- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-17
- Bylos Nr.
- I-1750-386/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01177-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Atsakovas
- A. J.
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro
- Advokatai
- Jurga Šakienė
- Kategorijos
- 2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2014 m. lapkričio 10 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui A. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, Rinkliavų centras) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. J. (toliau – ir atsakovas) 300,51 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei 100 Lt atstovavimo išlaidų.
Paaiškina, kad vietinės rinkliavos dydis apskaičiuotas remiantis Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. T1-41 patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo esantis Tauragės regiono savivaldybių (tame tarpe ir Šilalės rajono savivaldybės) įsteigta atliekų tvarkymo įmonė, atliekanti atliekų tvarkymo, organizavimo funkcijas Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje. Pagal Nuostatų 31-39 punktus, pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teigia, jog pagal vietinės rinkliavos mokėtojų registro duomenis pareiškėjas parengia ir pateikia vietinės rinkliavos mokėtojui mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas įmokas už kalendorinius metus iki sausio 31 d. Vietinė rinkliava mokama kas ketvirtį į pranešime nurodytą Rinkliavų centro surenkamąją sąskaitą iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio 15 d. Vietinės rinkliavos dydis nustatomas litais pagal nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, padauginus iš nekilnojamojo turto bendrojo ploto (Nuostatų 20 punktas). Vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą (išskyrus įmones, turinčias Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus) savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 4 punktas).
Pareiškėjas teigia, kad vadovaujantis Nuostatų 61 punktu, Šilalės rajono savivaldybės taryba turi teisę nustatyti vietinės rinkliavos lengvatas, tačiau atsakovo atžvilgiu Šilalės rajono savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo.
Pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai, atstovas į teismo posėdį neatvyko. Pareiškėjas prašyme nurodė bylą nagrinėti pareiškėjo atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovas A. J. teismo posėdžio metu su pareiškėjo reikalavimais nesutiko. Paaiškino jog mano, kad nėra įstatymų, kurių pagrindu galėtų būti priteista vietinė rinkliava. Teigė, kad šios bylos nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai ir kad pareiškėjas neturi teisės rinkti informacijos apie atsakovo turimą nekilnojamąjį turtą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėjama pareiškėjo atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kyla dėl 300,51 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovo A. J. už nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Dėl administracinio teismo kompetencijos
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį Administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų, o pagal šio straipsnio 11 punktą ir dėl viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.
Pagal Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. T1-41 patvirtintų Šilalės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 3 punktą Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras) – Tauragės regiono savivaldybių įsteigta atliekų tvarkymo įmonė, atliekanti atliekų tvarkymo, organizavimo funkcijas Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje Koncesijos sutarties pagrindu. Pagal Nuostatų 46 punktą Rinkliavų centras atlieka vietinės rinkliavos įmokų sumokėjimo, permokų grąžinimo ir skolų išieškojimo apskaitą ir administravimą
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-438-578-09 konstatuota, kad:
„<...>, nors pagal savo teisinį statusą įmonė (UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“), kurios veiksmus ginčija pareiškėja, nėra valstybinis ar savivaldybių administravimo subjektas, tačiau šiai įmonei yra suteikti įgaliojimai viešojo administravimo srityje, t. y. įgaliojimai, susiję su Lazdijų rajono savivaldybės tarybos nustatytos vietinės rinkliavos administravimu. Be to, pareiškėjos keliamo ginčo pobūdis patvirtina, kad šis ginčas yra susijęs su įstatymuose (Rinkliavų įstatyme) numatytais privalomais mokėjimais į valstybės ar savivaldybės biudžetą (vietine rinkliava ir jos apskaičiavimu). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjos skundas gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, kaip tai numato ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 11 punktas.“
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nepagrįsti atsakovo argumentai, jog ši byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.
Dėl apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. T1-41 patvirtinti Šilalės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai.
Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. balandžio 28 d.) nustatė, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu. 2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. balandžio 28 d. nustato, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats. Komunalinės atliekos tvarkomos savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka. Taigi įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja atliekų turėtoją pačiam tvarkyti atliekas teisės aktų nustatyta tvarka arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalis). Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas.
Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.
Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.
Nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su vietinės rinkliavos mokėjimu inter alia ir dėl vietinės rinkliavos mokėtojo (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo“ sąvokos, konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 12 ir 21 dalys, 5, 25, 28 ir 30 straipsniai) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010, Administracinė jurisprudencija. 2010, 19). Todėl nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama, kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan.
Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka“ principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.
Taigi savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Šilalės rajono savivaldybės taryba 2012 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. T1-41 įvedė nuo 2012 m. balandžio 1 d. Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (sprendimo 1 punktas) ir patvirtino Šilalės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (sprendimo 2 punktas) (aktai paskelbti Šilalės rajono savivaldybės interneto tinklapyje www.silale.lt) Pagal Nuostatų 4 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Toks vietinės rinkliavos mokėtojo pasirinkimas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, reiškiantį, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas <...>. Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, kitaip tariant jis privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu, t. y. jis privalo mokėti už tai, kad „teršia“.
Pagal Nuostatų 10 punktą pareiškėjas turi teisę organizuoti ir tvarkyti vietinės rinkliavos mokėtojų registravimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimais. Pagal Nuostatų 12 punktą Vietinės rinkliavos mokėtojų registravimo tikslais pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka gali naudotis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyrių, VĮ Registrų centro filialų, Mokesčių mokėtojų registro, Šilalės rajono savivaldybės administracijos ir kitų subjektų turimais duomenimis, reikalingais vietinės rinkliavos registravimui ir vietinei rinkliavai administruoti. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas atsakovo argumentas, kad pareiškėjas neturi teisės rinkti informacijos apie atsakovo turimą nekilnojamąjį turtą.
Nuostatų 20 punktas numato, kad metinė vietinė rinkliava apskaičiuojama pagal Nuostatų 1 priede nustatytą dydį, pagal nurodytą nekilnojamojo turto pagrindinę naudojimo paskirtį, padauginus iš nekilnojamojo turto bendrojo ploto, o Nuostatų 21 punkte nustatyta, kad maksimalus apmokestinamas gyvenamosios paskirties pastatų (individualių ir daugiabučių namų) ir sodų paskirties pastatų, kuriuose nuolat gyvenama, plotas yra 100 kv. m bendro ploto.
Byloje pateiktas VĮ registrų centro 2014 m. rugsėjo 19 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovui A. J. 2007 m. rugsėjo 19 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 1-4308 pagrindu nuosavybės teise priklauso 1 dalis iš 2 gyvenamosios (vieno buto pastatai) paskirties 60,34 kv. m bendro ploto (naudingas plotas 57,34 kv. m) pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Pagal šį išrašą atsakovui tuo pačiu adresu taip pat priklauso 1 dalis iš 2 pastato – tvarto, pastato – daržinės, dviejų pastatų – malkinių, kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (šulinio, lauko tualeto, tvoros). Be to, šis išrašas patvirtina, kad likusios minėtų nekilnojamojo turto objektų dalys priklauso kitiems asmenims.
Nuostatų 1 priedo 1.2 punkte numatyta, kad už gyvenamąsias patalpas (būstą), esančias kaime, nustatyta 2,05 Lt už 1 kv. m dydžio vietinė rinkliava per metus bei nurodyta, kad maksimalus apmokestinamas vieno buto bendrasis plotas 100 kv. m. Taip pat nurodyta, kad vienbutis gyvenamasis namas – pastatas, skirtas gyventi vienai šeimai, kurių visas naudingasis plotas, didžioji jo dalis ar bent pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad atsakovas pagal Nuostatus laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju ir privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Dėl priteistinos sumos dydžio
Nuostatų 17 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos registro duomenys gali būti tikslinami gavus vietinės rinkliavos mokėtojo rašytinį prašymą arba apeliaciją dėl vietinės rinkliavos dydžio perskaičiavimo, keičiant faktinę nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį bei jame vykdomos veiklos pobūdį (17.1 punktas), taip pat nustatant turto naudojimo ar nenaudojimo faktą (17.2 punktas). Nuostatų 22 punkte nustatyta, kad fiziniai asmenys gali pasirinkti vietinės rinkliavos mokėjimą pagal faktinį asmenų skaičių, o nuostatų 25 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai gali deklaruoti komunalinių atliekų kiekį ir kad vietinės rinkliavos mokėtojams, deklaruojantiems komunalinių atliekų kiekį, mokėtina rinkliavos suma už kalendorinius metus apskaičiuojama vietinės rinkliavos dydį padauginus iš deklaruoto komunalinių atliekų kiekio tonomis. Pagal Nuostatų 61 punktą vietinės rinkliavos lengvatas nustato ir taiko Šilalės rajono savivaldybės taryba atskiru sprendimu. Pažymėtina, kad yra priimtas Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. T1-125 „Dėl Šilalės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatų“. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas dėl minėtų aplinkybių būtų kreipęsis.
Vietinė rinkliava turėjo būti apskaičiuota remiantis Nuostatų 1 priedo 1.2 punktu bei atsižvelgiant į nekilnojamojo turto bendrojo ploto dalį, priklausančią atsakovui ir laikotarpį. Atsakovui nuosavybės teise priklauso 30,17 kv. m. (60,34/2) minėto gyvenamojo namo. Pagal Nuostatų 36 punktą vietinės rinkliavos įmokų dydis proporcingai padalijamas mėnesiais ir ketvirčiais. Taigi, už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kuriame iš viso yra 7 ketvirčiai, vietinė rinkliava turėjo būti apskaičiuota taip: metinis vietinės rinkliavos dydis (2,05 Lt už 1 kv. m) padaugintas iš nekilnojamo turto ploto (30,17 kv. m) ir padalintas iš 4 ketvirčių bei padaugintas iš 7 ketvirčių; iš viso – 108,23 (2,05x30,17/4x7=108,23).
Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimuose Nr. 10055844, Nr. 10165773 ir Nr. 10193377 nurodyta, kad atsakovo įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už gyvenamosios paskirties vieno buto pastatą kaime, t. y. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. yra 92,79 Lt, o laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra 123,72 Lt. Šiuose pranešimuose, klaidingai nurodomas gyvenamojo namo apmokestinamas plotas – tai yra nurodomas visas gyvenamojo namo plotas – 60,34 kv. m, o ne 1 dalis iš 2. Be to, šiuose pranešimuose įtrauktas ir antras nekilnojamojo turto objektas, adresu (duomenys neskelbtini), apie kurį pareiškėjas prašyme neužsimena bei nepateikia VĮ Registrų centro duomenų. Nors pareiškėjo prašoma priteisti suma sutampa su pranešimuose nurodyta galutine suma, tačiau teismas sprendžia, jog pareiškėjo prašoma priteisti vietinė rinkliava yra teisėta ir pagrįsta tik dalyje, kurią sudaro 108,23 Lt.
Kaip minėta, pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Pagal Civilinio kodekso 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Atsakovas sprendime minimu laikotarpiu nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jo pareiškėjui priteistina 108,23 Lt įsiskolinimo suma už nuosavybės teise priklausančią 1 dalį iš 2 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalių už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Dėl atstovavimo išlaidų
Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti 100 Lt atstovavimo išlaidų.
Proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnyje nustatyta tvarka. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Administracinėse bylose atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Toks dydis patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
Tarp pareiškėjo ir UAB „Juris LT“ 2014 m. liepos 11 d. sudaryta teisinių paslaugų sutartis Nr. 1.16-14-66, kuria UAB „Juris LT“ įsipareigojo veikti kaip pareiškėjo atstovas teisiniais klausimais dėl teisminio pareiškėjo skolininkų už vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolų išieškojimo. 2014 m. rugsėjo 2 d. sudaryta atstovavimo sutartimi tarp UAB „Juris LT“ ir advokatės Jurgos Šakienės, advokatei Jurgai Šakienei pavesta atstovauti pareiškėją Lietuvos Respublikos apygardos administraciniuose teismuose, teikiant pareiškėjo vardu paruoštus skundus (prašymus) dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą skolų priteisimo elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, atstovauti pareiškėją Lietuvos Respublikos apygardos administraciniuose teismuose ir vesti bylą su visomis teisėmis, įstatymo suteiktomis pareiškėjui, taip pat atstovauti pareiškėją kitose institucijose, įmonėse ir įstaigose, organizacijose, jei pavedimai susiję su skundu (prašymu) dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą skolų priteisimo.
AB SEB banko 2014 m. rugsėjo 22 d. vietinio mokėjimo nurodyme Nr. 6443 nurodyta, kad pareiškėjas sumokėjo UAB „Juris LT“ 2100 Lt už skolų išieškojimą pagal sąskaitas JUR1006, JUR10071005. Byloje pateiktoje UAB „Juris LT“ 2014 m. rugsėjo 18 d. sąskaitoje-faktūroje Nr. JUR1006, skiltyje „Aprašymas paslaugos“ yra nurodyta, jog be kitų asmenų ir dėl A. J. paruošti dokumentai teismui pagal sutartį Nr. 116-14-66, kaina 100 Lt.
Vadovaujantis Rekomendacijų 2 punkto nuostatomis, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Visumos kriterijų buvimas leidžia teigti, kad administracinę bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti bylinėjimosi išlaidas ir kokio dydžio išlaidos turėtų būti priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-215/2013).
Pareiškėjo prašoma priteisti 100 Lt suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio. Pareiškėjas skundą pateikė elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Pareiškėjo skundo ir jo priedų (11 lapų) kopijas, skirtas atsakovui, ruošė ir siuntė teismas. Teismas, atsižvelgdamas į administracinėje byloje suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, pareiškėjo skundo turinį ir į tai, kad analogiškų pareiškimų pareiškėjas teismui yra pateikęs daug, konstatuoja, jog ši administracinė byla nesudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo ir specialių žinių. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras iš atsakovo priteistina 50 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Dėl nustatomos prievolės piniginės išraiškos
Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, kad teismai, kitos institucijos ir pareigūnai, kurie vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu ir kitais įstatymais skiria pinigines baudas ar nustato kitas pinigines prievoles, surašydami administracinį nurodymą, priimdami sprendimą skirti baudą ar nustatyti piniginę prievolę, kurių sumokėjimo terminas apima ir euro įvedimo datą, skiriamos baudos ar nustatomos prievolės piniginės išraiškos dydžius nurodo litais ir eurais, taikydami perskaičiavimo kursą ir šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę. Ši 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta taisyklė numato, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka paskirtos piniginės baudos ar nustatytos piniginės prievolės po litų perskaičiavimo į eurus apvalinamos vieno euro tikslumu visais atvejais paliekant perskaičiuotą skaičių eurais nepakitusį.
Teismas šiuo sprendimu nustatydamas piniginę prievolę, kurios įvykdymo terminas gali apimti ir euro įvedimo datą, nustatomos prievolės piniginės išraiškos dydį nurodo litais ir eurais, taikant perskaičiavimo kursą ir Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
uždarosios akcinės bendrovės Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro prašymą tenkinti iš dalies;
priteisti iš atsakovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Tauragės regiono atliekų tvarkymo centrui (įmonės kodas 179901854) 108,23 Lt (šimtą aštuonis litus ir 23 centus) (31 Eur) vietinės rinkliavos įsiskolinimą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą;
priteisti iš atsakovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Tauragės regiono atliekų tvarkymo centrui (įmonės kodas 179901854) 50 Lt (penkiasdešimt litų) (14 Eur) atstovavimo išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.