Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. F. (V. F.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. F. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 4 metams;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. F. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, pavartodamas fizinį smurtą, t. y. 2008 m. liepos 25 d., apie 3 val., apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, turėdamas tikslą prievartauti turtą, atvyko pas M. M. į gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini), kur nenustatytas asmuo sudavė nukentėjusiajam vieną kartą kumščiu į nosį, spyrė ne mažiau kaip dvylika kartų į įvairias kūno vietas, o V. F. sudavė vieną kartą kumščiu į veidą, vieną kartą į šoną, po to jie, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė M. M. perduoti 3 000 litų. Nukentėjusiajam sutikus duoti pinigų ir važiuojant jų paskolinti, automobilyje ,,Honda Concerto“, valst. Nr. XXXXXXXX tęsdami nusikalstamus veiksmus, nenustatytam asmeniui sudavus M. M. kumščiu ne mažiau kaip penkiolika kartų į veidą, taip bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, V. F. su nenustatytu asmeniu prievartavo M. M. perduoti jiems turtą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. F. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. F. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra deklaratyvus ir nepagrįstas, todėl atmetamas.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes apeliaciniame skunde nenurodyta, kokios bylos aplinkybės liko neišnagrinėtos.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Apeliaciniame skunde neteigiama, jog skundžiamas nuosprendis pagrįstas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Apeliantas savo kaltę neigia, todėl pagrindinis įrodymų šaltinis byloje yra nukentėjusiojo M. M., liudytojų R. Š., V. M. ir V. D. parodymai, kurie duoti pirmosios instancijos teisme įstatymo nustatyta tvarka ir sudaro nuoseklią įrodymų grandinę.

Nukentėjusysis M. M. teisme parodė, jog naktį į patalpą, kurioje miegojo, atėjo pažįstamas V. F. su savo draugu, jo nukentėjusysis nepažinojo. V. F. draugas ėmė jį mušti, reikalauti pinigų, nes V. F. sakė nukentėjusįjį jam buvus skolingą 3 000 litų, nors taip iš tikrųjų nebuvo.

Tiesa, ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 23-24) nukentėjusysis M. M. sakė, kad V. F. reikalavo 100 litų susimokėti už automobilį, kuriuo atvažiavo.

Nors reikalauta pinigų suma pagal skirtingu metu duotus nukentėjusiojo parodymus akivaizdžiai skiriasi, tai nereiškia, jog jis davė neteisingus parodymus, tuo klaidindamas tyrimą ir teismą. Nukentėjusysis buvo užpultas netikėtai, pažadintas iš miego, todėl jis galėjo nesuprasti, ko iš jo norima, ir įvykio pradžios gerai nesuvokti bei neįsiminti. Liudytoja R. Š. patvirtino, kad M. M. buvo strese, pakeltas iš miego rėkė.

Tikroji reikalaujama pinigų suma nustatyta iš kitų įrodymų šaltinių, kurie tarpusavyje nesusiję, todėl nekelia abejonių.

Liudytoja R. Š. nuosekliai parodė girdėjusi, jog atvykėliai mušdami M. M. reikalavo trijų ,,štukų“, kas žargonu reiškia 3 000 litų.

Buvus tokį reikalavimą ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojas V. M., nors jis nežinojo liudytojos R. Š. parodymų. Šis liudytojas parodė (t. 1, b. l. 46-49), kad, į kiemą atvykus iškviestiems policijos pareigūnams, iš buto atėjo žmona ir pasakė ką tik laidiniu telefonu skambinus vaikiną, kuris pareiškė, jog ,,kaina kyla, dabar jau ne 3 000 litų, o 9 000 litų…“ Kadangi prieš tai nukentėjusysis broliui skambino vieno iš atvykėlių mobiliojo ryšio telefonu, kurio atmintyje liko M. M. rinktas numeris, šios aplinkybės tikrumas nekelia abejonių.

Taigi nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas apelianto kaltę įrodinėjo liudytojos R. Š. išsakyta prielaida dėl reikalaujamos pinigų sumos. Šios liudytojos parodymai – ne prielaida, nes juos patvirtino liudytojas V. M.

Tai, kad nukentėjusysis prašė liudytojos ir savo brolio paskolinti 100 ar bent 50 litų, rodo jo pastangas išvengti tolimesnio smurto, o ne geranorišką sutikimą vidury nakties pagelbėti pinigų pritrūkusiam pažįstamam. Šiais motyvais paneigiama nuteistojo versija, jog jis su savo pažįstamu atėjo pas M. M. tik pasiskolinti 50 litų sumokėti už automobilį.

Beje, automobilį vairavęs liudytojas V. D. nuosekliai teigė, kad jam nereikėjo pinigų benzinui. Kita vertus, šis liudytojas parodė, jog V. F. pažįstamas nukentėjusįjį į automobilį įstūmė prievarta, jį ten mušė, liudytojas nuo tokio elgesio su nukentėjusiuoju ,,buvo pašiurpęs“.

Tai irgi paneigia atvykėlių geranorišką ketinimą pasiskolinti pinigų. Juo labiau kad tuo metu smurtavo asmuo, kuris visiškai nepažinojo M. M., o būdamas šalia ir visa tai matydamas V. F. tam savo elgesiu pritarė, nors pats aktyviu smurtu ir neprisidėjo.

Apeliantas teigia nukentėjusįjį teisme patvirtinus, jog jis prašė paskolinti 50 litų taksi.

Teisėjų kolegija tokį prašymą vertina kaip pretekstą reikalauti pinigų, nes nukentėjusysis parodė, kad patalpoje V. F. prašė 100 litų taksi, klausė, ar yra gavęs algą, o draugo paklaustas pasakė, jog M. M. jam skolingas 3 000. Automobilyje suma išaugo iki 5 000.

Tokios pinigų sumos rodo nuteistojo V. F. bei jo pažįstamo be jokio teisėto pagrindo M. M. išsakytą reikalavimą perduoti turtą, pavartojant fizinį smurtą, ir tai nesiejama su nekaltu noru pasiskolinti 100 litų.

Nuteistasis remiasi liudytojo V. D. parodymais, kad automobilyje apeliantas prašė nukentėjusiojo paskolinti pinigų, jame nebuvo reikalaujama 3 000 litų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal bylos duomenis pirminis reikalavimas dėl 3 000 litų buvo išsakytas dar patalpoje, kur liudytojo V. D. nebuvo. Be to, liudytojas su apeliantu kartu dirbo, todėl turėjo interesą jam padėti ir įvykio aplinkybes pateikti palankiau.

Tiesa, nuteistasis teigia smurto nevartojęs, to kategoriškai netvirtino ir nukentėjusysis.

Nuteistojo smurto apimtis (du smūgiai patalpoje) nustatyta pagal liudytojos R. Š. pirminius parodymus. Nukentėjusiajam atrodė, kad jį mušė tik V. F. draugas, tačiau iki prasidedant smurtui jis miegojo, todėl pradžioje galėjo nesuvokti situacijos, o liudytoja pati matė du nuteistojo suduotus smūgius. Apeliaciniame skunde minimų liudytojų V. D. bei V. M. parodymai nepaneigia nuteistojo pavartoto smurto, nes jie nebuvo patalpoje, kurioje miegojo M. M., todėl to nematė ir negalėjo matyti.

Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši aplinkybė neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, kai nusikaltimą padaro bendrininkų grupė.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalies nuostatas bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką.

BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti nusikalstamą veiką, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

Bendrininkų susitarimas daryti nusikaltimą nebūtinai turi būti išankstinis, jis galimas ir nusikalstamos veikos metu, iki bus pasiektas norimas rezultatas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką toks susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Įrodinėjant buvus susitarimą nėra būtina nustatyti, jog visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008 ir kt.).

Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį už tą pačią nusikalstamą veiką nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš jų atliko, realizuodamas nusikalstamą sumanymą. Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Taigi nebūtina, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008 ir kt.).

Dėl to apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusįjį M. M. mušė ne apeliantas, bet kitas vaikinas, nepaneigia pagrįstos teismo išvados, kad apeliantas dalyvavo prievartaujant nukentėjusiojo turtą, pavartojant fizinį smurtą, kadangi vienas bendrininkas intensyviai mušė, o kitas, sudavęs vos porą smūgių, reikalavo pinigų, t. y. jie veikė pritardami vienas kito veiksmams.

Tiesa, kitas bendrininkas, kurį V. F. įvardijo kaip Sašą, liko nenustatytas, tačiau pagal naujai suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinėje sesijoje priimta nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-P-9/2009) tai nepaneigia buvus bendrininkų grupę.

Apie nenustatyto asmens pakankamą atsakomybei amžių (atsakomybė už turto prievartavimą atsiranda nuo 14 metų, o nukentėjusysis jį mušusį vaikiną teisme apibūdino kaip 25 m. amžiaus, ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. Š. – kaip stambaus kūno sudėjimo 1,90-1,95 m ūgio vyrą), gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teisėjų kolegija sprendžia iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių.

Nagrinėjamoje byloje apie nenustatyto asmens nusikalstamą elgesį parodė ne tik nukentėjusysis M. M. bei nuteistasis V. F., bet ir visi apklausti liudytojai. Iš jų parodymų matyti, jog pagal amžių, suvokimą nenustatytas asmuo yra tinkamas nusikaltimo subjektas, atlikęs dalį objektyvių turto prievartavimo veiksmų (vartojęs intensyvų smurtą, V. F. reikalaujant 3 000 litų). Dėl to nustačius V. F. ir nenustatyto asmens veikos bendrumą, jo susitarimą su šiuo asmeniu bei tyčią padaryti nusikalstamą veiką kartu su juo, taip pat byloje nesant duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti dėl nenustatyto asmens pakaltinamumo ir pakankamo atsakomybei amžiaus, pagrįstai konstatuota, kad V. F. padarė nusikalstamą veiką bendrininkaudamas su šiuo asmeniu ir veikė su juo bendrininkų grupe.

Veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nes prievartaujant turtą, t. y. neturint teisėto pagrindo atvirai savo naudai verčiant nukentėjusįjį M. M. perduoti turtą, buvo vartojamas smurtas, kurio pasekmė – M. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 44).

Nors nepavyko užvaldyti pinigų, nusikaltimas yra baigtas, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 6 punkto išaiškinimą turto prievartavimo baigtumas siejamas ne su realiu turto užvaldymu, bet su momentu, kai grasinant, šantažuojant ar pavartojant kitokią prievartą pateikiamas reikalavimas perduoti turtą, teisę į turtą arba atlikti konkrečius turtinio pobūdžio veiksmus ar susilaikyti nuo jų.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą. Apeliantas skunde nenurodė jokių motyvų dėl bausmės, todėl vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo dėl jos pasisakyti.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

nuteistojo V. F. apeliacinį skundą atmesti.