- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-12
- Bylos Nr.
- I1-1140-541/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03497-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jolanta Vėgelienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- G. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 350 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą žeminančiomis, neatitinkančiomis įstatymų nuostatų sąlygomis (b. l. 1–5).
Nurodo, kad nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 1 d. Vilniaus pataisos namuose atlieka laisvės atėmimo bausmę. Nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas pirmojo korpuso patalpose Nr. 312, 311, 402, 212, kurių plotas siekia nuo 30 m² iki 32 m² ir kuriose yra įrengta nuo 10 iki 12 miegamųjų vietų. Pareiškėjas nurodytose patalpose buvo laikomas kartu su 10–12 asmenų. Kiekvienoje patalpoje yra įrengti 6 dviaukščiai gultai, kurių kiekvienas užima 2,2 m², 10, 11 spintelių, kurios užima po 1 m². Bendrai baldai užima 23-24 m², kai tuo tarpu maksimalus gyvenamos patalpos plotas neviršija 32 m². Teisėjo teigimu, pagal nustatytas taisykles, vienam žmogui turi būti skirta nuo 2,5 m² iki 3,6 m² ploto laisvam judėjimui. Taigi pareiškėjo nurodytose patalpose trūko 15-17 m² ploto. Dėl vietos trūkumo pareiškėjui smarkia sutriko miego ritmas, ėmė nuolat skaudėti sąnarius, galvą bei nugarą, dėl ko pareiškėjas turėjo kreiptis į medikus. Pareiškėjas taip pat patyrė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus.
Pareiškėjas paaiškina, kad didelį stresą, nepatogumą, psichologinę įtampą ir gėdą, žeminančią jo orumą, patyrė dėl kalinimo įstaigoje įrengtų dušų. Vilniaus PN kalintys asmenys į dušą įleidžiami tik vieną kartą per savaitę, kas nesuteikia jokios galimybės palaikyti elementarią būtiną asmens higieną. Vilniaus PN dušų patalpose vienu metu būdavo po 10–11 asmenų. Patalpos, kuriose įrengti dušai, neatitinka jokių reikalavimų, kadangi tarp dušų nebuvo pertvarų, nebuvo užuolaidų, bent iš dalies suteikiančių privatumą. Dušo patalpose nebuvo kilimėlių, nebuvo kur pasidėti asmeninius daiktus ir higienos priemones. Be to, maudantis duše buvo pavojinga ir labai nejauku, kadangi drauge prausdavosi blogai pagarsėję asmenys, kalintys dėl įvairių smurtinių ir lytinių nusikaltimų. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas negalėjo normaliai nusiprausti, kadangi tik įėjus į dušą, pasigirsdavo nešvankios patyčios ir buvo aptarinėjami pareiškėjo lyties organai. Vilniaus PN administracija 2018 m. liepos mėnesį tarp dušų įrengė pertvaras, tačiau priešais besimaudantys asmenys galėjo ir toliau stebėti vieni kitus bei tyčiotis ir žeminti kitus nuteistuosius. Dėl nurodytų sąlygų kalinami asmenys ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymais pagerinti esamas sąlygas ir sustabdyti patyčias, tačiau į visus skundus buvo reaguojama tik juoku ir pečių gūžtelėjimais. Vilniaus PN administracija tik kartojo, kad nieko nežino ir žinoti nenori, be to, neturi lėšų, kurias galėtų skirti dušų tvarkymui. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas patyrė patyčias, sunkius, didelius dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, sukrėtimus, pareiškėjas nuolat jautė didžiulį diskomfortą, įtakojusį pareiškėjo psichologinę sveikatą.
Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė taip pat ir dėl to, kad visus Vilniaus PN langus dengia grotos, kurios, pareiškėjo teigimu, neatitinka įstatymų numatytų normų ir yra kenksmingos žmogaus sveikatai, kadangi grotos pagamintos iš sveikatai kenksmingo šiferio. Vilniaus PN 2019 m. liepos 18 d. lankęsis teisingumo ministras Vilniaus PN administracijai davė nurodymą per du mėnesius nuo langų nuimti grotas, tačiau Vilniaus PN ir toliau ignoruoja įstatymus ir nieko nedaro. Pareiškėjas žalą, patirtą dėl ant langų uždėtų grotų, vertina 50 000 Eur.
Pareiškėjas pažymi, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl Vilniaus PN besiveisiančių parazitų. Daugelyje šios įstaigos kamerų (408, 208) veisiasi ir gyvena daugybė blakių, kurių naikinimu Vilniaus PN administracija nesirūpina. Po daugybės prašymų ir skundų, įstaigos atstovai atliko dezinfekciją keliose gyvenamose kamerose, tačiau blakių ne tik nesumažėjo, tačiau jos tapo dar aktyvesnės. Į pakartotinius prašymus Vilniaus PN administracija nebereaguoja. Dėl lovose ir čiužiniuose esančios gausybės blakių miegoti nebeįmanoma. Nuolat tenka kreiptis į įstaigos medikus ir prašyti priemonių nuo daugybinių įkandimų, niežėjimo bei alerginės reakcijos.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–19).
Nurodo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2019 m. gruodžio 5 d. Vėliau daug kartų buvo etapuojamas į kitas laisvės atėmimo įstaigas.
Pažymi, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Skunde nurodytu ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno šiose Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-212 (trečio nuteistųjų būrio 212 gyvenamoji patalpa); bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-312 (penkto nuteistųjų būrio 312 gyvenamoji patalpa); bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-311 (penkto nuteistųjų būrio 311 gyvenamoji patalpa); bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-402 (septinto nuteistųjų būrio 402 gyvenamoji patalpa) bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-208 (trečio nuteistųjų būrio 208 gyvenamoji patalpa). Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpų Nr. 3-212 plotas – 36,70 m², joje įrengta 11 miegamų vietų, Nr. 5-312 plotas – 35,40 m², joje įrengta 11 miegamų vietų, Nr. 5-311 plotas – 31,15 m², joje įrengta 10 miegamų vietų, Nr. 7-402 plotas – 34,46 m², joje įrengta 11 miegamų vietų, Nr. 3-208 plotas – 33,43 m², joje įrengta 10 miegamų vietų. Taigi patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam nuteistajam tenkantis plotas pilnai atitiko galiojančius įstatyminius reikalavimus.
Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi, gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Dėl dušų įrengimo atsakovės atstovas paaiškina, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Pareiškėjo reikalavimas grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Atsakovės atstovo manymu, pareiškėjo teiginiai dėl neva patirtų stiprių neigiamų emocijų naudojantis dušu, suponuojančių neturtinės žalos kilimą, vertintini kaip akivaizdus bandymas pasipelnyti iš valstybės. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų, pareiškėjas visą ginčo laikotarpi sėkmingai naudojosi galimybe praustis įrengtame duše nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai.
Dėl prausimosi duše dažnumo atsakovės atstovas nurodė, kad tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.
Dėl ant langų esančių grotų atsakovės atstovas pažymėjo, kad bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa, kurioje pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu įrengta vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 ,,Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintomis taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Grotų įrengimas yra numatytas Taisyklėse, jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų pateikimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.
Dėl parazitų atsakovės atstovas nurodo, kad ginčo laikotarpiu tarp Vilniaus PN ir UAB „Dezinfa“ buvo pasirašyta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB „Dezinfa“ įsipareigojo vykdyti vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinfekciją, dezinsekciją ir t.t.). Nuo 2017 m. birželio 26 d. šias paslaugas įstaigoje teikė UAB „Pelias“. Ši kontrolė įstaigoje vykdoma nuolatos, nusiskundimų iš nuteistųjų negauta.
Atsiliepimas
Atsakovas pažymėjo, kad skunde nurodytu ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl tariamai jo atžvilgiu daromų teisės aktų pažeidimų (netinkamų kalinimo sąlygų) nesikreipė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Pareiškėjas skundžiasi dėl per mažo gyvenamojo ploto. Teismas pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Kaip matyti, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Teismas pažymi, kad atsakovės atstovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN buvo laikomas gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose, taigi pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto. Nors atsakovės atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju, tačiau, teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų kiekvienoje iš patalpų, pateikti duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų ir gyvenamųjų patalpų nebūtų buvę pažeisti. Be to, iš Vilniaus PN paaiškinimų, pateiktų atsiliepime, matyti, kad nuteistieji įstaigoje neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje: jiems yra suteikiama teisė lankytis socialinės reabilitacijos programose, sportuoti. Duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė neteisėtai buvo ribojama, nėra. Nesant objektyvių duomenų, pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus PN vienam asmeniui tekusio per mažo gyvenamosios patalpos ploto atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildina iš to, jog į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, kad Vilniaus PN dušuose nebuvo užtikrintas privatumas, dušo patalpose nebuvo kilimėlių, nebuvo kur pasidėti asmeninius daiktus ir higienos priemones.
Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015). Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad teisės aktuose yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Vis dėlto, remiantis LVAT praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų, privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteigė, kad jam visai nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu, priešingai – jis teigia, kad į dušą buvo vedamas vieną kartą per savaitę, todėl sprendžiama, kad nurodytas teisinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo šiuo atveju nebuvo pažeidžiamas.
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad buvo pažeistas privatumas naudojantis dušu teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą naudojantis dušu. Pareiškėjas neteikė skundų įkalinimo įstaigos administracijai dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu. Pagal byloje esančią rašytinę medžiagą nustatyta, kad dušų pertvaros įkalinimo įstaigoje įrengtos nuo 2017 metų pradžios ir nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2020 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020). Kadangi nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Vilniaus PN neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas kalinimo laikotarpiu prašymų ar skundų įkalinimo įstaigos administracijai nereiškė, o nacionaliniuose teisės aktuose nebuvo nustatyta pareigos įrengti pertvaras dušuose. Pareiškėjo teiginiai apie jo dušuose patiriamas patyčias yra abstraktūs ir nepagrįsti įrodymais (pvz., neaišku, kas ir kada iš jo tyčiojosi), teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teiginius, kad dušo patalpose nebuvo kilimėlių ir kad nebuvo kur pasidėti daiktus, paneigia į bylą atsakovės atstovo pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti, kad dušuose yra tiek kilimėliai, tiek pakabos rūbams bei kitiems daiktams pasikabinti (b. l. 51–53).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad visus Vilniaus PN langus dengia grotos, kurios, pareiškėjo teigimu, neatitinka įstatymų numatytų normų ir yra kenksmingos žmogaus sveikatai, kadangi grotos pagamintos iš sveikatai kenksmingo šiferio.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo taisyklės) 11.5 punkte nustatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtuose gyvenamuosiuose kambariuose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Remiantis Vilniaus PN pateikta informacija, gyvenamuosiuose kambariuose buvo įrengtos grotos ant langų laikantis minėtų taisyklių reikalavimų. Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad grotos buvo sumontuotos pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų pateikimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais. Pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs ir teismas neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN įrengtos grotos nepažeidė pareiškėjo teisių. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad grotos buvo iš šiferio ir tai kenkė sveikatai, taip pat jokiais įrodymais nepagrįsta ir yra tik subjektyvi jo nuomonė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo teiginiai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad daugelyje Vilniaus PN kamerų (Nr. 408, 208) veisiasi ir gyvena daugybė blakių, nors keliose kamerose buvo atlikta dezinfekcija, tačiau blakių ne tik nesumažėjo, tačiau jos tapo dar aktyvesnės, o į pakartotinius prašymus Vilniaus PN administracija nebereaguoja. Dėl lovose ir čiužiniuose esančios gausybės blakių miegoti neįmanoma, nuolat tenka kreiptis į įstaigos medikus ir prašyti priemonių nuo daugybinių įkandimų ir niežėjimo.
Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka (HN 134:2015 20 punktas).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad tarp Vilniaus PN ir UAB „Dezinfa“ buvo pasirašyta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB „Dezinfa“ įsipareigojo vykdyti vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinfekciją, dezinsekciją ir t.t.), nuo 2017 m. birželio 26 d. šias paslaugas įstaigoje teikė UAB „Pelias“. Nurodyta kontrolė įstaigoje vykdoma nuolatos. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad nusiskundimų iš nuteistųjų negauta. Šiuos atsakovės atstovo teiginius patvirtina byloje esantys įrodymai, iš kurių matyti, kad Vilniaus PN dezinsekcija atliekama sistemingai (b. l. 36–50).
Pažymėtina, kad byloje nepateikta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu dėl patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl patalpose buvusių blakių buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pareiškėjas nurodo, kad dėl blakių buvo teikiami skundai, į kuriuos nebuvo reaguojama, tačiau konkretūs atvejai, kad būtent pats pareiškėjas teikė tokius skundus, nenurodyti. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Vilniaus PN, žinodami apie tam tikrus gyvenamųjų patalpų neatitikimus higienos normų reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Vilniaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atliekančias sveikatos saugos kontrolę, dėl Lietuvos higienos normų reikalavimų neatitinkančių kamerų, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Todėl pareiškėjo argumentai dėl blakių atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, žr. pvz., 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016, 2019 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1598-662/2019, 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Pabrėžtina, kad teisės aktai neįpareigoja Vilniaus PN administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, būklės. Pareiškėjo teiginių, kad tenka kreiptis į įstaigos medikus dėl daugybinių įkandimų, byloje esantys medicininiai dokumentai nepatvirtina (b. l. 55–79). Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjui raštu nesikreipus į Vilniaus PN pareigūnus, administraciją ir (ar) kompetentingas patikrinimus įgaliotas atlikti tarnybas dėl higienos reikalavimų pažeidimų (blakių veisimosi), pareiškėjo argumentai šiuo aspektu laikytini nepagrįstais.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, o nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.