Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Donato Vansevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos ir Mefodijos Povilaitienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad jo stažas tarnyboje yra daugiau nei 20 metų, baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, todėl jis yra neteistas ir jam turėtų būti mokama pensija. Tačiau tiek 2016 m. birželio 15 d. raštu, tiek skundžiamu Sprendimu atsakovas atsisakė jam ją skirti, nes Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių pensijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 4 dalies nuostata taikoma tik asmeniui, padariusiam nusikaltimą. Pareiškėjo teigimu, minėta įstatymo nuostata jam negali būti taikoma, nes nėra būtinosios sąlygos – pareiškėjo kaltės – ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tai pripažino, atleisdamas pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi skundžiamu Sprendimu neteisėtai buvo atimtos socialinės garantijos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1P-87 „Dėl M. T. atleidimo iš tarnybos“ pareiškėjas 2015 m. spalio 22 d. buvo atleistas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus pareigų (statutinis valstybės tarnautojas A lygis 17 kategorija, pataisos vyriausiojo pareigūno rangas) (b. l. 27). 2017 m. gegužės 2 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su 2017 m. balandžio 27 d. prašymu skirti jam pensiją, ją išmokant nuo atleidimo momento, t. y. nuo 2015 m. spalio 22 d. (b. l. 25–26). 2016 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (2.4.1) 7R-3543 Teisingumo ministerija atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 28). 2016 m. birželio 13 d. Departamente buvo gautas pareiškėjo 2016 m. birželio 9 d. prašymas skirti pensiją (b. l. 30–31). Atsakovas 2016 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 1S-2236 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. spalio 22 d. įsakymą Nr. 1P-87 (b. l. 29).

Pareiškėjas į atsakovą kreipėsi dar kartą 2017 m. balandžio 27 d. prašymu ir Departamentas skundžiamu Sprendimu atsisakė skirti pareiškėjui pensiją (b. l. 24, 25–26).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai Departamentas atsisako skirti pareiškėjui pensiją, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata.

Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 14 d. nusprendė M. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo, padarant nusikalstamą veiką ir tuo pačiu panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 19 d. įsakymą Nr. 1R-34 „Dėl M. T. laikino nušalinimo nuo pareigų“. Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 14 d. nuosprendžiu panaikino Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo M. T. pripažino kaltu pagal LR BK 300 straipsnio 1 dalį ir skyrė jam 70 MGL (2 636,20 Eur) baudą bei, vadovaujantis LR BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu, M. T. atėmė teisę 2 (dvejus) metus dirbti valstybės tarnyboje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nuosprendį ir, pritaikęs LR BK 37 straipsnį (jame nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme), M. T. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido bei bylą nutraukė. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyti M. T. atlikti veiksmai, jų pobūdis, aplinkybės, lėmusios tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamas rezultatas patvirtina teismo išvadas, kad M. T. veikė tiesiogine tyčia, o tarp jo veiksmų ir dokumentų suklastojimo fakto yra tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau nusikalstamos veikos žalingi padariniai LR BK 300 straipsnio 1 dalies normos saugomai vertybei, t. y. valdymo tvarkai, nėra reikšmingi; M. T. padaryta veika pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius nėra pasiekusi tokio pavojingumo, kad pagal bendrųjų teisės principų nuostatas (protingumo, proporcingumo, teisingumo) ir LR BK 37 straipsnyje įtvirtintų nuostatų kontekstą būtų pagrįstas represinių baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas.

Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame poįstatyminiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintuose Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose. Šiuose teisės aktuose nustatomi asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžiamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka ir kitos sąlygos.

Pagal Įstatymo (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 3 straipsnio 4 dalį pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams. Įstatyme nurodytos sąlygos, kurias turi atitikti tokie asmenys. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai asmuo iš tarnybos yra pašalintas dėl savo paties kaltės, taikomos papildomos teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgijimo sąlygos. Taigi iš minėtos nuostatos aišku, kad teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyvendinimas, be kita ko, priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis pareigūnas ar karys yra išėjęs iš tarnybos ir kokios yra kitos jo teisinį statusą apibūdinančios sąlygos (vidaus tarnybos stažas, amžius ir kt.). Pagal minėtą Įstatymo nuostatą pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus tarnybos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama, esant šioms papildomoms sąlygoms: jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų; ir yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas iki 2016 m. sausio 1 d. yra ištarnavęs 20 ir daugiau metų, tačiau, pareiškėjo manymu, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės LR BK 37 straipsnio pagrindu, pareiškėjui turi būti skiriama pensija nuo jo atleidimo iš pareigų dienos. Taigi iš esmės pareiškėjas nesutinka su tuo, kad buvo pašalintas iš tarnybos dėl savo paties kaltės. Atsakydamas į šį pareiškėjo teiginį, teismas pažymi, kad faktas, jog pataisos pareigūnas atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės LR BK 37 straipsnio pagrindu, savaime nepaneigia tyčinės nusikalstamos veikos padarymo fakto. Taigi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui paminėta nutartimi pareiškėją atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės LR BK 37 straipsnio pagrindu, faktas, kad M. T. ta pačia nutartimi teismo pripažintas padariusiu tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 straipsnio 1 dalyje, neišnyko, todėl darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju turi būti laikoma, jog pareiškėjas Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies prasme iš tarnybos yra pašalintas dėl savo paties kaltės, kaip teisingai traktuoja atsakovas.

Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas iš tarnybos – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus pareigų – buvo atleistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1P-87 paskyrus jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų nuo 2015 m. spalio 22 d. Taigi pagal anksčiau paminėtą Įstatymo nuostatą tik praėjus 3 metams po atleidimo dienos gali būti skiriama pensija pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl jų pačių kaltės buvo pašalinti iš tarnybos.

Remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nutartimi pareiškėją atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės LR BK 37 straipsnio pagrindu, tačiau toje pačioje nutartyje patvirtinus, kad M. T. padarė LR BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, atsakovui nekilo pareiga skirti pareiškėjui pensiją nuo jo atleidimo dienos. Vadinasi, skundžiamas Sprendimas, kuriuo Departamentas atsisakė skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ir tenkinti kitus su jo panaikinimu tiesiogiai susijusius pareiškėjo skunde reiškiamus reikalavimus nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Netenkinus pareiškėjo skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. T. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.