Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-04-21 · Administracinė byla Nr. I-5045-789/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-21
Bylos Nr.
I-5045-789/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01240-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5045-789/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01240-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. K. kreipėsi į teismą su skundais (b. l. 1–2), kuriuos 2013-07-04 patikslino (b. l. 73–75), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), atlyginti neturtinę žalą – 45 000 Lt (13 032,90 EUR). Paaiškino, kad Ministerija ir Departamentas nepakankamai aiškiai ir detaliai reglamentavo Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 str. 1 d. nustatytos nuteistųjų teisės pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis suteikimo ir vykdymo tvarką, o kai kurių su tuo susijusių klausimų iš viso nereglamentavo, nors, pareiškėjo nuomone, privalėjo tai padaryti. Mano, kad dėl netinkamo (nepakankamo) reglamentavimo pareiškėjui buvo atimta teisė bendrauti su artimaisiais iki 4 val. Teigė, kad bausmės atlikimo metu konkrečiais atvejais Marijampolės pataisos namų direktorius neatsiklausęs pareiškėjo ir jo artimųjų skyrė iki 2 val. trumpalaikį pasimatymą, o Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius skyrė iki 1 val. 30 min. trumpalaikius pasimatymus. Pareiškėjo teigimu, Ministerija, neįrašiusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 1 p. patvirtintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Taisyklės), kad pasimatymų trukmę pasirenka patys nuteistieji ir atvykę į pasimatymą asmenys, neįgyvendino BVK 94 str. 1 d. nuostatų ir tuo pažeidė teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 3 ir 5 p. Departamentas nesiima veiksmų, kad būtų suteikiami trumpalaikiai pasimatymai iki 4 val., kurie mažinami iki 2 val. Minėtais veiksmais atsakovės atstovai pažeidė BVK 94 str. 1 d. ir padarė pareiškėjui žalą. Dėl minėtų veiksmų pareiškėjas teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, stresą, paniką, nerimą, baimę, nuoskaudas, įžeidimą, nesiskaitymą, teisių, kurias pareiškėjui suteikė įstatymų leidėjas BVK 94 str. 1 d., suvaržymą, apgavystes ir sukčiavimus savo ir artimųjų atžvilgiu. Be to, patyrė bendravimo sumažėjimą, sumenkintas ir menkinamas valstybės tarnautojo prestižas, padidėjo nepasitikėjimas pataisos namų ir tardymo izoliatorių, kalėjimo darbuotojais. Žala jam padaryta tuo, kad Ministerija patvirtino Taisyklių 102 p., kuriame neaiškiai reglamentavo trumpalaikių pasimatymų suteikimo tvarką. Ministerija turėjo nustatyti tokią tvarką, pagal kurią pasimatymų trukmė priklausytų nuo paties nuteistojo ir jo lankytojų, o ne nuo administracijos valios.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepimuose (b. l. 18–19 ir 101–103) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad BVK 94 str. 1 d. nustatyta nurodytų pasimatymų trukmė yra maksimali. Mano, kad Taisyklės neprieštarauja BVK 94 str. 1 d. įtvirtintai nuostatai dėl pasimatymų trukmės. Atitinkami pataisos įstaigos pareigūnai gali spręsti suteikti ar nesuteikti nuteistajam pasimatymą bei kokios trukmės pasimatymas bus suteiktas – tai yra pataisos įstaigos pareigūnų diskrecijos teisė. Pareiškėjo samprotavimai, kad pasimatymų trukmė turėtų priklausyti nuo nuteistojo ir asmens atvykusio į pasimatymą pageidavimų, atmestini. Pabrėžė, kad Ministerija savo veikloje vadovaujasi galiojančiais įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir Teisingumo ministerijos nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2010-10-13 nutarimu Nr. 1464. Pagal šių nuostatų 8 p. Ministerijai suėmimo, bausmių vykdymo ir probacijos vykdymo srityse nepriskirta tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų vidaus administravimo funkcija. Todėl Ministerija negali pasisakyti ir atsakyti už nurodytus Marijampolės pataisos namų ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus. Dėl žalos atlyginimo nurodė, kad CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Kadangi pareiškėjo nurodytos žalos faktas neįrodytas, kitų dviejų atsakomybės sąlygų egzistavimas negali lemti pareigos atlyginti žalą iš valstybės.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepimuose (b. l. 21–24 ir 105–106) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas su skundu į Departamentą dėl Marijampolės pataisos namų ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų suteikiant trumpalaikį pasimatymą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Departamentas su tuo susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo. Atkreipė dėmesį, kad suteikiamų pasimatymų trukmė priklauso nuo įvairių aplinkybių: nuo asmenų atvykimo į pasimatymus laiko, nes pasimatymai suteikiami darbo metu, nuo atvykusių į pasimatymus asmenų skaičiaus, trumpalaikių pasimatymų patalpų skaičiaus, nuo nuteistojo ir atvykusių asmenų elgesio pasimatymo metu. Pažymėjo, kad nei BVK, nei kiti teisės aktai neįpareigoja įstaigos direktoriaus skirti maksimalų 4 val. trukmės trumpalaikį pasimatymą. Kiekvieną kartą pareigūnai sprendžia individualiai, kokios trukmės pasimatymą galima skirti nuteistajam, objektyviai įvertinus visas aplinkybes. Paprastai atsižvelgiama į nuteistųjų skaičių ir norinčių pasinaudoti pasimatymų teise. Siekiant užtikrinti visiems nuteistiesiems vienodas sąlygas ir vadovautis nuteistųjų lygybės, trumpalaikių pasimatymų trukmė visiems nuteistiesiems proporcingai sumažinama, t. y. skiriama ne maksimalios 4 val. trukmės. Įstaigoje nebūna, arba labai retai galimi trumpalaikiai pasimatymai maksimalios trukmės. Pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam Departamento veiksmais padarytą neturtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013-10-16 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3205-365/2013 pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 116–120). Dėl minėto teismo sprendimo pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 133). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014-10-09 nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-803/2014 pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-10-16 sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pareiškėjui nedalyvaujant, pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam bei teisę į teisingą procesą, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla (b. l. 145–150).

Proceso šalims apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje buvo pranešta tinkamai, tačiau į teismo posėdį proceso šalys ir jų atstovai neatvyko. Pareiškėjas 2015-03-09 prašyme išdėstė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes negali tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui, taip pat nori turėti atstovą byloje, be to, 2015-03-12 dar nebus Vilniaus pataisos namuose, o iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsisako vykti į teismo posėdį. Pažymėtina, kad teismas 2015-03-12 priėmė nutartį bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ministerijos ir Departamento, nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 185–186). Minėtoje nutartyje teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas atidėti teismo posėdį dėl atstovo paieškų yra nepagrįstas jokiais dokumentais, patvirtinančiais, kad pareiškėjas ėmėsi konkrečių veiksmų susirasti atstovą. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo pakankamai laiko ieškoti atstovo, ruoštis bylos nagrinėjimui, nes skundas teisme gautas 2013-04-05, byla teisme nagrinėjama antrą kartą, vieną kartą teismo posėdžio data jau buvo perkelta. Atsižvelgęs į šios bylos eigą, pareiškėjo 2015-03-09 prašymo atidėti teismo posėdį motyvus, tai, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos dalyvauti teismo posėdyje, vadovaudamasis ekonomiškumo, operatyvumo, nepiktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir administraciniu procesu užtikrinimo principais, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą, ir nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurią jis kildina iš neteisėtų Ministerijos ir Departamento veiksmų dėl netinkamo ir neaiškaus pasimatymų suteikimo ir vykdymo tvarkos reglamentavimo (nepakankamo su tuo susijusio reglamentavimo).

Remiantis byloje esančiais pareiškėjo paaiškinimais ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjas, būdamas įkalinimo įstaigose, naudojosi BVK 94 str. įtvirtinta teise į trumpalaikius pasimatymus su giminaičiais ir kitais asmenimis. Pareiškėjas paaiškino, kad minėti pasimatymui jam buvo suteikti, tačiau jis liko nepatenkintas jų trukme, t. y. jam buvo suteikta galimybė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis trumpiau negu 4 val. (Marijampolės pataisos namų direktorius skyrė iki 2 val., o Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius – iki 1 val. 30 min. trumpalaikį (-ius) pasimatymą (-us)). Pareiškėjo nuomone, jam buvo suteikti ne maksimalios (4 val.) trukmės trumpalaikiai pasimatymai dėl šią sritį reglamentuojančių įstatymus įgyvendinančių norminių teisės aktų netobulumo, už kurių leidybą yra atsakinga Ministerija ir Departamentas. Taigi pareiškėjas prašo teismo atlyginti dėl galimai neteisėtų Ministerijos ir Departamento veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą.

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 str. Minėto straipsnio 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 str. 3 d.). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Taigi, spręsdamas ginčą dėl žalos atlyginimo, teismas vertins visas bylos aplinkybes, susijusias su civilinės atsakomybės sąlygų buvimu ar nebuvimu.

Pastebėtina, kad valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neveikimas taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, yra būtina sąlyga atsirasti atsakomybei dėl žalos. Ir priešingai, valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmų atitikimas teisės aktų reikalavimams, yra pagrindas netenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo reikalavimai, kildinami iš suteiktų konkrečių trumpalaikių pasimatymų, buvo / yra nagrinėjami kitose bylose, pavyzdžiui, Kauno apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-1045-422/2013, o šioje byloje keliamas klausimas tik dėl neturtinės žalos, kuri siejama su trumpalaikių pasimatymų suteikimo, vykdymo reglamentavimu, atlyginimo.

Nuteistųjų teises trumpalaikių pasimatymų srityje reglamentuoja BVK bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. BVK 94 str. 1 ir 8 d. nustatyta, kad nuteistiesiems tam tikru periodiškumu, priklausomai nuo rėžimo, kuriuo jie yra kalinami, yra leidžiami trumpalaikiai pasimatymai iki 4 val., kurių suteikimo tvarką nustato Taisyklės. Trumpalaikiai pasimatymai, išskyrus BVK 85 str. 2 d. numatytus atvejus, su sutuoktiniu, sugyventiniu bei artimaisiais giminaičiais ir kitais asmenimis vyksta pataisos įstaigos atstovo akivaizdoje, tačiau pokalbio nesiklausoma. Nuteistojo pageidavimu trumpalaikis pasimatymas gali būti pakeistas telefoniniu pokalbiu (BVK 94 str. 2 d.).

Nuteistųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis tvarka detaliau reglamentuota Taisyklių XVI skyriuje. Pagal Taisyklių 102 p. pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas. Pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme dėl pasimatymo suteikimo, kuriame taip pat nurodoma pasimatymo trukmė. Atsisakius suteikti pasimatymą, nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme įrašomi atsisakymo motyvai.

Taigi Taisyklių 102 p. aiškiai išdėstyta pasimatymų suteikimo tvarka. Iš šio teisinio reglamentavimo ir LVAT praktikos (2014-04-03 nutarties administracinėje byloje Nr. A438-423/2014, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas G. K. kildino iš Marijampolės pataisos namų veiksmų, atliktų 2011-11-29, kai jam nebuvo suteikta teisė į visos leistinos trukmės (4 val.) trumpalaikį pasimatymą su giminaičiais), matyti, kad kompetentingo pareigūno sprendimas dėl trumpalaikio pasimatymo suteikimo apsprendžia ir trumpalaikio pasimatymo turinį, t. y. šiuo sprendimu yra nustatomi asmenys, kuriems yra suteikiamas pasimatymas, šio pasimatymo vieta, sąlygos bei trukmė. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad iniciatyvos teisė pradėti trumpalaikio pasimatymo suteikimo procedūrą priklauso pačiam nuteistajam arba asmeniui (asmenims), atvykusiam į pasimatymą su nuteistuoju, todėl ir šio pasimatymo trukmės klausimas, neviršijantis leistino dydžio, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į šių asmenų valią bei kitas aplinkybes (objektyviai pateisinamas), galinčias įtakoti tokio pasimatymo trukmę. Iš BVK 94 str. 1 d. įtvirtintos teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nurodyta tik maksimali trumpalaikio pasimatymo trukmė (iki 4 val.), o minimali trumpalaikių pasimatymų trukmė nėra reglamentuota, t. y. norminiai aktai nenustato, kiek laiko mažiausiai turi trukti trumpalaikis pasimatymas. Be to, nei BVK, nei kiti teisės aktai neįpareigoja įstaigos direktoriaus skirti maksimalų 4 val. trukmės trumpalaikį pasimatymą. Taigi konkrečią pasimatymo trukmę nustato konkretus pareigūnas. Vadinasi, pareigūnui suteikta diskrecijos teisė nuspręsti suteikiamo trumpalaikio pasimatymo trukmę, kuri gali būti nustatoma iki 4 val. Kiekvieną kartą pareigūnai sprendžia individualiai, kokios trukmės pasimatymą galima skirti nuteistajam, objektyviai įvertinus visas aplinkybes. Darytina išvadą, kad kalinamajam prašant 4 val. trukmės pasimatymo, o administracijos pareigūnui nesutinkant suteikti tokios trukmės pasimatymą ir suteikiant trumpesnį pasimatymą, toks sprendimas taip pat turėtų būti motyvuojamas. Prašančio suteikti pasimatymą asmens valios dėl pasimatymo trukmės rašytiniame prašyme nebuvimas suteikia kompetentingam pareigūnui diskreciją pasimatymo trukmę nustatyti atsižvelgiant į kitas aplinkybes.

Tai, kad įstatymų leidėjas nustatytiems asmenims (pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas) suteikė diskrecijos teisę nuspręsti, kiek truks trumpalaikis pasimatymas, nereiškia, jog pareigūnas, nustatydamas mažesnę nei maksimalus trumpalaikio pasimatymo laikas pasimatymo trukmę, bet kuriuo atveju neturi pagrįsti savo išvadų svariais, išsamiais ir kruopščiais argumentais, objektyviai įvertinus visas aplinkybes.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad norminiuose teisės aktuose trumpalaikių pasimatymų suteikimo tvarka yra aiškiai reglamentuota, t. y. nustatyta maksimali trumpalaikio pasimatymo trukmė, nurodyta, kas gali prašyti tokio pasimatymo ir kam jis gali būti suteiktas, apibrėžta, kas jį suteikia, nustatyta, kad, atsisakant tenkinti prašymą ar jį tenkinant iš dalies, sprendimas turi būti motyvuotas. Pažymėtina, kad, nesutikdamas su konkrečiais jo atžvilgiu priimtais sprendimais (atliktais veiksmais) trumpalaikių pasimatymų suteikimo (vykdymo) srityje, pareiškėjas turi teisę savo galimai pažeistas teises apginti kreipdamasis į teismą dėl jam teisines pasekmes sukeliančių sprendimų (veiksmų).

Pareiškėjas nepateikė įtikinamų argumentų ir teismui nekyla abejonių dėl Taisyklių XVI skyriuje įtvirtintos nuteistųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis tvarkos atitikties BVK 94 str. nustatytam nuteistųjų teisės pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentavimui. Teismas taip pat nemano, kad šiuo atveju egzistuoja aiški pareiškėjo nurodyta ginčo teisinių santykių reglamentavimo spraga. Teismo nuomone, Ministerija, patvirtindama Taisykles, nustatė tvarką, kuri atitinka įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad teisės aktuose gali būti suteikiama tam tikra diskrecijos laisvė subjektams veikti pagal jiems suteiktus įgaliojimus. Šiuo atveju būtent Taisyklių 102 p. nurodytiems pareigūnams buvo suteikta teisė priimti sprendimus dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo ir jų turinio, įskaitant pasimatymų trukmę. Atkreiptinas dėmesys, kad norminių teisės aktų leidėjas turi pakankamai plačią diskreciją jam pavestus klausimus reglamentuoti pasirinktu būdu. Šiuo atveju pasirinktas reglamentavimo būdas iš esmės yra galimas ir atitinka teisės aktų leidybos principus. Aplinkybė, kad galiojanti trumpalaikių pasimatymų suteikimo / vykdymo tvarka netenkina pareiškėjo (yra jam nepalanki), nėra pagrindas pripažinti ją neteisėta ar nepagrįsta. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo teiginius dėl neteisėtų Ministerijos ir Departamento veiksmų (neveikimo) trumpalaikių pasimatymų suteikimo ir vykdymo reglamentavimo srityje, t. y. dėl netinkamo ar nepakankamo tam tikrų su tuo susijusių klausimų reglamentavimo norminiuose teisės aktuose.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju trumpalaikių pasimatymų suteikimo tvarka reglamentuota konkrečiai, aiškiai, išsamiai, nedviprasmiškai ir atitinka BVK nuostatas, daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė jo nurodytų neteisėtų Ministerijos ir Departamento veiksmų (neveikimo). Taigi teismas konstatuoja, kad kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio ryšio, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala, turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Neįrodžius bent vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Remiantis nurodytais argumentais pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nes nėra nustatyta visų sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjo G. K. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė