Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr.1A-237-462/2009

Teisėja Irena Vilkienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.11.;

2009 m. birželio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų S. D., E. D. ir V. D. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009-02-23 nuosprendžio, kuriuo Z. B. ir S. B. dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., išteisinti.

Atmesti S. D., E. D. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. B. ir S. B. buvo kaltinami tuo, kad 2007 m. rugpjūčio 22 d., apie 20 val., neprašyti atvykę į nukentėjusiojo S. D. sodybą, esančią Šiauduvos k., Laukuvos sen., Šilalės r., nusikalstamai grasino susidoroti, kaltindami S. D. dėl vykusio gaisro 2007 m. liepos 23 d., kurio metu sudegė Zitos ir S. B. pavėsinė. Po grasinimų sūnaus E. D. ir sugyventinės V. D. akivaizdoje iš S. D. pareikalavo, kad per dvi paras surinktų 1000 Lt ir Zitai bei S. B. atlygintų už pavėsinės padegimą. Už tą patį iš sūnaus E. D. pareikalavo per tris paras atlyginti 2000 Lt, o iš sugyventinės V. D. reikalavo melstis už vaikus.

Be to, Z. B. ir S. B. buvo kaltinami ir tuo, kad 2007 m. rugpjūčio 22 d., apie 20 val., neprašyti atvykę į sodybą, kurioje gyvena nukentėjusieji S. D., E. D. ir V. D., esančią Šiauduvos k., Laukuvos sen., Šilalės r., kurioje nusikalstamai grasino susidoroti, kaltindami nukentėjusiuosius E. D. ir V. D. dėl 2007 m. liepos 23 d. vykusio gaisro, kurio metu sudegė Zitos ir S. B. pavėsinė. Po grasinimų kito nukentėjusiojo S. D. akivaizdoje nukentėjusiojo E. D. pareikalavo, kad per tris paras surinktų 2000 Lt ir Zitai bei S. B. atlygintų už pavėsinės padegimą. Už tą patį iš nukentėjusiojo S. D. pareikalavo per dvi paras atlyginti 1000 Lt ir atlyginti Zitai ir S. B. už pavėsinės padegimą, o iš nukentėjusiosios V. D. pareikalavo melstis už vaikus.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog per du taikinamuosius teismo posėdžius su kaltinamaisiais nesusitaikė todėl, kad kaltinamoji Z. B. į vieną taikinamąjį teismo posėdį neatvyko, o 2007-10-16 taikinamajame teismo posėdyje Z. B. papildomai nukentėjusiuosius įžeidinėjo ir tyčiojosi, išvadindama girtuokliais ir asocialiais. Su S. B. nepavyko susitaikyti dėl to, kad jis reikalavo atsiimti visus pareiškimus, rašytus teisėsaugos institucijoms dėl kaltinamųjų šmeižto ir nukentėjusiųjų išnaudojimo.

Teismo posėdyje nukentėjusiųjų atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nusikalstamos veikos padarymu išteisintųjų Z. B. ir S. B. gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai Z. B. ir S. B. išteisino dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. Apylinkės teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog išteisintųjų veiksmuose nebuvo minėtų nusikaltimo požymių.

Nukentėjusieji savo privataus kaltinimo skunde prašė pradėti baudžiamąjį procesą dėl Z. B. ir S. B. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d., motyvuodami tuo, jog Z. B. ir S. B. viešai ir nepagrįstai juos apkaltino pavėsinės padegimu, taip pat įsiveržę į privačią valdą reikalavo iš jų pinigų, prievartavo melstis už vaikus, taip akivaizdžiai išreikšdami jiems nepagarbą ir pažeminimą.

Šmeižimas, kaip nusikalstama veika, pagal objektyviosios pusės požymius yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios pažeminti ar paniekinti tą asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, skleidimas. Šmeižimo atveju skleidžiama informacija turi būti neatitinkanti tikrovės, prasimanyta, melaginga. Šis nusikaltimas yra tyčinis, jį darantis asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikos gali atsirasti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje numatyti padariniai, ir jų nori. Be to, šmeižimo atveju nukentėjusysis žeminamas kitų žmonių akyse, o tai pažeidžia jo orumą. Paskelbimą tokiu atveju reikėtų vertinti kaip tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimą kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį.

Pažymėtina tai, kad Z. B., S. B. ir nukentėjusieji S. D., E. D., V. D. yra kaimynai. Nukentėjusieji prižiūrėdavo Z. B. ir S. B. tvenkinį už tai gaudavo iš Blinstrubų grūdų, bulvių sėklos skolon. Šiuo atveju iš Z. B. ir S. B. parodymų matyti, kad jie atėję pas kaimynus paprašė, kad S. D. grąžintų 400 Lt už bulvių sėklą. Tačiau netgi tuo atveju, jeigu, kaip tvirtina apeliantai, Z. B. ir S. B. apkaltino juos pavėsinės padegimu, jų tyčia nebuvo susijusi su siekiu paskleisti informaciją apie tai, kad nukentėjusieji tikrai tokie yra. Be pačių nukentėjusiųjų parodymų, byloje nėra jokių kitų įrodymų, įrodančių, jog kas nors iš kaimo girdėjo, kad Z. B. ir S. B. šmeižė nukentėjusiuosius, vadino juos padegėjais. Tokiu atveju Z. B. ir S. B. veiksmai negali būti vertinami kaip tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų skleidimas, tyčia siekiant padaryti žalos jo garbei ir orumui.

Privataus kaltinimo specifika ta, kad kaltinimą vykdo nukentėjusysis ar jo atstovas ir jis pats turi spręsti, ar verta kreiptis į teismą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad privataus kaltinimo bylose procesas yra rungtyniškas ir įstatymo numatyta, kad privačiam kaltintojui yra pareiga surinkti visus įrodymus, įrodančius kaltę.

Apeliacinio skundo argumentas, kad Šilalės rajono policijos komisariato ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra surinkti įrodymai, įrodantys Z. B. ir S. B. kaltę, yra nepagrįstas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad Šilalės rajono policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 93-1-00251-07 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d. dėl S. B. priklausančios pavėsinės padegimo. Kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teisėsaugos įstaigas dėl, jo manymu, pažeistos teisės bei jos gynimo. Akivaizdu, kad kreipdamasis S. B. nurodo savo rūpestį bei nerimą dėl pavėsinės padegimo ir prašo kompetentingų teisėsaugos institucijų ištirti, jo nuomone, neteisėtus kitų asmenų veiksmus. Tokie veiksmai negali būti vertinami Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. prasme, nes pareiškėjas siekia gauti iš kompetentingų teisėsaugos institucijų teisinį tokių asmenų veiksmų vertinimą. S. B. veikoje nėra objektyviosios pusės požymio – paskleidimo, nes S. B. į policiją kreipėsi ištirti jo nurodytas aplinkybes, o ne siekdamas jas paskleisti. Todėl S. B. veikoje nėra objektyviosios pusės požymių ir jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal tokią inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Įžeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d., yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Šiuo atveju sąvoka „viešai“ neturėtų būti tapatinama su viešos vietos samprata, kuri suvokiama kaip visiems skirta vieta visuomenės naudojama lengvai prie jos prieinant. Sąvoka „viešumas“ apibūdina padėtį, kurioje kas nors atsidūręs gali būti visų aplinkinių viešai stebimas. Šiuo atveju Z. B. nukentėjusiajai V. D. pasakytų žodžių niekas negirdėjo, jie nebuvo išsakyti kitų asmenų akivaizdoje, t. y. viešai, todėl Z. B. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. Šiuo atveju apylinkės teismas taip pat padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog išteisintųjų veiksmuose nebuvo minėto nusikaltimo požymių.

Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pagrįsto ir teisėto apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 str. 6 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str. 1 d. nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų (apie nukentėjusįjį) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2K-204/2008). Todėl visiškai pagrįstu laikomas pirmosios instancijos teismo sprendimas nukentėjusiųjų S. D., E. D. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. l d. 1 p.,

nutaria:

nukentėjusiųjų S. D., E. D. ir V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.