- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-79/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- J. J.
- Kategorijos
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-153³⁴/2008 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Floramedia Baltic“ ieškinį atsakovei J. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovo BUAB ,,Floramedia Baltic“ administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei J. J. dėl 39 508,48 Lt skolos bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo. Nurodė, kad pagal 2004 m. spalio 29 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį UAB ,,Floramedia Baltic“ išsinuomojo iš AB ,,Mažeikių nafta“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Šios patalpos vėliau buvo subnuomojamos atsakovei, dirbusiai ieškovo direktore, kaip fiziniam asmeniui, nors rašytinė sutartis dėl to sudaryta nebuvo. Ieškovo teigimu, atsakovė iki šiol liko skolinga UAB ,,Floramedia Blatic“ 39 508,48 Lt už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas pagal ieškovo pateiktas sąskaitas faktūras. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad dalis PVM sąskaitų faktūrų yra išrašytos pačios atsakovės, kaip bendrovės atstovės. Ieškovo nuomone, šių sąskaitų faktūrų išrašymas bendrovės direktorės sau kaip fiziniam asmeniui, nurodant, jog PVM sąskaitos faktūros išrašomos už ginčo patalpų subnuomą, yra pakankamas įrodymas dėl subnuomos santykių egzistavimo tarp šalių.
Atsakovė J. J. su pareikštu ieškiniu nesutiko, Nurodė, kad tarp šalių nebuvo jokių subnuomos teisinių santykių, be to, jų teisėtai ir negalėjo būti. Šiuos teiginius atsakovė grindė, teigdama, jog 2004 m. spalio 29 d. ieškovo ir AB ,,Mažeikių nafta“ sudaryta nuomos sutartis draudė nuomininkui be raštiško nuomotojo leidimo subnuomoti patalpas, o duomenų, kad nuomotojas būtų suteikęs tokį leidimą, nėra. Atsakovė teigė, kad ieškovo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų išrašymo pagrindas galėjo būti kitoks, negu jose nurodyta. Atsakovės teigimu, ji išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kaip įmonės vadovė, tačiau kaip fizinis asmuo jų nepriėmė ir jose nurodytų sumų nesumokėjo. Atsakovė taip pat nurodė, jog ji jokių sutarčių su ieškovu dėl ginčo patalpų sudariusi nebuvo, šios patalpos buvo naudojamos tik įmonės veiklai. Be to, papildomai buvo pasirašyta ir atsakovei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, kuri buvo pratęsta 2006 m. balandžio 1 d. Įmonės veikla vyko abiejuose patalpose, nes bendrovės prekių apyvarta buvo didelė ir reikėjo patalpų jų sandėliavimui. Be to, atsakovei įsigijus komercinės paskirties rūsio patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), 2005 m. lapkričio 16 d. ji taip pat leido šią patalpą naudoti įmonės veikloje, nors oficialus susitarimas dėl šių patalpų sudarytas nebuvo. Atsakovės nuomone, dėl to, jog ji leido UAB ,,Floramedia Baltic“ naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis prekių sandėliavimui ir dėl to patyrė apie 18 000 Lt nuostolių negautų pajamų forma, ieškovas turi atitinkamai sumažinti savo reikalavimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovės 39 508, 48 Lt skolą už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas 2006 m. sausio – lapkričio mėnesių laikotarpyje ir 5 procentų dydžio metines palūkanas. Teismas sprendė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad 2006 m. sausio – lapkričio mėnesių laikotarpyje tarp šalių buvo susiklostę ginčo gyvenamosios patalpos subnuomos teisiniai santykiai, kurie nors ir nebuvo įforminti įstatymų nustatyta forma bei prieštaravo 2004 m. spalio 29 d. nuomos sutarčiai, draudžiančiai subnuomoti išsinuomotas patalpas, atsakovei sukūrė pareigą sumokėti ieškovui nuomos mokestį bei mokesčius už komunalines paslaugas pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, kad pati atsakovė ieškovo vardu išrašė PVM sąskaitas faktūras, iš kurių matyti, jog atsakovei, kurios adresas nurodytas tų pačių nuomojamų gyvenamųjų patalpų, tai yra (duomenys neskelbtini), yra pateiktos sąskaitos už nuomą 2006 m. sausio – lapkričio mėnesiais. Be to, atsakovė buvo išnuomojusi ieškovui jai priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o tų pačių patalpų 2005 m. balandžio 1 d. ir 2006 m. balandžio 1 d. nuomos sutartyje atsakovė savo gyvenamąją vietą yra nurodžiusi (duomenys neskelbtini). Dėl to teismas sprendė, kad atsakovė faktiškai gyveno ieškovo išsinuomotose iš AB „Mažeikių nafta“ ginčo gyvenamosiose patalpose, o ieškovui buvo išnuomojusi jai priklausančias negyvenamąsias administracines patalpas (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nurodė, kad Juridinių asmenų registro duomenimis UAB ,,Floramedia Baltic“ buveinė niekada nebuvo registruota adresu (duomenys neskelbtini), atsakovė negalėjo nurodyti UAB ,,Floramedia Baltic“ darbuotojų, dirbusių įmonėje ginčo patalpų adresu, ar pateikti įrodymų apie šiuo adresu sandėliuotas įmones prekes. Teismas sprendė, kad atsakovės nurodomi galimai patirti 18 000 Lt dydžio nuostoliai negali būti pagrindas mažinti ieškovo reikalavimą šioje civilinėje byloje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė J. J. prašo minėtą teismo sprendimą pakeisti, tai yra ieškinį atmesti. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Jokie faktiniai subnuomos santykiai tarp šalių susiklostę nebuvo, o ieškovo reikalavimas nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Ieškovas nepateikė subnuomos sutarties, nors įstatymas tokio pobūdžio susitarimui nustato privalomąją rašytinę formą. Nesant dokumento apie ieškovo nurodomą subnuomą, neįmanoma nustatyti, ar tokio pobūdžio susitarimas buvo, o jei jis buvo, tai kokios jo esminės sąlygos. Be to, ieškovas nepateikė jokio raštiško ginčo patalpų nuomotojo sutikimo, duoto ieškovui, dėl leidimo nuomojamas patalpas subnuomoti atsakovei. Ginčo patalpos visą nuomos laikotarpį buvo naudojamos ieškovo veiklai ir tikslams. Taip pat ieškovui buvo papildomai išnuomotos atsakovei priklausančios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Įmonės veikla vyko abejose šioje patalpose ir tuo pačiu užėmė dalį atsakovės asmeninio gyvenimo erdvės, nes ji gyveno adresu (duomenys neskelbtini). Nors atsakovė, kaip įmonės vadovė, išrašė tris PVM sąskaitas faktūras, tačiau jų kaip fizinis asmuo nepriėmė ir jose nurodytų sumų nemokėjo. Šių sąskaitų išrašymui bei apmokėjimui nebuvo jokio teisinio pagrindo.Nepagrįsti teismo teiginiai, kad atsakovė negalėjo nurodyti bendrovės darbuotojų, dirbusių ginčo patalpose, bei nepateikė įrodymų dėl šiose patalpose laikytų įmonės prekių. Visi įmonės dokumentai yra tik pas ieškovą ir atsakovė neturi jokios galimybės jų pateikti.Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė gyveno ginčo patalpose. Deklaruota atsakovės gyvenamoji vieta iki 2007 m. birželio 12 d. buvo (duomenys neskelbtini), o nuo šios datos – (duomenys neskelbtini). Negalima atmesti tikimybės, jog ieškovas, reikšdamas ieškinį, siekia mažinti galimus nuostolius tuo atveju, jei teismas patenkintų visus atsakovės kreditorinius reikalavimus bankrutuojančiai bendrovei. Atsakovė be pagrindo buvo atšaukta iš ieškovo įmonės direktorės pareigų, todėl dėl nepagrįsto atleidimo kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. bei 2008 m. kovo 20 d. nutartimis atsakovė buvo įtraukta į ieškovo kreditorių sąrašą ir patvirtinti jos finansiniai reikalavimai. Dėl likusios dalies tokių reikalavimų sumos klausimas dar bus nagrinėjamas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB ,,Floramedia Baltic“ prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nuomotojo raštiško leidimo subnuomoti patalpas ir rašytinės subnuomos sutarties nebuvimas nedaro subnuomos sutarties negaliojančia bei nepaneigia fakto, jog tarp šalių buvo susiklostę subnuomos teisiniais santykiai. Ieškovas neturi jokių duomenų apie darbuotojus, kurie būtų dirbę ginčo patalpose ar apie šiose patalpose sandėliuotas prekes. Be to, ginčo patalpų paskirtis, nurodyta registre, yra ,,gyvenamoji (butų)“, o tai verčia abejoti atsakovės teiginiais, nes nuomoti gyvenamosios paskirties patalpas prekių sandėliavimui yra nelogiška bei neekonomiška. Ieškovo nuomone, nesuprantami atsakovės argumentai dėl PVM sąskaitų faktūrų išrašymo, nes jų išrašymo bei priėmimo faktą liudija atsakovės parašai ant jų, be to, už PVM sąskaitų išrašymą be juridinio pagrindo nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Taip pat atmestini atsakovės argumentai dėl ieškovo administratoriaus siekio sumažinti galimus nuostolius, nes administratorius gina visų kreditorių teises bei interesus ir jo interesų neįtakoja kreditorių reikalavimų dydžiai ar kreditorių asmenybės. Ieškovas taip pat teigia, kad atsakovės teiginiai dėl jos deklaruotos gyvenamosios vietos nepaneigia teismo išvadų bei nerodo subnuomos teisinių santykių nebuvimo. Be to, ginčo patalpų adresas, kaip atsakovės gyvenamasis adresas, buvo nurodytas minėtose nuomos sutartyse tarp ieškovės ir atsakovo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra, būtų priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialinės bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacinio skundo apibrėžtose ribose, privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį šio skundo pagrindą, o taip pat teismo sprendimo negaliojimo absoliučius pagrindus (CPK 320 str. 1 d.).
Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinio skundo, ieškovo atsiliepimo į šį skundą argumentus, įvertinusi apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus, sprendžia, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina ieškovo reikalavimus, todėl yra pagrindas patenkinti ieškinį ir priteisti iš atsakovės 39 508,48 Lt skolą už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas (CPK 263 str. 1 d.). Dėl paminėto teismo sprendimas naikinamas remiantis tokiais motyvais:
Teisėjų kolegija, svarstydama ieškovės apeliacinio skundo argumentus ir vertindama teismo išvadų pagrįstumą, laiko svarbia aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju viena iš ginčo šalių – ieškovas, yra bankrutuojanti bendrovė ir pagal suformuotą teismų praktiką tokios kategorijos bylose yra laikoma, jog tokioje byloje ginamas taip pat ir viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Taigi nagrinėdama bylą, teisėjų kolegija turi omenyje tai, kad šis ieškinys yra pareikštas visų įmonės kreditorių interesais, tačiau laiko, jog šios aplinkybės reikšmė negali būti absoliutinama.
Kaip minėta, teismas rėmėsi byloje esančiais ieškovo pateiktais rašytiniais dokumentais, tai yra UAB ,,Floranedeja Baltic“ PVM sąskaitomis faktūromis (t. 1, b. l. 15-19), iš kurių tris ieškovo vardu išrašė šios bendrovės direktore dirbusi pati atsakovė. Iš tiesų, šios sąskaitos faktūros yra išrašytos pačiai atsakovei J. J. už patalpų nuomą laikotarpiu nuo 2006 m. sausio iki lapkričio mėnesio. Nors jose nėra nurodytas jų išrašymo pagrindas, tai yra tokius teisinius santykius patvirtinanti sutartis, tačiau atsakovė neneigia, jog jose įvardinti mokesčiai yra siejami su 195,3 kv. m ploto ginčo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), kurias 2004 m. spalio 29 d. sutarties pagrindu bendrovė buvo išsinuomojusi iš AB ,,Mažeikių nafta“ (t. 1, b. l. 4-5).
Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis dėl subnuomos teisinių santykių, teigia, kad minimoje nuomos sutartyje buvo nurodyta, jog ieškovas turi teisę sunuomoti šias patalpas tik gavęs jų savininko AB ,,Mažeikių nafta“ leidimą, tačiau toks leidimas gautas nebuvo, su ja nebuvo sudaryta subnuomos sutartis (CK 6.490 str.), ir tai, apeliantės teigimu, paneigia ieškovo motyvus dėl jos prievolės atsiradimo. Tačiau teisėjų kolegija laiko, jog atsižvelgiant į tai, kad pati atsakovė minimu laikotarpiu buvo ieškovo administracijos vadove ir viena iš jos pareigų buvo tinkamai veikti įmonės vardu, ką patvirtina Akcinių bendrovių įstatymo (toliau ABĮ) 37 straipsnio nuostatos, vien šie argumentai neduoda pagrindo tokiai išvadai. Be to, apeliantės nurodyto CK 6.490 straipsnio normos nenumato, jog dėl formos nesilaikymo toks sandoris yra negaliojantis. Kaip seka iš CK 1.93 straipsnio, įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę sandorio sudarymą (ar jo įvykdymo faktą) įrodinėti remiantis liudytojų parodymais, o nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip minėta, remiasi PVM sąskaitomis faktūromis. Todėl ieškovo atsiliepime į skundą išdėstyti argumentai šiuo klausimu yra pagrįsti.
Kaip žinoma, sutinkamai su pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM) 2 straipsnio 29 dalimi, PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo yra įforminamas prekių arba paslaugų tiekimas. Apeliantė, nesutikdama su teismo išvada, kad subnuomos pagrindu ji naudojosi minimomis patalpomis, kad gavo šiose sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugas, ir aiškindama, kokiu tikslu išrašė minimas sąskaitas faktūras, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismui teigia, jog patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini) buvo naudojamos ieškovo veiklai vykdyti, tai buvo daroma įmonės interesais ir vykdant bendrovės akcininkų valią, o jai adresuotos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos siekiant, jog įmonės apskaitoje atsispindėtų, kad įmonė naudojasi tik vienomis patalpomis, bet ne tam, kad būtų įforminta faktiškai susiklosčiusi situacija. Nurodo, jog dėl šios priežasties ji šių sąskaitų faktūrų nepriėmė, jų neapmokėjo. Jos nuomone, tai patvirtina ir tokia aplinkybė, kad nei atleidžiant ją iš darbo, nei vėliau teisme nagrinėjant ginčus su dėl atleidimo iš darbo, ieškovas nekėlė šio klausimo, neformulavo skolos.
Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti faktines bylos aplinkybes. Tuo tikslu apeliantei bei ieškovui buvo suteikta galimybė šios instancijos teismui pateikti papildomus įrodymus ir šalys ja pasinaudojo (CPK 314 str.). Liudytoja R. J. teismui paaiškino, jog bendrovės ofisas buvo patalpose (duomenys neskelbtini). Minimos patalpos (duomenys neskelbtini) buvo kotedžo tipo. Garaže buvo įrengtas sandėlis. Patalpose buvo kompiuteriai, ten buvo darbinės patalpos (t. 1, b. l. 186-188). Liudytoja V. S., dirbusi ieškovo bendrovėje, taip pat paaiškino, jog minimos patalpos buvo naudojamos įmonės interesais (t. 2, b. l. 37-39). Ieškovo iniciatyva teismo apklausta liudytoja V. Č., dirbanti AB ,,Mažeikių nafta“ administratore, paaiškino nežinanti, kokiu tikslu ieškovas nuomojo 3-iąjį kotedžą, tačiau matė, jog jį iškraustant ir išvežant šiukšles, iš ten buvo nešamos dėžės su sėklomis, literatūra, o pagal patalpų būklę matėsi, jog šiomis patalpomis buvo ,,daug naudojamasi“, tai yra jos buvo naudojamos daugiau nei vienos šeimos asmeniniais interesais (t. 2 b. l. 30-32). Taigi šių liudytojų paaiškinimai nepatvirtina ieškovo teiginio, jog ginčo patalpomis subnuomos pagrindu naudojosi atsakovė ir todėl jai atsirado prievolė ir sumokėti ieškovui skolą, kurią sudaro nuompinigiai bei mokestis už komunalines paslaugas (CK 6.490, 6.38 str.). Priešingai šie parodymai patvirtina apeliantės teiginius, jog ginčo patalpos buvo naudojamos įmonės interesais bei naudai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, bei remdamasi civiliniame procese taikytina įrodymų pakankamumo taisykle, sprendžia, jog nors ir išlieka abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti, kad yra labiau tikėtina tai, jog, priešingai, nei teigia ieškovas ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, minimos 195,30 kv. m ploto patalpos buvo naudojamos įmonės interesais ir naudai. Teismo sprendime bei ieškovo atsiliepime išdėstyti argumentai, susiję su tuo, kad atsakovė ginčo patalpų adresą yra nurodžiusi kaip savo adresą, nepaneigia šios išvados. Atsižvelgiant į tokią išvadą, ieškinio patenkinimas reikštų ieškovo nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.237 str.).
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovės apeliacinis skundas yra tenkintinas, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, o ieškovo ieškinio reikalavimas yra atmestinas (CPK 178 str.).
Kartu teisėjų kolegija, atsižvelgdama į viešą interesą, tai yra į tai, kad šioje byloje yra atstovaujami bankrutuojančios bendrovės visų kreditorių interesai, pažymi, jog šis sprendimas neužkerta kelio esant pagrindui kelti klausimą dėl atsakovės civilinės atsakomybės, nustačius, kad dėl minėtų nepagrįstų PVM sąskaitų faktūrų išrašymo ieškovui buvo padaryta žala (PVM mokesčio, pelno mokesčio sumokėjimas, kt.). Kaip buvo minėta, byloje nustatyta, kad atsakovė nurodytu laikotarpiu ėjo bendrovės administracijos vadovės pareigas. Tuo tarpu sutinkamai su CK 2.82 straipsnio 3 dalimi bei 2.4 straipsnio 3 dalimi, o taip pat su Akcinių bendrovių įstatymo 19, 37 straipsniais, administracijos vadovas atsako už finansinės atsakomybės sudarymą, juridinio asmens veiklos organizavimą, privalo veikti bendrovės naudai ir laikytis įstatymų.
Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija naikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmeta. Dėl to atitinkamai turėtų būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos. Tačiau nors atsakovė savo procesiniuose dokumentuose yra suformulavusi prašymus priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismui yra pateikusi tik 2008 m. balandžio 10 d. banko kvitą, patvirtinantį 100 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą sumokėjimą (t. 1, b. l. 151).
Sutinkamai su CPK 83 straipsnio pirmosios dalies aštuntu punktu, asmenys, dalyvaujantys šios kategorijos byloje, yra atleisti nuo žyminio mokesčio už paduotus apeliacinius. Taigi laikytina, kad atsakovė minimą žyminį mokestį yra sumokėjusi per klaidą, todėl šis mokestis jai yra grąžintinas (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).
Kartu teisėjų kolegija, remdamasi CPK 150 straipsnio 4 dalimi, patenkina atsakovės J. J. prašymą ir panaikina laikinąsias apsaugos priemones, kurios pritaikytos jos turtui Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 8 d. bei 2008 m. vasario 8 d. nutarčių pagrindu (t. 1, b. l. 53, 120).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą ir ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Floramedia Baltic“ (įmonės kodas 125443499) ieškinį atsakovei J. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl skolos priteisimo atmesti.
Grąžinti atsakovei J. J. 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 8 d. bei 2008 m. vasario 8 d. nutartimis pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės J. J. turtui.