Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Svetlana Jurgaitienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. N. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nutarimo L. N. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus patrulis surašė L. N. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2012-01-10 apie 14 val. 00 min., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „Mercedec Benz 190“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kliudė stovintį automobilį, jį apgadino bei pažeisdamas Kelių eismo taisykles, pasitraukė iš eismo įvykio vietos, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9, 231.1, 231.2, 234 punktų reikalavimus. Tuo jis padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Teismas apskritai netyrė jo kaltės formos, nors, kaip nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tai vienas iš esminių ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyto pažeidimo sudėties elementų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-938/2010; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-700/2011.). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę, kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs autoįvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007; 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-2972/2010; 2010 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-5002/2010).

Apeliantas tvirtina, kad pažeidimą padarė dėl neatsargumo, užkliudęs kitą automobilį, įvykio vietoje stovėti negalėjo, nes pro tą vietą turėjo pravažiuoti greitosios pagalbos automobiliai, be to, jam buvo paskirtas priėmimas pas gydytoją, jis skubėjo. Nurodo, kad automobilių apgadinimas nebuvo žymus, niekam nebuvo padaryta didelė žala, jis visus savo duomenis paliko nukentėjusiajai. Taip pat apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jo administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjo formaliai, remdamasis tik rašytiniais parodymais, neapklausęs galimų liudytojų: greitosios automobilio vairuotojo, L. K., nukentėjusiosios J. P., taip nesilaikydamas ATPK 248 straipsnio reikalavimų visapusiškai, pilnai ir objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad apylinkės teismo nutarimas, kuriuo L. N. nubaustas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą, yra teisėtas ir pagrįstas. Pagrindo skundžiamą nutarimą naikinti ir bylą perduoti teismui nagrinėti iš naujo dėl visapusiškai ir pilnai neištirtų aplinkybių, nėra.

Apeliantas neginčija savo kaltės dėl pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymo, tačiau tikina, kad jo veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo, nes jis neturėjo tikslo išvengti administracinės atsakomybės, jos veiksmuose nėra tyčios, todėl jis visiškai nepagrįstai nubaustas dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo.

Pagal ATPK 9 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė nusižengimo padarymu (ATPK 284 straipsnio 1 dalis).

Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal minimo nusižengimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia.

Iš byloje esančio L. N. paaiškinimo matyti, kad jis pripažino 2012-01-10 (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „Mercedec Benz 190“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kliudęs stovintį automobilį ir jį apgadinęs, o pasitraukimą iš eismo įvykio vietos pateisino tuo, jog toje vietoje jis stovėti negalėjo, o apgadintojo automobilio vairuotojas nepasirodė, dėl to jis nuvažiavo. Nukentėjusioji J. P. paaiškinime nurodė, kad rado savo automobilį apgadintą, o už valytuvo buvo užkištas liudininko raštelis su nurodytu jos automobilį apgadinusios mašinos valstybiniu numeriu bei prierašu, kad liudininkas dar bandė stabdyti tą automobilį, tačiau jis nuvažiavo. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad byloje surinkta pakankamai apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų.

Apeliaciniame skunde L. N. teigia, jog jis neturėjo tyčios pasišalinti iš įvykio vietos, o tai padarė tik dėl susiklosčiusių aplinkybių, tačiau teismas jo veiksmų tyčios nenustatinėjo, ką privalėjo padaryti, todėl byla turi būti nagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu teiginiu nesutinka. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad L. N., sukėlęs eismo įvykį, pasišalino iš jo, apie tai nepranešęs policijai ir nepalikdamas apgadinto automobilio valdytojui apie save, t.y. dėl įvykio kaltą asmenį, jokios informacijos, tokiu būdu neatliko jokių aktyvių veiksmų, leidžiančių išaiškinti autoįvykį ir patraukti atsakomybėn jį padariusį kaltą asmenį. Šios aplinkybės duoda pagrindo teigti, kas jis galėjo ir turėjo suvokti, kad tokiais savo veiksmais gali išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą. Nors apeliaciniame skunde jis nurodo nukentėjusiajai palikęs visus savo duomenis, tačiau šis jo teiginys yra paneigtas nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad ji už valytuvo rado ne pažeidėjo, o pašalinio asmens parašytą raštelį su informacija apie jos automobilį apgadinusią mašiną.

Remiantis ATPK 130 straipsnio 1 dalimi galima daryti išvadą, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos užtraukia atsakomybę tik tais atvejais, kai pareiga informuoti policiją apie eismo įvykį numatyta Kelių eismo taisyklėse. Pažeidimo padarymo metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 234 punktas numatė pareigą pranešti policijai apie eismo įvykį, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra. Taigi, neginčijamai nustatyta, kad L. N. neatliko to, ką jį įpareigoja Kelių eismo taisyklės, tai yra apie įvykį ir apgadintą automobilį pranešti policijai, kai įvykio vietoje nėra apgadinto automobilio savininko.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas skunde pagrįstai nurodo, jog teismas be pagrindo nenustatė ir nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis pažeidimą padarė būdamas vyresnis nei 65 metų amžiaus (ATPK 31 str. 1 d. 10 p.), nes ji yra reikšminga parenkant administracinę nuobaudą.

ATPK 31 straipsnio 1 dalies 10 punktas reglamentuoja atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą lengvinančia aplinkybe laikyti šio asmens neįgalumą I ir II grupių ar amžių, t.y. sulaukus 65 metų.

Iš bylos duomenų: pažymos apie asmens baustumą, vairuotojo pažymėjimo kopijos matyti, kad administracinio teisės pažeisimo padarymo metu L. N. jau buvo sulaukęs 65 metų, todėl ši aplinkybė teismo privalėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia. Tačiau skundžiamu nutarimu ir nepruoažinus šios aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia, skiriant nuobaudą, buvo atsižvelgta į pažeidėjo asmenybę ir paskirtos sankcijose numatytos minimalios nuobaudos, todėl šiuo atveju atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatymas neturėjo esminės įtakos nuobaudų skyrimui.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad L. N. kaltei padarius pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, pagrįsti buvo surinkta pakankamai neginčytinų įrodymų, todėl laikyti, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir formaliai ir naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą apeliacinio skundo motyvais bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nutarimą palikti nepakeistą ir L. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.