Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-354/2009

Teisėja Vilija Pilitauskienė Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.11., 1.2.29.1., 2.4.6.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. vasario 26 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 223 str. 1 d. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis už iš anksto pažadėtą užmokestį, įkalbėtas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, veikdamas vieninga tyčia, suklastojo dokumentus, o būtent 2007-08-02 Valstybės įmonės ,,Registrų centro” Šiaulių filialo Juridinių asmenų registravimo skyriuje Paukščių takas 2, Šiauliuose, laikotarpiu nuo 9.00 iki 10.00 val., 2007-08-02 UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje, jos skiltyje „PIRKĖJAS” parašydamas rankraštinį įrašą „V. V.” ir savo parašu įtvirtindamas objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad V. V. iš E. Ž. nuperka 10 000 paprastųjų vardinių akcijų 1 Lt nominalios vertės už 10 000 Lt, žinodamas ir suprasdamas, kad pinigų nemokėjo, akcijų nepirko, teisių neįgijo ir dokumentą pateikė E. Ž.;

be to tęsdamas nusikalstamą veiką, 2007-08-03 Valstybės įmonės ,,Registrų centro” Šiaulių filialo Juridinių asmenų registravimo skyriuje Paukščių takas 2, Šiauliuose, laikotarpiu nuo 9.00 iki 10.00 val., prašyme registruoti juridinių asmenų registre apie pakeistus duomenis JAR-1, patvirtintame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. l R-204, tai yra pirmojo lapo viršuje įrašė UAB „(duomenys neskelbtini)” kodą ir pavadinimą, buveinės adresą, trečiajame lape grafoje „Registro tvarkytojui teikiami dokumentai” įrašė žodžius „Mokėjimo dokumento kopija”, ketvirtojo lapo apačioje įrašė datą, savo vardą, pavardę ir parašu įtvirtino prašyme pateiktų duomenų teisingumą; formoje JAR-AF pateikė savo anketinius duomenis, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)” akcininkas, žinodamas ir suprasdamas, kad akcijų neįsigijo ir akcininku nebuvo, pateikė dokumentus šiai institucijai, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d.

Be to, V. V. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2007-07-27 būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, direktoriumi ir sutinkamai su 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str., kuriame nurodoma, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą”, pagal šio įstatymo 19 str. 2 d. nuostatą „patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų”, tai yra nepatvirtino apskaitos dokumentų, apskaitos registrų saugojimo tvarkos, nes neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų – prekių įsigijimo bei pardavimo dokumentus, banko išrašus, kasos knygas bei kasos pajamų, išlaidų orderius, išlaidų knygas, apskaitos registrus „Didžioji knyga”, komercines sutartis už laikotarpį nuo 2003 m. spalio mėn. iki 2007 m. liepos mėn., dėl ko negalima visiškai nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)” veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2007-07-27 iki 2008-01-11, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 223 str. 1 d.

Skunde nurodoma, kad teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai neišsamūs, vienpusiški, paremti vien tik V. V. teisme duotais parodymais, neatsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pastarasis prisipažino suklastojęs UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir prašymus JAR-1 ir JAR-AF, o teisminio nagrinėjimo metu pradėjo neigti savo kaltę. Skunde apeliantas teigia, kad teismas, atskleisdamas V. V. kaltės turinį, neskyrė pakankamai dėmesio susitarimo perregistruoti bendrovę bei vėliau sekusių V. V. veiksmų analizei – kad jis sutiko įregistruoti bendrovę savo vardu už 500 Lt, kad dėl bendrovės įregistravimo jam ne kartą (2007-07-27, 2007-08-02, 2007-08-03) teko važiuoti į Šiaulius pasirašinėti įvairių dokumentų, kad kaltinamajame akte nurodyti ir V. V. pasirašyti dokumentai buvo pateikti VĮ Registrų centras Šiaulių filiale, notaro kontoroje, kad prašyme JAR-1 V. V. pats įrašė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kodą, pavadinimą, buveinės adresą, kad jis moka lietuvių kalbą, yra vidurinio išsilavinimo ir gali susipažinti su dokumentų turiniu ir pan. Todėl, apelianto teigimu, visa tai pagrindžia, jog V. V. suvokė savo pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Savo skunde apeliantas taip pat teigia, kad teismo motyvai dėl V. V. išteisinimo pagal LR BK 223 str. 1 d. neišsamūs, vienpusiški, paremti vien teisinančių duomenų analize, įrodymai vertinti atsietai vienas nuo kito, o kai kurie nevertinti visai – pvz. 2007-07-27 priėmimo-perdavimo aktas, pagal kurį V. V. iš E. Ž. prisiėmė visus įmonės vardu turimus spaudus ir antspaudus, įmonės registracijos pažymėjimą, įstatus ir jų pakeitimus, PVM mokėtojo registracijos pažymėjimą ir kitus svarbius bendrovės dokumentus, todėl teismas nepagrįstai pripažino, kad V. V. neturėjo galimybės ir pareigos saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus.

Atsikirtime į apeliacinį skundą išteisintasis V. V. nurodė, kad yra teisingai išteisintas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu pagal LR BK 300 str. 1 d., 223 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis V. V. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas, kad V. V. veikoje nėra BK 300 str. 1 d., 223 str. 1 d. numatytų nusikaltimų sudėties.

Dėl BK 300 str. 1 d. taikymo

BK 300 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Kadangi šios veikos objektyvieji požymiai baudžiamajame įstatyme išvardyti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš minėto straipsnio dispozicijoje įvardytų alternatyvių veiksmų.

Iš V. V. pareikšto kaltinimo pagal BK 300 str. 1d. matyti, kad jis buvo kaltinamas suklastojęs 2007-08-02 UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, prašymą registruoti juridinių asmenų registre apie pakeistus duomenis JAR-1 ir prašymą JAR-AF, kuriame pateikė savo anketinius duomenis, kad jis yra UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininkas (t. 2, b. l. 15-18). Iš rašytinių aktų (t. 1, b. l. 36-37; 38-41; 42), kurių suklastojimu buvo kaltinamas V. V., turinio matyti, kad tai yra tikri dokumentai, liudijantys, iš esmės, vienarūšį teisiškai reikšmingą faktą – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės perleidimą (bendrovės 100 % akcijų pirkimas-pardavimas) ir tuo pačiu juridinio asmens valdymo organo pasikeitimą. Norint konstatuoti tikro dokumento suklastojimą, reikia nustatyti kokie melagingi, tikrovės neatitinkantys duomenys buvo įrašyti į juridinę reikšmė turinčius dokumentus. Kaltinime nurodoma, kad išteisintasis į ankščiau išvardintus dokumentus įrašė ir savo parašu patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, kad iš E. Ž. nupirko 10000 paprastųjų vardinių akcijų po 1 Lt už 10000 Lt, nors suprato, kad realiai pinigų nemokėjo, akcijų nepirko, akcininku netapo ir teisių neįgijo.

Iš byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų V. V., liudytojų E. Ž., I. B. parodymų (t. 2, b. l. 43-45; 56-57) yra aišku, kad V. V. reikėjo pinigų, todėl jis sutiko už atlygį (500 Lt) savo vardu įregistruoti bendrovę, todėl I. B. pastarąjį keletą sykių vežė į Šiaulius, kur V. V. ir buvęs vienintelis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininkas E. Ž. sudarė šiam sumanymui įgyvendinti reikalingus dokumentus. Iš E. Ž. parodymų yra aišku, kad pastarasis norėjo parduoti bendrovę, o nenustatytas asmuo, E. Ž. įvardijamas G., surado V. V., sutikusį už atlygį įsigyti įmonę. E. Ž. pripažino, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo pardavimo sutartį sudarė jis, o V. V. neneigė, kad ant visų pateiktų dokumentų, kurių suklastojimas buvo inkriminuojamas pateikiant kaltinimą pagal BK 300 str. 1 d., pasirašė jis pats. Išvardintų aplinkybių neginčija ir apeliantas. Taigi, konkrečiu atveju, materialaus dokumentų klastojimo būdų, fiziškai pakeičiant dalį egzistuojančio dokumento turinį, nenustatyta.

Tokiu būdu, iš aptartų parodymų turinio akivaizdu, kad sudarant 2007-08-02 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 36-37) buvo išreikšta dviejų žmonių, turinčių teisę sudaryti tokią sutartį, valia, ko pasėkoje V. V. pateikė užpildytą prašymą Registrų centrui forma JAR-1 ir formą JAR-AF, kaip vienintelis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininkas.

Apeliantas savo skunde atkreipė dėmesį į tai, kad V. V. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino suklastojęs dokumentus, o teisiamajame posėdyje pradėjo neigti savo kaltę. Dėl to kolegija pažymi, kad išteisintasis ir ikiteisminio tyrimo metu, ir pirmosios instancijos teisme deklaravo prisipažinimą, jog pasirašydamas suklastojo sutartį, prašymą, padėjo parašus ir ant kitų dokumentų, kurių esmės nesuprato (t. 1, b. l. 124-126; 142-143; 179-182; t. 2, b. l. 43-44). Neteisus apeliantas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino V. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti V. V. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 44). Kolegijos nuomone, V. V. pareiškimai apie savo kaltės pripažinimą yra deklaratyvūs ir negali būti vertinami kaip kaltininko savo kaltės pripažinimas. Priešingai, tokie V. V. pareiškimai, vertinant juos visumoje su kitais jo parodymais, liudytojų E. Ž., I. B. parodymais ir kita bylos medžiaga, tik patvirtina, kad V. V. neteisingai suvokė savo veiksmų esmę ir jų teisinę reikšmę.

V. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis už iš anksto pažadėtą užmokestį, įkalbėtas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, veikdamas vieninga tyčia suklastojo dokumentus. Iš pareikšto kaltinimo susidaro įspūdis, kad nenustatytas asmuo įkalbėjo V. V. suklastoti dokumentus ir pastarasis sutiko. Toks kaltinimas iš esmės neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Iš liudytojo I. B. parodymų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 70-71) matyti, kad pastarasis pasiūlė V. V. įsigyti bendrovę ir taip užsidirbti pinigų. Liudytojas I. B. teisiamojo posėdžio metu teigė nežinojęs, kokį darbą siūlys V. V. nepažįstamas asmuo, o V. V. viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad I. B. jam pasiūlė už atlygį įsigyti įmonę, tris kartus vežė į Šiaulius tvarkyti dokumentų su pardavėju E. Ž. ir t. t. Nepriklausomai nuo to, kad liudytojas I. B. teisiamajame posėdyje pateikė kitokią pasiūlymo užsidirbti pinigų V. V. versiją, nėra pagrindo nesiremti I. B. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, nes išteisintasis apie I. B. pasiūlymą įsigyti bendrovę už atlygį aiškino vienodai viso baudžiamojo proceso metu, o I. B. teisiamajame posėdyje nepateikė jokių logiškų paaiškinimų dėl skirtingų savo parodymų. Taigi, kolegija sprendžia, kad nėra jokių duomenų, jog V. V. kažkas būtų siūlęs už užmokestį suklastoti dokumentus, kaip nurodyta kaltinamajame akte.

Be abejonės, sprendžiant klausimą dėl dokumento suklastojimo, pats dokumento turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam atsiranda sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atitinkamos teisės ir pareigos (kasacinė byla Nr. 2K-515/2006). V. V. kaltė pagal BK 300 str. 1 d. pareikštą kaltinimą, kuriame įvardyti jo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, iš esmės, grindžiama paties išteisintojo parodymais apie tai, kad pastarasis visai nenorėjo pirkti akcijų, o įrašus dokumentuose padarė, savo parašais patvirtino dokumentuose nurodytą informaciją tik dėl to, kad jam buvo pažadėtas atlygis už tai, o nusipirkęs bendrovę jokios veiklos vykdyti neketino. Tačiau objektyvi tiesa yra kitokia. Specialisto išvadoje Nr. 5-4/51 konstatuota, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius V. V. 2007-08-03 užpildė ir pateikė registro tvarkytojui Prašymą registruoti juridinių asmenų registre (forma JAR-1), prašydamas pakeisti juridinių asmenų registro duomenis ir pateikė užpildytą formą (JAR-AF), kurioje nurodė, kad visų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų savininkas yra vienas asmuo – V. V. (t. 1, b. l. 153). Šias aplinkybes savo parodymais patvirtino ir V. V., ir liudytojas E. Ž. Paminėtus V. V. atliktus veiksmus užpildant tam tikras dokumentų formas ir pateikiant jas registro tvarkytojui – VĮ Registrų cento Šiaulių filialui, galima vienareikšmiai susieti su 2007-08-02 akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria, kaip buvo minėta, bendrovės pardavėjas E. Ž. ir pirkėjas V. V. išreiškė savo valią. Tai, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad V. V. gavo bendrovės akcijas, sumokėjo už bendrovės akcijas 10000 Lt, neįrodo V. V. kaltės padarius nusikaltimą numatytą BK 300 str. 1 d. Pažymėtina, kad nusikalstama veika, numatyta BK 300 str. 1 d. gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Vadinasi būtina nustatyti, kad V. V. suvokė savo pavojingų veiksmų esmę, norėjo taip veikti ir siekė kilsiančių pasekmių.

Iš aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų akivaizdu, kad V. V. atliekamų veiksmų suvokimas apsiribojo tuo, kad jis už atlygį perka iš E. Ž. bendrovę ir įregistruoja ją savo vardu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. V. su E. Ž. aptarinėtų bendrovės pirkimo-pardavimo aplinkybes, pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, turinį. E. Ž. nurodė, kad jis surašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, o V. V. nurodė, kad E. Ž. sudarytą sutartį tik pasirašė, kitus dokumentus pildė taip, kaip nurodė E. Ž., nesuprasdamas tų dokumentų esmės ir turinio. Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad V. V. valios turinį, nepriklausomai nuo jo pasirašytų, užpildytų ir pateiktų registro tvarkytojui dokumentų turinio, sudaro tik apsisprendimas už atlygį įregistruoti bendrovę savo vardu. Aplinkybė, kuria savo argumentus grindė apeliantas, kad V. V. supranta lietuviškai, moka skaityti, yra vidurinio išsilavinimo, todėl galėjo susipažinti ir suprasti dokumentų turinį, vertinant ją visete su kitais įrodymais, kolegijos nuomone, nei patvirtina, nei paneigia V. V. kaltę dėl dokumentų klastojimo.

Kolegijos nuomone, visuma aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių leidžia teigti, jog V. V. nesuvokė, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje, kituose užpildytuose ir pateiktuose dokumentuose (forma JAR-1; forma JAR-AF) yra nurodyta neatitinkanti tikrovės informacija apie teisinę reikšmę turintį faktą ir jis, kaip fizinis asmuo, pasirašydamas, pildydamas dokumentus, suklastoja tikrus dokumentus, ir dėl to nesiekė, kad tokia tikrovės neatitinkanti teisinę reikšmę turinti informacija būtų įtvirtinta dokumente. V. V. aiškinimas, kad įsigijęs bendrovę jis jokios veiklos vykdęs nebūtų, neįrodo jo kaltės dėl dokumentų klastojimo, nes tokios išteisintojo valios turinio negalima palyginti su objektyviąja tiesa.

Tokiu būdu, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. V. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., sudėties.

Dėl BK 223 str. taikymo

Apeliantas, ginčydamas V. V. išteisinimą pagal BK 223 str. 1 d. motyvuoja tuo, kad teismas įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito, o kai kurių (pvz. 2007-07-27 priėmimo-perdavimo aktas) nevertino visai. Kolegija nesutinka su tokiais prokuroro argumentais, nes skundžiamame nuosprendyje visumoje su kitais bylos duomenimis – paties V. V. parodymais, liudytojų E. Ž., I. B. parodymais, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo aplinkybėmis, yra aptartas ir įvertintas 2007-07-27 priėmimo-perdavimo aktas.

BK 223 str. 1 d., be kitų nusikalstamų veikų buhalterinei apskaitai, numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas. Kvalifikuojant veiką kaip aplaidų apskaitos tvarkymą, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus, kurių nuostatas kaltininkas pažeidė, nes BK 223 str. norma yra blanketinė, t. y. nukreipia į kitus norminius aktus. Tai neatsargus nusikaltimas, kurio sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė už jį kyla tik tuo atveju, kai yra nustatomi BK 223 str. 1 d. nurodyti nusikalstami padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šie padariniai yra alternatyvūs – pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonėms dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako tik tas asmuo, kuris yra atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, tarp jų ir įmonės direktorius.

Iš pažymos apie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ matyti, kad minėtos bendrovės direktorius yra V. V. (t. 1, b. l. 164). Tai patvirtina ir 2007-07-27 Prašymas registruoti juridinių asmenų registre (forma JAR-1), vienintelio akcininko E. Ž. 2007-07-26 sprendimas, notariškai 2007-07-27 patvirtintas V. V. parašo pavyzdys (t. 1, b. l. 29; 48-51; 52). Tokiu būdu akivaizdu, kad V. V., kaip bendrovės direktorius, yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 str. 1 d., subjektas. Tačiau norint konstatuoti V. V. kaltę pagal pareikštą kaltinimą, reikia nustatyti, ar V. V. gavo, realiai turėjo buhalterinius bendrovės dokumentus, kurių neišsaugojimu jis kaltinamas, ar turėjo realią galimybę patvirtinti apskaitos dokumentų, apskaitos registrų saugojimo tvarką.

Iš 2007-07-27 priėmimo-perdavimo akto matyti, kad E. Ž. perduoda, o V. V. priima visus įmonės vardu turimus spaudus ir antspaudus, įmonės registracijos pažymėjimą, įstatus ir jų pakeitimus, PVM mokėtojo registracijos pažymėjimą ir kitus svarbius bendrovės dokumentus (t. 1, b. l. 46). E. Ž. teigimu jis realiai perdavė V. V. visus bendrovės dokumentus, kurie buvo sudėti į didelę kartoninę dėžę, prie Registrų centro (t. 2, b. l. 45). Tuo tarpu V. V. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad jokių dokumentų iš E. Ž. negavo, todėl negalėjo jų išsaugoti (t. 1, b. l. 44). Tiesa, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, V. V. minėjo, kad iš E. Ž. dokumentus gavo, tačiau juos išmetė ir tikėjosi išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl dokumentų neišsaugojimo (t. 1, b. l. 142-143; 179-182). Tokius išteisintojo teiginius ikiteisminio tyrimo metu kolegija vertina kaip nelogiškus paties V. V. suvokimo prasme – nelogiška, kad asmuo, tikėdamasis išvengti atsakomybės, atlieka įstatymų uždraustą veiką. E. Ž. teigimu, dokumentus didelėje kartoninėje dėžėje jis V. V. perdavė prie Registrų centro, tačiau šito nematė liudytojas I. B., kuris vežė V. V. į Registrų centrą (t. 1, b. l. 70-71). Iš specialisto išvados yra aišku, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2007-07-27 iki 2008-01-11 negalima nustatyti, nes V. V. neišsaugojo ir nepateikė bendrovės pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, kas pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymą (2001-11-06 Nr. IX-574) yra prekių įsigijimo bei pardavimo dokumentai, banko išrašai, kasos knygos bei kasos pajamų, išlaidų orderiai, išlaidų knygos, apskaitos registrai (,,Didžioji knyga“), komercinės sutartys (t. 1, b. l. 155). Kita vertus, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 233 str. 1 d. V. V. kiltų tik tada, jei ankščiau paminėtus dokumentus jis būtų realiai gavęs ir neišsaugojęs. Kolegija pažymi, kad 2007-07-27 priėmimo-perdavimo akte nėra įvardytas, kaip V. V. perduodamas, nei vienas bendrovės pirminės buhalterinės apskaitos dokumentas, o ką apima išsireiškimas ,,...kitus svarbius bendrovės dokumentus.“, vienareikšmiškai nustatyti negalima, nes V. V. ir liudytojo E. Ž., kuris, kaip ankstesnis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal 2007-05-31 mokesčių administratoriaus nurodymą taip pat nepateikė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų už 2005 m. lapkričio mėn., 2006 m. gegužės, liepos, rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėn., parodymai skiriasi iš esmės. Be to, vertinti E. Ž. parodymus, kaip teisingus, taip pat nėra pagrindo, nes iš paminėtų aplinkybių akivaizdu, kad pats liudytojas gali būti suinteresuotas šioje baudžiamojoje byloje, nes dar iki V. V. tampant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, pats E. Ž. nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų.

Taigi, aptartos ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti neabejotiną išvadą, kad V. V. gavo bendrovės pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus – vadinasi, neturėjo pareigos juos išsaugoti, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti V. V. kaltu pagal BK 233 str. 1 d.

Tokiu būdu, kolegija, atsižvelgusi į visas išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad tenkinti prokuroro apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.