Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-372-81/2012

Teisėjas S. Mikšys Teisminio proceso Nr. 1-98-1-00652-2011-6;

2012 m. balandžio 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų, Kęstučio Dargužio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nepilnamečio nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą L. D., jos atstovui advokatui A. M., nuteistajam M. A., gynėjams advokatams Stasei Kupčiūnienei, Giedrei Kazakevičienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo nepilnamečio J. D. įstatyminės atstovės L. D. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atleistas, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą, įpareigojant A. K. 12 mėnesių būti namuose nuo 22 val. iki 06 val.

M. A. nuteistas už padarymą nusikaltimo, numatyto LR BK 146 str. 2 d. laisvės atėmimo bausme 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 66 str., į bausmės laiką įskaičiuotas sulaikymo bei kardomojo kalinimo laikas nuo 2011-12-26 iki 2012-01-10.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. A. ir A. K. pripažinti padarę LR BK 146 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, nes, veikdami bendrininkų grupe, 2011 m. gruodžio 1 d. apie 10 val. (duomenys neskelbtini) miške metaliniu daiktu sudavė vieną kartą J. D. į galvą, tuo padarydami nukentėjusiajam muštinę žaizdą ir poodinę kraujosruvą kaktoje, galvos smegenų sukrėtimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, po to pririšo J. D. prie medžio, atėmė iš nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną ir raktus, jog šis neišsikviestų pagalbos bei neišsilaisvintų, paliko J. D. miške, o patys pasišalino iš įvykio vietos.

Kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, proceso dalyvių nuomones: nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą L. D., jos atstovo advokato A. M., prašiusių skundą dėl jame išdėstytų motyvų tenkinti, prokurorės, prašiusios apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, sugriežtinant bausmę A. K., nuteistojo M. A., jo gynėjos bei A. K. gynėjos, prašiusių apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šis skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmetamas.

LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo išvados dėl M. A. ir A. K. veikos kvalifikavimo pagrįstos išsamia bei nešališka surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog anksčiau minėto Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 40 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Šiuo atveju konstatuojama, jog byloje nėra jokių neginčytinų įrodymų, galinčių patvirtinti buvus nusikalstamą sumanymą užvaldyti svetimą turtą. Nukentėjusysis patvirtino kaltininkų versiją, jog jam smurtas buvo pavartotas ir daiktai atimti siekiant jam apriboti laisvę, siekiant sutrukdyti išsilaisvinimui. Tai, kad buvo siekiama išlaikyti pririštą nukentėjusįjį prie medžio, patvirtina ir tai, kad M. A. ketino atsivežti draugą su kuriuo būtų aiškinęsi apkalbų aplinkybes. Šią aplinkybę nurodė ir A. K. bei nukentėjusysis. Darytina neginčytina išvada, jog šiuo atveju skunde nurodytų daiktų (telefono bei raktų) paėmimas yra LR BK 146 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės dalis, ir byloje nėra neginčytinų duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog tai gali būti savarankiška nusikalstama veika, susijusi su siekiu užvaldyti svetimą turtą. Pažymėtina, kad valstybinis kaltinimas pateiktas sutinkamai su LR BK 146str.2d. Bylos nagrinėjimo metu kaltinimas keistas nebuvo, o sutinkamai su LR BPK 255 str. byla nagrinėjama teisme tik dėl tų kaltinimų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nors byloje nenustatytas minėtas trečias asmuo „draugas“, kurio vardas V., tačiau byloje duomenų, patvirtinančių A. K. bei M. A. kaltę tyčia, neteisėtai panaudojus smurtą bendrais veiksmais ir atėmus laisvę J. D., pakanka. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad visą nusikalstamą veiką būtų sumanęs ir organizavęs ar prisidėjęs prie šios veikos padarymo dar trečias asmuo, todėl ta aplinkybė, kad neišsiaiškintas asmuo, vardu „V.“, nei M. A. nei A. K. atsakomybei reikšmės neturi.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog A. K. ir M. A. veika teisingai kvalifikuota sutinkamai su LR BK 146 str. 2 d.

Apeliantė nesutinka ir su M. A. skirtos bausmės dydžiu bei A. K. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog bausmė M. A. skirta teisingai, A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas teisėtai ir pagrįstai.

Baudžiamojo kodekso 54 str. nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat, įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Skiriant bausmę M. A. į visas šias aplinkybes atsižvelgta, jos įvertinos tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumą, stadiją, t.y. tai, kad padarytas apysunkis tyčinis baigtas nusikaltimas. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis anksčiau teistas, šią nusikalstamą veiką padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo taip pat už tyčinį nusikaltimą. Pažymėtina ir tai, kad M. A. naują nusikalstamą veiką padarė nepraėjus nei mėnesiui po to, kai jo atžvilgiu buvo paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis. Tai neigiamai nuteistojo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės. Dėl šių aplinkybių, vadovaujantis LR BK 27 , 56 str. nuostatomis M. A. pagrįstai skirta laisvės atėmimo bausmė. Taip pat skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi), atsakomybę sunkinančią aplinkybę, ir pagrįstai skyrė bausmę, savo dydžiu artimą straipsnio sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

Apeliantė skunde teigia, jog nepagrįstai M. A. prisipažinimas laikytas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes, apeliantės manymu, gailėjimasis yra tik formalus. Teisėjų kolegija šį skundo argumentą laiko nepagrįstu ir jį atmeta.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme keičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka suriktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe LR BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Be to, BK 59 str. 1 dalies 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė reikalauja nustatyti dar ir nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos pasekmes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. A. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios išsamiai nurodė visas įvykio aplinkybes ir kaltę pripažino, neklaidino teisėsaugos institucijų pareigūnų, savo parodymus, kurie iš esmės neprieštarauja nukentėjusiojo parodymams, patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiojo (b.l. 111). Teisėjų kolegijos manymu toks nuteistojo elgesys pakankamas laikyti jį nuoširdžiu, net ir atsižvelgiant į tai, kad anksčiau kontakto su nukentėjusiuoju neieškojo. Darytina išvada, jog teismas pagrįstai nuteistojo prisipažinimą laikė atsakomybę švelninančia aplinkybe ir į ją atsižvelgė skiriant bausmę.

LR BK 61 str. 2 d. įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas bausmės dydį šių taisyklių nepažeidė, tinkamai įvertino anksčiau aptartų aplinkybių visumą, kiekvienos iš jų reikšmę nustatant bausmės dydį ir pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą, tačiau mažesnę nei LR BK 146 str. 2 d. sankcijose numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Teisėjų kolegijos manymu, nors nuteistasis ir nėra teigiamai charakterizuojamas, atsižvelgiant į jo jauną amžių, į nusikalstamos veikos pobūdį, ypač šias aplinkybes vertinant bausmės tikslų kontekste, nuteistojo ankstesnis teistumas ir jo asmenybės pavojingumas nėra pakankamas pagrindas skirtąją bausmę griežtinti. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas nustatydamas bausmės dydį tinkamai įvertino veikos, nuteistojo pavojingumą, atsakomybę sunkinančią bei lengvinančią aplinkybę ir skyrė bausmę, būtiną bei pakankamą užtikrinti LR BK 41 str. numatytus tikslus. Paskirtoji bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, todėl ją keisti nėra teisinio pagrindo.

Apeliantė taip pat skunde teigia, jog A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas nepagrįstai, netinkamai įvertinus A. K. veiksmų pavojingumą, gailėjimąsi. Šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai yra įtvirtinti LR BK XI skyriuje. Šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų (BK 81 str. 1 d.). Vadovaujantis LR BK 93 str. teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

A. K. byloje nustatytos aplinkybės atitinka būtinąsias LR BK 93 str. įtvirtintas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas: jis padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą būdamas nepilnametis, nusikalto pirmą kartą. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kai byloje nustatomos visos sąlygos, būtinos BK 93 str. nuostatų taikymui, sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 str. 1 d. sąlygas, teismas privalėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties (kasacinė nutartis Nr. 2K-472/2009). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismo išvada, kad A. K. elgesį galima pataisyti ir be kriminalinės bausmės skyrimo, pagrįsta ir motyvuota. Teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas nusikaltimas tyčinis, apysunkis, tačiau M. K. anksčiau neteistas, mokosi, administracinių teisės pažeidimų nepadarė, gyvena su mama, kuri rūpinasi nepilnamečiu, jo mokslais. A. K. savo kaltę pripažino, išsamiai nurodė visas veikos aplinkybes nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, teisėsaugos institucijų pareigūnų neklaidino, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo atsiprašė. A. K. atstovė pagal įstatymą nurodė, jog bandė ieškoti kontakto su nukentėjusiojo tėvais, tačiau jiems tai nepavyko. Esant šioms aplinkybėms A. K. prisipažinimą ir galėjimąsi nėra pagrindo laikyti nenuoširdžiu, todėl teismas pagrįstai A. K. prisipažinimą laikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir į šią aplinkybę atsižvelgė spręsdamas dėl galimybės A. K. elgesį pakeisti netaikant kriminalinės bausmės. Nors A. K. veiksmai nebuvo antraeiliai veikos padaryme, jis buvo aktyvus – sudavė smūgį, pririšo nukentėjusįjį prie medžio, tačiau tai turi būti vertinama kartu su kitomis aplinkybėmis, svarbiomis sprendžiant dėl galimybės atleisti A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, ypač atsižvelgiant ir vadovaujantis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirtimi, įtvirtinta LR BK 80 straipsnyje, kuriame nustatyta, jog nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirtis yra 1 ) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; 2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybę; 3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; 4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Todėl įvertinus ne tik veikos pavojingumą, A. K. indėlį į nusikalstamą veiką, tačiau ir tai, kad A. K. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, mokosi, auga šeimoje, juo rūpinamasi, teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog yra pagrindas manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės ir pritaikius auklėjamojo pobūdžio priemones. Esant šioms aplinkybėms konstatuojam, jog A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas teisėtai ir pagrįstai.

Nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą L. D. atstovas advokatas A. M. pateikė teismui prašymą priteisti iš nuteistųjų L. D. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Prašymas grindžiamas prie bylos pridėtu 2012 m. balandžio 10 d. pinigų priėmimo kvitu LAT Nr. 662605, kuriame nurodyta, kad L. D. už atstovavimą, dokumento surašymą bei kitas teisines paslaugas advokatui A. M. sumokėjo 1200 Lt.

Prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmetamas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 str. 2 d.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės bylos Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011). Atmetant nukentėjusiųjų skundą, jų patirtos atstovavimo išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010, 2K-599/2010).

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nukentėjusiojo J. D. atstovės pagal įstatymą L. D. apeliacinį skundą atmesti.