- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-19
- Bylos Nr.
- 1A-41-634/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-64-2-00032-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrius Endriukaitis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- E. Š.
- Nukentėjusysis
- V. Z.
- Kategorijos
Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-41-634/2015
Teisėjas Nerijus Brinevičius Teisminio proceso Nr. 1-64-2-00032-2012-3
2015 m. sausio 19 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Turauskiui, nuteistajam E. Š., jo gynėjai advokatei R. M., nukentėjusiajam V. Z., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo
E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. – 25 MGL, t.y. 3250 Lt (trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties litų) bauda.
Civilinis ieškinys tenkintas dalinai, iš E. Š. priteista 1500 litų neturtinė žala V. Z.. Iš E. Š. V. Z. priteistos 650 litų turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. Š. nuteistas už tai, kad 2012-08-27 apie 16 val., viešoje vietoje - Gedimino g. prieš PC „G.“, esantį (duomenys neskelbtini) iš chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas visuomenėje egzistuojančias žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia sudavė ranka vieną smūgį V. Z. į kairės pusės veido sritį, po to tyčia sudavė ranka vieną smūgį V. Z. į dešinės pusės veido sritį, nuo kurio jis parkrito ant žemės, padarydamas nukentėjusiajam V. Z. kraujosruvas apatinėje lūpoje, vieno danties sumušimą - nežymų sveikatos sutrikdymą, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Veika kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-06-20 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nuteistasis nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 str. 2 d., apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatydamas faktines aplinkybes ir kaltę vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, specialisto išvada. Nors teismas nukentėjusiojo parodymus vertino kaip nuoseklius ir išsamius, tačiau V. Z. parodymų apie tai, kad jis iš karto kvietė į įvykio vietą policijos pareigūnus, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Tą faktą, kad minėtą įvykio dieną nukentėjusysis nebuvo sumuštas, patvirtina aplinkybė, kad iš karto po tariamo sumušimo, jis važiavo ne pas medikus ar į policijos komisariatą, bet į Lenkiją. Į policiją nukentėjusysis kreipėsi daugiau nei po paros, todėl jo veide užfiksuoti sužalojimai galėjo būti padaryti kitoje vietoje ir prie kitų aplinkybių. Be to, atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, turi tam tikrus interesus, jo parodymai sąmoningai ar ne gali būti ne visai tikslūs. Nukentėjusieji dažnai būna linkę pervertinti dėl nusikalstamos veikos jiems grėsusį pavojų, padarytą žalą. Teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiojo duoti parodymai yra išsamūs ir nuoseklūs, prieštarauja objektyviai tiesai. V. Z. vienu metu nurodė, kad jam buvo suduotas vienas smūgis, vėliau nurodė, kad buvo suduoti du smūgiai. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai nukentėjusiojo sutuoktinės R. Z. parodymus vertino kaip nuoseklius, kadangi minėta liudytoja į klausimą, ar po smūgio nukentėjusysis nukrito, sutriko, nebuvo tikra ar jis apskritai nukrito, vėliau padarė prielaidą, kad po smūgio jos sutuoktinis nukrito ant šono. Nors pats nukentėjusysis tvirtino, kad krito ant užpakalio. Negali būti atmetama galimybė, kad liudytojas gali būti paprašytas ar kitaip paveiktas duoti neteisingus parodymus. Todėl liudytojos, kaip nukentėjusio sutuoktinės, parodymai turi būti vertinami kritiškai. Tačiau liudytojo A. Z. parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs, pastarasis matė, kad apeliantas nukentėjusiajam jokio smūgio nesudavė, nukentėjusysis pats pargriuvo ant žemės, po tai kai apeliantas ėjo link automobilio. Nebuvo jokio teisinio pagrindo atmesti liudytojo A. Z. parodymus, kurie yra akivaizdžiai paneigia nukentėjusiojo parodymus. Teismas taip pat nepagrįstai nesivadovavo A. Š. parodymais, kurie visiškai sutapo tiek su kaltinamojo parodymais, tiek ir su liudytojo A. Z. parodymais.
Skundo autoriaus nuomone, bylos duomenimis nustatyta, kad pats nukentėjusysis pradėjo konfliktą, kadangi buvo piktas dėl jo firmai priklausančios transporto priemonės palikimo Vokietijoje. Nukentėjusysis pradėjo keiktis ir priekaištauti, tačiau apeliantas nepanoręs ginčytis su nukentėjusiuoju pasitraukė, jokio smurto viešoje vietoje nukentėjusiojo atžvilgiu nevartojo, nes jo bijojo. Pats žodinis konfliktas vyko labai trumpai, jį matė tik nukentėjusio sutuoktinė bei A. Z. ir A. Š., kurie tai suprato tik kaip santykių aiškinimąsi. Pasak R. Z. ji dėl konflikto neišsigando ir nepasijuto nejaukiai. Kad tai būtų paveikę neigiamai pašalinius asmenis, ar būtų sutrikdyta aplinkinių parduotuvių veikla, byloje nenustatyta. Mano, kad 2012-08-28 teismo medicinos specialisto išvada Nr.G.749/12 (09) apelianto kaltės nepatvirtina. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas D. I. nepaneigė tikimybės, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti ir krentant. Taip pat nurodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ir vieno smūgio pasekoje. Nors specialisto išvadoje konstatuotas vieno danties sumušimas, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų šiai išvadai patvirtinti, ekspertas nurodė, kad šį sužalojimą konstatavo tik pagal nukentėjusiojo žodžius.
Apelianto manymu, teismas buvo šališkas, neobjektyvus, teisminio nagrinėjimo metu, nesiekė visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, išsamiai netyrė visų byloje surinktų įrodymų, bei neteisingai juos įvertinęs nepagrįstai pripažino E. Š. kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad E. Š. padarė inkriminuojamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kaltinamojo parodymus teismas be jokio pagrindo vertino kaip siekimą išvengti atsakomybės. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu E. Š. davė išsamius ir nuoseklius parodymus, į visus užduotus klausimus atsakinėjo logiškai ir suprantamai.
Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis prašo E. Š. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas priimdamas E. Š. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį įvertino visus byloje esamus įrodymus, kurie iš esmės patvirtino, kad apeliantas padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Nukentėjusysis visą laiką teigė, kad jam buvo suduoti du smūgiai į kairę ir dešinę veido sritį. Po smūgių sudavimo jis pargriuvo ant žemės. Šias aplinkybes patvirtino ir jo sutuoktinė R. Z.. Specialisto išvada patvirtino, kad nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, kurie įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Ekspertas savo išvadoje nurodė, kad pagal nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes galėjo būti padaryti sužalojimai ir konstatavo sužalojimo laipsnį. Apklausiant ekspertą D. I., šis patvirtino, kad 2012-08-27 nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai, dėl to padaryti kūno sužalojimai. Teismas įvertinęs įrodymų visetą priėmė teisingą sprendimą. Teigia, kad tiek kaltinamojo, tiek liudytojų A. Z. ir A. Š. parodymai buvo prieštaringi ir nenuoseklūs (ikiteisminiame tyrime A. Z. nurodė, kad V. Z. E. Š. griebė už marškinėlių, Š. sukosi ir V. Z. pargriuvo, o A. Š. nurodė, kad V. Z. E. Š. griebė už maikės; teisme A. Z. nurodė, kad V. Z. E. Š. paėmė už peties ir vyras griuvo pusiau priekiu, pusiau šonu, o A. Š. nurodė, kad V. Z. E. Š. griebė iš šono ir nugaros ir vyras pargriuvo į priekį (ji net negalėjo įvardyti ar tai buvo V. Z.). Mano, jog teismas teisingai įvertino ir tą aplinkybę, kad E. Š. teisme duodamas parodymus uždavus klausimus į juos atsakydavo nekonkrečiai (nenurodė kurioje vietoje tiksliai stovėjo jo mama A. Š. ir A. Z.), įvairiais būdais bandė išsisukinėti nuo atsakymo, atsakymai būdavo skirtingi. Nesutinka, jog konflikto iniciatoriumi buvo nukentėjusysis, kadangi pastarasis tik norėjo išsiaiškinti aplinkybes dėl palikto automobilio Vokietijoje, tačiau apeliantas pirmas pradėjo grasinti, žadėjo susidoroti ir be jokios pateisinamos priežasties sudavė du smūgius. Apelianto agresyvų elgesį patvirtina pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl netinkamo elgesio su savo drauge, dėl jos atžvilgiu nukreiptų grasinimų, sužalojimo. Mano, jog apeliantas eksperto duotus parodymus interpretuoja tik jam naudinga linkme, nors ekspertas aiškiai patvirtino, kad tokie sužalojimai padaromi tik suduodant smūgius kito asmens. Be to, liudytojai A. Š., ir A. Z. patvirtino, jog nukentėjęs buvo parkritęs, tai, kad šie liudytojai ir nukentėjusysis skirtingai nurodo kokia buvo nukritimo priežastis, nepaneigia nukentėjusiojo aiškinimo teisingumo, kadangi minėti liudytojai įvykį matė iš tolimo atstumo. Nukentėjusysis nesutinka su apelianto skundo motyvais, kad E. Š. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti kitu laiku, kadangi pastarasis iškart į medikus ir į policiją nesikreipė. Tačiau nukentėjusiojo teigimu jis buvo sumuštas 2012-08-27 apie 16-17 val., kuomet ekspertai nebedirbo, be to, jam reikėjo vykti į Lenkiją parsivežti E. Š. palikto automobilio, todėl jau kitą dieną gavus specialisto išvadą su pareiškimu kreipėsi į prokuratūrą. Taigi viešoje vietoje atliktais tyčiniais įžūliais veiksmais kaltinamasis ne tik sužalojo nukentėjusįjį, bet ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, veika atlikta žmonių dažno buvimo vietoje vidurį dienos, prie prekybos įstaigų, netoliese esant pašaliniams asmenims.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja, nukentėjusysis prašė perkvalifikavus E. Š. veiką pagal BK 140 str. 1 d. baudžiamąją bylą nutraukti nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius, prokuroras prašymui dėl bylos nutraukimo neprieštaravo.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str.1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.
Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentus, kolegija sprendžia, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-06-20 nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina, kadangi apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – neteisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką, o apeliacinės instancijos teisme konstatuota BPK 3 str. 1 d. 5 p. numatyta aplinkybė (BPK 327 str. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad E. Š. suduodamas smūgius norėjo dėl menkavertės dingsties parodyti savo viršenybę prieš nukentėjusį V. Z., suprato, kad tokiais veiksmais trikdo visuomenėje nustatytą tvarką ir rimtį, viešoje vietoje esantiems asmenims pasijaučiant nesaugiai ir nejaukiai, o būtent: 2012-08-27 apie 16 val. Gedimino g. prieš PC „G“, iš chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas visuomenėje egzistuojančias žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia sudavė ranka vieną smūgį V. Z. į kairės pusės veido sritį, po to tyčia sudavė ranka vieną smūgį V. Z. į dešinės pusės veido sritį, nuo kurio jis parkrito ant žemės, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi nukentėjusiojo V. Z., liudytojos R. Z., A. Š., A. Z., specialisto D. I. parodymais, specialisto išvada bei pranešimu apie padarytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą konstatuoja, jog apylinkės teismas vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes padarė nepagrįstą išvadą, kad E. Š. veiksmai kvalifikuotini kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 str. 1 d.
Kaip matyti iš nukentėjusiojo V. Z. parodymų, jis buvo nuoseklus viso proceso metu tiek pranešime apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, tiek ikiteisminio tyrimo apklausų metu, tiek pirmosios instancijos teisme iš esmės išdėstytos analogiškos tiriamo įvykio aplinkybės.
Iš 2012-08-28 pateikto pranešimo prokuratūrai matyti, kad jame V. Z. nurodė, jog 2012-08-27 apie 16-17 val. su žmona važiavo Vasaros g., (duomenys neskelbtini) ir prie Vasaros – Gedimino gatvių sankryžos pamatė einantį E. Š.. Išlipo iš automobilio su juo pasikalbėti dėl Vokietijoje palikto įmonei priklausančio autovežio ir atsiskaitymo su įmone. Tuomet E. Š. išvadino jį sukčiumi ir du kartus ranka trenkė į veido sritį (t. 1, b. l. 8-9).
Teismo posėdžio metu V. Z. paaiškino, kad jį su E. Š. siejo darbo santykiai. 2012-08-27 gatvėje pamatęs einantį E. Š. norėjo su juo pasikalbėti ir išsiaiškinti, kodėl pastarasis paliko įmonės autovežį Vokietijoje, tačiau E. Š. nurodė nesikabinėti, informavo, jog turi juodą diržą, todėl jis (V. Z.) gali nukentėti. Tolesnių santykių aiškinimosi metu E. Š. jam sudavė du smūgius į kairę ir dešinę veido puses, prie apatinių dantų buvo kraujosruvos, klibėjo dantys, žande buvo mėlynės, po antro smūgio nugriuvo. Tuoj pat po įvykio pranešė policijai, kurie informavo kreiptis į ekspertus siekiant nustatyti sužalojimą. Kadangi tą dieną važiavo į Lenkiją parvairuoti E. Š. palikto autovežio, todėl į ekspertus kreipėsi kitos dienos ryte. Po smūgių sudavimo iš automobilio išlipo žmona, kuri padėjo atsikelti, E. Š. ją matė. Dėl mėlynės turėjo nepatogumų bendraudamas su žmonėmis (t. 1, b. l. 176-177).
Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja R. Z. patvirtino, kad važiuojant su vyru (V. Z.) automobiliu, pastarasis pamatė savo įmonės vairuotoją (E. Š.) einantį gatve, kuris buvo palikęs įmonės autovežį užsienyje, todėl išlipo su juo pasikalbėti. Pokalbis buvo emocingas, truko apie 5 min. Ji situaciją stebėjo būdama automobilyje, 3-4 m. atstumu. Matė, kuomet E. Š. sudavė du smūgius V. Z., po antro smūgio pastarasis suklupo. Ji išlipo iš automobilio, tai pamatęs E. Š. pasišalino. Vyras skundėsi, kad skauda veidą, matėsi patinimas, kraujosruva apie burnos sritį (t. 1, b. l. 177).
Liudytoja A. Š. nurodė mačiusi, kuomet prie E. pribėgo vyras, negali pasakyti ar tai buvo V. Z., kadangi veido iš toli nematė. Buvo triukšmas, rėkimas, E. atbėgo iš kitos gatvės pusės išsigandęs ir ragino kuo greičiau važiuoti. Vyriškis buvo įsikabinęs, kuomet E. jį truktelėjo, pastarasis nukrito ant šono (t. 1, b. l. 178).
Liudytojo A. Z. teigimu, atvažiavus į aikštelę prie parduotuvės jis išlipo užsirūkyti, išgirdo triukšmą, buvo kažkokie gestai, riktelėjo E., kad pastarasis ateitų, jis sukosi ir tas vyriškis nugriuvo ant šono (t. 1, b. l. 178-179).
Nors liudytojai A. Š. ir A. Z. nenurodė matę smūgių sudavimo V. Z., tačiau iš jų parodymų akivaizdu, kad konfliktas vyko ir jo metu V. Z. buvo parkritęs ant žemės. Tai, kad minėtų liudytojų nurodyta V. Z. kritimo priežastis ir pobūdis nesutampa objektyviai pateisinama įvykio stebėjimu iš tolimo atstumo (A. Š. patvirtino net nemačiusi su E. konfliktavusio vyriškio veido), tačiau nepaneigia nukentėjusiojo nurodomų įvykio aplinkybių. Priešingai, įvertinus visų liudytojų parodymus, akivaizdu, kad jie vienas kitą papildo ir sudaro nuoseklią, logišką įrodymų grandinę, patvirtinančią nukentėjusiojo nurodytą įvykių seką bei sužalojimo aplinkybes.
Be to, 2012-08-28 teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G.749/12 (09) nurodyta, kad V. Z. konstatuotos kraujosruvos apatinėje lūpoje, vieno danties sumušimas. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai 2012-08-27 ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (t.1, b. l. 20).
Teismo posėdžio metu specialistas D. I. patvirtino pateiktoje išvadoje išdėstytas aplinkybes, papildomai nurodė, kad kraujosruva buvo rausvai violetinė, šviežia, tikėtina padaryta 3 dienų laikotarpyje. Nors apeliantas skunde nurodo, kad specialistas teismo posėdžio metu nepaneigė, kad sužalojimas V. Z. galėjo būti padarytas krentant, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su specialisto nuomone, jog toks sužalojimo mechanizmas mažai tikėtinas. Aplinkybė dėl V. Z. danties sumušimo nustatyta ne iš pastarojo žodžių kaip teigia apeliantas, o vizualiai apžiūrėjus V. Z. rodomą danties paslankumą (t.2, b. l. 19). Taigi apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas galėjo atsirasti kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis yra atmetami kaip nepagrįsti, kadangi tokie apeliacinio skundo motyvai yra tik prielaidos, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas kitais būdais.
Nuteistasis E. Š., anksčiau neigęs, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį, bet pripažinęs, kad nurodytu laiku ir vietoje konfliktavo su nukentėjusiuoju, apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog kaltę dėl nežymaus V. Z. sveikatos sužalojimo pripažįsta, su nukentėjusiuoju susitaikė ir tikisi, kad daugiau tokių incidentų nebus, prašė bylą nutraukti (t. 2, b. l. 56-57).
Visuma paminėtų duomenų neabejotinai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp E. Š. ir V. Z. kilo konfliktas, kurio metu E. Š. panaudojo fizinį smurtą V. Z. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja įrodyta, jog E. Š. 2012-08-27 apie 16 val. Gedimino g. prieš PC „G“, tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė ranka vieną smūgį V. Z. į kairės pusės veido sritį, po to tyčia sudavė ranka vieną smūgį V. Z. į dešinės pusės veido sritį, nuo kurio jis parkrito ant žemės, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą – nežymų sveikatos sutrikdymą (kraujosruvą apatinėje lūpoje, vieno danties sumušimą).
Tokie E. Š. veiksmai iš BK 284 str. 1 d. turi būti perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. ir štai dėl ko:
BK 284 straipsnio 1 daliai taikyti būtina nustatyti kaltininko veiksmais sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas ir dėl to buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, kilusius padarinius, viešosios tvarkos specifiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-416/2013, Nr. 2K-335/2014, 2K-484/2014 ir kt.). Padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, – būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis. Iš principo konfliktas, nors ir kilęs viešojoje vietoje, gali nepažeisti viešosios tvarkos bei rimties (kasacinė nutartis Nr. 2K-5/2014).
Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo susiklostę konfliktiški santykiai, tuo neabejojo ir pirmosios instancijos teismas, šią aplinkybę pažymėdamas skundžiamame nuosprendyje. V. Z. teigimu, pastarasis dirbdamas jo vadovaujamoje įmonėje, netinkamai vykdė savo pareigas, paliko įmonės autovežį Vokietijoje. E. Š. minėtų aplinkybių neginčijo, nurodydamas, jog konfliktas kilo dėl to, kad jam buvo paskirta 350 Eur bauda Vokietijoje, o V. Z. norėjo, kad pastarasis už šią baudą dirbtų neatlygintinai, todėl paliko autovežį Vokietijoje ir pats grįžo namo. Be to, tam tikri nesutarimai buvo kilę ir dėl E. Š. palikto AUDI markės automobilio pas V. Z. grąžinimo teisėtam automobilio savininkui. Dėl minėtos transporto priemonės grąžinimo nuteistojo motina A. Š. buvo parašiusi pareiškimą policijai. Taigi, konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo vienkartinis ar netikėtas, nei nuteistajam, nei nukentėjusiajam. Būtent nusikalstamos veikos motyvai yra esminis požymis, atribojantis viešosios tvarkos pažeidimą nuo tarpusavio asmeninių santykių aiškinimosi. Šiuo atveju, nuteistojo ir nukentėjusiojo konfliktas vertintinas kaip kilęs iš asmeninių paskatų, kaltinamojo veiksmų motyvai, tikslas, jų atlikimo aplinkybės buvo nukreiptos ne į viešosios tvarkos pažeidimą, bet į nukentėjusiojo asmenybę.
Kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog E. Š. būtų turėjęs tikslą demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar juos šokiruoti, ir taip sutrikdyti visuomenės rimtį. Smūgis nukentėjusiajam suduotas nors ir viešoje vietoje, bet dominuojant asmeniniams motyvams (susiklosčius įtemptai konfliktinei situacijai), o ne norint parodyti savo viršenybę prieš nukentėjusį ir tokiu būdu pažeidžiant viešąją tvarką bei rimtį. Kaip matyti iš bylos aplinkybių (liudytojos R. Z. parodymų) konfliktas vyko trumpai – keletą minučių, pasireiškė abipusiu santykių aiškinimusi. Be smūgio nukentėjusiajam sudavimo pokalbio eigoje, jokie kiti visuomenės rimties ir viešosios tvarkos trikdymo veiksmai E. Š. nebuvo inkriminuoti. Nors veiksmas vyko gatvėje, tačiau byloje nėra duomenų leidžiančių konstatuoti, kad tokie E. Š. veiksmai sukėlė pašaliniams žmonėms išgąstį, kilo sumaištis, ar buvo nutrauktas žmonių darbas. Jokia materialinė žala padaryta nebuvo, bei nenustatyta kitų aplinkybių, kurios leistų pripažinti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, taigi veika neperžengė privataus konflikto ribų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo išvada, jog E. Š. sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, yra neteisinga.
E. Š. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu (2 smūgiai į veidą kumščiu) pagal tyčios turinį bei kryptingumą ir pasekmes turėtų būti kvalifikuoti tik kaip tyčinis fizinio skausmo sukėlimas, tai yra veika, numatyta BK 140 str. 1 d.
Baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta speciali perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą procedūra. Pagal BPK 417 straipsnio 2 dalį, bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies taisykles šie reikalavimai taikomi ir apeliacinės instancijos teismui. Nukentėjusiajam ir kaltinamajam turi būti suteikta galimybė susitaikyti ir pasiekti baudžiamojo proceso tikslus atkuriant teisinę santarvę racionaliausiu keliu.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis V. Z. pareiškė, kad su kaltinamuoju E. Š. susitaikė, pateikė pareiškimą dėl kaltinimo atsisakymo (t. 2, b. l. 55). Nuteistasis E. Š. taip pat patvirtino, kad su nukentėjusiuoju susitaikė, ir tikisi, kad daugiau tokių incidentų nebus, prašė bylą nutraukti (t.2, b. l. 56-57).
BPK 3 str. 1 d. 5 p. baudžiamąjį procesą neleidžia pradėti, o pradėtą įpareigoja nutraukti, jeigu nukentėjusysis su asmeniu, kaltinamu BPK 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos padarymu, susitaikė. BK 140 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika priskirta privataus kaltinimo bylų kategorijai (BPK 407 str. 1 d.). Kliūčių baudžiamąją bylą nutraukti, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 5 p. pagrindu, nenustatyta.
BPK 413 str. 3 d. nustato, kad nukentėjusysis ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo susitaikydami gali sudaryti sutartį dėl žalos atlyginimo. Pagal sutartį dėl žalos atlyginimo vėliau gali būti išduotas vykdomasis dokumentas. Teisiamojo posėdžio metu E. Š. ir V. Z. raštu susitarė, kad E. Š. V. Z. iki 2015 m. birželio 1 d. turtinei ir neturtinei žalai atlyginti sumokės 2000 litų (580 eurų). Šis susitarimas patvirtintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 3 str., 1 d. 5 p., 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p., 413 str. 3 d.,
nutaria:
Nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendį panaikinti.
E. Š. veiką iš BK 284 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. ir, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 5 p., bylą nutraukti, nukentėjusiajam V. Z. susitaikius su kaltinamuoju E. Š..
Patvirtinti sutartį dėl žalos atlyginimo, pagal kurią E. Š. įsipareigoja sumokėti V. Z. 2000 litų, tai yra 580 eurų, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iki 2015 m. birželio 1 d.