- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-22
- Bylos Nr.
- 1A-328/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Kęstutis Jucys (pran.), Jonas Algimantas Venckus
- Nuteistasis
- S. S.
- Nukentėjusysis
- D. Č.
- Advokatai
- Česlovas Gorinas
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. (S. S. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš S. S. priteista 750 (septyni šimtai penkiasdešimt) Lt laidojimo išlaidoms atlyginti nukentėjusiajai D. Č. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. S. , 2005 m. gegužės 15 d., apie 21.00 val., J. P. namuose, esančiuose (duomenys neskelbiami), apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau 30 smūgių P. G. į įvairias jo kūno vietas, pastarajam padarydamas daugybinius veido ir galvos plaukuotosios dalies odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas, dešinio antakio, dešinės akies viršutinio voko muštines žaizdas, abiejų lūpų gleivinės muštines žaizdas su aplinkinėmis kraujosruvomis, nosies kaulų lūžį, daugybinius abiejų rankų, nugaros, kairės kojos odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas, kairės pusės V–VI šonkaulių lūžius bei rankomis suspaudė P. G. kaklą, padarydamas kaklo priekinio ir šoninių paviršių odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas, intensyvias kraujosruvas gerklų ir skydinės kremzlių, antgerklio srityse su minkštųjų audinių patinimu, dėl ko išsivystė asfiksija ir nukentėjusysis P. G. mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis S. S. apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su liudytojų parodymais, kuriuose jie nurodo, kad P. G. grasino susidoroti su nuteistuoju ir žadėjo kreiptis į policiją dėl jo pavartoto smurto. Nuteistojo nuomone, atliekant ikiteisminį tyrimą jie davė vienokius parodymus, tačiau teisme juos pakeitė. Taip pat nesutinka su inkriminuojama nusikalstama veika pagal BK 129 str. 1 d., nes P. G. sudavė 10-15, o ne 30 smūgių. Teigia, kad iki jam ateinant pas J. P. , P. G. konfliktavo su dviem nepažįstamais asmenimis, kurie ir galėjo suduoti kitus smūgius ir padaryti daugybinius nubrozdinimus, kuriuos nustatė ekspertas.
Skunde taip pat nurodoma, kad T. J. ir A. P. davė melagingus parodymus dėl muštynių metu įvykusių aplinkybių, nes jų nebuvo kambaryje. Apeliantas taip pat nesutinka su liudytojos J. P. duotais parodymais, kuriuose ji nurodo, kad P. G. bandė ją išžaginti, nes prieš jam pasirodant visi sėdėjo draugiškai ir tik vėliau ji pradėjo konfliktuoti su P. G. . Teigia, kad konflikto priežastis galėjusi būti dėl J. P. tėvo, kurį P. G. nužudė prieš 15 metų.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su tuo, kad P. G. nužudė veikdamas tiesiogine tyčia, nes jokios tyčios ir priežasties nužudyti neturėjęs, kadangi anksčiau su juo nekonfliktavęs. Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš dalies pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, kad šeimoje yra vienintelis sūnus, gyvena su motina, kuri neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, o pati negali išsinuomoti buto, nes neturi lėšų ir dėl sveikatos negalinti dirbti. Prašo Vilniaus apygardos teismo 2006-03-16 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį arba sušvelninti jam paskirtą bausmę.
S. S. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo S. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas, ištyrė rašytinę bylos medžiagą. Nors S. S. kaltu prisipažino iš dalies, tačiau jo kaltė dėl padarytos nusikalstamos veikos įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme patikrintais bei nuosprendyje aptartais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas S. S. parodymus susiejo su byloje surinktų įrodymų visetu, todėl juos vertindamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nepažeidė. Nuteistasis S. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su liudytojų parodymais, kuriuose jie nurodo, kad mirusysis P. G. grasino susidoroti su nuteistuoju ir žadėjo kreiptis į policiją dėl jo pavartoto smurto. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytoja J. P. nurodė, kad P. G. žadėjo parašyti pareiškimą policijai dėl to, kad S. S. jį sumušė (t. 1, b. l. 63; t. 2, b. l. 134). Be to, S. S. pats ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad paėmė P. G. už kaklo ir pradėjo smaugti, nes jis grasino jam susidorojimu (t. 1, b. l. 18). Akivaizdu, kad nuteistasis teigdamas, jog liudytoja davė melagingus parodymus bando suklaidinti teismą. Todėl šis nuteistojo argumentas atmetamas.
Nuteistasis skunde nurodo, kad nesutinka su inkriminuojama nusikalstama veika pagal BK 129 str. 1 d., nes P. G. sudavė 10-15, o ne kaip nurodyta nuosprendyje - ne mažiau kaip 30 smūgių į įvairias kūno vietas. Teigia, kad iki jam ateinant pas J. P. su P. G. konfliktavo du nepažįstami asmenys, kurie ir galėjo suduoti kitus smūgius ir padaryti daugybinius nubrozdinimus, kuriuos nustatė ekspertas. Tačiau šis S. S. argumentas yra atmetamas, nes tai paneigia jo duoti parodymai, kuriuose jis nurodė, kad sudavė P. G. ne mažiau kaip penkiolika smūgių kumščiu į veidą, galvą, kūną, o P. G. nugriuvus ant grindų pradėjo jį spardyti kojomis į krūtinę ir galvą (t. 1, b. l. 17, 31-32). Šiuos nuteistojo parodymus patvirtina ir liudytojos A. P. duoti parodymai, jog S. S. rankomis ir kojomis smūgiavo P. G. į veidą, krūtinę ir nugarą (t. 2, b. l. 138). Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti dėl 30 trauminių poveikių, kurie įvertinti kaip nesunkūs ir nežymūs sveikatos sutrikdymai. Tačiau nukentėjusysis mirė ne nuo šių smūgių, o nuo uždusimo, t.y. P. G. mirties priežastis buvo uždusimas, mechaniškai suspaudus kaklą (t. 1, b. l. 97-98). Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai S. S. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. Nuteistojo teiginys, kad prieš jam ateinant pas J. P. P. G. konfliktavo su dviem nepažįstamais asmenimis ir jie galėję jam suduoti kitus smūgius, nepagrįstas, nes liudytojas T. J. teisme parodė, kad pas J. P. buvo užėję du nepažįstami vaikinai, kurie iš P. G. reikalavo pinigų, bet tarp jų muštynių nebuvo (t. 2, b. l. 137). Net pats nuteistasis nekartą yra nurodęs, jog jam atėjus pas J. P. , niekas nekonfliktavo. Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nuteistasis ir liudytojai nenurodė, kad prieš konfliktą su S. S. P. G. būtų sumuštas ar susimušęs su kitais asmenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apygardos teismas nuteistajam iš kaltinimo pašalino inkriminuotą aplinkybę, jog jis buteliu smūgiavo nukentėjusiajam į kaklo sritį ir taip padaręs kaklo dešinio šoninio paviršiaus pjautinę žaizdą. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.
Skunde nurodoma, kad T. J. ir A. P. davė melagingus parodymus dėl muštynių metu įvykusių aplinkybių, nes jie tuo metu nebuvo kambaryje. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šių liudytojų duotus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Liudytoja A. P. parodė, kad matė konflikto pradžią ir kaip S. S. susimušė su P. G. . Teigė, kad S. S. rankomis ir kojomis smūgiavo nukentėjusiajam į veidą, krūtinę bei nugarą. Ji matė, kaip S. S. nutempė nukentėjusįjį nuo sofos ant grindų ir rankomis prispaudęs pradėjo smaugti, o išeidama iš kambario girdėjo, kaip P. G. pradėjo karkti. Liudytojas T. J. teisme patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. jis matė, kaip S. S. sudavė P. G. . Prasidėjus muštynėms, jis iš kambario išėjo, tačiau ir jam būnant kitame kambaryje girdėjo kojomis suduodamų smūgių garsus. Vėliau jis užėjo į kambarį ir matė sumuštą nukentėjusiojo veidą, pats P. G. gulėjo kambaryje, ant šono. Todėl teismas neturi jokio pagrindo netikėti minėtų liudytojų duotais parodymais, nes jie iš esmės tarpusavyje sutampa ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Antra vertus, pats S. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad neatsimena ir neatkreipė dėmesio, kas tuo metu buvo bute.
Apeliantas skunde nurodo, kad nesutinka su J. P. duotais parodymais, kuriuose ji nurodo, kad P. G. bandė ją išžaginti, nes prieš jam pasirodant visi sėdėjo draugiškai ir tik vėliau J. P. pradėjo konfliktuoti su P. G. . Šis nuteistojo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes liudytoja J. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad P. G. buvo atsisegęs kelnes, prie jos lindo (t. 1, b. l. 62). Iš liudytojo T. J. parodymų matyti, kad J. P. jam sakė, jog P. G. ją norėjo išprievartauti (t.2, b.l. 136). Tačiau pati J. P. nenurodė, kad P. G. kėsinosi ją išžaginti. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl kėsinimosi išžaginti J. P. . Antra vertus, šios bylos nagrinėjimo dalyku yra P. G. nužudymo aplinkybės, o ne kėsinimasis išžaginti J. P. . Teisėjų kolegijos nuomone, netikėti liudytojos J. P. parodymais nėra pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, iš esmės sutampa su nuteistojo, kitų liudytojų parodymais ir atitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytoja J. P. turėtų tikslą apkalbėti nuteistąjį S. S. .
Apeliantas skunde nurodo, jog nesutinka, kad P. G. nužudė veikdamas tiesiogine tyčia, nes jokios tyčios ir priežasties nužudyti P. G. neturėjęs, kadangi anksčiau su juo nekonfliktavęs. Tačiau šis argumentas atmetamas, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atskleidė nuteistojo nusikalstamos veikos tyčios turinį, apeliacinės instancijos teismas apelianto tyčios kryptingumą vertinti kitaip neturi jokio pagrindo. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, nuteistasis nukentėjusiajam sudavė ne vieną smūgį bei rankomis suspaudė kaklą, padarydamas kaklo priekinio ir šoninių paviršių odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas, intensyvias kraujosruvas gerklų ir skydinės kremzlių, antgerklio srityse su minkštųjų audinių patinimu, dėl ko išsivystė asfiksija. Normalaus protinio išsivystymo ir intelekto žmogus, koks yra S. S. , neabejotinai suvokia, kad kaklo suspaudimas gali sukelti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas asmuo numato, kad nuo tokio veiksmo nukentėjusiajam gali būti padarytas sveikatos sutrikdymas, kartu ir pavojingas gyvybei, dėl kurio jis gali mirti. Taigi kaltininkui, darančiam tokią veiką, yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numato kaip vystysis priežastinis ryšys ir kad tokia jo veika gali sukelti net gyvybės atėmimą. Taigi nuteistasis S. S. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veika jis gali nužudyti P. G. . Įvertinus visus anksčiau paminėtus įrodymus darytina išvada, kad S. S. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė tiesiogine apibrėžta tyčia: jis suvokė pavojingą nusikalstamų veikų pobūdį ir norėjo taip veikti, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 str. 2 d.).
S. S. savo skunde prašo teismo atkreipti dėmesį į jo šeimyninę padėtį, t. y. kad šeimoje yra vienintelis sūnus, gyvenantis su motina, kuri neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, o išsinuomoti buto pati negali, nes neturi lėšų, kadangi dėl sveikatos negalinti dirbti. Tačiau nuteistojo skunde išvardinti argumentai nėra pakankamos bylos aplinkybės, leidžiančios švelninti bausmę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo S. S. asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir padarinius, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę žemesnę, nei įstatymo sankcijos vidurkis. Todėl teismas BK 54 str. 2 d. nuostatų nepažeidė. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 30 p. nurodyta, kad jei kaltininkas savo noru prisipažino nužudęs žmogų, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo nužudymą išaiškinti ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tai, remiantis BK 61 str. 4 d., teismas, skirdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę, turi paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę kaip įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Todėl S. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra pagrįsta ir teisinga, ji nėra per griežta. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti remiantis apeliaciniu skundu nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo S. S. apeliacinį skundą atmesti.