Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis 2014 m. liepos 3 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuota nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nukentėjusiojo A. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. A. R. naudai iš kaltinamojo V. P. priteista 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) turtinės žalos atlyginimo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai iš V. P. priteista 420 Eur (keturi šimtai dvidešimt eurų) turtinės žalos atlyginimo. A. R. solidariai iš D. M. ir L. Ž. priteista 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) turtinės žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti L. Ž. ir V. P., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. M. nuteistas už tai, kad jis apgaule, savo ir bendrininkų naudai, įgijo svetimą turtą, o būtent: turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, veikdamas bendrai su L. Ž. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2017 m. rugpjūčio 30 d. nenustatytiems bendrininkams, atliekantiems laivės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kelis kartus paskambinus iš mobilaus telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) A. R. į mobilaus telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) ir melagingai pranešus, kad jo asmens dokumentas bei elektroninės bankininkystės duomenys rasti pas kitus asmenis, kurie gali pasinaudoti jo sąskaita, taip apgaule įtikinus bei išviliojus A. R. ,,Swedbank“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) elektroninės bankininkystės duomenis – PIN generatoriaus kodus bei iš šių sąskaitų į V. P. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedus 2 420 eurų, į A. S. AB ,,Swedbank“ banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedus 2 000 eurų, kurių dalį, tai yra 1 800 eurų 2017 m. rugpjūčio 30 d. L. Ž., vykdydama D. M. nurodymus, turėdama A. S. elektroninės bankininkystės duomenis – ,,Swedbank“ banko kortelę, pervedė į kitą A. S. ,,Swedbank“ sąskaitą LT (duomenys neskelbtini), iš kurios dalį pinigų, tai yra 1 150 eurų, 2017 m. rugpjūčio 30 d. L. Ž. toliau pervedė J. P. į banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), kuriuos L. Ž., turėdama J. P. banko kortelę bei PIN kodą, išgrynino bankomate, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), kitą dalį pinigų – 850 eurų išgrynino iš A. S. banko sąskaitų bankomate, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), taip L. Ž. viso išgryninusi apgaule gautus 2 000 eurų, toliau vykdydama D. M. nurodymus perdavė jam išgrynintus 2 000 eurų prie (duomenys neskelbtini) pataisos namų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, tokiu būdu savo ir bendrininkų naudai apgaule įgijo 2 000 eurų vertės A. R. turtą.

Motyvuojamoji dalis

5. Apelianto D. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos; 2) jog išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tos aplinkybės nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais, nustatant tiesą byloje, nelaiko kitų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino D. M. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos nuteistosios L. Ž. parodymais bei juos patvirtinančiais rašytiniais bylos įrodymais, taip pat nukentėjusiojo A. R., liudytojos A. S. parodymais. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino surinktų įrodymų visumą – kaltinamųjų, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, nurodant, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo objektyvumu bei nuosprendžio teisėtumu dėl nuteistojo padarytų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

9. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Taigi, BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė nukentėjusįjį A. R. ir nuteistuosius (tuo metu – kaltinamuosius) D. M., V. P. ir L. Ž., liudytoją A. S., išvardijo išanalizuotus byloje dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo ir D. M. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – apeliantą teisinančius – įrodymus (paties D. M. parodymus, kad jis apie šį nusikaltimą nieko nežino, su Kybartų pataisos namuose bausmę atliekančiais nuteistaisiais nebendravo, jokių pinigų iš L. Ž. negavo, jog L. Ž. jį apkalba). Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatų, nepažeidė.

12. Šioje byloje D. M. kaltė įrodyta nuteistosios L. Ž. teisme duotais parodymais, kurie atitiko rašytinius bylos duomenis apie apgaule užvaldytus nukentėjusiojo pinigus, juos pervedant, išgryninant bei perduodant nuteistajam, judviejų bendravimą ir santykių priešiškumo nebuvimą. Analizuojant kaltinamosios L. Ž. parodymus, matyti, kad aplinkybes apie tarpusavio santykius su D. M., bendrą vaiką, nuteistojo prisidėjimą prie vaiko išlaikymo, duodant pinigų L. Ž., tiek L. Ž., tiek ir nuteistasis D. M. nurodė vienodas, tačiau dėl įvykdytų nusikalstamų veiksmų jų parodymai skiriasi. Faktą dėl L. Ž. ir D. M. pasimatymų patvirtina pataisos įstaigos informacija (3 t., b. l. 9), be to, priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, L. Ž. teismui paaiškino, jog neigė ankstesnius pasimatymus su D. M., nes nenorėjo atskleisti šios aplinkybės savo skyrybų byloje. Ji patvirtino, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. (nusikaltimo padarymo dieną) į A. S. banko sąskaitą buvo pervesti iš nukentėjusiojo A. R. banko sąskaitos 2 000 eurų. A. S. banko sąskaitos numerį nuteistoji buvo nurodžiusi D. M.. Liudytoja A. S. patvirtino teismui, jog L. Ž. buvo davusi savo banko sąskaitos numerį. D. M. informavo L. Ž. apie pinigų pervedimą ir liepė jai juos kuo skubiau išgryninti bei perduoti jam. Šiuos L. Ž. parodymus apie tai, kad ji sužinojo iš D. M. apie pinigų pervedimą ryte po 10 val., patvirtina ir nukentėjusiojo A. R. parodymai, kad iš jo prisijungimai prie banko sąskaitos buvo išvilioti apie 10 val., bei telefonų išklotinės, kad nukentėjusiajam buvo paskambinta tą dieną 9.28 val. Nuteistasis neigia L. Ž. parodymus apie pinigų pervedimą, tačiau A. S. ir J. P. banko sąskaitų išrašais, IP adreso duomenimis nustatyta kas, kada ir kokiomis sumomis pervedė pinigus į A. S. banko sąskaitą, kurią L. Ž. buvo nurodžiusi D. M.. Taigi, 2017 m. rugpjūčio 30 d., 13.19 val. iš nukentėjusiojo A. R. banko sąskaitos į A. S. banko sąskaitą, kuria naudojosi L. Ž., buvo pervesti 2 000 eurų. 13.20 val. buvo prisijungta prie A. S. elektroninės bankininkystės. Kitas prisijungimas užfiksuotas 14.32 val., o 14.39 val. iš vienos A. S. banko sąskaitos į kitą pervesta 1 800 eurų, o paskui iš minėtos banko sąskaitos 1 150 eurų toliau pervesta į J. P. banko sąskaitą. Pervestus pinigus nuteistoji išgrynino. Taigi, 2017 m. rugpjūčio 30 d. iš A. S. sąskaitos buvo išgryninta 850 eurų, o iš J. P. sąskaitos – 1 150 eurų.

13. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl nuteistosios paaiškinimų teisingumo, kad ji pervestus į banko sąskaitą pinigus išgrynino apie 15 val. ir, nuvykusi 17-18 val. pas D. M., jam juos perdavė. Apylinkės teismo motyvais paneigti D. M. skundo argumentai, kad nuteistasis iš pataisos namų teritorijos gali išeiti tik nustatytu laiku. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo argumentais, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namų – atvirosios kolonijos dokumentas su pateikta informacija patvirtina, kad nuteistajam D. M., kuriam suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų, nuo 2017 m. rugpjūčio 27 d. iki 2017 m. rugsėjo 3 d. dirbo kepykloje, grafiku nuo 7 val. iki 16 val., jam yra galimybė išeiti iš atvirosios kolonijos, be to, iki 17.45 val. ir nuo 18 val. iki 19 val. yra numatytas nuteistųjų laisvalaikis (3 t., b. l. 25, 30). L. Ž. ir nurodė, kad ji atvyko pas D. M. apie 17-18 val., D. M. išėjo į aikštelę šalia įkalinimo įstaigos, ji perdavė jam pinigus ir jis grįžo atgal, po 5-10 minučių D. M. sugrįžo į aikštelę, jie pasikalbėjo, davė jai 300 eurų vaiko išlaikymui. Apeliacinio skundo argumentą apie negalėjimą įsinešti pinigus be patikrinimo paneigia pataisos namų administracijos raštas (3 t., b. l. 9) kuriuo nustatyta, kad iš įkalinimo įstaigos išeinantiems ir į ją grįžtantiems nuteistiesiems visuminės arba dalinės kratos atliekamos ne nuolat, o tik pareigūnų pasirinkimu ar esant įtartinam nuteistojo elgesiui. Tokia informacija pagrįstai apylinkės teismui suponavo išvadą, jog nesant privalomos tvarkos dėl asmens kratos tiek įeinant, tiek ir išeinant iš laisvės atėmimo įstaigos, nesukėlus įtarimo galimas pinigų įsinešimas ar jų išnešimas. Skunde nurodyti argumentai, kad D. M. L. Ž. anksčiau yra siuntęs pinigų vaikui į A. S. banko sąskaitą, tik patvirtina L. Ž. parodymus, kad ji nuteistajam buvo nurodžiusi A. S. banko sąskaitą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai D. M. kaltę grindė nuteistosios L. Ž. parodymais, kuriuos patvirtino visa eilė byloje ištirtų objektyvių įrodymų. Aukštesnės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo netikėti nuteistosios L. Ž. parodymais, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad ši nuteistoji norėtų apkalbėti nuteistąjį ir apkaltinti jį nusikaltimo padarymu. Tokių duomenų nenurodė ir D. M., o iš bylos medžiagos matyti, kad iki nusikalstamos veikos padarymo šių nuteistųjų santykiai buvo geri.

14. 2018 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdžio protokole (2 t., b. l. 190-191) nenustatyta, jog pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja A. S. parodė, kad L. Ž. pasakojo, jog pinigus turi pristatyti D. M., liudytoja tik iš tyrėjų tai sužinojo. Dar kartą liudytoja paklausta prokurorės dėl pinigų, nurodė analogiškai, jog L. Ž. nesakė, kad pinigai bus D. M.. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu ir aplinkybę, jog nuteistoji L. Ž. buvo minėjusi liudytojai A. S., jog pinigai skirti D. M. šalina iš nuosprendžio aprašomosios dalies. Šios aplinkybės, kuri neatitiko liudytojos A. S. parodymų, pašalinimas visiškai neturi įtakos, pagrindžiant apelianto kaltę nusikaltimo padarymu, kadangi jo kaltę pagrindžiančių įrodymų byloje yra pakankamai ir jo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą.

15. Apeliaciniame skunde ginčijama nustatyta D. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliantas teigia, kad su Kybartų pataisos namuose atliekančiais nuteistaisiais neturėjo jokių kontaktų, neaptarinėjo jokių nusikalstamų veiksmų, apie įvykdytą nusikaltimą nieko nežinojo ir byloje nėra objektyvių duomenų, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje. Šie apeliacinio skundo teiginiai atmestini, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino apelianto atsakomybę sunkinančios aplinkybės pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvimą.

16. Pažymėtina, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Viena iš įstatyme numatytų bendrininkavimo formų yra bendrininkų grupė. Bendrininkų grupė pagal BK 25 straipsnio 2 dalis yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, veiksmų bendrumą, jų suderintą atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-67-511/2016). Vykdytojas yra asmuo, ne tik tiesiogiai realizavęs visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir toks asmuo, kuris realizavo bent dalį jų.

17. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad apeliantas kartu su L. Ž. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, savo ir bendrininkų naudai, įgijo svetimą (A. R.) turtą (pinigus). Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad kaltinamieji su kitais asmenimis veikė pasiskirstę vaidmenis ir suderintai, operatyviai buvo suorganizuotas pinigų pervedimas ir jų išgryninimas, visi jie buvo nusikalstamos veikos vykdytojai, nuteistasis D. M. suvokė, jog elgiasi nusikalstamai kartu su kitais asmenimis, pats dalyvavo nusikalstamos veikos daryme ir savo veiksmais realizavo BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Nuteistojo D. M. veiksmai atitiko bendrininkavimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius, ir tai neabejotinai pačią nusikalstamą veiką darė pavojingesne. Apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistasis su Kybartų pataisos namuose atliekančiais nuteistaisiais neturėjo jokių kontaktų, neaptarinėjo jokių nusikalstamų veiksmų, todėl ir negalėjo žinoti apie įvykdytą nusikaltimą, paneigia jau aptarti nuteistosios L. Ž., nukentėjusiojo A. R. parodymai ir telefonų išklotinės, kuriais nustatyta, kada iš nukentėjusiojo buvo išvilioti prisijungimo prie banko sąskaitų kodai ir kada L. Ž. iš D. M. sužinojo apie pervestus pinigus į A. S. banko sąskaitą. Be to, Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos rašte (1 t., b. l. 137) nurodyta visa eilė telefonų, kurie buvo rasti nuteistojo D. M. gyventuose būriuose, kurie nebuvo registruoti kaip priklausantys konkretiems nuteistiesiems. Nors pas patį D. M. neleistinų nuteistiesiems turėti daiktų nerasta, tačiau nepaneigta aplinkybė, kad jis galėjo naudotis ir kitų nuteistųjų turimais telefonais. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, kelis kartus buvo išvežtas Į Lukiškių tardymo izoliatorių kalėjimą, kuriame turėjo galimybę susitikti su visose Lietuvos pataisos įstaigose bausmę atliekančiais nuteistaisiais. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad sukčiavimas buvo padarytas bendrininkų grupe ir, pripažinęs tai nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, teisės taikymo klaidų nepadarė.

18. Teisėjų kolegijai nustačius, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pareikštas kaltinimas D. M. pasitvirtino, kaip jau minėta, jo padaryti nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, tačiau, skiriant bausmę apeliantui, teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 punktas).

19. BK 27 straipsnio 1 dalis numato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. D. M. nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė 2017 m. rugpjūčio 30 d., t. y. būdamas pilnametis (21 m.). Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, iki šios veikos padarymo D. M. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje, kurias padarė 2012 m. liepos 1 d., t. y. būdamas nepilnametis (16 m.). Dėl išdėstytų argumentų vertinant, ar asmuo yra recidyvistas, negali būti atsižvelgta į Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nuosprendį. Iš to daroma išvada, jog, priimant skundžiamą nuosprendį, D. M. neatitiko recidyvisto požymio, todėl negalėjo būti pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.

20. Esant nustatytoms aplinkybėms, šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimas iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintinas (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Kita vertus, paskirdamas D. M. bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, be šios, nepagrįstai nustatytos, aplinkybės, teismas vertino ir kitas bausmės rūšies ir dydžio nustatymui svarbias aplinkybes – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, D. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, sunkinančią aplinkybę, jo asmenybę ir kt., todėl, įvertinus nurodytų aplinkybių visetą, net ir pripažinus, jog D. M. nusikalto nebūdamas recidyvistu, teismas nepažeidė BK 61 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

21. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis D. M. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir jį išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, esminių bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė neteisingą baigiamąjį aktą.

22. Teisėjų kolegijai pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė liudytojos A. S. duotus parodymus dėl L. Ž. teiginių, t. y. nebuvo pasakyta, kad pinigai skirti D. M. bei tai, kad nepagrįstai pripažino D. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (recidyvistas), pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje yra keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

nuteistojo D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 26 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies D. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas recidyvistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio1 dalies 13 punktas).

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad liudytoja A. S. nurodė, jog L. Ž. minėjo, kad pinigai skirti D. M..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.