Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. O. O. (C. O. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus teisių perėmėjas) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad Sprendime nurodyta, jog Skyriuje buvo nustatytas neteisėtas pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje. Sprendime taip pat nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena turėdamas leidimą laikinai gyventi Nr. LT7451926, kuris yra panaikintas.

Pareiškėjas remiasi ir tuo, kad jis dėl kalbos suvokimo – ne visada tinkamai suvokia teisinę savo padėtį, jį lengviau suklaidinti tiek dėl dokumentų tinkamumo, tiek dėl atitinkamų įstatymų taikymo. Pareiškėjas, pasitikėdamas teisininko kompetencija, net neįtarė, jog susiklostys tokia nepalanki situacija, ir jo leidimas gyventi Lietuvoje bus panaikintas ir jis privalės išvykti iš šalies. Pareiškėjo teigimu, tokia situacija susidarė, ne dėl to, jog pareiškėjas tyčia siekė apeiti įstatyme numatytus reikalavimus, tačiau jis, nemokėdamas lietuvių kalbos, šalies teisinės sistemos, pasitikėjo teisininku iš Šiaulių.

Pareiškėjas akcentavo, kad ketino įsidarbinti įmonėje (duomenys neskelbtini), planavo tęsti studijas Lietuvoje. Tokie jo planai rodo siekį gyventi Lietuvoje. Taip pat pabrėžia, kad jis Lietuvoje gyvena ne vienus metus, neturi jokių administracinių pažeidimų ar nusižengimų, pradėtų ikiteisminių tyrimų, neteistas, yra baigęs universitetą ir įgijęs magistro laipsnį, išsilavinęs, kultūringas, draugų, šeimos ir studijų kolegų charakterizuojamas teigiamai, stengiasi ir siekia kurti karjerą, todėl yra nepavojingas ir nekelia grėsmės visuomenei, taip pat nekelia ir nelegalios migracijos grėsmės.

Paaiškina, kad Departamentas 2019 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (15/5-11)50U-286 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Pareiškėjas minimą sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2019 m. kovo 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas atskiruoju skundu apskundė šią nutartį, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartį nepakeistą.

Migracijos skyrius, nustatęs, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, t. y. neturėdamas galiojančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jis jam buvo panaikintas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsižvelgiant į Įstatymo128 straipsnyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), priėmė Sprendimą.

Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad jis buvo suklaidintas nekompetentingo advokato. Argumentuoja, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Pareiškėjui pirmas leidimas laikinai gyventi išduotas 2012 m. birželio 21 d., jis Lietuvos Respublikoje gyvena daugiau nei 7 metus, o be to, kaip jis yra nurodęs skunde – Kauno technologijos universitete jis yra įgijęs magistro laipsnį, todėl manytina, kad pareiškėjas, veikdamas kaip sąžiningas ir rūpestingas asmuo, privalėjo susipažinti su teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 20-SP9-40 (12.23), kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2019 m. birželio 14 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Departamento Kontrolės skyrius 2019 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7451926, galiojantį iki 2019 m. gruodžio 31 d. (el. b. l. 26).

Migracijos skyriuje 2019 m. vasario 20 d. gauta Departamento siųsta pareiškėjo byla dėl leidimo laikinai gyventi (el. b. l. 26).

Migracijos skyrius pareiškėjui išsiuntė 2019 m. kovo 15 d. pranešimą „Dėl sprendimo priėmimo“, kuriame pareiškėjo prašoma 2019 m. kovo 18 d. 9.00 val. atvykti į Migracijos skyrių, kadangi bus priimtas sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo į kilmės valstybę (el. b. l. 27).

Migracijos skyriuje 2019 m. kovo 18 d. gautas pareiškėjo prašymas atidėti sprendimo dėl grąžinimo į kilmės valstybę priėmimą, kadangi Departamento 2019 m. vasario 15 d. sprendimas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (el. b. l. 28).

Migracijos skyriaus Užsieniečių reikalų poskyrio specialistas parengė 2019 m. gegužės 9 d. parengė tarnybinį pranešimą, kuriuo šio poskyrio viršininkę informavo apie pareiškėjo 2019 m. kovo 18 d. pateiktą prašymą bei nurodė, kad tikslinga atidėti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į kilmės valstybę iki kol teismas priims sprendimą.

Migracijos skyriaus viršininkė 2019 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą Nr. 20-SP9-40 (12.23), kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2019 m. birželio 14 d. (b. l. 39). Sprendimu pareiškėjas įspėtas, kad jei per nustatytą laiką neišvyks iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš šalies. Sprendimo teisinis pagrindas – Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Skundžiamame Sprendime nurodoma, kad jį priimant buvo atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir į nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini). Sprendime nurodoma, kad Migracijos skyriuje buvo nustatytas pareiškėjo neteisėtas gyvenimas Lietuvos Respublikoje. Sprendime taip pat nustatyta, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą laikinai gyventi Nr. LT7451926, kuris yra panaikintas; Departamentas 2019 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos skyriaus 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusius santykius reglamentuoja Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ , kurio 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi (1 punktas); gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi (2 punktas); gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas (3 punktas); turi suklastotą leidimą gyventi (4 punktas); turi suklastotą kelionės dokumentą (5 punktas). Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 125 straipsnyje nustatyti grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindai. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 2 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai užsieniečiui yra panaikintas leidimas laikinai ar leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę (bet ne dėl kurių būtų draudžiama priimti tokį sprendimą), o būtent – buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat tai, ar užsienietis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas. Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje yra nurodyti pagrindai, kada užsienietį į užsienio valstybę grąžinti draudžiama – užsienietį draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, taip pat į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas arba jis tokiu būdu bus baudžiamas. Grąžinimo į užsienio valstybę sprendimų vykdymo terminus ir tvarką reglamentuoja Įstatymo 127 straipsnis, pagal kurio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal to paties straipsnio 3² dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. eI-2909-1047/2019 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Departamentui dėl 2019 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (15/5-11)50-286 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui C. O. O.“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2019 m. kovo 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi buvo praleistas terminas skundui paduoti. Pareiškėjas atskiruoju skundu apskundė šią nutartį, tačiau LVAT 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartį nepakeistą. Taigi, Departamento dėl 2019 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. (15/5-11)50-286 teisme nenuginčytas ir yra galiojantis.

Teismas pabrėžia, kad pagal administracinių teismų praktiką (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2624/2014) administracinės institucijos gali priimti tokio pobūdžio sprendimus, kokiais yra skundžiami sprendimai, t. y. dėl užsieniečių grąžinimo į jų kilmės valstybę, tik tada, kai, pirma, nustato, jog užsieniečiui panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir, antra, įvertina Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes, t. y. buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) ir kt.

Kaip byloje nustatyta, Sprendimas priimtas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. Departamentui 2019 m. vasario 15 d. sprendimu panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Sprendimas teisingai pagrįstas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. pareiškėjas 2019 m. gegužės 15 d. (skundžiamo sprendimo priėmimo metu) vis dar buvo Lietuvos Respublikoje, nors leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam panaikintas.

Teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su jo socialiniais ir ekonominiais ryšiais Lietuvos Respublikoje, vertina kritiškai. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Šia teisės norma užtikrinama, kad sprendimas įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos nepagrįstai neribotų asmens teisių, kad toks sprendimas nesukeltų neproporcingai neigiamų pasekmių užsieniečiui ar jo šeimos nariams.

Teismo vertinimu, pakankamai svarus pagrindas neįpareigoti nelegaliai esančio užsieniečio išvykti iš Lietuvos Respublikos ar negrąžinti užsienietį į užsienio valstybę dėl jo socialinių ar ekonominių ryšių gali būti konstatuojamas tik tuomet, kai išvykęs iš Lietuvos Respublikos užsienietis patirs itin dideles neigiamas pasekmes, pavyzdžiui neteks pragyvenimo šaltinio, bus išardyta jo šeima, kitoje valstybėje neturės gyvenamosios vietos ir pan. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad pareiškėjas studijavo Kauno technologijų universitete ar kad ketina tęsti studijas Lietuvoje bei įsidarbinti(duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo konstatuoti pakankamus socialinius ir ekonominius ryšius, galinčius būti pagrindu neįpareigoti jo išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y. leisti jam pasilikti Lietuvos Respublikoje be teisinio pagrindo. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos pareiškėjo ketinimus.

Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visetą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis) bei Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes, konstatuoja, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, neturi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal neformaliojo ugdymo programą, o pareiškėjo ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika yra susiję tiek, kiek yra susiję su pareiškėjo buvusiomis studijomis ir darbu, nelaikytini tokiais, kurių pagrindu pareiškėjas negalėtų būti grąžinamas į (duomenys neskelbtini).

Byloje nėra jokių įrodymų ar pagrįstų aplinkybių manyti, kad pareiškėjas sugrįžęs į (duomenys neskelbtini) bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalis).

Tai, kad pareiškėjas ketina studijuoti aukštojo mokslo įstaigoje Lietuvos Respublikoje, sudarytų pagrindą Įstatymo nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo 46 straipsnio pagrindu. Tačiau teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 nurodytais pagrindais (Įstatymo 39 straipsnis).

Be to, kaip nurodo atsakovas, buvo įvertintos ir Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, todėl pareiškėjui Sprendimu nustatytas maksimalus terminas savanoriškam išvykimui t.y. 30 dienų.

Iš į bylą pateiktų asmens duomenų matyti, kad pareiškėjas neturi kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokių dokumentų pareiškėjo atstovas nepateikė ir teismo posėdyje. Teismas šią aplinkybę vertina kaip neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, ir tai laikytina faktiniu pagrindu priimti sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į jo kilmės valstybę.

Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad pažeidžiami jo teisėti lūkesčiai kurti ateitį Lietuvoje, pažymi, kad valstybė turi teisę ir pareigą vykdyti migracijos kontrolę, o užsieniečiai turi pareigą laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų. Kaip antai, LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją), o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.

Teismas pažymi, kad nors Sprendimas nėra labai išsamus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau minimalius reikalavimus, būtinus priimant viešojo administravimo subjektui sprendimus jam priskirtoje viešojo administravimo srityje ir numatytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, atitinka. Kitų ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindų taip pat nenustatyta (ABTĮ 91 straipsnis). Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Sprendimas buvo priimtas iš esmės tinkamai nustačius ir išanalizavus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas faktines aplinkybes. Todėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2019 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. 20-SP9-40 (12.23) „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio C. O. O., gim. (duomenys neskelbtini) grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997-12-19 sprendimą Helle prieš Suomiją; LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132-134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo C. O. O. (C. O. O.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą