Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuspręsta V. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o nukentėjusiųjų V. M. D. ir D. B. V. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendžiu V. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas V. K. buvo atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 67, 70 straipsniais V. K. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, juos atliekant iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo iš V. K. priteista nukentėjusiosioms V. M. D. ir D. B. V. po 10 000 Lt už neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti iš dalies ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nukentėjusiųjų, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. buvo kaltintas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2006 m. spalio 18 d., apie 16.30 val., pažeisdamas įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 173, 174 punktų reikalavimus, kelyje (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį ir viršydamas leistiną greitį, atsiradus kliūčiai, t. y. pėsčiajam A. A. pradėjus eiti į kitą kelio pusę, laiku nestabdė vairuojamo automobilio ir partrenkė A. A., kuris dėl šio eismo įvykio žuvo. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad V. K. nėra šio eismo įvykio kaltininkas, jį pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisino.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo

Pirmosios instancijos teismas V. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir V. K. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Laikytina, kad priimdamas šį sprendimą apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas apeliacinio proceso metu turi patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį, apeliacinės instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas savo forma ir turiniu privalo atitikti BPK reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo turi būti pagrįstos įstatymu ir išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi, be kita ko, specialistų išvadomis, kuriose V. K. techninė galimybė išvengti pėsčiojo A. A. partrenkimo buvo įvertinta atlikus skaičiavimus pagal pėsčiojo iki jo patrenkimo vietos nueitą 2,6–2,8 m atstumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. A. iki jo partrenkimo vietos nuėjo 1,4–1,5 karto mažesnį atstumą ir padarė išvadą, kad A. A. į eismo juostą išėjo netikėtai, prieš tai neįsitikinęs, kad bus saugu eiti per kelią ir tai nesudarys pavojaus kitiems eismo dalyviams. Todėl apeliacinės instancijos teismas laikė, kad šioje byloje nagrinėjamą eismo įvykį ir dėl šio įvykio kilusius padarinius lėmė ne V. K., o A. A. padaryti KET pažeidimai ir kad byloje nėra duomenų apie tai, jog V. K. šioje situacijoje nestabdė vairuojamo automobilio ar būtų pradėjęs jį stabdyti nelaiku. Tačiau šios apygardos teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nustatęs kitus esminius bylos duomenis (pėsčiojo iki jo partrenkimo vietos nueitą atstumą), apeliacinės instancijos teismas turėjo pagal juos visapusiškai įvertinti V. K. galimybę išvengti pėsčiojo A. A. partrenkimo V. K. važiuojant tiek specialistų nustatytu ne mažesniu kaip 62 km/h greičiu, tiek važiuojant gyvenvietėse leistinu 50 km/h greičiu. Tam reikalingos ne tik teisinės, bet ir specialios žinios, tuo tarpu kolegija nekvietė specialisto tam, kad jis apskaičiuotų V. K. galimybes sustabdyti automobilį teismo nustatytomis sąlygomis ir pateiktų išvadą arba paaiškinimus pagal kolegijos nustatytus naujus duomenis. Taip pat kolegija netyrė kitų duomenų, susijusių su minėtomis aplinkybėmis.

Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą. Be to, BPK 323 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės bylos pranešėjas ne tik susipažįsta su apeliaciniu skundu, atsikirtimais į jį ir byla, o ir, jeigu reikia, nurodo šaukti į teismo posėdį liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, specialistus, išreikalauja papildomą medžiagą.

Esminės bylos aplinkybės, susijusios su V. K. galimybe pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytus duomenis išvengti pėsčiojo A. A. partrenkimo, liko neišnagrinėtos. Apeliacinės instancijos teismas abejones aiškino V. K. naudai, tačiau abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai tik tuomet, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Esant minėtoms aplinkybėms laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes padarė išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu nepagrįstas išvadas dėl V. K. kaltės. Padarytą pažeidimą kolegija laiko esminiu BPK pažeidimu, nes jis sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl esminio BPK pažeidimo apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir ši byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti išsamiai patikrintas pagal visus esminius šioje byloje paduoto apeliacinio skundo argumentus ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.