- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-03
- Bylos Nr.
- 2S-1001-302/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10678-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Kreditorius
- BAB banko SNORAS
- Skolininkas
- R. V.
- Kategorijos
- 125.11pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus BAB banko SNORAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties, civilinėje byloje pagal kreditoriaus BAB banko SNORAS pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei R. V. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius BAB bankas SNORAS kreipėsi į teismą dėl 627,88 Lt skolos, 275,47 Lt delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo iš skolininkės R. V..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi kreditoriaus BAB banko SNORAS pareiškimą atsisakė priimti ir nurodė, kad kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį teisme pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatomis, sprendė, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Nurodė, kad kreditoriaus reikalavimas išieškoti iš skolininkės 0,25 procento delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, kadangi netesybos atlieka tik kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau jos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininkės) sąskaita.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas (kreditorius) BAB bankas SNORAS pateikė atskirąjį skundą, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės bei materialinės teisės normas. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas buvo priimtas 2010 m. gruodžio 23 d., o įsigaliojo nuo 2011 m. balandžio 1 d. Pasak apelianto, šio įstatymo 41 str. aiškiai nurodoma, kad minėto įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011 m balandžio 1 d., išskyrus įstatymo 12, 13, 14 str. nuostatas, 18 str. 1 d. nuostatą dėl vartojimo kredito gavėjui periodiškai teikiamos įstatymo 6 str. 2 d. 5 p. nurodytos informacijos ir 18 str. 2 d. nuostatas, kurios taikomos iki 2011 m. balandžio 1 d. sudarytoms neterminuotoms vartojimo kredito sutartims. Pažymi, kad sutartis su skolininku buvo sudaryta 2010 m. vasario 24 d., t.y. dar tada, kai LR vartojimo kredito įstatymas dar nebuvo įsigaliojęs, todėl negali būti taikomas anksčiau susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Nurodo, kad teismas spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, taip pat, kad teismas neturi pareigos kontroliuoti netesybų normos, kadangi skolininkas turi teisę gintis pats, pareikšdamas prieštaravimus. Pažymi, kad teismas nepagrįstai nagrinėjo apelianto pateiktus įrodymus bei išdėstytas faktines aplinkybes, taip pat vertino tik delspinigių normos dydį, o ne prašomą priteisti delspinigių sumą. Atkreipia dėmesį, kad tokia nuostata apriboja kreditoriaus teisę kreiptis į teismą, kadangi iš teismo pozicijos akivaizdu, jog kreditorius negali kreiptis į teismą, jeigu jo su klientais sudarytose vartojimo kredito sutartyse numatytas delspinigių dydis yra 0,25 proc.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs atskirojo skundo argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo tvarką, todėl keisti jos ar naikinti nėra teisinio pagrindo.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, konstatavus, kad kreditoriaus prašoma priteisti delspinigių suma yra aiškiai per didelė, teisėtumo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus BAB banko SNORAS pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo iš skolininkės R. V.. Teismas atsisakymą priimti pareiškimą argumentavo tuo, jog kreditoriaus reikalavimas išieškoti iš skolininkės 0,25 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, kadangi netesybos atlieka tik kompensuojamą funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau jos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininkės) sąskaita.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms ir pažymi, kad bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus nustato LR CPK XXIII skyrius. CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Pažymėtina, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.), tačiau šis pagrindas taikytinas tik tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra absurdiškas arba materialiosios teisės normos vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu (pvz. jeigu pareiškėjas reikalauja įvykdyti terminuotą prievolę nesuėjus jos įvykdymo terminui (CK 6.34 str. 2 d.)). Atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d. 4 p.), teismas turi nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas.
Pirmosios instancijos teismas, CPK 435 str. 2 d. pagrindu atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas dalyje dėl 0,25 proc. sutartinių palūkanų priteisimo galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, nes tokios palūkanos, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, į sutarties sudarymo prisijungimo būdu aplinkybes bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per didelės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas numato ir teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai (aiškiai, matomai) neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. Šios teisės normos vien formalus aiškinimas neatitiktų įstatymo leidėjo ketinimų (CPK 2 str.) ir CPK 3 str. 1 d. įvardinto tikslo, kad aiškinant bei taikant įstatymus būtina vadovautis teisingumu, protingumu ir sąžiningumu. Teismas šią procesinę pareigą atliko tinkamai.
Pažymėtina, jog nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs su viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarautų viešajai tvarkai. Todėl teismas turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.), ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-908/2001; 2003-09-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-830/2003). Pažymėtina, kad nagrinėjant pareiškimus LR CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka, to teismas padaryti negali, todėl pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškimą supaprastinta proceso tvarka.
Įvertinus nurodytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo priėmimo klausimą pagal kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, todėl nėra pagrindo skundžiamos teismo nutarties panaikinti. Pažymėtina, kad pagal CPK nuostatas tik pirmosios instancijos teismas sprendžia pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, todėl teismas teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį neturi (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsnio, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.