Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Artūro Ridiko ir Valdo Ciesiūno,

dalyvaujant prokurorei Daliai Styrienei, gynėjui advokatui Raimundui Kurkliečiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015-04-09 nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. 00 min. iki 6 val. 00 min. bei tęsti mokslą arba pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2014 m. rugsėjo 18 d., apie 12 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) parduotuve, šalia (duomenys neskelbtini) upės esančiame parkelyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, tyčia ne mažiau kaip tris kartus kumščiu sudavė D. Ž. į galvos sritį, padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimus kairėje ausyje, galvos smegenų sukrėtimą, tuo padarydamas nukentėjusiajam D. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nuosprendyje neteisingai konstatuotos kai kuriuos faktinės bylos aplinkybės, susijusius su suduotų smūgių skaičiumi ir jų lokalizacija dėl ko nukentėjusysis patyrė smegenų sukrėtimą ir sužalojimus veido srityje bei nuosprendis bausmės rūšies paskyrimo dalyje yra neteisėtas, todėl turi būti pakeistas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto M. D. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, apelianto veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad M. D. įvykdė jam inkriminuotą veiką. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, subjektyviai interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir daro išvadą, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, specialisto išvada, kurių pagrindu konstatavo M. D. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog nukentėjusiajam dėl jo suduotų smūgių negalėjo būti sukrėstos galvos smegenys ar atsirasti sužalojimai akių srityje yra paneigti specialisto išvada, liudytojo G. P. ir D. S. ir iš dalies paties nuteistojo parodymais. Šie duomenys nuosprendyje yra aptarti ir teisingai įvertinti.

Iš specialisto išvados matyti, kad D. Ž. nustatyta poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, juosmens dešinėje, kraujosruva dešinės akies obuolio junginėje, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimai kairėje ausyje, dešiniame kelyje, galvos smegenų sukrėtimas (b. l. 19-20). M. D. nuteistas už tai, kad suduodamas nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu į galvos sritį, padarė jam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimus kairėje ausyje, galvos smegenų sukrėtimą. Nukentėjusysis D. Ž. patvirtino, kad dėl didelio girtumo teprisimena, kad M. D. jam sudavė smūgį į veido sritį (b. l. 147). Liudytoju apklaustas G. P. nurodė, kad nors ir matė, kaip M. D. D. Ž. sudavė nuo vieno iki trijų smūgių, tačiau į kurią tiksliai vietą nurodyti negalėjo (b.l. 148). Liudytojas D. S. teigė, kad tą vakarą buvo blaivus, teismo posėdžio metu patvirtino matęs, kaip M. D. sudavė vieną smūgį D. Ž. į lūpų sritį, o įsismarkavus konfliktinei situacijai tiesiog išėjo namo (b.l. 149). Konfliktą stebėję liudytojai G. P., D. S. bei pats nukentėjusysis ir apeliantas patvirtino, kad fizinį smurtą D. Ž. atžvilgiu naudojo tik M. D., o kiti asmenys stebėjo šią situaciją ir į ją nesikišo. Be to, M. D. teisme patvirtino, kad sudavė vieną ar du smūgius į nukentėjusiojo lūpas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu savo parodymus dėl suduotų smūgių skaičiaus nuolat keitė, tai pripažindamas kumščiu nukentėjusiajam į lūpas smūgiavęs tris kartus (b. l. 81, 87), tai nurodydamas smūgius sudavęs vieną kartą (b. l. 83, 96). Teiginiai, kad nuo apelianto suduotų smūgių nukentėjusiajam turėjo būti sužalota tiktai lūpa yra nepagrįsti. M. D. argumentai, kad skundžiamame nuosprendyje konstatuotų aplinkybių, susijusių su D. Ž. sužalojimų atsiradimo mechanizmu nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, vertinami kaip deklaratyvūs ir paneigti byloje surinktų įrodymų, t. y. nukentėjusiojo D. Ž., liudytojų G. P. ir D. S. parodymais, specialisto išvada ir kita rašytine bylos medžiaga, t. y. byloje surinktų įrodymų visuma patvirtinančia neteisėtą M. D. smurtinių veiksmų pobūdį bei tai, kad D. Ž. specialistų nustatytus kūno sužalojimus padarė būtent nuteistasis.

Pirmiau aptarti duomenys papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jie nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina kaip M. D. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, įrodymus.

Skunde nurodoma, kad nuteistajam teismas nesuteikė galimybės susitaikyti su nukentėjusiuoju, dėl ko apeliantas nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, t. y. nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tokios savo pozicijos nei apeliantas, nei nukentėjusysis nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neišreiškė ir neprašė taikyti jo atžvilgiu BK 38 straipsnio nuostatų. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 38 straipsnis suteikia teismui teisę, bet ne pareigą atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, kai jis susitaiko su nukentėjusiu asmeniu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. D. po šios nusikalstamos veikos – 2014-10-02 būdamas apsvaigęs nuo alkoholio įžeidė pareigas einantį statutinį valstybės tarnautoją dėl ko Biržų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu 2014-12-11 buvo pripažintas kaltu pagal BK 290 straipsnį. Be to, byloje esantys duomenys M. D. charakterizuoja kaip asmenį linkusį nesilaikyti teisės aktų reikalavimų – M. D. administracinėmis nuobaudomis baudžiamas nuo 2012 metų, vien per 2014 metus jis net 4 kartus baustas už administracinius teisės pažeidimus, susijusius su girto pasirodymu viešoje vietoje ir pasipriešinimą policijos pareigūnams bei teisėtų policijos pareigūnų nurodymų nevykdymu. Taigi šiuo atveju, nesant pagrindo manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, šis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas M. D. atžvilgiu negali būti taikytinas.

Apeliantas taip pat nesutinka su paskirtos bausmės rūšimi. Nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje už viešosios tvarkos pažeidimą numatytos bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu skirdamas M. D. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje ir laisvės apribojimo bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino apelianto padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį - jis įvykdė nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą viešajai tvarkai, nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailesnį bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o taip pat, skirdamas bausmę, atsižvelgė į M. D. asmenybę, į tai, kad jis vieną kartą teistas baudžiamuoju įsakymu už veiką padarytą vėliau nei nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, kad baustas administracine tvarka, psichiatrinėje įskaitoje neįrašytas, mokosi, savo pajamų neturi ir paskyrė laisvės apribojimo bausmę 10 mėnesių, kuri savo trukme artimą įstatymu nustatytam šios bausmės vidurkiui. Tokia bausmė nei savo rūšimi nei trukme, atsižvelgiant į apelianto padarytos veikos pobūdį, bausmės skyrimui reikšmingas ir aukščiau aptartas aplinkybes, į apelianto atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių santykį, negali būti laikoma per griežta ir keisti ją į švelnesnę bausmę – baudą, nėra pagrindo, nes atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, pačios švelniausios sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui ir bausmės paskirčiai.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.