Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame mišriame nuotoliniame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-206-356/2024, pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei I. K. dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo ir pagal atsakovės I. K. priešieškinį ieškovui A. V. dėl turto dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje ir atidalijimo iš bendro turto, kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas, priešieškinis atmetamas.

Dėl turto padalijimo

Taigi santuokinių ryšių nutraukimas ar santuokos nutraukimas ne visada reiškia buvusio sutuoktinio, kaip savininko, turtinių teisių suvaržymą ar pažeidimą. Ieškininės senaties termino eiga gali sutapti su santuokos nutraukimo momentu, tačiau gali ir nesutapti. Sutuoktiniai – bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalyviai – turi lygias teises bendrą turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Santuokoje esantiems sutuoktiniams įstatymas nenumatė ieškininės senaties termino bendrajai jungtinei nuosavybei padalinti (iki 2001-07-01 galiojusio SŠK 23 straipsnio 3 dalis, 9 straipsnio 1 dalis). Santuokos nutraukimu yra konstatuojama santuokinių teisinių santykių pasibaigimas, kuris gali turėti įtakos ir buvusių sutuoktinių turtiniams santykiams. Jeigu po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai ir toliau bendrąja jungtine nuosavybe gali naudotis, ją valdyti ar disponuoti, netrukdydami vienas kitam, reikiamais atvejais sutardami, tai savininko teisių varžymo neatsiranda ir nėra pagrindo kalbėti apie teisės pažeidimą bei pažeistos teisės gynimui skirto termino prasidėjimą. Jeigu santuoka nutraukiama tada, kai tik vienas iš buvusių sutuoktinių valdo ar naudoja bendrai įgytą turtą, tai ištuokos įregistravimo faktas gali būti laikomas ieškininės senaties termino eigos pradžia, todėl kad iki santuokos nutraukimo įstatymas nenumatė ieškininės senaties termino, o po ištuokos jį numato. Be to, vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalyvių visa apimtimi jau negali įgyvendinti savo, kaip savininko, teisių. Taip pat bendrasavininkio turtinės teisės gali būti pradedamos pažeidinėti praėjus tam tikram laiko tarpui nuo ištuokos įregistravimo. Tada ieškininės senaties termino eiga skaičiuotina nuo to laiko, kai šis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiančius faktus, t. y. juos suvokti kaip savo teisių pažeidimą.

Iš šalių pateiktų įrodymų (šalių ir jų atstovų paaiškinimų, liudytojos A. M., šalių dukros, parodymų) matyti, kad po santuokos nutraukimo įregistravimo šalys bute gyveno iki (duomenys neskelbtini) metų, liko gyventi jų dukra, kuri sudarė santuoką ir su šeima bute gyveno iki išvyko dirbti ir gyventi į užsienio valstybę. Šalys išsikėlė gyventi kitur, po to atsakovė išvyko į užsienio valstybę, o butą nuo (duomenys neskelbtini) m. nuomojo, nei viena iš šalių bute nebegyveno. Šie įrodymai patvirtina, kad nuo (duomenys neskelbtini) metų iki ieškinio pareiškimo tarp šalių nebuvo kilę nesutarimų dėl buto, nei vienas iš buvusių sutuoktinių nereiškė ieškinio dėl turto – nekilnojamųjų daiktų – padalijimo. Tai reiškia, kad nei vienas iš buvusių sutuoktinių nelaikė, kad yra pažeidžiama jo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad SŠK 23 straipsnio 4 dalyje nustatyto 3 metų ieškininės senaties termino eiga nebuvo prasidėjusi. Nuo 2001-07-01 galiojančio Civilinio kodekso 3.129 straipsnis nustato, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, kuris priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, padalijimo ieškinio senaties terminas netaikomas.

Kaip jau minėta, santuokoje įgyjamas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įforminamas vieno iš jų vardu (iki 2001-07-01 galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalis). Nuosavybės pobūdis – bendroji jungtinė – dėl ištuokos įforminimo automatiškai nepasikeičia, nes nei galiojęs santuokos ir šeimos įstatymas, nei civilinis kodeksas nenurodė bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo, kaip santuokos nutraukimo pasekmės. Vieno iš buvusių sutuoktinių vardu užrašytas turtas toliau išlieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Dėl ištuokos ji netampa bendrąja daline nuosavybe, nepasidaro asmenine nuosavybe to sutuoktinio, kurio vardu ji įforminta. Kad pasibaigtų vieno iš sutuoktinių nuosavybės teisė į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, reikalingas papildomas juridinis faktas – turto pasidalinimas, perleidimas ar kitoks sandoris, pagal kurį pasikeistų buvusių turto savininkų civilinės teisės ir pareigos (iki 2001-07-01 galiojusio Civilinio kodekso 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba kitas teisiškai reikšmingas faktas, su kuriuo būtų galima sieti asmens teisių į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybę pasikeitimą ar pasibaigimą (iki 2001-07-01 galiojusio Civilinio kodekso 4 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Lygiai taip pat pasakytina apie tą sutuoktinį, kurio vardu turtas yra įformintas. Po ištuokos jo vardu įforminta bendroji jungtinė nuosavybė vien dėl santuokos nutraukimo fakto netampa jo asmenine visa apimtimi. Ji, būdama bendrąja jungtine nuosavybe, toliau lieka įforminta vieno buvusio sutuoktinio vardu. Taigi tam, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teisė pasibaigtų, o atsirastų asmeninės nuosavybės teisė, pagal kurią visa nuosavybė priklausytų vienam iš buvusių sutuoktinių, turi būti papildomas juridinis pagrindas.

Nors buvęs sutuoktinis, kuris neturi įformintos savo vardu bendrosios jungtinės nuosavybės, realiai ja ilgą laiką nesinaudodamas ir nesiekdamas naudotis, valdyti ar disponuoti, sudaro sąlygas kitam buvusiam sutuoktiniui faktiškai ir sąžiningai perimti visą buvusį bendrą turtą, o nuo 2001-07-01 galiojantis Civilinis kodeksas įgyjamąją senatį numato kaip vieną iš nuosavybės teisių įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), tačiau šioje byloje reikalavimas dėl nuosavybės teisių įgijimo šiuo pagrindu nepareikštas.

Šalių pateikti, ištirti ir pasitvirtinę įrodymai patvirtina, kad ginčo butas buvo ir po (duomenys neskelbtini) iki šiol išliko bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes byloje neįrodyta buvus juridinį pagrindą, kuriuo šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teisė būtų pasibaigusi, atsiradusi atsakovės asmeninės nuosavybės teisė, pagal kurią visa nuosavybė į ginčo butą priklausytų tik vienam iš buvusių sutuoktinių – atsakovei.

Šalių privatizuotas butas yra laikomas jiems priklausančiu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl ginčui spręsti CK ketvirtosios knygos normos netaikomos.

Sutuoktinių lygiateisiškumo principas reiškia, kad sutuoktiniai turi lygias turtines teises, dalijant sutuoktinių turtą preziumuojama, kad sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalys yra lygios (iki 2001-07-01 galiojusio SŠK 23 straipsnis, CK 3.117 straipsnio 1 dalis), sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija galioja, nesvarbu, kokio dydžio jų pajamos ar koks veiklos pobūdis.

Kaip nustatė iki 2001-07-01 galiojusio SŠK 23 straipsnis, o šiuo metu nustato galiojančio CK 3.117 straipsnis, CK 3.123 straipsnis, padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, sutuoktinių dalys laikomos lygiomis, nebent būtų pagrindas, numatytas įstatyme, lygybės principo nesilaikyti.

Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios ir nukrypti nuo šio principo galima tik šio kodekso nustatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis). CK 3.123 straipsnyje išvardytos sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis, be kt. sąlygų, galima atsižvelgti ir į kitas svarbias aplinkybes, šis sąrašas nėra baigtinis, taigi teismas gali pripažinti svarbiais ir kitus kriterijus, priklausomai nuo byloje konstatuotų teisiškai reikšmingų faktų ir nustačius tam realų poreikį. Į šiuos kriterijus teismas atsižvelgia, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). CK 3.98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis turi teisę į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos. Tačiau taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normą neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti vieno iš sutuoktinio interesus. Kaip svarbus kriterijus, leidžiantis nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo, be kita ko, pripažįstamas vieno iš sutuoktinių asmeninių lėšų panaudojimas kuriant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę.

Nustačius, jog šalims privatizuojant ginčo butą, dalis jo kainos apmokėta vieno iš sutuoktinių investiciniais čekiais, o dalis – iš santuokinių lėšų grynaisiais pinigais, atsižvelgiant į tai, kad butas pirktas lengvatinėmis sąlygomis (privatizuotas), o ne rinkos kaina, sprendžiant sutuoktinių turto padalijimo klausimą, taikytinas ne kompensavimo sutuoktiniui, panaudojusiam savo asmenines lėšas turtui įgyti, mechanizmas, bet CK 3.123 straipsnio nuostatos, pirmiau nurodytą aplinkybę vertinant kaip pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo.

Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 14/100 dalių 2 kambarių buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, pažymėtu R-21 ir bendro naudojimo koridoriumi, esančio (duomenys neskelbtini), o atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 86/100 dalys. Atsakovė rėmėsi tuo, kad buto privatizavimui buvo panaudoti tik jos investiciniai čekiai, o kita dalis sumokėta iš bendrų lėšų, nes ieškovas pats buto privatizavimu nesirūpino.

Kaip matyti iš šalių pateiktų privatizavimo dokumentų ((duomenys neskelbtini) sutartis, (duomenys neskelbtini) įkainojimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini)) už butą buvo priskaičiuota mokėti 55,56 pinigais, o 146,77 – investiciniais čekiais. Ieškovas teigė, kad butas buvo skirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam, perkant reikiamas sumas sumokėjo jis, tačiau nei viena iš šalių nėra išsaugojusi mokėjimą patvirtinančių įrodymų, jie nėra saugomi ir archyvuose. Tokias aplinkybes patvirtina atsakymai iš Lietuvos banko, „(duomenys neskelbtini)“, AB, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, Lietuvos regioninio valstybės archyvo Utenos filialo.

Esant šalių ginčui dėl investicinių čekių buto privatizavimui panaudojimo, nesant išlikusių mokėjimą patvirtinančių dokumentų, galima būtų daryti tik prielaidą, kad investicinius čekius sumokėjo atsakovė, nes ji savo vardu sudarė sutartį. Tačiau netgi ir pripažinus, kad investicinius čekius sumokėjo tik atsakovė, tai savaime nelemtų, kad santuokos metu įgyto turto atitinkama dalis galėtų būti pripažinta asmenine atsakovės nuosavybe, nes tam būtina sąlyga, jog turto įgijimo metu būtų aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Tai taip pat nenulemtų ir to, kad atsakovei turėtų atitekti didesnė turto dalis, nes sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės instituto tikslas yra užtikrinti sutuoktinių turtinį lygiateisiškumą – nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio indėlio sukuriant turtą, preziumuojama, jog jų dalys yra lygios. Nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, kad investicinius čekius sumokėjo atsakovė.

Teismas daro išvadą, kad šalių turto – ginčo buto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnis.), nes atsakovė nepaneigė bendro turto lygių dalių prezumpcijos, neįrodė, kad yra CK 3.123 straipsnyje išvardytos sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis.

CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, yra atsižvelgiama į sutuoktinių sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

Turto padalijimas natūra labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises, kadangi šalių teisės į nuosavybę yra vienodos ir dėl to nė vienas iš jų neturi svaresnių objektyvių poreikių gauti visą turtą natūra. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu, tačiau tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl buvusių sutuoktinių interesų apsaugos. Tačiau vien tik buvusių sutuoktinių konfliktiški tarpusavio santykiai, nesant kitų kasacinio teismo praktikoje išvardytų veiksnių, neturėtų nulemti turto padalijimo natūra būdo netaikymo.

Nustatęs, kad sutuoktinių pageidavimai dėl konkretaus turto padalijimo būdo skiriasi, teismas, parinkdamas taikytiną būdą, be kita ko, turi įvertinti, ar turtą priteisus vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais, vienam iš sutuoktinių netektų neproporcingai didelė vykdytinų prievolių, kylančių iš įstatymo ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, našta. Ši teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė nustatoma atsižvelgiant į potencialios turtinės prievolės dydį, sutuoktinių amžių, darbingumą, turimą kitą turtą, gaunamas pajamas, jei dalijamas nekilnojamasis turtas, kuriame iki santuokos nutraukimo gyveno sutuoktiniai ar vienas iš jų, – sutuoktinių galimybę apsirūpinti gyvenamąja patalpa (sprendžiant, ar sutuoktinis, kuriam priteisiama kompensacija, nebus paliktas be gyvenamojo būsto.

CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178, 382 straipsnio 4 punktas). Turto vertė nustatoma remiantis VĮ „Registrų centras“, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, šalys taip pat gali susitarti dėl dalijamo turto vertės. Šalys iš esmės sutiko, kad VĮ Registrų centro nustatyta buto vidutinė rinkos vertė – 20 300 Eur atitinka tikrąją vertę. Nors atsakovė nurodė, kad butą po to, kai jame ieškovas nebegyveno, ji pagerino, t. y. pakeitė langus, suremontavo vonią, keitė grindų dangą, perdažė lubas, įrengė dušo kabiną, pakeitė vonios duris, išklijavo naujais tapetais, tačiau į šias aplinkybes prašė atsižvelgti tik sprendžiant klausimą, kuriai iš šalių priteisti butą. Kaip matyti iš liudytojų A. M. ir D. K. parodymų, jų susirašinėjimą patvirtinančių įrodymų, butą, išskyrus vonios kambarį, suremontavo A. M. ir jos sutuoktinis, vonios kambarį remontavo nuomininkas D. K. už lėšas, kurias priklausė mokėti kaip nuomos mokestį atsakovei.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad butas yra bendrabučio tipo, jį sudaro 2 kambariai, su rūsiu ir bendro naudojimo koridoriumi. Šis butas, nors jį sudaro du kambariai, pritaikytas gyventi vienai šeimai, nes yra tik viena virtuvė ir vonia. Šiame bute šalys negyvena, tačiau ieškovas pageidauja gyventi, nes atsirado aplinkybės, kurių anksčiau nebuvo, šiuo metu jis yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), gyvena (duomenys neskelbtini), esančiame ne ant jam priklausančio žemės sklypo, yra raginamas išsikelti. Ieškovas nuo (duomenys neskelbtini) iki šiol yra deklaravęs gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovė gyvena užsienio valstybėje, butą nuomoja, todėl jame neapsistoja ir laikinai grįžusi į Lietuvą, (duomenys neskelbtini) sprendimu atsakovei nutraukiant santuoką su V. K., jai atiteko ½ dalis žemės sklypo, sodo pastato, pirties, esančių SB „(duomenys neskelbtini)“. Tiek santuokos nutraukimo metu, tiek šiuo metu šalių santykiai yra konfliktiški.

Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinio reikalavimus suformulavo taip, kad turtas būtų padalytas kiekvienam po ½ dalį buto. Bylos nagrinėjimo eigoje, nors teigė, kad galėtų atsakovei sumokėti 15 000 Eur, jeigu visas butas būtų priteistas jam asmeninės nuosavybės teise, tačiau jokių objektyvių įrodymų, kad turi piniginių lėšų tokio dydžio kompensacijai išmokėti, neteikė.

Atsakovė prašė butą paskirti jai asmeninės nuosavybės teise ir priteisti ieškovui iš jos kompensaciją už 14/100 dalių – 2 842 Eur. Bylos nagrinėjimo eigoje nurodė, kad galėtų išmokėti 10 150 Eur dydžio kompensaciją, jeigu visas butas būtų priteistas jai asmeninės nuosavybės teise, tačiau jokių objektyvių įrodymų, kad turi piniginių lėšų tokio dydžio kompensacijai išmokėti, neteikė.

Teismas vertina, kad abiejų šalių finansinės galimybės išmokėti vienas kitam ½ dalies buto vertės piniginę kompensaciją nėra pagrįstos objektyviais įrodymais, taigi bet kuriai iš šalių nustačius pareigą išmokėti kompensaciją kitai šaliai, tektų neproporcingai didelė vykdytinų prievolių naštą, kas neatitinka šeimos teisinių santykių reguliavimo ir šeimos teisių įgyvendinimo principo, todėl vien dėl šios priežasties ginčo butas negalėtų būti paskiriamas vienai iš šalių, nustatant prievolę išmokėti ½ dalies buto vertės dydžio kompensaciją.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys gera valia nesusitarė dėl santuokinio turto padalijimo, nes kiekvienas iš jų pageidavo, kad turtas būtų priteistas natūra tik jam, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad šalių nesutarimai yra tokie, jog turto padalinti po ½ dalį nebūtų galimybės, todėl visumos byloje esančių aplinkybių ir įrodymų pagrindu daroma išvada, kad turto padalijimas po ½ dalį nagrinėjamu atveju labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises, šalių teises į nuosavybę, nesuteikia prioriteto nei vienai šaliai gauti visą turtą natūra. Be to, padalinus turtą tokiu būdu bendraturčiai (bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę transformavus į bendrąją dalinę) valdydami bendrąją dalinę nuosavybę turi kitų galimybių priimti jų interesus atitinkančius sprendimus ateityje, t. y. vienas kitam nuomoti savo dalį, bendrai parduoti turtą, jį atidalyti, nupirkti kito bendraturčio dalį ir pan. Šalys nenurodė, kad dar būtų likę kito dalintino turto (CK 3.118 straipsnis).

Tenkinamas ieškovo reikalavimas, ginčo butas padalinamas kiekvienai šaliai po ½ dalį šio buto, atsakovės priešieškinis dalyje dėl turto dalių nustatymo ir atidalijimo iš bendro turto atmetamas (CPK 12, 178 straipsniai, CK 3.116, 3.117 straipsniai).

Dėl kompensacijos priteisimo

Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 2 697 Eur (jei teismas vertins, kad ieškovui priklauso 1/2 dalis buto) arba 755 Eur (jei teismas vertins, kad ieškovui priklauso 14/100 dalių buto) kompensaciją. Reikalavimą grindė tuo, kad ieškovas nevykdė pareigos mokėti už butą mokesčius, kuriuos priklauso mokėti buto savininkams, t. y. už buto šildymą ir administravimą. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus iš UAB “(duomenys neskelbtini)” ir UAB “ (duomenys neskelbtini)”, kad už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio iki 2023 m. spalio buvo priskaičiuota mokėti ir sumokėta už ginčo buto šildymą 3 420,07 Eur, už administravimą, avarijų likvidavimą, kaupiamųjų lėšų, už šilumos sistemų priežiūrą, už techninę priežiūrą apžiūrom ir už techninę priežiūrą – 1 974,59 Eur. Ieškovas vertino, kad šis priešieškinio reikalavimas nepagrįstas, nes atsakovė, nors pateikė įrodymus, kad mokesčiai buvo sumokėti, skolų nėra, tačiau nepateikė įrodymų, kad tokio dydžio išlaidas turėjo ji pati, nes butas buvo nuolat nuomojamas ir visus mokesčius sumokėdavo nuomininkai. Tokias aplinkybes buvus, patvirtino liudytojai A. M. ir D. K. Taigi visi mokesčiai buvo padengti nuomininkų, atsakovė pati nėra mokėjusi, tokių įrodymų nepateikė. Be to, butas buvo remontuojamas tiek šalių dukros A. M. lėšomis, jos šeimai gyvenant bute iki (duomenys neskelbtini) metų, o taip pat nuomos mokesčio sąskaita, ką patvirtina liudytojo D. K., kuris bute nuomos pagrindais gyveno nuo (duomenys neskelbtini) metų iki (duomenys neskelbtini), parodymai, jo ir A. M. susirašinėjimą patvirtinantys įrodymai, be to, 500 Eur sumą, kurią atsakovė nurodė sumokėjusi už namo stogo remontą, taip pat padengė D. K.

CK 4.76 straipsnis nustato, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

Teismas vertina, kad atsakovė neįrodė turėjusi nuostolių, t. y. už ieškovą sumokėjusi jos prašomą priteisti sumą. Priešieškinio reikalavimas CK 4.76 straipsnio pagrindu iš ieškovo priteisti kompensaciją neįrodytas (CPK 12, 178 straipsniai), todėl atmetamas.

Ieškinys tenkinamas, priešieškinis atmetamas, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 96, 98 straipsniai).

Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai turėtos, susijusios su bylos nagrinėjimu išlaidos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas šalių procesinį elgesį vertina iš esmės tinkamu, todėl nukrypti nuo CPK 93 straipsnio nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių pagrindo nėra.

Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, advokato padėjėjo suteiktas šaliai teisines paslaugas.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas ieškinį apmokėjo 229 Eur žyminiu mokesčiu, už advokatės teisines paslaugas turėjo 1 150 Eur išlaidų, taip pat turėjo kitų būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, numatytų CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte, t. y. VĮ Regitra, Vilniaus regioninio valstybės archyvo Utenos skyriui už dokumentų gavimą sumokėjo iš viso 26,06 Eur.

Ieškovo turėtų išlaidų už advokatės teisines paslaugas apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R–85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijos): 8.2, 8.16, 8.17, 8.18, 8.19 papunkčiuose, 9 punkte, numatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais, atsižvelgiant į tai, kad iš viso teismo posėdžiai vyko 5 val., pripažintina, kad ieškovo realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos už procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą teisme buvo būtinos, turėtų išlaidų dydis neviršija nustatytų maksimalių dydžių, išlaidos yra proporcingos bylos sudėtingumui ir advokatės darbo ir laiko sąnaudoms.

Iš atsakovės ieškovui priteistina 1 150 Eur už advokatės teisines paslaugas, 229 Eur žyminio mokesčio ir 26,06 kitų išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai). Byloje susidarė 30,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jos valstybei priteistinos iš atsakovės (CPK 93, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263 - 265, 268 - 270 straipsniais

nusprendžia:

ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.

Padalyti santuokos metu ieškovo A. V. ir atsakovės I. K. įgytą nekilnojamąjį turtą ir:

priteisti ieškovui A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise ½ dalį 2-jų kambarių buto, su rūsiu 7,36 kv. m. pažymėtu R-21, ir su b. n. koridoriumi 1/2a-22 (5,12 kv. m.), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

priteisti atsakovei I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise ½ dalį 2-jų kambarių buto, su rūsiu 7,36 kv. m. pažymėtu R-21, ir su b. n. koridoriumi 1/2a-22 (5,12 kv. m.), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovės I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovui A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 150 Eur už advokatės teisines paslaugas, 229 Eur žyminio mokesčio ir 26,06 kitų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 30,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Valstybei priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (įmokos mokesčio kodas – 5662), privalu sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.