26 buvo suformuota Nekilnojamojo turto objekto - arkinio klojimo pamatų kadastrinių matavimų byla, kurioje buvo suteiktas šio objekto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta jo vertė-vidutinė rinkos kaina — 670 Lt ir pažymėtas plane lFl/g, pamatų adresas: (duomenys neskelbtini), bei jų centro koordinatės koordinačių sistemoje X/Y-6083892/554976. Pamatų, kaip daikto, vieta taip pat pažymėta žemės sklype Nr.864 bendrame žemės sklypų plane. Įforminęs pamatų kadastrinių matavimų bylą su visais paminėtais dokumentais kreipėsi į VĮ registrų centro Vilniaus filialo Ukmergės ir Širvintų skyrių dėl pamatų registracijos. Tačiau minėtas daiktas nebuvo įregistruotas, nes sandoris nepatvirtintas notarine tvarka, dėl ko neįrodytas jo nuosavybės teisių į daiktą atsiradimas. Atsakovas vengia įforminti sandorį notarine tvarka to nemotyvuodamas. Kadangi ieškovas pilnai įvykdė sandorio sąlygas, t.y. sumokėjo sandorio kainą, priėmė daiktą nuosavybėn ir jį valdo, o atsakovas daiktą pardavė remdamasis savo aukščiausio valdymo organo - visuotinio narių susirinkimo sprendimu, priėmė sutartą už daiktą pinigų sumą ir perdavė jam daiktą, tokiu būdu taip pat realizavo sandorio sąlygas, tik jį vengia įforminti notarine tvarka, sandoris pripažintinas galiojančiu teismo sprendimu.
Atsakovas LŽŪB „Aižena“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas iš atsakovo pirko kilnojamąjį daiktą - pamatus nuo buvusio arkinio klojimo, o tiksliau - betono blokus. Ieškovo nurodoma 2004 m. gegužės 17 d. PVM sąskaita-faktūra tik patvirtina, jog ieškovui už 100 Lt buvo parduotas kilnojamasis daiktas - pamatai nuo buvusio arkinio klojimo (betono blokai), pridedant prie šios sumos 18 proc. PVM. Ieškovas negalėjo įsigyti iš atsakovo pamatų, kaip nekilnojamojo turto, nes šis turtas dar 1998 m. buvo parduotas, o būtent, 1998 m. gegužės 6 d. atsakovas ir tretysis asmuo V.Kanevičiaus įmonė „Komprema" sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas už 16 000 Lt pardavė šiai įmonei arkinį klojimą- sandėlį. V.Kanevičiaus įmonei „Komprema" nukėlus medinę arkinio klojimo - sandėlio dalį (stogą ir sienas), liko tik jo pamatai, kurie iki šios dienos priklauso V.Kanevičiaus įmonei „Komprema". Ieškovas, siekdamas įregistruoti pamatus, kaip nekilnojamąjį turtą, savo vardu ir atlikdamas kitus su teisine pamatų registracija susijusius veiksmus, elgiasi neteisėtai, nes ketina užvaldyti svetimą turtą bei valstybinę žemę. Ieškovas nepagrįstai siekia pripažinti galiojančiu sandorį, kurio niekas neginčija.
Žemesnės instancijos teismas
Širvintų rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad ŽŪB „Aižena“ 2004-05-17 pagal PVM sąskaitą faktūrą už 118 Lt pardavė ieškovui nekilnojamąjį turtą, priešingai, visi duomenys patvirtina, kad ieškovui buvo parduotas kilnojamasis daiktas, kurio pardavimo sandoriui nereikalinga privaloma notarinė forma. Šis sandoris yra įvykdytas, dėl to ginčo nėra, todėl ieškinys atmestinas. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad pastato pamatai nėra nekilnojamasis daiktas, o yra kilnojamasis daiktas, nes dėl pamatų pardavimo su ieškovu bendrovės narių susirinkime buvo tartasi tik kaip dėl kilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo. Pamatai buvo pirkti ne pagal pirkimo – pardavimo sutartį, bet pagal PVM sąskaitą – faktūrą ir pamatai nebuvo identifikuoti, nenurodytas jų adresas, rūšiniai požymiai. Tiek visuotinio narių susirinkimo protokolas, tiek kasos pajamų orderio kvitas bei PVM sąskaita faktūra neįrodo, jog buvo sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris. 2004 m. gegužės 17 d. PVM sąskaita-faktūra tik patvirtina, jog ieškovui už 100 Lt buvo parduotas kilnojamasis daiktas - pamatai nuo buvusio arkinio klojimo (betono blokai), pridedant prie šios sumos 18 proc. PVM. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad 1998 m. gegužės 6 d. arkinio klojimo - sandėlio, esančio Širvintų r., Kernavės mstl., Senovės g., pirkimo-pardavimo sutartyje nėra išskirta, jog nekilnojamasis turtas parduodamas atskirai, be pamatų.
Šalies argumentai
Ieškovas E.J. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad teismo sprendimas neatitinka nei materialinės, nei procesinės teisės normų, byloje yra pakankamai įrodymų ir duomenų, kad pamatų pirkimo – pardavimo sutarčiai keliamus reikalavimus ieškovas įvykdė, o atsakovas vengia įforminti sandorį notarine forma, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.
Pasak apelianto, teismas netinkamai vertino įrodymus nurodydamas, kad pamatai neturi individualių ir rūšinių požymių, nes jo nurodomi pamatai yra identifikuoti licencijuoto specialisto kaip nekilnojamasis daiktas, tai patvirtina kadastrinių matavimų bylos duomenys.
Teismas taip pat nevertino kitų rašytinių įrodymų, kurie buvo gauti iš valstybės institucijų ir pateikti į bylą. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008-09-30 sprendime pažymėta, kad pamatai ieškovo vardu neįregistruojami ne dėl to, kad jie nėra nekilnojamasis turtas, o dėl to, kad jis neturi nuosavybės teisės atsiradimo dokumento. Be to, šios įstaigos 2008-10-31 raštas taip pat įvardija pamatus kaip nekilnojamąjį daiktą su unikaliu numeriu, Vilniaus apskrities Musninkų žemėtvarkos skyriaus 2009-04-21 pažymoje Nr. 31 nurodyta, kad pamatams yra suprojektuotas žemės sklypas. Šie dokumentai nėra nuginčyti, jie turi didesnę įrodomąją galią, o juose esančios aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis.
Teismas neteisingai aiškina, kad PVM sąskaita - faktūra nėra pirkimo – pardavimo sutartis, nes šiame dokumente yra visi sutarčiai reikalingi rekvizitai. Teismas, nurodydamas, kad už nekilnojamąjį daiktą negalėjo būti sumokėta 100 Lt lyginant su trečiojo asmens sumokėta 16 000 Lt suma, neatsižvelgė į tai, kad tretysis asmuo sumokėjo tokią pinigų sumą už viršutinę pastato dalį, o pamatus paliko. Tretysis asmuo sandėlį 1998-05-06 įsigijo nugriovimui.
Atsiliepimas
Atsakovas LŽŪB „Aižena“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas neteisingai aiškino nekilnojamojo daikto sąvoką, kadangi teismas aiškinosi kokį daiktą – kilnojamąjį ar ne įsigijo ieškovas jo sudaryto sandorio pagrindu. Teismas tinkamai vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus – kadastrinių matavimų bylas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovas pats pripažino, kad įsigijo pamatus, kurie buvo iškilę virš žemės apie 0,5 m ir daugiau, t.y. monolitą su metalinėmis įbetonuotomis plokštėmis, po to jas nuardė ir sutvarkė aplinką. PVM sąskaita – faktūra savaime nėra sutartis, ji vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nustatyta, kad atsakovo ŽŪB „Aižena“ visuotinio narių susirinkimas 2004-04-30 sprendimu nutarė parduoti ieškovui E. J. arkinio klojimo pamatus, esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 5). 2004-05-17 ieškovas pagal jam atsakovo pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 0002125 už minėtus pamatus sumokėjo 118 Lt (b.l. 6,7). Šį tarp šalių įvykusį pirkimo-pardavimo sandorį ieškovas prašė pripažinti nekilnojamojo turto – arkinio klojimo pamatų – pirkimo pardavimo sandoriu Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu.
Pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo, su teismo sprendimu kolegija iš esmės sutinka.
Pagal Civilinio kodekso 6.393 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodomos išimtys, kai sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, teismas gali pripažinti galiojančiu. Tam būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kai negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, t.y. dvišalis sandoris; ieškovas įvykdė sandorį – perdavė atsakovui už perkamą turtą sutartą pinigų sumą. Nors ieškovas reikalauja, kad atsakovas pirkimo-pardavimo sutartį įformintų notarine tvarka, tačiau pastarasis nevengia tokio įforminimo, tačiau nesutinka su ieškovo nurodytu, kad jis ieškovui pardavė nekilnojamąjį turtą, nurodydamas, jog pardavė kilnojamąjį turtą - arkinio sandėlio pamatų blokus, o tokiam sandoriui notarinis įforminimas nėra reikalingas. Tokiu būdu tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties sąlygų aiškinimo, t.y. dėl aplinkybės, ar šalys susitarė dėl nekilnojamojo turto ar dėl kilnojamojo turto pardavimo-pirkimo. Tarp šalių rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo sudaryta, todėl nėra galimybės apie sutartą parduoti-pirkti turtą padaryti išvadą aiškinant sutarties tekstą. Kaip jau minėta, patį sandorį patvirtina jau minėtas ŽŪB „Aižena“ visuotinio narių susirinkimo, įvykusio 2004-04-30, protokolo išrašas, kuriame nurodyta, kad susirinkimas nusprendė ieškovui parduoti pamatus nuo buvusio arkinio klojimo (b.l. 5), PVM sąskaita-faktūra, kurioje nurodyta, kad ieškovas už pamatus nuo arkinio klojimo turi sumokėti 118 Lt (su PVM) (b.l. 7), bei kasos pajamų orderio kvitas, kuriame nurodyta, kad atsakovas 2004-05-17 priėmė iš ieškovo už pamatus nuo arkinio klojimo 118 Lt (b.l. 6).
Ieškovui teigiant, kad jis pirko pamatus kaip nekilnojamąjį turtą, o atsakovui teigiant, kad jis pardavė kilnojamąjį turtą - pamatų blokus, įvardindamas juos pamatais nuo arkinio sandėlio, reikia išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje situacijoje pamatai nuo arkinio klojimo galėjo būti parduodami kaip nekilnojamasis turtas. Pamatai yra statinio dalis, tai yra viena iš pagrindinių jo laikančiųjų konstrukcijų. Jeigu tai yra statomo pastato dalis, tai gali būti vertinama kaip naujai kuriamo nekilnojamojo daikto dalis. Dėl įvairių priežasčių nunykusio pastato pamatai pirmiausia vertintini kaip faktiškai išlikusios buvusio statinio liekanos, nes statinio atstatymas ant jų susijęs su pamatų būklės ištyrimu, sutvirtinimu ar net jų atkūrimu, priklausomai nuo būklės. Iš esmės tai reikštų naują statybą. Vien nunykusio pastato pamatų egzistavimo faktas nėra pakankama aplinkybė išvadai, kad statinys yra išlikęs ir buvo išlikęs jų pardavimo metu. Nekilnojamuoju turtu nėra laikoma atskiros pastato dalys, o visas pastatas. Iš byloje esančių įrodymų – 1998-05-06 pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir trečiojo asmens V.Kanevičiaus įmonės „Komprema“ bei mokėjimo dokumentų (b.l. 30-31, 82-83), kad toks pastatas – arkinis klojimas-sandėlis - ginčo vietoje buvo iki jį, ar jį sudarančias statybines medžiagas atsakovas pardavė trečiajam asmeniui. Iš šalių paaiškinimų darytina išvada, kad tretysis asmuo išardė sandėlį ir medžiagą išvežė į kitą rajoną, o pamatai nuo sandėlio liko, ką patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai: Kernavės seniūnijos rastas (b.l. 8), Širvintų rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma (b.l. 9), „Kagema“ sudarytos nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla. Darytina išvada, kad tretysis asmuo nekilnojamąjį daiktą išformavo jį išardydamas, tam neprieštaravo ir atsakovas, nes jo tolimesni veiksmai leidžia daryti tokią išvadą. Atsakovas likusius pamatus laikė savo nuosavybe, ir išreiškia valią juos parduoti, tai patvirtina su ieškovu sudaryta pamatų pirkimo-pardavimo sutartis bei visuotinio narių susirinkimo 2004-04-30 protokolas (b.l. 102-104). Tačiau atsakovas negalėjo dėl neįmanomumo ir nepardavė ieškovui nekilnojamojo turto objekto arkinio sandėlio, kurio unikalus Nr. 4400-1584-5399, kaip tokio, o pardavė tik statinio dalį – pamatus, kuriuos ieškovas nupirko ir pagal šalių atstovų paaiškinimus juos nuardė sulygindamas su žemės paviršiumi.
Teismas tam tikras išvadas byloje daro pagal įrodymų pakankamumą. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes. Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išanalizuotus bylos įrodymus ir nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad labiau tikėtina yra atsakovo nurodytos aplinkybės, jog jo valia buvo parduoti ginčo pamatus kaip kilnojamąjį turtą. Tokio daikto pardavimui nėra reikalaujama sutarties notarinio patvirtinimo (Civilinio kodekso 6.311 straipsnis), skirtingai negu nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai (Civilinio kodekso 6.393 straipsnio 1 d.), todėl ieškovo nurodymas, jog šalių sudarytas sandoris turi būti patvirtintas notariškai ir atsakovas vengia tai padaryti, neįrodytas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).
Dėl nurodyto teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistu (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.), tik keistini sprendimo motyvai, šalinant iš sprendimo teismo motyvus, jog atsakovas 1998 m. gegužės 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė trečiajam asmeniui V.Kanevičiaus įmonei „Komprema“ nekilnojamąjį turtą – arkinį klojimą-sandėlį. Tokia išvada ateityje asmenims gali sukelti teisines pasekmes, todėl šie motyvai šalintini iš sprendimo. Padaryti byloje išvadai, kad atsakovas trečiajam asmeniui minėta pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė nekilnojamąjį turtą, nėra pateikta pakankamai įrodymų, o, be to, teismas tokią išvadą padarė nesant šalių reikalavimo. Byloje esantys 1998-05-06 pirkimo-pardavimo sutarties, PVM sąskaitos-faktūros bei 1998-05-05 mokėjimo pavedimo nuorašai (b.l. 30,31, 83) nėra pakankami įrodymai, kad galima būtų spręsti, jog tarp nurodytų asmenų buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis. Šios sutarties sudarymo metu galiojusi Civilinio kodekso 255 straipsnio 1 d. (įst.red.iki 2001-07-01) numatė, jog nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti patvirtinta notariškai. Vien dėl tokio įstatymo reikalavimo nesilaikymo teismas negalėjo daryti išvados, kad asmenys sudarė nekilnojamojo turo pirkimo-pardavimo sandorį. O, be to, aukščiau kolegijos nurodytos aplinkybės, jog atsakovo veiksmai po nurodytos sutarties sudarymo – atsakovas kaip savo nuosavybę parduoda ieškovui pastato dalį – pamatus, o trečiajam asmeniui neginčijant tokio sandorio kaip pažeidžiančio jo nuosavybės teises, kelia abejonių, jog sutarties šalių valia buvo sudaryti sandorį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo.
Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto priteistinos 8,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio, 93 straipsnio 2, 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija
nutarė:
Širvintų rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Pašalinti iš sprendimo motyvus, kad atsakovas LŽŪB“Aižena“ 1998 m. gegužės 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė trečiajam asmeniui V.Kanevičiaus įmonei „Komprema“ nekilnojamąjį turtą – arkinį klojimą-sandėlį.
Priteisti iš E. J. 8,50 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.